Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Leono Karpalavičiaus individualios įmonės (toliau – L. Karpalavičiaus IĮ) „Talka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria Andriaus Zubavičiaus įmonė (toliau – A. Zubavičiaus IĮ) pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtintas patikslintas likviduojamos Andriaus Zubavičiaus įmonės kreditorių reikalavimų sąrašas bankroto byloje Nr. 2³⁸-1447-04, iškeltoje pagal A. Zubavičiaus IĮ savininko Andriaus Zubavičiaus pareiškimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, vykdant bankroto procedūras, bankroto administratorius padarė pažeidimų, kurie gali turėti įtakos objektyviam bankrutuojančios įmonės bankroto priežasčių išaiškinimui. Apeliantas mano, kad administratorius nevykdė ĮBĮ 11 straipsnyje numatytų administratoriaus funkcijų. Kadangi administratorius esą nepatikrino sandorių už trejus metus, nors kreditorių susirinkime tvirtino priešingai, apeliantas, savo iniciatyva 2004 m. gruodžio 10 d. pasirinktinai peržiūrėjęs sandorius, pastebėjo, kad buvo sudaryta sandorių, kuriais atsakovas išmokėjo nepagrįstai dideles pinigų sumas; be to, pagal finansinius dokumentus, įmonės savininkas iš įmonės kasos be pateisinamų dokumentų esą yra paėmęs pinigus ir jų neįnešęs į kasą. Apeliantas mano, kad teisinga daryti išvadą, kad buvo iššvaistyti pinigai, įmonė privesta prie tyčinio bankroto. Teismas esą nebuvo pakankamai aktyvus ir nenagrinėjo šių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Esant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis sąlygomis, t.y. jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė, teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio nuostatas, kreditoriai savo teises įgyvendina, perduodami administratoriui savo reikalavimus, gaudami iš administratoriaus informaciją apie bankroto bylos eigą, dalyvaudami kreditorių susirinkimuose ir gindami savo reikalavimus, kreipdamiesi į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų. Byloje nėra duomenų, kad kreditorių susirinkimas per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos būtų pasinaudojęs įstatymo numatyta teise priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo ir būtų įpareigojęs A. Zubavičiaus IĮ administratorių UAB „Bankrotera“ kreiptis į teismą su prašymu pratęsti šį terminą. Priešingai, kreditorių susirinkimas 2004 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia. Teismas 2004 m. gruodžio 22 d. pripažino įmonę bankrutavusia ir priėmė nutartį ją likviduoti, taip pradėjęs kitą bankroto procedūros stadiją – likvidavimą, kurio metu bankrutavusios įmonės likvidatorius atlieka veiksmus, susijusius su įmonės likvidavimu, numatytus ĮBĮ 31 ir 32 straipsniuose. Pažymėtina, kad likvidavimo procedūra teisme užbaigiama, kai teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas šį sprendimą priima tik tuomet, kai jam yra pateikiami ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatyti dokumentai ir Aplinkos ministerijos regioninio departamento pažyma, taip pat pažyma, patvirtinanti, jog yra visiškai baigtas išmokų iš Garantinio fondo išmokėjimas bankrutavusios įmonės darbuotojams. Kadangi įmonė dar nėra likviduota, įgalioti asmenys yra įpareigoti vykdyti Įmonių bankroto įstatymu jiems pavestas funkcijas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo, Nr. 33, 17 punkto antrojoje pastraipoje nurodoma, kad, jei­gu yra pa­reikš­ti ad­mi­nist­ra­to­riaus ieš­ki­niai ban­kru­tuo­jan­čios įmo­nės sko­li­nin­kams, to­kių by­lų nag­ri­nė­ji­mas nė­ra kliū­tis teis­mui įvyk­dy­ti Įmo­nių ban­kro­to įsta­ty­mo 30 straips­nio rei­ka­la­vi­mus ir pri­pa­žin­ti įmo­nę ban­kru­ta­vu­sia. Be to, ĮBĮ 14 straipsnio trečioji dalis numato galimybę, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Nors galutinėje bankroto proceso stadijoje nebesprendžiamas klausimas dėl tyčinio bankroto, tačiau nėra užkertamas kelias tikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 str. 3d. 8 p.). Sistemiškai analizuojant Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad tikrinti įmonės sandorius bei, esant reikalui, pareikšti ieškinius teismui dėl jų, leistina ir galutinės bankroto procedūros stadijos - likvidavimo – metu.

Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino atsakovą bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11, 21, 30, 31, 32 straipsniais bei civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartį nepakeistą.