Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Finansų srautai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjo M. A. individualios įmonės finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Finansų srautai“ bankroto byloje (civilinės bylos Nr. e2-4409-577/2015).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi UAB „Finansų srautai“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Būrai“, nutartis įsiteisėjo 2014-06-06. Teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Pareiškėjas M. A. individuali įmonė (toliau – M. A. IĮ) 2015-03-13 kreipėsi į teismą su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo ir finansinio reikalavimo patvirtinimo, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti įmonės 66 612, 60 Eur (230 000 Lt) reikalavimą UAB „Finansų srautai“ bankroto byloje. Nurodė, kad apie bendrovei iškeltą bankroto bylą sužinojo tik 2015-03-10, gavęs administratoriaus UAB „Būrai“ įgalioto asmens 2014-06-06 BUAB „Finansų srautai“ balanso ir kreditorių sąrašo nuorašus. Prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą pareiškėjas grindė 2008-04-25 Reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria buvęs bendrovės vadovas – T. R. perleido jam reikalavimą į UAB „Finansų srautai“ 230 000 Lt sumai.

Atsakovas BUAB „Finansų srautai“ atsiliepime prašė netvirtinti pareiškėjo finansinio reikalavimo, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog bendrovei būtų buvę žinoma apie minėto reikalavimo perleidimą. Teigė, kad 2008-04-25 Reikalavimo perleidimo sutarties bei T. R. ir UAB „Finansų srautai“ 2001-06-01 Paskolos sutarties tikrumas abejotinas, kadangi ant šių sutarčių nėra įmonių antspaudų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi atnaujino terminą pareiškėjo M. A. IĮ finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtino pareiškėjo 66 612,60 Eur (230 000 Lt) finansinį reikalavimą UAB „Finansų srautai“ bankroto byloje.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, nustatė, kad pareiškėjui buvo žinoma apie tai, jog UAB „Finansų srautai“ vadovo 2011-09-26 sprendimu bendrovės veikla buvo sustabdyta iki 2016-10-01. Sprendė, kad dėl šios aplinkybės pareiškėjas aktyviai nesidomėjo bendrovės veikla ir nežinojo apie bendrovei iškeltą bankroto bylą. Pažymėdamas, kad pareiškėjas nors ir nesielgė kaip atidus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju termino finansiniam reikalavimui pareikšti praleidimo priežastys laikytinos sudarančiomis pakankamą pagrindą jį atnaujinti.

Teismas nustatė, kad 2001-06-01 Paskolos sutartimi T. R. paskolino UAB „Finansų srautai“ 457 000 Lt sumą. Nurodė, kad 2001-06-01 mokėjimo pavedimas Nr. 870 patvirtinta, kad AB FMĮ „Finasta“ pagal T. R. prašymą UAB „Finansų srautai“ pervedė 457 000 Lt sumą; faktą, kad bendrovė gavo minėtą pinigų sumą patvirtina bendrovės sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2001-01-16 iki 2004-07-12. Teismas taip pat nustatė, kad 2008-04-25 Reikalavimo perleidimo sutartimi ir priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1 prie minėtos sutarties T. R. perleido pareiškėjui M. A. IĮ reikalavimą į UAB „Finansų srautai“ 230 000 Lt sumai. Pažymėjo, kad minėtos sutartys yra galiojančios ir nenuginčytos. Teismas nurodė, kad į bylą nebuvo pateiktą jokių duomenų apie tai, kad bendrovė su pareiškėju atsiskaitė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas M. A. IĮ pagrindė prašomą patvirtinti finansinio reikalavimo sumą.

Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad 2001-06-01 Paskolos sutartis buvo neterminuota, tuo tarpu į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas M. A. IĮ prievolę pagal minėtą sutartį UAB „Finansų srautai“ pareikalavo įvykdyti 2008-04-25, todėl sprendė, kad pareiškėjas nepraleido bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino (CK 1.127 str. 3 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde atsakovas BUAB „Finansų srautai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo M. A. IĮ prašymą atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad skolininkas UAB „Finansų srautai“ būtų sutikęs su reikalavimo perleidimu ar kad jam buvo žinoma apie reikalavimo perleidimą. 2008-04-25 pranešimas nepagrindžia skolininko informavimo apie reikalavimo perleidimą naujajam kreditoriui. Taigi nagrinėjamu atveju buvo pažeisti CK 6.109 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

2. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad T. R. būtų pateikęs AB FMĮ „Finasta“ prašymą pervesti 457 000 Lt sumą į bendrovės sąskaitą ir kad šis prašymas būtų patenkintas. Byloje taip pat nėra pateiktas ir T. R. prašymas, nurodytas 2001-06-01 mokėjimo pavedime Nr. 870. Tuo tarpu vien tik mokėjimo pavedime esantis įrašas apie galimai esantį T. R. prašymą nepagrindžia fakto, kad pagal minėtą pavedimą į UAB „Finansų srautai“ sąskaitą buvo pervesti T. R. asmeniniai pinigai. Tuo labiau, kad mokėtojas pagal šią finansinę operaciją yra AB FMĮ „Finasta“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad T. R. pagal 2001-06-01 paskolos sutartį paskolos bendrovei nesuteikė, neturėjo reikalavimo teisės į bendrovę, todėl negalėjo jos perleisti pareiškėjui (CK 6.102 str. 1 d.).

Atsiliepime pareiškėjas M. A. IĮ prašo atsakovo BUAB „Finansų srautai“ skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį. Nurodo, kad 2008-04-25 pranešimą apie reikalavimo perleidimą ir prievolės įvykdymą naujajam kreditoriui pasirašė pradinis kreditorius – tuometinis UAB „Finansų srautai“ vadovas – T. R., todėl atmestinas, kaip nepagrįstas, atsakovo argumentas, kad bendrovė nebuvo informuota apie reikalavimo perleidimą. Nurodo, kad 2001-06-01 mokėjimo pavedime Nr. 870 aiškiai nurodyta, jog AB FMĮ „Finasta“ pinigus bendrovei pervedė T. R. prašymu. Be to, UAB „Finansų srautai“ bankroto byloje nėra patvirtintas AB FMĮ „Finasta“ kreditorinis reikalavimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal apelianto atsakovo bankrutavusios UAB „Finansų srautai“ atskirajame skunde suformuluotus pagrindus, – apeliacijoje keliamas klausimas ar teisėta bei pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria bankroto byloje patvirtintas pareiškėjo kreditoriaus M. A. IĮ finansinis reikalavimas, kildinamasi iš Reikalavimo perleidimo sutarties. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Finansų srautai“ ir buvęs šios bendrovės vadovas – T. R. 2001-06-01 sudarė Paskolos sutartį (toliau ir Sutartis), kuria pastarasis neterminuotam laikotarpiui paskolino bendrovei 457 000 Lt sumą (Sutarties 1, 6 p.); 2001-06-01 mokėjimo pavedimu Nr. 870 AB FMĮ „Finasta“ pervedė UAB „Finansų srautai“ 457 000 Lt sumą. Taip pat nustatė, kad 2008-04-25 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 20080425-1 bei priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1 T. R. perleido kreditoriui M. A. IĮ reikalavimą į UAB „Finansų srautai“ 230 000 Lt sumai. Minėtų dokumentų pagrindu pareiškėjas M. A. IĮ grindė savo prašymą dėl 230 000 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovo bankroto byloje. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas pagrįstas, todėl jį patenkino.

Nesutikimą su šia teismo išvada, apeliantas atsakovas BUAB „Finansų srautai“ visų pirma argumentuoja tuo, kad teismas be pagrindo nesirėmė jo pozicija, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos CK 6. 109 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi apie reikalavimo perleidimą nebuvo informuotas skolininkas – UAB „Finansų srautai“. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog bendrovė būtų sutikusi su reikalavimo perleidimu.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apelianto teiginius, pažymi, kad pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį – draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Pagal CK 6.109 straipsnio 1 dalį – reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, o pranešimu apie perleidimą laikomas tokios sutarties perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui (CK 6.109 str. 5 d.).

Paminėtos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad paprastai reikalavimo į skolininką perleidimui nereikia pastarojo sutikimo, o CK 6.101 straipsnio 5 dalis numato išimtį iš bendros taisyklės – skolininko sutikimas reikalingas tuo atveju, jeigu perleidžiama grynai asmeninė reikalavimo teisė, t. y. tokia, kuri priklauso tik konkrečiam asmeniui. Siekiant nuspręsti, ar perleidžiamas reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, reikia įvertinti prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku.

Nagrinėjamu atveju kreditoriaus teisė yra kilusi iš paskolinių teisinių santykių. Toks reikalavimas nėra asmeninio pobūdžio ir negali būti vertinamas kaip neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu. Taigi šiuo atveju taikytina pirmiau paminėta bendra taisyklė (CK 6.101 str. 1 d.), todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog pradinis kreditorius T. R. ir naujasis kreditorius – pareiškėjas M. A. IĮ, siekdamas perleisti ginčo reikalavimą, turėjo gauti atskirą skolininko – UAB „Finansų srautai“, sutikimą (CPK 185 str.).

Tuo tarpu vertinant skundo argumentą dėl reikalavimo perleidimo fakto panaudojimo prieš skolininką, pažymėtina tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2008-04-25 Reikalavimo perleidimo sutartis ir pranešimas dėl perleisto reikalavimo bei reikalavimo įvykdymo naujajam kreditoriui buvo išsiųsti UAB „Finansų srautai“. Nors byloje nėra duomenų apie šių dokumentų įteikimą bendrovei, tačiau reikalavimo perleidimo momentu skolininko UAB „Finansų srautai“ direktorius ir vienintelis akcininkas T. R. buvo pradinis kreditorius, kuris perleido savo reikalavimą pareiškėjui M. A. IĮ. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad skolininkas apie kreditoriaus reikalavimo perleidimą sužinojo šio sandorio įvykdymo metu, t. y. 2008-04-25. Tokia išvada atitinka protingumo principą (CK 1.5 str. 1 d.) ir nagrinėjamu atveju neturėtų būti kvestionuojama.

Atskirajame skunde taip pat ginčijamas pradinio kreditoriaus – T. R. reikalavimo teisės į UAB „Finansų srautai“ pagrįstumas. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog būtent T. R. prašymu 457 000 Lt suma būtų pervesta į bendrovės sąskaitą. Tuo tarpu vien tik mokėjimo pavedime esantis įrašas apie tai, kad pinigai pervedami T. R. prašymu tokios aplinkybės nepagrindžia, tuo labiau kad pinigines lėšas pervedė AB FMĮ „Finasta“.

Šių skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertinant įrodymus, turi būti įvertinta kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė ir iš įrodymų viseto duomenų padaryta išvada. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikras faktas egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad 2001-06-01 Paskolos sutartimi jos šalys susitarė, jog būtent 457 000 Lt suma T. R. yra skolinama UAB „Finansų srautai“ (Sutarties 1 p.), tai, kad lygiai tokia pati suma 2001-06-01 mokėjimo pavedimu Nr. 870 buvo pervesta į bendrovės sąskaitą (šios aplinkybės neginčija ir atsakovas), pinigus pervedusiam asmeniui – AB FMI „Finasta“, nurodant, kad lėšos pervedamos pagal T. R. prašymą, – pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina tai, kad T. R. minėtas pinigines lėšas UAB „Finansų srautai“ suteikė ir Reikalavimo perleidimo sutarties metu turėjo galiojančią ir nenuginčytą reikalavimo teisę į bendrovę. Tuo tarpu byloje nesant įrodymų, kurie patvirtintų kitokį nei čia nurodomas šių lėšų pervedimo minimai bendrovei tikslą, vien tas faktas, kad byloje nėra paties T. R. prašymo, adresuoto jo sąskaitos tvarkytojui AB FMĮ „Finasta“, nepaneigia pirmiau nurodytais įrodymais (jų galia bei tarpusavio ryšiu) pagrįstos apygardos teismo išvados (CPK 185 str., 178 str.).

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas remiantis galiojančiomis sutartimis, ir tol, kol šios sutartys nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, jos galioja ir sukelia teisines pasekmes (CK 6. 189 str. 1 d.). Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad M. A. IĮ finansinio reikalavimo patvirtinimas neužkerta kelio atsakovui reikšti savarankišką ieškinį ir ginčyti sandorius, iš kurių kildinama šio kreditoriaus reikalavimo teisė. Jei toks ieškinys būtų patenkintas ir sandoriai, iš kurių kildinama patvirtinto kreditoriaus reikalavimo teisė, būtų pripažinti negaliojančiais, tai sudarytų pagrindą proceso įstatymų ir ĮBĮ nustatyta tvarka peržiūrėti procesinius dokumentus, kuriais patvirtintas šis kreditoriaus reikalavimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino M. A. IĮ 66 612,60 Eur (230 000 Lt) dydžio finansinį reikalavimą UAB „Finansų srautai“ bankroto byloje (ĮBĮ 26 str., CK 6.101 str., 6.109 str.).

Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje ar 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalys turėtų būti naikinamos ar keičiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.