- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-04
- Bylos Nr.
- 2A-551-210/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- R. G. I.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-509-207/2011 pagal ieškovo R. G. I. ieškinį atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl parduodamo - perkamo turto kainos nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. G. I. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas nustatyti, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos parduodamo R. G. I. valstybės paveldėto turto – ½ dalis pastato – gyvenamojo namo, būklė: fiziškai pažeistas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais: ½ dalis pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ kitų statinių (inžinerinių) kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), kaina yra 300 Lt ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, pastato - sandėlio ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Kita dalis tų pačių statinių nuosavybės teise priklausė J. J., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovas užsakė jam ir mirusiam J. J. priklausiusio nekilnojamojo turto įvertinimą ir 2010-05-19 raštu kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu, kad atsakovas įregistruotų J. J. turtą kaip valstybės turtą ir ieškovui, kaip bendraturčiui, leistų jį išpirkti, sumokant valstybei šio turto vertę, pridėjo įvertinto turto ataskaitą. Atsakovas 2010-11-24 ieškovui pranešė, kad jis, kaip bendraturtis, turi pirmenybės teisę pirkti valstybės parduodamą turtą už 10590 Lt. Ieškovas pirkti sutiko, tačiau atsakovo parduodamas turtas yra nevertas siūlomos kainos. Ieškovo teigimu, atsakovas turėjo pastebėti, kad VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta daikto vertė neatitinka tikrosios turto vertės ir, siekdamas teisingai įvertinti turtą, turėjo kreiptis į ekspertus. Ieškovo manymu, neteisingas parduodamo turto kainos nustatymas pažeidžia jo teisę įsigyti pirmumo tvarka parduodamų pastatų dalį.
Atsakovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas gavo iš ieškovo pranešimą dėl J. J. galimai valstybės paveldėtino turto, todėl kreipėsi į notarą. Notaras kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl pažymos apie paveldimo turto vidutinę rinkos vertę gavimo, surinko kitus reikalingus dokumentus, atliko turto paveldėjimo procedūras, 2010-09-02 atsakovui išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, o atsakovas VĮ Registrų centre įregistravo valstybės nuosavybės teises į ½ dalį turto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio 2010-08-03 duomenimis valstybės paveldėto turto vidutinė rinkos vertė 10590 Lt. Pažymėjo, kad vadovavosi Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto ar kitaip į valstybės pajamas perduoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių perėmimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis metodikos 51 punktu ir neturėjo pagrindo suabejoti Registrų centro išduotame pažymėjime nurodyta valstybės paveldėto nekilnojamojo turto tikrąja rinkos verte. Atsakovas nurodė, kad valstybės paveldėtas turtas 2010-09-06 aktu buvo apskaitytas ir perimtas į apskaitą palikimo perėjimo valstybei liudijime nurodyta vidutine rinkos verte. Atsakovo teigimu, ieškovas jam priklausančią nuosavybės teise ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), valdo nuo 1978 metų, tačiau dėl registro duomenų pakeitimo niekur iki šiol nesikreipė, priklausančiu turtu nesinaudoja ir kaip bendraturtis neturi teisės nustatinėti sandorio sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškovo R. G. I. ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 9,10 Lt išlaidų, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad viena iš būtinųjų valstybinio turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų – kaina – valstybinio turto pardavimo atveju nėra šalių derybų objektas, o nustatoma vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kurių šalys negali pakeisti. Nurodė, jog tokiu atveju kainą nustato pardavėjas, t.y. valstybė, o pirkėjas turi teisę sutikti arba nesutikti su pagal teisės aktų reikalavimus nustatyta valstybinio turto pardavimo kaina. Nurodė, kad Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis ir transporto priemonių perėmimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 74 punktas numato, jog valstybei perduotinas turtas įvertinamas rinkos kaina. Įvertinimą rinkos kaina atlieka VĮ Registrų centras, remdamasis duomenimis, esančiais nekilnojamojo turto registro duomenų bazėse. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, nesutikdama su pateiktu turto įvertinimu galėjo, bet neprivalėjo kreiptis į turto vertintoją dėl turto įvertinimo iš naujo, nes duomenis statinių registre turėjo galimybę patikslinti pats ieškovas, kaip statinių savininkas. Teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nė karto nebuvo tikslinti ar keisti, todėl VĮ Registrų centro išduotoje pažymoje valstybės paveldėto nekilnojamojo turto nurodyta tikrąja rinkos verte Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo pagrindo suabejoti ir prašyti jį įvertinti iš naujo. Todėl teismas ieškovo ieškinį dėl kainos nustatymo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. G. I. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkinti. Be to, ieškovas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismo išvada, esą įvertinimą rinkos kaina atlieka VĮ Registrų centras, remdamasis duomenimis, esančiais nekilnojamojo turto registro duomenų bazėse yra nepagrįsta jokiais teisės aktais, prieštarauja Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėms (toliau – taisyklės). Nagrinėjamu atveju VĮ Registrų centras masinio vertinimo būdu nustatė ginčo turto vidutinę rinkos vertę 10590 Lt, kuri yra maždaug 35 kartus didesnė už realią rinkos kainą ir akivaizdžiai neatitinka faktinės situacijos nekilnojamojo turto rinkoje bei parduodamo turto individualios būklės. Be to, VĮ Registrų centro išduoto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyti atsakovo parduodamo turto kadastro duomenys neatitinka tikrovės. Kadangi turtas parduodamas pagal esančią jo faktinę būklę, prieš inicijuodamas pirkimo-pardavimo procedūras, atsakovas turėjo pats patikslinti statinių kadastrinius rodiklius. Taisyklių 16.1. p. numato mokesčių inspekcijos pareigūnams prievolę patiems kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl nekilnojamojo turto inventorizavimo, registravimo ar vertinimo.Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas, nesutikdamas su pateiktu įvertinimu galėjo, bet neprivalėjo kreiptis į turto vertintoją dėl turto įvertinimo iš naujo, nes duomenis statinių registre turėjo galimybę patikslinti pats ieškovas, kaip statinių savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir J. J. (miręs (duomenys neskelbtini)), o nuo 2010-09-02 ir atsakovas, yra nekilnojamojo turto, kurio kadastro rodikliai tikslintini, bendraturčiais, tai ieškovas neturėjo ir neturi galimybės savarankiškai inicijuoti kadastrinių matavimų, nes tam yra būtinas bendraturčio (nagrinėjamu atveju atsakovo) sutikimas. Be to, atsakovas pareiškė, jog nesutinka mokėti už valstybės paveldėto turto kadastrinius matavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas yra garbaus amžiaus, nedirba ir su darbu susijusių pajamų negauna, yra senatvės pensininkas, jokio vertingo turto neturi, jo turtinė padėtis sunki, todėl taip pat nesutinka pats vienas prisiimti visų su tuo susijusių išlaidų ir apmokėti už valstybei priklausančio turto kadastrinius matavimus.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturėjo pagrindo suabejoti VĮ Registrų centro išduotoje pažymoje nurodyta paveldėto turto verte ir prašyti jį įvertinti iš naujo. Ieškovas dar 2010-05-19 raštu kreipdamasis į atsakovą deklaravo savo siekį išpirkti valstybės paveldėtą turtą sumokant šio turto vertę bei kartu pridėjo UAB korporacijos „Matininkai“ 2010-05-04 Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą su išsamiais vertinamo turto būklės aprašymais bei nuotraukomis. Taigi dar prieš pradėdamas paveldėjimo procedūrą atsakovas žinojo paveldimo turto būklę ir nepriklausomų vertintojų nustatytą jo rinkos kainą. VĮ Registro centro pažymą su masinio vertinimo būdu nustatyta turto vidutinę rinkos kaina atsakovas gavo 2010-09-27, t. y. vėliau ir tikrai turėjo pagrindo suabejoti registro duomenimis ir nurodyta kaina, kuri 35 kartus viršijo ieškovo nurodytąją.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Įvertinus atsakovo veiksmus, susijusius su ginčo turto perėmimų į apskaitą, jo vertės nustatymu ir šiuos veiksmus reglamentuojančius teisės aktus, pripažintina, kad atsakovas nepažeidė valstybės paveldėto turto perėmimo į apskaitą įvertinimo ir realizavimo procedūrų. Todėl šiuo atveju apelianto argumentai nepagrįsti, cituojamos atskiros teisės aktų normos, nevertinant teisės aktų normų, reglamentuojančių paveldėto turto perėmimą į apskaitą, in corpore.CK 4.79 str. 1 d. nustatyta, jog bendraturtis gali bendrąją teise esančią parduodamą turto dalį pirkti už tą kainą, kuria ji parduodama. Todėl pardavimo kainos nustatymas yra turto dalies savininko (šiuo atveju valstybės, atstovaujamos atsakovo) prerogatyva. CK 4.79 str. 2 d. nustatyta, kad kai bendraturtis atsisako pasinaudoti pirmenybės teise pirkti nekilnojamojo turto dalį už pasiūlytą kainą, pardavėjas (šiuo atveju atsakovas) turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Tokiu atveju pardavimas gali būti vykdomas vadovaujantis Taisyklių 81.1, 104 p. nustatyta pardavimo tvarka, t. y. skelbiant turto aukcioną. Ieškovas atsisakė pasinaudoti pirmenybės teise pirkti valstybės paveldėtą turtą pasiūlytomis sąlygomis. Todėl įvertinus šias teisės normas ir atsižvelgiant į faktines aplinkybes, ieškovo prašymas nustatyti turto pardavimo kainą yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas atmetamas.
Ieškovas ir apeliantas R. G. I., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kuriuo jo ieškinys buvo atmestas, iš esmės nurodė tokias argumentų grupes:
VĮ Registrų centras apskritai neturėjo teisės atlikti valstybės paveldėto turto vertinimą, juo labiau pagal duomenis esančius nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje masinio vertinimo būdu nustatyti ne individualią, bet vidutinę rinkos kainą.Ieškovas, kaip dalies statinių savininkas neturėjo galimybės įtakoti ginčo turto duomenų patikslinimą, t. y. kreiptis į VĮ Registrų centrą, kad būtų nustatyta tikroji statinių būklė. Ši pareiga priskiriama paveldėto turto paveldėtojui, šiuo atveju atsakovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ko pastaroji nepadarė. Turtas turi būti apskaitomas ir parduodamas pagal tikrąją jo būklę.Atsakovas, privalėjo turtą įvertinti objektyviai ir teisingai, nes to reikalauja imperatyvūs teisės aktai, gi neteisingas parduodamo turto kainos nustatymas pažeidžia jo teisę įsigyti pirmumo tvarka parduodamų pastatų dalį.
Teismas konstatuoja:
Šalių ginčo pagrindą sudaro valstybės paveldėto turto dalies vertės (tikrosios kainos) teisingas nustatymas, kadangi kitos dalies turto (pastatų) savininkas, šiuo atveju ieškovas, valdantis dalį jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto dalines nuosavybės teise, išreiškė pageidavimą pasinaudoti jam įstatymo – CK 4.79 straipsnio 1 d. suteikta pirmumo teise pirkti bendrąja nuosavybės teise esančią parduodamą turto dalį. Taigi apelianto skundo esmė netiesiogiai yra susijusi su tariamu apelianto teisės pasinaudoti pirmumo teise pirkti turtą ribojimu, teisės normų, reglamentuojančių valstybei priklausančio nekilnojamojo turto (pastatų) pirkimo-pardavimo sandorių sudarymą, susitarimą dėl pagrindinė tokios sutarties sąlygos, t. y. kainos.
Aukščiau nurodyta teisės norma (CK 4.79 straipsnio 1 dalis), nustatydama bendraturčiams pirmumo teisę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomo turto dalį, nurodo tik esminę sąlygą – turtas turi būti parduodamas ta kaina, kuria jis numatomas parduoti. Tačiau minima teisės norma nereglamentuoja kaip turi būti nustatoma parduodamos turto dalies kaina, tik nurodoma, kad pardavėjas privalo raštu pranešti bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį, ir nurodyti šios turto dalies kainą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje panašaus pobūdžio bylose laikomasi iš esmės vieningos pozicijos, kad viena iš būtinųjų pagal CK 6.397 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų – kaina, - valstybei priklausančių nekilnojamųjų daiktų pardavimo atveju nėra šalių derybų objektas, o nustatoma vadovaujantis teisės aktais, kurių šalys negali keisti. Toks aiškinimas logiškai siejamas su nuostata, kad valstybės kaip turto savininko turtinės teisės būtų apsaugotos objektyviais kriterijais, kuriuos nustato teisės aktai. Vienu tokių teisės aktų yra bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis ir transporto priemonių perėmimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės, kurio 74 punkte nurodoma, kad valstybei perduotinas turtas įvertinamas rinkos kaina. Tokį objektyvų įvertinimą teisės aktais suteiktomis teisėmis atlieka VĮ Registrų centras, remdamasis sukauptais nekilnojamojo turto registrų bazėse duomenimis. VĮ Registrų centras yra kvalifikuota institucija, kurios kvalifikaciją patvirtina Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotas kvalifikacijos atestatas Nr. 000142. Taigi ieškovo apeliaciniame skunde formuojama pozicija, kad iš esmės nei turto pardavėjas – valstybė, nei VĮ Registrų centras neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai nustatyti parduodamo turto kainos, be kito nepriklausomo turto vertintojo, yra nepagrįsti. Nesutikti su VĮ Registrų centras turto vertinimu gali tik savininkas – šiuo atveju valstybė. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Jis gali būti ribojamas, kai tai numato imperatyvios teisės normos. Šis ginčijamas atvejis yra būtent toks. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto skundo argumentus dėl neteisingos parduodamo turto kainos ir jos nustatymo tvarkos, metodikos ir ją nustačiusių subjektų.
Dėl teisėtų lūkesčių ir ieškovo subjektinių teisių įgyvendinimo.
Nors apeliantas tiesiogiai ir nenurodo, kad dėl, jo manymu neteisingos parduodamo turto kainos jam varžoma teisė pasinaudoti pirmumu įsigyti turtą, tačiau jo apeliacinio skundo argumentų turinys tokią išvadą suponuoja. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi palikimo perėjimo valstybei liudijimą, 2010 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl valstybės nuosavybės teisių į paveldėtą turtą registravimo. VĮ Registrų centras 2010-09-27 išdavė Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai NT Registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame įregistruotos valstybės nuosavybės teisės ½ dalį statinių, kurių vidutinė rinkos vertė 21180 Lt. ½ dalis turto vertė yra 10590 Lt. Paveldėtas turtas priimtas ir įrašytas į valstybės turto apskaitą turto paveldėjimo akte nustatyta kaina – t. y. 10590 Lt. Iš tik atlikus šiuos formalius ir faktinius veiksmus, t. y. valstybės nuosavybės teisių į paveldėtą turtą teisinį registravimą, vadovaujantis CK 4.79 straipsnio ir aukščiau nurodytų Taisyklių 104 straipsniu, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (12.8-6)S-23235 informavo ieškovą apie parduodamą turtą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ir pasiūlė ieškovui pirkti šį turtą už nurodytą kainą. Ši kaina nebuvo keičiama, nebuvo nepagrįstai didinama, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovui buvo nustatyti kiti nepagrįsti ar išskirtiniai reikalavimai varžantys jo galimybes pasinaudoti pirmumo teise, taigi nebuvo suteikti nepadrįsti lūkesčiai, kurie vėliau neįvyko. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nekilnojamojo daikto vertės nustatymas vadovaujantis teisės aktų reglamentuojamomis procedūromis ir pasiūlymas ieškovui pirkti šį turtą visiškai nereiškia, kad ieškovas įgijo teisėtų lūkesčių, susijusių su paduodamo turto pardavimo kaina. Pasikartojant primintina, kad valstybei priklausančio turto pardavimo ir jo kainos nustatymo procedūra yra griežtai reglamentuota, todėl valstybės įgaliota institucija, vykdanti pardavėjo funkcijas, turi laikytis teisės normų reikalavimų ir užtikrinti turto pardavimo teisėtumą, saugodamas valstybės interesus. Kartu pažymėtina, kad ieškovas šiuo atveju pagal įstatymo CK 4.79 straipsnį įgijęs subjektinę teisę pasinaudoti pirmumo teise, neįgijo teisės derėtis dėl parduodamo turto kainos. Jo teisė ginama tiek, kiek ginama šalių teisė laisvai pasirinkti ar tokiomis sąlygomis sudaryti pirkimo pardavimo sutartį ar atsisakyti ją sudaryti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo išvados turi būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardintomis įrodinėjimo priemonėmis. Laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai įrodymus įvertina ir padarė dėl jų atitinkamas išvadas tik teismas, kuris yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo bei kitų įrodinėjimo taisyklių. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas šių nustatytų taisyklių nepažeidė, tinkamai ir nenukrypdamas nuo formuojamos teisinės praktikos vertino surinktus įrodymus ir padarė įrodymais pagrįstas ir teisingas išvadas. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.