Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2014 m. kovo 18 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Kauno TI laikotarpiu, kuris prasidėjo nuo 2012 m. spalio 8 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2016 m. spalio 3 d. (b. l. 5, 8). Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 2 d. klausimą, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu (pvz., jo laikymas gyvenamosiose patalpose, kuriose galėjo būti pažeistos vienam asmeniui tenkanti ploto norma) ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2014 m. kovo 18 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas Nr. 222, Nr. 347 ir Nr. 167 (b. l. 27; 28-40). 2013 m. spalio 3 d. (1 dieną), 2013 m. spalio 7 ir 8 dienomis (3 dienas) jis buvo laikomas kameroje Nr. 222, kurios plotas 19,00 kv. m., kartu su pareiškėju buvo laikomi kiti asmenys (iki 6 asmenų), todėl vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. gyvenamojo ploto; laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d. (9 dienas), nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. (24 dienas), nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. (25 dienas), nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 13 d. (12 dienų), nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 23 d. (3 dienas), nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 7 d. (3 dienas), nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. vasario 20 d. (7 dienas) ir nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. kovo 18 d. (19 dienų) jis buvo laikomas kameroje Nr. 167, kurios plotas 15,23 kv. m., kartu su pareiškėju buvo laikomi kiti asmenys (iki 6 asmenų), todėl vienam asmeniui teko nuo 2,54 iki 3,05 kv. m., t. y. mažiau nei teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui būtinas plotas. Įvertinęs nurodytus bylos duomenis, teismas konstatuoja, kad Kauno TI, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui turintį tekti minimalų plotą, pareiškėjas buvo laikomas 106 dienas ir atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ventiliacija kameroje veikė labai garsiai, jos junginėjimas kas 15-20 min. neigiamai veikė jo psichiką, tualetas nebuvo visiškai izoliuotas nuo kameros, todėl jausdavo nemalonius kvapus.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktos foto lentelės (b. l. 46, 49) patvirtina, kad kamerose yra įrengti plačiai atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją (b. l. 48, 50). Sanitarinio mazgo patalpa atitinkama pertvara atitverta nuo likusios kameros dalies. Pažymėtina, kad Higienos normos reikalavimas, jog tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti sanitarinis mazgas (Higienos normos 21 p.), taikomas projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (Higienos normos 2 p.). Kauno TI yra veikianti įstaiga ir aukščiau nurodytoms kategorijoms nepriklauso. Tai, kad kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema (b. l. 49), atitinka Higienos normos 21 punkto reikalavimus. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusios Higienos normos reikalavimų. Pastebėtina, kad į bylą pateiktas Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 (b. l. 57), nustato pareigą atsakingam už kameros tvarkymą asmeniui tvarkyti kamerą, vėdinti patalpas, palaikyti kameroje švarą bei tvarką, apie sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoti įstaigos pareigūnus. Šios pareigos tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose gerinimui. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal byloje duomenis nenustatė, kad jis ar kitas atsakingas už kameros tvarkymą asmuo kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl triukšmingo ventiliacijos veikimo, įkyraus jos įjungimo-išjungimo, nemalonių iš sanitarinio mazgo sklindančių kvapų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, todėl šios aplinkybės vertintinos deklaratyviomis ir teismas neturi teisinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodoma, kad nuteistajam (vyrui) tualetinio popieriaus išduodama vienas rulonas, vienam mėnesiui. Pagal Kauno TI direktoriaus 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtinto Suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamų higienos priemonių, patalynės, kito inventoriaus aprūpinimo ir naudojimo pagal paskirtį tvarkos aprašo (b. l. 58-59) 4 punktą bei Kauno TI 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 Suimtiesiems ir nuteistiesiems higienos priemonių išdavimo taisyklių (b. l. 60) 2 punktą kiekvienam naujai atvykusiam į įstaigą suimtajam (nuteistajam) išduodamos higienos priemonės, tarp jų tualetinis popierius – vienas rulonas, vienam mėnesiui. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad ir kitų išduodamų higienos priemonių kiekis bei kokybė buvo nepakankami, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, nurodė, kad į atsakovą dėl to nesikreipė, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus laiko deklaratyviais ir neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo aprūpinimas asmens higienos priemonėmis neatitiko galiojusių teisės aktų reikalavimų bei vertina, kad atsakovas galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jis yra neįgalus, o miegoti tekdavo dviejų aukštų lovos antrame aukšte, laipioti būdavo skausminga, patirdavo nežymias traumas, kartą paprašius jam buvo atsakyta duoti ramentus, ne visada galėdavo išeiti pasivaikščioti, kai kurie kamerose gyvenantys nuteistieji sirgo infekcinėmis-grybelinėmis ligomis, ŽIV ir teko naudotis tuo pačiu kameros inventoriumi, todėl patirdavo baimę, streso priepuolius, fizinį skausmą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažeminimą.

Vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo veiksmų neteisėtumo, CK 6.271 straipsnio prasme, konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai buvo tas kartas, kai jam paprašius nebuvo duodami ramentai, kokiais konkrečiais laikotarpiais, kokiose kamerose jam tekdavo miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte, kada konkrečiai negalėjo išeiti pasivaikščioti gryname ore (primintina, kad ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2014 m. kovo 18 d.), nenurodo, kokie konkretūs įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti, išreiškė pageidavimą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 5), todėl šie argumentai laikytini deklaratyviais, nedetalizuotais ir neįrodytais. Be to, iš į bylą pateiktų Asmens sveikatos istorijų (b. l. 85-90; 94-113) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus ne kartą yra kreipęsis dėl galvos skausmo, kosulio, slogos, nemigos, skrandžio ir virškinimo sutrikimų, tačiau dėl fizinių skausmų (skausmų patiriamų judant), kreipęsis nebuvo. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs pakeisti gulėjimo vietą, o atsakovas atsisakęs prašymą tenkinti, teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Teismas pritaria atsakovo argumentui, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas gryname ore yra jų teisė, bet ne pareiga. BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad asmenys sergantys infekcinėmis-grybelinėmis ligomis ar ŽIV privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-2477/2012) yra pasisakęs, jog Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu LVAT padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Kauno TI galėjo būti sergančių ŽIV, kurie nesaugiai ar neatsargiai elgiasi, nenustatyta. Todėl pareiškėjo išreikšta nuomonė, jog kartu su juo kamerose galimai buvo apgyvendinti asmenys sergantys ŽIV, infekcinėmis-grybelinėmis ir dėl to jis jautė papildomus išgyvenimus, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus BVK 70 straipsnio 6 dalis numato, kad, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad jis būtų raštu prašęs laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, o Kauno TI direktorius tokio prašymo nebūtų tenkinęs, todėl teismas negali vertinti, kad atsakovas pažeidė teisės normas reglamentuojančias nuteistųjų izoliuotą laikymą pataisos įstaigoje.

Bylos duomenys patvirtina, kad Neįgaliojo pažymėjimas pareiškėjui išduotas 2011 m. birželio 21 d. (b. l. 6), t. y. prieš patenkant į Kauno TI, todėl atsakovo veiksmai negalėjo įtakoti sveikatos sutrikimų, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Specialusis nuolatinis slaugos ir priežiūros poreikis (specialiųjų poreikių lygis) nenustatytas. Pareiškėjas skunde (b. l. 11) nurodė ir bylos duomenys patvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukelto psichologinio diskomforto į atsakovą nesikreipė. Yra kreipęsis dėl nemigos, tačiau nurodė, kad ją sukelia pergyvenimas dėl bylos. Pastebėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 95 punktą suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos (Vidaus tvarkos taisyklių 96 p.). Atsakovo į bylą pateikti dokumentai: Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 61-63), Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno TI direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (b. l. 65-66), Naudojimosi biblioteka taisyklės, patvirtintos Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-85 (b. l. 68-69), Naudojimosi skaitykla taisyklės, patvirtintos Kauno TI direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1-30 (b. l. 70-71), Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, patvirtinta Kauno TI direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-34 (b. l. 72-73), naujai atvykusių į Kauno tardymo izoliatorių suimtųjų ir nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kauno TI direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-86 (b. l. 74-77), patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę naudotis sportine įranga, lankytis bibliotekoje, skaitykloje, sporto kambaryje, kompiuterių klasėje, t. y. užsiimti veikla už kameros ribų. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y., kamerose, kuriose vienam asmeniui turėjo būti užtikrinama 3,6 kv. m. ploto norma. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. teisės aktuose nustatytos gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (iš viso 106 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m. vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kauno TI buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 850 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 850,00 Eur (aštuoni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.