Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 7048,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas O. T. skundu nurodo, jog nuo 2012-09-18 atskirais laikotarpiais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Teigia, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei reikalaujama teisės aktais, todėl nuolat turėjo gulėti arba sėdėti, ir tai prilygsta kankinimui, dėl per mažo gyvenamojo ploto kildavo konfliktai su kitais asmenimis, todėl jautė grėsmę savo sveikatai ir gyvybei, kameros neatitiko higienos reikalavimų, jos įrengtos rūsyje, nepateko dienos šviesa, nuolat buvo drėgna ir šalta, kamerose neįrengti tualetai ir neatskirti nuo bendros patalpos, pilna parazitų, per mažai skiriama valymo priemonių, negalėjo išsiskalbti drabužių, rūkantys laikomi kartu su nerūkančiais ir pan. Argumentuoja, jog gyvenamojo ploto dydis, įtvirtintas teisės aktuose, 3,6 kv.m., pats savaime yra bausmės sugriežtinimas ir prilygsta kankinimui. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių nežmoniškų jo laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 7048,20 Eur (24 400,00 Lt), t.y. po 2 MGL už kiekvieną dieną, kurią buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, iš viso 94 dienas. Prašymą grindžia tuo, jog neturinė žala pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, galimybių sumažėjimu, depresija ir kt.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje iki 2013-06-20 buvo laikytas 94 paras. Laikomam asmeniui tenkančio 3,6 kv.m. minimalaus ploto reikalavimas, nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, neatitiko reikalavimų 7 paras (nuo 2013-12-13 iki 2013-12-20). Pažymi, jog pažeidimas buvo nežymus, nes tuo laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio ploto dydis sudarė 3,28 kv.m. Argumentuoja, jog kameros įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Nurodo, jog areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamosios paskirties ploto, atskirti 130 cm aukščio pertvara, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo į areštinės kameras reikalavimo teisės aktuose nėra. Pažymi, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu bei gauti išskalbtą patalynę, o pagal 83 punkto reikalavimus yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis. Nurodo, jog kamerose įrengtas apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, tačiau dažnai patys laikomi asmenys sudaužo ar kitaip sugadina apšvietimo lempas ir dėl jų pačių kaltės apšvietimas laikinai neatitinka reikalavimų. Nurodo, jog visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti laikomi atskirai nuo rūkančių, yra sudaromos tokios sąlygos, o pelėsių ar drėgmės areštinės kamerose nebuvo nustatyta. Atsakovės atstovo teigimu, šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tik jeigu teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka neturtinei žalai atlyginti (b.l. 17-20).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios sąlygos ir pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pareiškėjo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai.

Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015-01-20 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas areštinėje atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2012-09-18 iki 2013-12-11, iš viso 106 paras (b.l. 21-23).

Pareiškėjui argumentuojant, jog jo laikymo areštinėje metu vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko reikalavimų, pažymėtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatytas minimalus vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui tenkantis plotas yra 3,6 kv.m. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nurodytu laikotarpiu buvo laikomas: 2012-09-18 kameroje Nr. 10, kameros plotas 6,18 kv.m., kameroje pareiškėjas buvo laikytas vienas; 2012-09-19 kameroje Nr. 25, plotas 21,62 kv.m., laikyti trys asmenys (įskaitant pareiškėją), o 2012-09-20 toje pačioje kameroje laikyti keturi asmenys; nuo 2012-09-21 iki 2012-09-24 ir nuo 2012-09-27 iki 2012-09-28 kameroje Nr. 24, plotas 19,50 kv.m., laikyti keturi asmenys, o nuo 2012-09-25 iki 2012-09-26 trys asmenys; 2012-11-12 ir nuo 2012-11-15 iki 2012-11-20 kameroje Nr. 2, plotas 18,05 kv.m., laikyti keturi asmenys, o nuo 2012-11-13 iki 2012-11-14 trys asmenys; 2012-11-22 ir 2012-11-26 kameroje Nr. 18, plotas 15,96 kv.m., laikyti keturi asmenys, o nuo 2012-11-23 iki 2012-11-25 ir nuo 2012-11-27 iki 2012-11-29 laikyti trys asmenys; 2012-12-03 ir nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 kameroje Nr. 19, plotas 18,48 kv.m., laikyti du asmenys, nuo 2012-12-04 iki 2012-12-06 ir 2012-12-11 joje laikyti trys, o nuo 2012-12-12 iki 2012-12-18 keturi asmenys; nuo 2013-02-13 iki 2013-02-20 kameroje Nr. 14, plotas 6,56 kv.m., laikyti du asmenys; nuo 2013-02-21 iki 2013-02-26 kameroje Nr. 2, plotas 18,05 kv.m., laikyti keturi, o nuo 2013-02-27 iki 2013-02-28 trys asmenys; 2013-03-07 ir nuo 2013-03-12 iki 2013-03-14 kameroje Nr. 5, plotas 14,88 kv.m., laikyti keturi asmenys, o nuo 2013-03-08 iki 2013-03-11 laikyti trys asmenys; nuo 2013-04-15 iki 2013-04-17 kameroje Nr. 15, plotas 7,77 kv.m., laikyti du asmenys; 2013-04-25 kameroje Nr. 22, plotas 19,61 kv.m., laikyti trys asmenys, o nuo 2013-04-26 iki 2013-04-30 laikyti keturi asmenys; nuo 2013-05-28 iki 2013-05-30 kameroje Nr. 34, plotas 19,15 kv.m., laikyti keturi asmenys; nuo 2013-06-13 iki 2013-06-16 kameroje Nr. 38, plotas 15,91 kv.m., laikyti du asmenys, o 2013-06-17 trys asmenys; nuo 2013-06-18 iki 2013-06-20 kameroje Nr. 18, plotas 15,96 kv.m., laikyti du asmenys, nuo 2013-06-27 iki 2013-07-02 trys, nuo 2013-09-05 iki 2013-09-10 keturi asmenys; 2013-11-12 kameroje Nr. 5, plotas 14,88 kv.m., laikyti trys, o nuo 2013-11-13 iki 2013-11-14 keturi asmenys; nuo 2013-12-09 iki 2013-12-11 kameroje Nr. 39, plotas 18,72 kv.m., laikyti trys asmenys (b.l. 21-22). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygos minimalaus ploto, tenkančio vienam suimtajam atžvilgiu pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatytą minimalų plotą 3,6 kv.m., neatitiko šio reikalavimo iš viso aštuonias paras, t.y. 2013-02-13 – 2013-02-20 (vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,28 kv.m.). Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau labai nežymiai, todėl iš esmės nulemti pareiškėjo nurodytų sąlygų negalėjo. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2015-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A262-858/2015). Visu kitu pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu, pažeidimo nebuvo, ir įvertinus kamerų dydį nėra pagrindo išvadai, jog net ir įskaičiavus baldų užimą plotą, vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma būtų pažeista. Teisiškai nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, jog minėtu 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas 3,6 kv.m. pats savaime yra laikytinas bausmės griežtinimu ir nežmoniškomis sąlygomis. Nurodytas įsakymas yra galiojantis, todėl teismas neturi pagrindo juo nesiremti.

Pareiškėjui argumentuojant kitais jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimais higienos normų reikalavimams, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.). Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009). Pagal HN 37:2009 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog šiuo aspektu Klaipėdos apskrities VPK areštinės kameros atitinka nustatytus reikalavimus. Tai patvirtina Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015-01-20 tarnybiniame pranešime išdėstytos aplinkybės (b.l. 21-23). Pažymėtina, jog higienos norma HN 37:2009 nereikalauja įrengti karšto vandens tiekimo sistemos areštinės kamerose, kaip nepagrįstai nurodo pareiškėjas. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog areštinės kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat kameros vėdinamos per langus (ir tai atitinka HN 37:2009 23 punkto reikalavimus, be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus), žiurkių, tarakonų, kitų parazitų areštinėje nėra buvę, areštinėje laikomi asmenys aprūpinami valymo priemonėmis, ką pripažįsta ir pats pareiškėjas skunde, pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu bei gauti išskalbtą patalynę, o pagal 83 punkto reikalavimus yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis (b.l. 21-23). Klaipėdos apskrities VPK areštinės pirmoji dalis leista pradėti eksploatuoti 1999-06-11 (b.l. 30-31), o Klaipėdos apskrities VPK areštinės antrosios dalies rekonstrukcija įvertinta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-02-18 įvertinimo aktu Nr. 5-IV-31, o ją leista pradėti eksploatuoti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymu Nr. 5-V-142, ji pripažinta tinkama naudoti 2005-01-11 aktu (b.l. 24, 26-27, 28). Pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teigia, kad areštinės viršininko tarnybiniame pranešime išdėstytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, tačiau kitų argumentų nenurodo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamu atveju, teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūno – Klaipėdos apskrities VPK areštinės viršininko tarnybiniame pranešime ir atsakovės atsiliepime nurodytomis aplinkybės ar vertinti jas kitaip. Pažymėtina, jog atsakovė pripažįsta ir pati nurodo, kad keletą parų laikymo areštinėje pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo.

Byloje nenustatyta, jog Klaipėdos apskrities VPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities VPK areštinės administracijai dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, taip pat nėra duomenų, kad laikymo areštinėje sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Tai įvertinęs teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai (t.y. laikymas 8 paras kameroje, neatitikusioje minimalaus ploto reikalavimo), neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą ar prilyginamas kankinimams Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos konstatavimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A262-858/2015 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, valstybės išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais (žr., pvz., LVAT 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012-02-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A651-575/2015, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015 ir kt.).

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas patirtos 7048,20 Eur neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog pareiškėjas ne vieną kartą teistas už itin sunkius nusikaltimus. Vertindamas šią aplinkybę, teismas sprendžia, jog pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog gali būti apribojama jo laisvė, jis gali patirti nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teismas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais konstatuoja, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities VPK padaryto pažeidimo konstatavimas – laikymas 8 paras kamerose, neatitinkančiose nustatytai minimalaus ploto normai, vertintinas kaip pakankama satisfakcija, ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Pareiškėjo skundas dalyje dėl 7048,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pripažinti, kad buvo pažeista O. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas,

atmesti pareiškėjo O. T. skundą dalyje dėl 7048,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.