Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės departamento Apeliacijų skyriaus vyriausiajai specialistei Akvilei Berenytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja S. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti:

1.1. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, ir Klaipėdos AVMI) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“;

1.2. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Inspekcija) 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-06-21 skundo“.

2. Klaipėdos AVMI skundžiamame sprendime konstatuota, kad tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos šeimos išlaidos viršijo gaunamas pajamas, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui neužteko piniginių lėšų paskolų suteikimui UAB „(duomenys neskelbtini)“, bankų paskolų dalies grąžinimo ir sumokėtų palūkanų bei dalinai vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidoms padengti. Tiek Klaipėdos AVMI, tiek Inspekcija 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) (toliau – ir Deklaracija) nurodytų ne banke turėtų piniginių lėšų (788 000 Lt (228 220,57 Eur)) nepripažino pareiškėjos šeimos realiai turėtomis santaupomis. Pareiškėja skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėja su savo sutuoktiniu M. R. 2005 m. balandžio 29 d. pateikė Deklaraciją ir visus pajamų gavimą patvirtinančius dokumentus. Mokesčių administratoriui laiku nekilo klausimų dėl Deklaracijos. Pareiškėja, savo ruožtu, visus dokumentus, reikalingus gautų lėšų pagrindimui, saugojo atitinkamą laikotarpį, laikydamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Šiuo metu, kai nuo Deklaracijos pateikimo praėjo daugiau kaip 11 metų, pareiškėja šių dokumentų pateikti galimybės nebeturi, kadangi jų neišsaugojo. Priešingai nei teigia centrinis mokesčių administratorius, nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis neturėjo ir neturi pareigos saugoti šių dokumentų neribotą laikotarpį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1094 patvirtintų Privalomųjų patentų išdavimo fiziniams asmenims tvarkos 16.4 punktas, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 straipsnio 7 dalis). Mokesčių administratorius, teigdamas, jog mokesčių mokėtojas (veiklą vykdęs pagal patentus) turi pareigą neribotą laiką saugoti gautas pajamas pagrindžiančius dokumentus sukuria pareiškėjai dar aukštesnius standartus, nei numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas (toliau – ir VGTDĮ) nenustato konkretaus termino, per kurį mokesčių administratorius turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo (turėto) turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius teisėtumo aspektu. VGTDĮ taip pat nereglamentuoja, kokio laikotarpio bėgyje asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius ir tai yra laikytina įstatymo spraga, kurią ad hoc privalo užpildyti teismas. Šiuo atveju nepateisinama laikytina tokia situacija, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos duomenų tikrumą, asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką.

2.2. Teisinio reguliavimo spragą, kuri yra šio administracinio ginčo pagrindas, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą, užpildė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kurį tiek Inspekcija, tiek Klaipėdos AVMI ignoravo, padarydamas išvadą, jog VGTDĮ nėra tinkamai sureglamentuota, už kokį laikotarpį mokesčių administratorius turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo (turėto) turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, o asmuo (gyventojas), savo ruožtu, turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius bei kad šį teisinį santykį reikia išspręsti taikant teisės analogijos taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 5 dalis), o būtent – Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir GTDĮ) 5 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatas, kadangi minėtuose teisės aktuose teisinių santykių stabilumo atsiradimas yra apibrėžtas laike, užtikrinant ir šio teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų pusiausvyrą. LVAT išaiškino, jog mokesčių administratoriui teisė duoti privalomą vykdyti nurodymą mokesčių mokėtojui, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, yra suteikiama tik penkeriems metams, o praėjus penkeriems metams nuo deklaracijos pateikimo, pastaroji įgyja teisinį stabilumą ir joje užfiksuoti duomenys mokesčių administratoriaus nebegali būti kvestionuojami. Jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti iki 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos asmens (gyventojo) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams neribotą laiką nesuteikiant teisinio stabilumo, tai tokia priemonė būtų neproporcinga, o tokia teisinė situacija – nepateisinama. Lietuvoje teismų kuriama teisė kaip teisės šaltinis yra įtvirtintas faktas (pranc. fait accompli). Pareiškėjos įsitikinimu, tiek Inspekcija, tiek Klaipėdos AVMI, vadovaudamiesi sena ir šio ginčo esmės neliečiančia Lietuvos Respublikos teismų praktika, tačiau sąmoningai ignoruodami naujausius, įstatyminio reglamentavimo spragas užpildančius ir jau suformuotą teismų praktiką papildančius (jokiu būdu jai neprieštaraujančius) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentus, elgiasi nesąžiningai beigi neteisėtai, priešingai objektyvumo, įstatymo viršenybės ir gero viešojo administravimo principams. 2015 m. rugsėjo 23 d. LVAT išaiškinimas neatima teisės mokesčių administratoriui remtis ankstesnių deklaracijų duomenimis ir jos niekaip neapriboja, o viso labo nustato protingą, įstatymo analogija paremta laiko tarpą per kurį deklaracijos, pateiktos pagal VGTDĮ, duomenys įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratoriui apribojama teisė kvestionuoti joje užfiksuotų duomenų realumą. Pareiškėja pažymi, jog (i) įstatymo spragą ad hoc savo nutartimi užpildė aukščiausia institucija Lietuvos Respublikos teismų sistemoje administraciniams ginčams spręsti; (ii) teismo precedentas yra sąlyginai naujas (2015 m.), deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotas, suformuotas atsižvelgiant į aktualiausią administracinių teismų praktiką bei Konstitucinę doktriną; (iii) priimtas trijų teisėjų kolegijos, kurios nariai išnagrinėjus administracinę bylą atskirųjų nuomonių nepateikė. Inspekcijos skundžiamas sprendimas yra naikintinas jau vien šiuo pagrindu.

2.3. Klaipėdos AVMI išvados, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2008 m. gruodžio 31 d. realiai neturėjo 67 495,00 Lt santaupų, yra paremtos spėliojimais, o ne išsamia faktinių aplinkybių analize, todėl yra nepagrįstos ir atmestinos. Ši išvada grindžiama ne objektyviais rašytiniais įrodymais bei konkrečiais skaičiavimais, o vienintele šalutine faktine aplinkybe, kuri nėra ir negali būti pripažinta ne tik tiesioginiu įrodymu, tačiau ir apskritai laikytina įrodymu mokestiniuose ginčuose, t. y. mokesčių administratorius teigia, jog ta aplinkybė, jog S. ir M. R. 2006–2007 m. laikotarpiu ėmė paskolas iš bankų neva įrodo, jog pastarieji negalėjo turėti santaupų. Mokesčių administratoriaus išvada neturi jokio pagrįstumo ekonominiu–finansiniu požiūriu. Pabrėžtina, jog fizinių asmenų paimti greitieji kreditai, paskolos kitoms skoloms padengti (refinansuoti) išties gali liudyti sunkią fizinio asmens finansinę padėtį, tačiau ilgalaikės vartojimo paskolos, kaip ir pvz. paskolos būstui įsigyti (nenorint ilgam laikui įšaldyti nuosavų piniginių lėšų) yra elementarus, ekonomine logika pagrįstas finansinis sprendimas, jokiu būdu nereiškiantis, jog paskolos gavėjo finansinė padėtis yra sunki. Pareiškėjos argumentaciją sustiprina ir tai, jog 2006–2007 metais paskolos iš bankų buvo paimtos itin geromis sąlygomis. Kauno AVMI padarius išvadą, jog 2004–2008 metų laikotarpiu M. R. ir S. R. galėjo sukaupti 67 495,00 Lt santaupų, nebuvo jokio faktinio pagrindo šių piniginių lėšų nepripažinti. Centrinis mokesčių administratorius dėl šių pareiškėjos argumentų, kurie buvo išsakyti 2016 m. birželio 21 d. skunde, visiškai nepasisakė, skundžiamame sprendime tiesiog trumpai ir visiškai nemotyvuotai pritarė Klaipėdos AVMI pateiktoms išvadoms.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:

1. Pareiškėja ir sutuoktinis patikrinimo metu deklaruotų 788 000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Deklaracijoje nurodyta 788 000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų suma sukaupta iš pajamų, gautų iš darbo užmokesčio, iš individualios veiklos, taip pat iš įrangos, skirtos žvėrelių auginimui, pardavimo 2002 metų pabaigoje. Pareiškėjos ir sutuoktinio operatyvių patikrinimų metu buvo duoti mokesčių administratoriaus nurodymai, kuriuose vienas iš reikalavimų – pagrįsti deklaruotą 788000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų sumą. Pareiškėja ir jos sutuoktinis M. R. nepateikė 788000 Lt deklaruotų lėšų, gautų iš žvėrelių auginimo veiklos ir žvėrelių narvų, šaldytuvo, lupimo staklių, įvairių įrankių pardavimo faktus įrodančių dokumentų ir duomenų, taip pat nenurodė kada, kokiu laikotarpiu buvo vykdoma veikla, kieno vardu, kaip ir kur ji buvo įregistruota, kaip buvo deklaruojamos pajamos iš jos, kokiais metais buvo gautos pajamos (išskiriant už kiekvienus metus), kiek ir kokių patyrė išlaidų šiai veiklai, kiek susidarydavo pelno.

2. Pagal VGTDĮ 3 straipsnio nuostatas nuolatinis Lietuvos gyventojas buvo ne tik įpareigotas deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, tačiau privalėjo ir pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, kas reiškia, jog gyventojo deklaruojamas turtas ir nurodomi jo įsigijimo šaltiniai turi būti realūs ir atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Reikalavimas pagrįsti turto įsigijimo šaltinius reiškia, jog gyventojo pateikiami įrodymai turi neabejotinai patvirtinti, jog deklaruojamas turtas (pajamos ir pan.) yra gautas būtent gyventojo nurodytu būdu ir iš nurodyto pajamų šaltinio. LVAT laikosi pozicijos, kad vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Be to, mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad dokumentų neišsaugojo dėl to negali pagrįsti deklaruotų lėšų realumo, nepaneigia pareigos būti atsakingu ir rūpestingu bei tinkamai vykdyti MAĮ imperatyviai įtvirtintas mokesčių mokėtojo pareigas: t. y. teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 straipsnis). Mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-928-2011. Pareiškėja ir sutuoktinis nedeklaravo gautų pajamų 1992–2002 metų laikotarpiu, taip pat nepateikė ir Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2003 metus, kaip tai daryti įpareigoja teisės aktai.

3. Pareiškėjos skundo argumentus, kad Deklaracijoje nurodyta 788000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų suma panaudota dengiant ir 2009–2011 metų patirtas išlaidas, paneigia ir pareiškėjos su fiziniais asmenimis bei kredito įstaigomis sudarytų dovanojimo ir paskolų sandorių visuma. Pareiškėja pagal 2006 m. sausio 1 d. pinigų dovanojimo sutartį iš tėvo V. Š. gavo 48000 Lt, pagal 2008 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį iš motinos D. O. Š. gavo 49000 Lt. Iš kredito įstaigų pareiškėja ir sutuoktinis M. R. 2006–2007 metais gavo 60000 Lt paskolų. Fiziniai asmenys pareiškėjai 2011–2012 metais suteikė paskolų 278000 Lt ir 30000 Eur sumai. Pareiškėjos byloje pateiktame 2014 m. gegužės 5 d. paaiškinime užfiksuota, kad paskolos imtos siekiant atsiskaityti su valdomos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekėjais. Pareiškėja tariamai turėdama deklaruotą 788000 Lt sumą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekėjais galėjo atsiskaityti iš savo disponuojamų lėšų, o ne iš gautų dovanų ir paskolų. Todėl, šiuo aspektu pareiškėjos veiksmai (dovanų ir paskolų gavimas) kaip tik suponuoja išvadą, kad pareiškėja ir sutuoktinis neturėjo deklaruotų 788000 Lt lėšų 2009–2011 metų laikotarpiu, todėl pareiškėjos samprotavimai, kad minėtos lėšos pagrindžia mokesčių administratoriaus nustatytas 385633 Lt neapmokestintas pajamas, yra nepagrįsti ir atmestini.

4. Pareiškėjos akcentuojamas LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 vertintinas kaip „vienetinis“, t. y. teismas nekomentuoja ankstesnės praktikos, todėl mokesčių administratorius gindamas viešąjį biudžeto interesą, t. y. siekiamą socialinį tikslą, atliko kontrolės veiksmus ir nustatė, jog pareiškėja su sutuoktiniu negalėjo turėti deklaracijose nurodytų piniginių lėšų. Nagrinėjamo ginčo atveju mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi dominuojančia LVAT praktika analogiškose bylose, pagal kurią mokesčių mokėtojai turi pareigą ne tik deklaruoti atitinkamas pajamų ar piniginių lėšų sumas, bet ir pagrįsti jų realumą ir gavimo šaltinius.

5. Klaipėdos AVMI prašė pareiškėją pagrįsti deklaruotų piniginių lėšų realumą, o ne nuo šios sumos apskaičiavo mokesčius, todėl mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino skaičiavimą. LVAT yra akcentavęs, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 str. 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis) įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Pareiškėja neįrodė savo teiginių pagrįstumo, nepaneigė vietos mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų, jog pareiškėja ir sutuoktinis 788000 Lt lėšomis 2013 m. gruodžio 31 d. nedisponavo.

6. Patikrinimo metu, įvertinus mokesčių administratoriaus turimus duomenis apie Pareiškėjos ir jos sutuoktinio M. R. laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. turėtas ir gautas pinigines lėšas bei mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas išlaidas, apskaičiuota, kad 2008 m. gruodžio 31 d. sutuoktiniai galėjo turėti 49000 Lt santaupų. Centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjos skundo motyvus, patikrinimo metu atliktą pajamų ir išlaidų tyrimą bei duomenų analizę, sutinka su Klaipėdos AVMI išvada, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis realiai neturėjo 67495 Lt santaupų 2008 m. gruodžio 31 d., kadangi paimtos paskolos iš bankų ir negrąžinti jų likučiai 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 34842,25 Lt, tačiau galėjo turėti 49000 Lt grynųjų pinigų santaupų, kuriuos pareiškėja pagal 2008 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį gavo iš motinos D. O. Š.. Pareiškėja mokestinio patikrinimo metu minėtų išlaidų nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais ir nenurodė jų pajamų šaltinių, todėl mokesčio bazė ir mokėtina mokesčio suma apskaičiuota pagrįstai.

Teismo posėdyje atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovė šios institucijos Teisės departamento Apeliacijų skyriaus vyriausioji specialistė Akvilė Berenytė (2017 m. sausio 2 d. įgaliojimas dėl atstovavimo Nr. (1.27-04-2)-117-5) iš esmės rėmėsi atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Klaipėdos AVMI atlikusi pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą, 2016 m. vasario 22 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-134 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame, taikydama MAĮ 70 straipsnį, pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 9257,41 Eur GPM sumą ir 1317,48 Eur PSDĮ sumą. Pagal Klaipėdos AVMI 2014 m. vasario 27 d. Operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. FR1043-1631 buvo atliktas S. R. operatyvus patikrinimas, po kurio, įvertinus surinktą informaciją dėl gyventojų pajamų mokesčio vengimo, buvo inicijuotas mokestinis patikrinimas. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad S. R. dengė išlaidas iš pajamų, gautų iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 straipsnį, 27 straipsnio 1 dalį. Kadangi S. R. nevykdė savo pareigų apskaičiuoti mokesčius, todėl nebuvo galima nustatyti mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Todėl S. R. mokestinės prievolės apskaičiuotos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Mokesčių administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, pasirinko išlaidų vertinimo metodą ir rėmėsi mokesčių mokėtojos, kitų mokesčių mokėtojų, trečiųjų asmenų informacija, statistiniais duomenimis. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad:

1.1. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2009 m. gavo 43898 Lt pajamų ir piniginių lėšų, iš jų: pareiškėja gavo 9966 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, 1 021 Lt pašalpų iš Šilalės rajono savivaldybės administracijos, jos sutuoktinis M. R. gavo 2911 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, pagal 2009 m. spalio 26 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį b/n R. K. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 300 vnt. 100 Lt nominalios vertės akcijų už 30 000 Lt. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2009 m. iš viso patyrė 244598 Lt išlaidų, iš jų: pareiškėja AB DnB bankui grąžino 7 484,58 Lt paskolos, sumokėjo bankui 1 307,44 Lt palūkanų; jos sutuoktinis M. R. AB bankui Snoras grąžino 4129 Lt paskolos, 455,12 Lt palūkanų, suteikė 200000 Lt paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėja ir jos sutuoktinis 2009 m. patyrė 31221,60 Lt vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidų. Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis M. R. bankų atsikaitomosiose sąskaitose 2009 m. sausio 1 d. turėjo piniginių lėšų likutį 60 Lt, 2009 m. gruodžio 31 d. – 51 Lt, pareiškėja 2009 m. sausio 1 d. – 1174 Lt, 2009 m. gruodžio 31 d. – 106 Lt. Įvertinus sutuoktinių 2009 m. sausio 1 d. ne banke turėtą grynųjų pinigų likutį 48000 Lt, 2009 m. gautas 43898 Lt pajamas ir pinigines lėšas bei patirtas 244598 Lt išlaidas, atsižvelgiant į pareiškėjos sutuoktinio 9 Lt (60 Lt – 51 Lt), pareiškėjos 1068 Lt (1174 Lt-106 Lt) panaudotas banko santaupas, nustatyta, kad šeimos išlaidos 2009 m. viršijo pajamas (suapvalinus iki sveikojo skaičiaus) 151623 Lt (1174 Lt+60 Lt+48000 Lt+43898 Lt-106 Lt-51 Lt-244598 Lt) suma. Patirtoms išlaidoms padengti kiekvienas sutuoktinis panaudojo lygiomis dalimis po 75 811,50 Lt iš kitų mokesčių administratoriui nežinomų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurių pareiškėja ir jos sutuoktinis nedeklaravo.

1.2. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2010 metais gavo 113 308 Lt pajamų ir piniginių lėšų, iš jų: pareiškėja gavo 9463 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, 52 Lt pašalpų iš Šilalės rajono savivaldybės administracijos, pareiškėjos sutuoktinis gavo 3793 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjos sutuoktiniui grąžino 100 000 Lt paskolos. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2010 metais iš viso patyrė 243 673 Lt išlaidų, iš jų: pareiškėja AB DnB bankui grąžino 8587,18 Lt paskolos, sumokėjo bankui 871,68 Lt palūkanų, suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 200 000 Lt paskolos; M. R. AB bankui Snoras grąžino 4290 Lt paskolos, sumokėjo 240,81 Lt palūkanų; pareiškėja ir jos sutuoktinis 2010 metais patyrė 29 683,20 Lt vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidų. M. R. bankų atsiskaitomosiose sąskaitose 2010 m. sausio 1 d. turėjo piniginių lėšų likutį – 51 Lt, 2010 m. gruodžio 31 d. – 125 Lt, pareiškėja 2010 m. sausio 1 d. – 106 Lt, 2010 m. gruodžio 31 d. – 0 Lt. Įvertinus 2010 metais gautas 113 308 Lt pajamas ir pinigines lėšas bei patirtas 243 673 Lt išlaidas, atsižvelgiant į pareiškėjos 106 Lt panaudotas banko santaupas, pareiškėjos sutuoktinio pinigines lėšas, skirtas santaupoms banke 2010 m. sausio 1 d. – 51 Lt, 2010 m. gruodžio 31 d. – 125 Lt, šeimos išlaidos 2010 m. viršijo pajamas 130 333 Lt (113 308 Lt+106 Lt+51 Lt-243 673 Lt-125 Lt). Patirtoms išlaidoms padengti kiekvienas sutuoktinis panaudojo lygiomis dalimis po 65 166,50 Lt iš kitų mokesčių administratoriui nežinomų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurių pareiškėja ir jos sutuoktinis nedeklaravo.

1.3. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2011 m. gavo 139384 Lt pajamų ir piniginių lėšų, iš jų: pareiškėja gavo 9572 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, pareiškėjai 41434 Lt Lt paskolą suteikė A. G., 34000 Lt paskolą suteikė J. M., 50 000 Lt paskolą suteikė A. P.; M. R. gavo 4378 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2011 metais iš viso patyrė 244127 Lt išlaidų iš jų: pareiškėja AB DnB bankui grąžino 7591,93 Lt paskolos, sumokėjo bankui 298,37 Lt palūkanų, suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 70000 Lt paskolos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas pareiškėjai per jos avansinę apyskaitą (suteikta paskola) – 84219,15 Lt; M. R. AB bankui Snoras grąžino 530 Lt paskolos, suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 50000 Lt paskolos; pareiškėja ir jos sutuoktinis 2011 metais patyrė 31488 Lt vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidų. M. R. bankų atsiskaitomosiose sąskaitose 2011 m. sausio 1 d. turėjo piniginių lėšų likutį – 125 Lt, 2011 m. gruodžio 31 d. – 50 Lt, pareiškėja 2011 m. sausio 1 d. – 0 Lt, 2011 m. gruodžio 31 d. – 9 Lt. Įvertinus sutuoktinių 2011 metais gautas 139384 Lt pajamas ir pinigines lėšas bei patirtas 244127 Lt išlaidas, atsižvelgiant į pareiškėjos ir jos sutuoktinio panaudotas banko santaupas, nustatyta, kad šeimos išlaidos 2011 metais viršijo pajamas 104677 Lt (139384 Lt+125 Lt-244127 Lt-59 Lt). Patirtoms išlaidoms padengti kiekvienas sutuoktinis panaudojo lygiomis dalimis po 52338,50 Lt iš kitų mokesčių administratoriui nežinomų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurių pareiškėja ir jos sutuoktinis nedeklaravo.

1.4. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2012 metais gavo 1061941 Lt pajamų ir piniginių lėšų, iš jų: pareiškėja gavo 12857 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, pareiškėjai 62151 Lt paskolą suteikė A. G., 20000 Lt paskolą suteikė R. B., 20000 Lt paskolą suteikė V. R., 25000 Lt paskolą suteikė J. R., 30 000 paskolą suteikė L. J., 50000 Lt paskolą suteikė A. P., 49000 Lt paskolą suteikė pareiškėjos močiutė S. B. D., pareiškėjai grąžinta 170000 Lt paskola iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjai per jos avansinę apyskaitą grąžinta 459749,17 Lt (grąžinta paskola iš UAB „(duomenys neskelbtini)“); M. R. gavo 11184 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, jam grąžinta 152000 Lt paskola iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2012 metais iš viso patyrė 978311 Lt išlaidų, iš jų: pareiškėja AB DnB bankui grąžino 2229,87 Lt paskolos, sumokėjo bankui 3,95 Lt palūkanų, grąžino 34000 Lt paskolos J. M., 100000 Lt paskolos A. P., 20000 Lt paskolos R. B., 20000 Lt paskolos V. B., 25000 Lt paskolos J. R., 30000 Lt paskolos L. J., 103585 Lt paskolos A. G., 83132,49 Lt grąžintos lėšos Ž. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas pareiškėjai per jos avansinę apyskaitą (pareiškėjos suteikta paskola) – 375530,02 Lt; M. R. suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 152000 Lt paskolos; pareiškėja ir jos sutuoktinis 2012 metais patyrė 32829,60 Lt vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidų. M. R. bankų atsiskaitomosiose sąskaitose 2012 m. sausio 1 d. turėjo piniginių lėšų likutį – 50 Lt, 2012 m. gruodžio 31 d. – 19 Lt, pareiškėja 2012 m. sausio 1 d. – 9 Lt, 2012 m. gruodžio 31 d. – 35 Lt. Įvertinus sutuoktinių 2012 metais gautas 1061941 Lt pajamas ir pinigines lėšas bei patirtas 978311 Lt išlaidas, atsižvelgus į pareiškėjos ir jos sutuoktinio panaudotas banko santaupas, šeimos pajamos 2012 metais viršijo išlaidas 83635 Lt (1061941 Lt+50 Lt+9 Lt-978311 Lt-35 Lt-19 Lt).

2. Patikrinimo akte, be kita ko, pasisakyta šiais pareiškėjos skunde teismui ginčijamais aspektais:

2.1. Dėl deklaruotų piniginių lėšų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) Patikrinimo akte nurodyta, kad:

2.1.1. S. R. ir jos sutuoktinis M. R. 2014 m. kovo 25 d. raštiškame paaiškinime paaiškino, kad Deklaracijos pateikimo metu ir po jos pateikimo turėjo 788000 Lt piniginių lėšų gavimą patvirtinančius dokumentus. Pateikiant Deklaraciją teritoriniam mokesčių administratoriui pateikė visus pajamų gavimą patvirtinančius dokumentus, tačiau jų neišsaugojo ir šiuo metu pateikti nebegali. Taip pat nurodė, kad nuo 1992 m., be su darbo santykiais susijusios veiklos, užsiėmė kailinių žvėrelių kanadinių audinių veisimu, auginimu ir pardavimu. Tuo metu tai buvo labai pelninga veikla, kadangi vienas žvėrelis kainuodavo nuo 300 iki 700 Lt. Žvėrelius veisė savo namų valdoje adresu (duomenys neskelbtini), o pardavinėjo audinių jauniklius ir išdirbtus kailius turguose Lietuvoje ir pagal skelbimus, šioje veikloje daug padėjo tėvai. 2002 m. pabaigoje pradėjo visą ūkį išparduoti. Iš veiklos gautų pinigų į bankus nedėjo, nekilnojamojo turto nepirko, juos taupė, nes planavo pradėti verslą (duomenys neskelbtini).

2.1.2. S. R. 2014 m. kovo 27 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. FR0706-3941 ir paprašyta pateikti detalius duomenis bei tai pagrindžiančius dokumentus: iš kokių piniginių lėšų UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. sausio 4 d. suteikė 270000 Lt paskolas? Jei paskolas suteikė iš santaupų, tai paprašė pateikti duomenis, iš kokių lėšų šaltinių ir kada sukaupė šias santaupas; 2014 m. kovo 25 d. Klaipėdos AVMI pateiktame paaiškinime nurodytų 315000 ne banke turėtų piniginių lėšų, kurios buvo deklaruotos Deklaracijoje, šaltinius pagrindžiančius dokumentus bei detalius duomenis, iš kokios registruotos veiklos grindžiamos sukauptos piniginės lėšos, įvardijant kada, kokiu laikotarpiu buvo vykdoma veikla, kieno vardu, kaip ir kur ji buvo įregistruota, kaip buvo deklaruojamos pajamos iš jos, kokiais metais buvo gautos pajamos (išskiriant už kiekvienus metus); duomenis iš kokių piniginių lėšų laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolino apyvartinėms lėšoms 732609 Lt. M. R. 2014 m. kovo 27 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. FR0706-3940 pateikti detalius duomenis bei tai pagrindžiančius dokumentus: iš kokių piniginių lėšų UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. suteikė 402000 Lt paskolas? Jei paskolas suteikė iš santaupų, tai paprašė pateikti duomenis, iš kokių lėšų šaltinių ir kada sukaupė šias santaupas; 2014 m. kovo 25 d. pateiktame paaiškinime nurodytų 473000 ne banke turėtų piniginių lėšų, kurios buvo deklaruotos Deklaracijoje, šaltinius pagrindžiančius dokumentus bei detalius duomenis iš kokios registruotos veiklos grindžiamos sukauptos piniginės lėšos, įvardijant kada, kokiu laikotarpiu buvo vykdoma veikla, kieno vardu, kaip ir kur ji buvo įregistruota, kaip buvo deklaruojamos pajamos iš jos, kokiais metais buvo gautos pajamos (išskiriant už kiekvienus metus).

2.1.3. S. R. ir M. R. pateiktame 2014 m. gegužės 12 d. paaiškinime nurodė, kad dokumentų patvirtinančių deklaruotų 788000 Lt piniginių lėšų gavimą neturi, kadangi neišsaugojo, kad užsiėmė kailinių žvėrelių (audinių) auginimu, kailiukus parduodavo pagal skelbimus, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) turguose. Žvėrelių jauniklius supirkdavo pirkėjai iš Kaliningrado srities: V. S., I. B. (kontaktinių ir identifikavimo duomenų nenurodė), kailiukus supirkdavo kailinių siuvėjai iš Lietuvos ir Latvijos. Iš šios veiklos 2003 m. gruodžio 31 d. buvo sukaupę apie 730000 Lt grynais pinigais, taip pat pardavė žvėrelių narvus, už kuriuos gavo 70000 Lt, apie 10000 Lt gavo pardavę šaldytuvą mėsai, lupimo stakles ir įvairius įrankius, gavo su darbo santykiais susijusių pajamų bei pajamų už 3 parduotus automobilius.

2.1.4. Patikrinimo akte konstatuota, kad pagal GPMĮ 22 straipsnio 3 dalį gyventojo gautos pajamos iš kito gyventojo už parduotą turtą yra priskiriamos prie B klasės pajamų. Tačiau, nei S. R., nei M. R. Metinės pajamų mokesčio deklaracijos (FR0462) už 2003 m. nepateikė ir 2014 m. kovo 25 d. paaiškinime nurodytų gautų pajamų nedeklaravo, nors anot jų paaiškinimo, gautos pajamos turėjo viršyti 6 960 Lt kiekvienam iš sutuoktinių. Su 2014 m. kovo 25 d. paaiškinimu M. R. pateikė patentą Nr. 023382, išduotą laikotarpiui nuo 1996 m. spalio 1 d. iki 1996 m. lapkričio 30 d. verstis prekyba prekyvietėse, išskyrus respublikos miestus. Jis nurodė, kad patentus buvo įsigijęs ir kitais laikotarpiais, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. M. R. nenurodė, kokias prekes pardavinėjo ir kiek pajamų gavo pagal įsigytą patentą prekybai. S. R. ir M. R. jokių dokumentų apie iš žvėrelių auginimo veiklos gautas pajamas, pajamas, gautas pardavus žvėrelių narvus, šaldytuvą, lupimo stakles bei įvairius įrankius nepateikė. Nėra informacijos, kad būtų teiktos M. R. ir S. R. deklaracijos ir deklaruotos gautos pajamos už žvėrelių auginimą 1992–2002 m.

2.1.5. Atsižvelgiant į tai, kad S. R. ir M. R. nepateikė 788000 Lt 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruotų lėšų, neva gautų iš žvėrelių auginimo veiklos ir žvėrelių narvų, šaldytuvo, lupimo staklių, įvairių įrankių pardavimo faktus įrodančių dokumentų ir duomenų, nenurodė kada, kokiu laikotarpiu buvo vykdoma veikla, kieno vardu, kaip ir kur ji buvo įregistruota, kaip buvo deklaruojamos pajamos iš jos, kokiais metais buvo gautos pajamos (išskiriant už kiekvienus metus), kiek ir kokių patyrė išlaidų šiai veiklai, kiek susidarydavo pelno, o ne tik pajamų iš šios veiklos, bei atsižvelgiant į tai, kad R. pajamas pragyvenimui gaudavo iš nuolatinių darboviečių, t. y. dirbo pagal darbo sutartis, todėl iš esą vykdytos žvėrelių auginimo veiklos gauta 788 00 Lt pinigų suma Patikrinimo akte įvertinta kritiškai ir padaryta išvada, kad Deklaracijoje deklaruotos lėšos ne banke yra nepagrįstos, jų negalėjo sukaupti ir todėl jos negali būti laikomos lėšų šaltiniu vėlesnių metų S. R. ir M. R. išlaidoms dengti.

2.1.6. Patikrinimo akte nurodyta, kad tai, kad mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka yra pateikęs atitinkamas deklaracijas, jeigu nustatytos aplinkybės ir surinkti duomenys suponuoja priešingą išvadą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad mokėtojo pareigos įvykdytos tinkamai, jeigu mokesčių mokėtojas nepagrindžia atitinkamų deklaruotų sumų susidarymo. Mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad deklaravo atitinkamas pinigų sumas, ar galimai jomis disponavo, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius. Nėra nustatytas terminas, kada mokesčių administratorius netenka teisės įpareigoti lėšas pagrįsti. S. ir M. R. nepateikė dokumentų, įrodančių deklaruotos sumos susidarymo šaltinius. Pateiktas sutuoktinių S. ir M. R. 2014 m. kovo 25 d. paaiškinimas, kad esą Deklaracijos pateikimo metu turėjo 788000 Lt piniginių lėšų gavimą patvirtinančius dokumentus nepagristas, nes su Vienkartine gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija (FR0593) mokesčių administratoriui dokumentai nebuvo teikiami, o mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmai dėl S. ir M. R. deklaruotų piniginių lėšų nebuvo atliekami.

2.1.7. Mokestinio patikrinimo metu įvertinus laikotarpiu nuo1993 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. S. R. gautą 26 596,30 Lt darbo užmokestį, M. R. gautą 31 657,96 Lt darbo užmokestį bei nustačius, kad nurodytu laikotarpiu mokesčių mokėtojai nevykdė jokių nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, pagal viešai prieinamus duomenis nenustatyta, jog S. ir M. R. būtų vykdę kokią nors ekonominę veiklą ar gavę papildomų pajamų, mokestiniam patikrinimui nepateikus jokių dokumentų, pagrindžiančių ne banke turėtą piniginių lėšų sumą, pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotas 788 000 Lt ne banke grynųjų pinigų likutis neskaitomas pajamų šaltiniu, kuriuo sutuoktiniai S. ir M. R. galėtų grįsti savo išlaidas.

2.1.8. Įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją nustatyta, kad S. R. ir M. R. taip pat 2003 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti ir reikšmingų piniginių sumų ne banke iki 50000 Lt (kurių neprivaloma buvo deklaruoti Vienkartineje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje), kadangi jų vartojimo išlaidos, vertinant pagal statistinius dydžius, iki 2003 m. buvo didesnės už jų oficialiai gautas pinigines lėšas 69052,94 Lt (piniginių lėšų likutis 1993 m. sausio 1 d. (3100 Lt x 2), gautos pajamos (atskaičius mokesčius) 58254,26 Lt (26596,30 + 31657,96 Lt), statistinės vartojimo išlaidos 133507,20 Lt). Vidutiniškai kiekvieniems metams 1993–2003 m. laikotarpiu S. ir M. R. šeimai teko po 5 296 Lt piniginių lėšų (po 441 Lt į mėnesį), iš kurių pirmiausia turėjo būti dengiamos vartojimo išlaidos. Tuo tarpu vidutiniškai statistinių vartojimo išlaidų 1993–2003 m. laikotarpiu jiems teko po 12137 Lt į metus (po 1011 Lt į mėnesį). Todėl, netgi jei būtų laikoma, kad faktiškai patirta vartojimo išlaidų ženkliai mažiau nei statistinių vartojimo išlaidų, gautų nuo 1993 m. pajamų akivaizdžiai nepakako sukaupti santaupų 2003 m. gruodžio 31 d.

2.2. Dėl 2004–2008 m. gautų lėšų ir patirtų išlaidų Patikrinimo akte nurodyta, kad įvertinus visas mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI žinomas S. R. ir M. R. laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. turėtas ir gautas pinigines lėšas bei mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas išlaidas, nustatyta, kad 2009 m. sausio 1 d. S. R. ir M. R. galėjo turėti iki 67495 Lt santaupų (suapvalinus iki litų). Remiantis banko išrašais nustatyta, kad 2009 m. sausio 1 d. S. R. banke turėjo 1174 Lt ir M. R. banke turėjo 60 Lt. Tačiau įvertinant tai, kad S. ir M. R. 2008 m. gruodžio 31 d. turėjo 34842,25 Lt negrąžintų paskolų bankams (S. R. – 25 893,56 Lt, M. R. – 8 948,69 Lt), Patikrinimo akte padaryta išvada, kad S. ir M. R. 2008 m. gruodžio 31 d. realiai neturėjo 67495 Lt santaupų, kadangi tai nepagrista faktinėmis aplinkybėmis, t. y. jų asmeninių pinigų nepakako vartojimo išlaidoms, nes imta paskola iš banko ir už pasiskolintus pinigus mokamos palūkanas. Vadinasi S. ir M. R. vartojimo piniginės išlaidos faktiškai buvo didesnės nei statistinės vartojimo piniginės išlaidos. Todėl Patikrinimo akte konstatuota, kad 2008 m. gruodžio 31 d. S. ir M. R. galėjo turėti tik iki 48000 Lt grynais pinigais ne banke, įvertinus dovaną iš D. O. Š., kurią gavo grynais pinigais tik 2008 m. pačioje pabaigoje (2008 m. gruodžio 24 d.), kai galėjo nebeišleisti šių pinigų 2008 metais. Jei ir būtų laikoma, kad M. ir S. R. galėjo turėti tiek lėšų, kiek deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593), tai atsižvelgiant į tai, kad jie vėliau skolinosi iš banko 60000 Lt (2006 m. sausio 12 d. – 20000 Lt, 2007 m. sausio 1 d. – 1240000 Lt), sumokėjo 9887,85 Lt palūkanų (2006 m. –1140,40 Lt, 2007 m. – 3098,40 Lt, 2008 m. – 2 471,68 Lt, 2009 m. – 1 762,56 Lt, 2010 m. –1112,49 Lt, 2011 m. – 298,37 Lt, 2012 m. – 3,95 Lt), vis vien būtų daroma išvada, kad jie 2008 metų pabaigai neturėjo lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593), nes priešingu atveju jiems nebūtų poreikio skolintis iš kredito įstaigų ir mokėti už paskolas palūkanas.

3. Klaipėdos AVMI, įvertinusi pareiškėjos pastabas, išnagrinėjusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, 2016 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pakeisti Patikrinimo aktą ir:

3.1. vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi, 5, 16, 22 straipsniais, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nurodyti pareiškėjai sumokėti į biudžetą:

3.1.1. vietoje Patikrinimo akte apskaičiuotos 9257,41 Eur GPM sumos, apskaičiuojant 9235,69 Eur, iš jų: už 2009 metus vietoje Patikrinimo akte apskaičiuotos 3606,35 Eur (12452 Lt) sumos apskaičiuojant 3584,63 Eur (12377 Lt), už 2010 metus – 3144,69 Eur (10858 Lt), už 2011 metus – 2506,37 Eur (8654 Lt). Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. FR0682-328 nustatė, kad Patikrinimo akte dėl korektūros klaidos buvo neteisingai nurodytas sutuoktinių 2009 m. sausio 1 d. ne banke turėtas grynųjų pinigų likutis, kuris turėtų būti 49000 Lt vietoje Patikrinimo akte nurodyto 48000 Lt; atitinkamai nustatant, kad šeimos išlaidos 2009 metais viršijo pajamas 150623 Lt suma, vietoje 151623 Lt sumos.

3.1.2. 1308,79 Eur PSD įmokų;

3.2. vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, GPMĮ 36 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įmokų įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, nurodyti pareiškėjai sumokėti į biudžetą nuo patikrinimo metu apskaičiuoto 9235,69 Eur GPM ir 1308,79 Eur PSDĮ už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. vasario 22 d.:

3.2.1. 5038,58 Eur GPM delspinigių;

3.2.2. 852,99 Eur PSDĮ delspinigių;

3.3. vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgus į tai, kad pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui reikalingus dokumentus bei paaiškinimus, skirti 10 proc. mokesčio dydžio baudą, t. y.:

3.3.2. 130 Eur PSDĮ baudą.

4. Inspekcija, išnagrinėjusi S. R. skundą dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-328, 2016 rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-06-21 skundo“ patvirtinti Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-328. Sprendimas grindžiamas, be kita ko, šiais motyvais:

4.1. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad dokumentų neišsaugojo dėl to negali pagrįsti deklaruotų lėšų realumo, nepaneigia pareigos būti atsakingu ir rūpestingu bei tinkamai vykdyti MAĮ imperatyviai įtvirtintas mokesčių mokėtojo pareigas. Mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-928-2011. Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad didžiąją dalį veikloje naudoto turto – įrangos pardavimo pajamų gavo 2002 metais, todėl pareigos pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją (FR0462) už 2003 metus neturėjo nei pareiškėja, nei sutuoktinis, Inspekcija pasisakė, kad nepriklausomai nuo to, kada, t. y. ar 2002 metais, ar 2003 metais, pareiškėja ir sutuoktinis gavo veikloje naudoto turto pardavimo pajamų, tiek Laikinajame fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatyme, tiek ir GPMĮ buvo bei yra įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios deklaruoti kilnojamojo turto pardavimo pajamas bei apskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį. Pareiškėja ir sutuoktinis minėtų deklaracijų neteikė ir nedeklaravo gautų pajamų 1992–2002 metų laikotarpiu, taip pat nepateikė ir Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2003 metus.

4.2. Dėl pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų, kad sutuoktinis turėjo įsigijęs verslo liudijimus tam tikrais laikotarpiais, Inspekcija pastebėjo, kad minėtas dokumentas, patvirtina nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą (GPMĮ 2 straipsnio 22 dalis). Tačiau verslo liudijimo turėjimas nepagrindžia pareiškėjos sutuoktinio pajamų gavimo fakto iš individualios veiklos bei jų dydžio.

4.3. Pareiškėjos skundo argumentus, kad Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodyta 788000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų suma panaudota dengiant ir 2009–2011 metų patirtas išlaidas, paneigia ir pareiškėjos su fiziniais asmenimis bei kredito įstaigomis sudarytų dovanojimo ir paskolų sandorių visuma. Pareiškėja pagal 2006 m. sausio 1 d. pinigų dovanojimo sutartį iš tėvo V. Š. gavo 48000 Lt, pagal 2008 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį iš motinos D. O. Š. gavo 49000 Lt. Iš kredito įstaigų pareiškėja ir sutuoktinis M. R. 2006–2007 metais gavo 60000 Lt paskolų. Fiziniai asmenys pareiškėjai 2011–2012 metais suteikė paskolų 278000 Lt ir 30000 Eur sumai. Pareiškėjos 2014 m. gegužės 5 d. paaiškinime užfiksuota, kad paskolos imtos siekiant atsiskaityti su valdomos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekėjais. Pareiškėja tariamai turėdama deklaruotą 788000 Lt sumą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekėjais galėjo atsiskaityti iš savo disponuojamų lėšų, o ne iš gautų dovanų ir paskolų. Todėl, šiuo aspektu pareiškėjos veiksmai (dovanų ir paskolų gavimas) kaip tik suponuoja išvadą, kad pareiškėja ir sutuoktinis neturėjo deklaruotų 788000 Lt lėšų 2009–2011 metų laikotarpiu, todėl pareiškėjos samprotavimai, kad minėtos lėšos pagrindžia mokesčių administratoriaus nustatytas 385633 Lt neapmokestintas pajamas, yra nepagrįsti ir atmestini.

4.4. Pareiškėjos akcentuojamas LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 vertintinas kaip „vienetinis“, t. y. teismas nekomentuoja ankstesnės praktikos, todėl mokesčių administratorius gindamas viešąjį biudžeto interesą, t. y. siekiamą socialinį tikslą, atliko kontrolės veiksmus ir nustatė, jog pareiškėja su sutuoktiniu negalėjo turėti deklaracijose nurodytų piniginių lėšų. Nagrinėjamo ginčo atveju mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi dominuojančia LVAT praktika analogiškose bylose, pagal kurią mokesčių mokėtojai turi pareigą ne tik deklaruoti atitinkamas pajamų ar piniginių lėšų sumas, bet ir pagrįsti jų realumą ir gavimo šaltinius.

4.5. Klaipėdos AVMI prašė pareiškėją pagrįsti deklaruotų piniginių lėšų realumą, o ne nuo šios sumos apskaičiavo mokesčius, todėl mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino skaičiavimą. LVAT yra akcentavęs, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 str. 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis) įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės).

4.6. Dėl 2004–2008 metais sukauptų piniginių lėšų Inspekcija nurodė, kad įvertinusi pareiškėjos skundo motyvus, patikrinimo metu atliktą pajamų – išlaidų tyrimą bei duomenų analizę, sutinka su Klaipėdos AVMI išvada, kad sutuoktiniai realiai neturėjo 67495 Lt santaupų 2008 m. gruodžio 31 d., kadangi paimtos paskolos iš bankų ir negrąžinti jų likučiai 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 34842,25 Lt, tačiau galėjo turėti 49000 Lt grynųjų pinigų santaupų, kuriuos S. R. pagal 2008 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį gavo iš motinos D. O. Š..

4.7. Klaipėdos AVMI pagrindė pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių ir su šiais mokesčiais susijusias sumas, kas suponuoją išvadą, kad įgyvendintos MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos AVMI apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro vietos mokesčių administratorius. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad pareiškėjos atitinkamu mokestiniu laikotarpiu išlaidos viršijo jos turėtas lėšas ir (ar) gautas pajamas šį skirtumą sudarančių pajamų (lėšų) šaltinį nurodyti ir pagrįsti visgi tenka pareiškėjai, kadangi būtent mokesčių mokėtojas pirmiausia disponuoja informacija ir dokumentais apie gautas lėšas bei jų šaltinius. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų pajamų gavimo šaltinius bei objektyviai paneigtų Klaipėdos AVMI patikrinimo metu nustatytus rezultatus, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamo Klaipėdos AVMI sprendimo.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą sprendžiama, ar Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-06-21 skundo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą) yra teisėti ir pagrįsti.

2. Iš bylos matyti, kad įrodinėjimo dalyką iš esmės sudaro nustatymas teisiškai reikšmingos aplinkybės – ar pareiškėja teisingai ir pagrįstai 2005 m. balandžio 29 d. Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodė, kad kartu su sutuoktiniu turėjo 788 000 Lt lėšų ne banke, t. y. ar gali pagrįsti minėtų lėšų įsigijimą, ar ne.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktą „Nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą <...> pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų“.

Šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse taip pat nustatyta, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai.“

Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad „Vietos mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius.“

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad juo yra įtvirtintos atitinkamos, asmens (gyventojo), turinčio tam tikro turto ir piniginių lėšų, bei mokesčių administratoriaus, teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje, o būtent: iš vienos pusės, asmens (gyventojo) pareiga iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją bei jo teisė, deklaruoto turto apimtyje, grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą. Iš antros pusės, mokesčių administratoriaus pareiga pripažinti šios deklaracijos duomenis, leidžiant asmeniui (gyventojui), deklaruoto turto apimtyje, grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą bei mokesčio administratoriaus teisė tikrinti šios deklaracijos duomenų tikrumą, nustatant asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu.

Tačiau Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nėra nustatyta teisinio reglamentavimo kokio laikotarpio bėgyje, nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y, šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje mokestiniais teisiniais klausimais yra pasisakęs, kad <...> „esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, turi būti nustatomi įstatymu“ (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d.; 2002 m. birželio 3 d.; 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai); <...> „ir kad šis konstitucinis reikalavimas yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas); <...> „Įstatymų leidėjas, reguliuodamas mokesčių santykius, taip pat gali ir turi nustatyti mokesčių mokėjimo, ginčų nagrinėjimo, taip pat skundų dėl mokesčio administratorių priimtų sprendimų padavimo terminus. Šie terminai turi būti protingi, racionalūs, užtikrinantys galimybę laiku ir tinkamai informuoti mokesčio mokėtojus apie jų atžvilgiu priimtus mokesčio administratorių sprendimus, kad būtų laiku apskaičiuoti ir sumokami mokesčiai, kad mokesčio mokėtojas turėtų galimybę laiku pasinaudoti savo teisių gynyba“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); <...> „mokesčio mokėtojų ir mokesčius administruojančių pareigūnų santykiai turi būti grindžiami ne tik valdingų nurodymų veiksmingu įgyvendinimu, bet ir mokesčio mokėtojų realia galimybe ginti savo teisėtus interesus“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).

Ši konstitucinė doktrina, byloje nagrinėjamu atveju reiškia, kad būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo), pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, deklaracijos duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką.

Šiuo atveju pažymėtina, kad iš esmės panašiuose teisiniuose santykiuose, terminai per kuriuos šie teisiniai santykiai įgyja teisinį stabilumą yra nustatyti.

Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo (gyventojas) gali tikslinti penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenis, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, bei kad jis šios teisės netenka, jei yra pradėtas jo atžvilgiu mokestinis patikrinimas.

Savo ruožtu, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas, kaip taisyklė, mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal šią teisės normą, teisė mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, yra suteikta ir mokesčių mokėtojui.

Iš šių teisės normų matyti, kad teisinių santykių stabilumo atsiradimas yra apibrėžtas laike, užtikrinant ir šio teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu nėra tinkamai sureglamentuotas aptariamas teisinis santykis, bei kad jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, o būtent, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas (ABTĮ 4 str. 5 d.).

Savo ruožtu tai lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjos 2005 m. balandžio 29 d. pateikta mokesčių administratoriui Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjos atžvilgiu mokestinį tyrimą bei patikrinimą šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė – duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos – buvo pasibaigusi.

Dėl šių priežasčių, mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėja negalėjo 2009 m.–2012 m. laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis, yra neteisėta bei neteisinga.

Kadangi pagal minėtos vienkartinės deklaracijos duomenis pareiškėjai pakako lėšų (788 000 Lt) pagrįsti turėtas 2009 m. - 2012 m. laikotarpiu išlaidas, todėl pareiškėjai negalėjo būti priskaičiuota mokėti į biudžetą Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-06-21 skundo“ nurodomi mokesčiai.

3. Pabrėžtina, kad teismas šioje administracinėje byloje vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kuriame buvo analizuojamos iš esmės analogiškos aplinkybės. Be to, teismo vertinimu, minėtas sprendimas yra ne tik labiausiai argumentuotas, bet ir naujausias tokio pobūdžio bylose, todėl, vadovaujantis teisminio precedento taikymo taisyklėmis (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą), taikytinas būtent minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad S. R. skundas tenkintinas, o Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-06-21 skundo“ naikintini.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos S. R. skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-06-21 skundo“.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.