Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji N. P. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d., tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamojoje vietoje – name, esančiame Ū. kaime, Pakruojo rajone, panaudojo fizinį smurtą prieš artimąjį giminaitį - mažametį savo vaiką K. P., - sudavė dilgyne per sėdmenis ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, taip pat namo, esančio Ū. kaime, Pakruojo rajone, kieme panaudojo fizinį smurtą prieš artimąjį giminaitį - mažametį savo vaiką K. P., - medžio rykšte sudavė keturis kartus per ranką ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, be to, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. kovo 23 d., tiksliau nenustatytu laiku, VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikoje, esančioje V. Kudirkos g. 97, Šiauliuose, du kartus panaudojo prieš artimąjį giminaitį - mažametį savo vaiką K. P., fizinį smurtą – ranka du kartus trenkė per veidą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, taip pat marškinėliais trenkė per veidą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą bei atliktais fizinio smurto prieš K. P. veiksmais sukėlė jam laikino pobūdžio psichikos sutrikimą – kitą reakciją į stiprų stresą F43.8 ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, nes K. P. sveikata sutriko ilgiau nei 10 dienų.

Kaltinamoji N. P. kalta neprisipažino ir teisiamajame posėdyje parodė, kad kai gulėjo ligoninėje, buvusio vyro sesuo ant jos parašė pareiškimą, kad ji primušė vaiką. Nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. balandžio 5 d. ji gydėsi Šiaulių tuberkuliozės ligoninėje. 2017 m. sausio 12 d. į tą pačią ligoninę atvežė profilaktiškai gydyti jos vaiką K. P., kad neužsikrėstų nuo jos. Pasibaigus gydymui, kovo 23 d. vaiką parvežė į namus. Nežino, kokiu metu buvo parašytas pareiškimas, kadangi balandžio 9 d. jau važiavo pas tyrėją. Sūnui esant ligoninėje, jie abu bendravo gražiai, eidavo į parką, į parduotuves, buvo apipirktas, ko norėjo, tą gavo, nei jį mušė, nei jį lietė, nesupranta, iš kur vaikas ištraukė, kad jį mušė. Jeigu žmonės tiki vaiko melu, tegul tiki, ji vaiko nelietė, yra rami, jos sąžinė švari. Iki išvykstant į ligoninę, su sūnumi ji gyveno Ū. kaime, kartu gyveno buvusio vyro seserys. Namas buvo nuomojamas. Jai grįžus iš ligoninės, buvusio vyro sesuo Z., tenai gyventi jos nebepriėmė, kadangi norėjo gauti jos vaiko globą, o ji nesutiko. Gulint ligoninėje, vieną kartą ją buvo iškvietę į vaiko palatą, nes vaikas prišlapino į kito vaiko lovą, o dėl ko jis taip padarė nežino, klausė, bet vaikas nesakė, kodėl taip pasielgė. Ji sūnui gražiai išaiškino, kad taip daryti negalima. Nepripažįsta, kas surašyta kaltinime. Vaikui su ranka nesudavė per veidą. Dalyvavo sūnaus apklausoje, bet mano, kad vaiką galima greitai nuteikti, nes jam Z. draugas A. buvo pažadėjęs nupirkti keturratį. Kodėl vaikui apklausos metu neuždavė klausimų, ogi todėl, nes nebenorėjo jo traumuoti. Nei su dilgyne, nei su žaba vaiko nemušė. Jeigu jie nori pinigų, tegul pasiima vaiką, tegul palieka ją ramybėje. Neturi žmonės ką veikti, todėl rašo pareiškimus. Ji vaiko nemušė. Vaikas yra primokintas. Kaip galima su dilgyne primušti vaiką per kelnes ir bus užpakalis mėlynas, vaikas išsigalvojo. Dėl žabos vaikas irgi išsigalvojo. Dėl ligoninės ji nežino, ką vaikas papasakojo Z. grįžęs iš ligoninės, nematė, negirdėjo, nes tuo metu dar gulėjo ligoninėje. Jai paskambino Z. ir pasakė, kad parašys pareiškimą, kad, atseit, ji primušė vaiką, ji atsakė, kad jeigu neturi ką veikti, tegul rašo. Ekspertizės išvadą skaitė, nežino, kodėl vaikas taip kalba, ekspertizės metu nedalyvavo. Vaikas turėjo telefoną, kai gyveno Ū. kaime ir kai buvo ligoninėje. Ligoninėje vaikas netyčia telefoną įmetė į karštą arbatą. Vaikas namuose telefonu nesinaudojo, telefonas buvo padėtas. Telefonas vaikui naudotis buvo duotas tiktai tada, kai jis buvo atvežtas į ligoninę, Z. jam davė naudotis. Gyvenant Ū. kaime vaikui kartais duodavo savo telefoną, su telefonu Ū. kaime nieko nebuvo nutikę. Dabar su vaiku ji nebendrauja, nesidomi, kaip jam sekasi, pyksta ant jo ir ateityje nežada bendrauti, išsižada jo, nes vaikas jos į kalėjimą nesodins ir nervų jai negadins. Z. pareiškimą ant jos parašė dėl to, nes nori pinigų, nori gauti vaiko globą, ji leidžia gauti globą, atsisako vaiko ir tegul tvarkosi globą, tegul laimingai gyvena. Kai ji gulėjo ligoninėje, vasario mėnesį jai paskambino Z. ir pasakė, kad duotų jai K. globą, visų detalių nebeatsimena, bet nesutiko dėl globos ir Z. dėl to supyko. Konfliktus su vaiku ji spręsdavo, leisdama jam nusiraminti, o nusiraminus liepdavo ateiti ir pasakyti dėl ko jis taip padarė. Nusiraminti liepdavo eiti pasėdėti ant lovos, niekur jo neuždarydavo. Vaikas jos visą laiką neklausydavo, nes jam iš jos reikėdavo tik pinigų, žinodavo, kada ji gauna pinigus ir sakydavo „mama, aš tau padėsiu suplauti indus, o tu man tą ar aną nupirksi“, klausdavo ar gavai pinigus, jiems visiems reikia pinigų, o jai toks dalykas yra labai skaudus, sunkus, kad žmonės gyvena tik dėl pinigų. Gal ji per daug vaiką išlepino, todėl taip gavosi, nes ligoninėje ko paprašydavo, tą nupirkdavo, o iki ligoninės pirkdavo ne viską, ko paprašydavo, kadangi jos pinigai būdavo pas Z., net banko kortelė būdavo pas Z.. Nežino, kodėl jos pinigai buvo pas Z., Z. yra pasakiusi, kad ji nemoka naudotis pinigais. Nusiraminimui ji nusiperka Valerijono tablečių, pagal receptą raminančių vaistų negeria, pas gydytoją, kad išrašytų raminančių vaistų, neina.

Įrodymai

Mažamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą Z. V. parodė, kad kaltinamoji yra buvusi jos brolio žmona. Ji pradės pasakoti nuo 2015 m. kovo 9 ar 10 dienos, kai N. su vaiku atvežė iš Kėdainių pas juos. Kajus pradėjo skųstis, kad N. sugyventinis jį mušdavo, iš kondensuoto pieno „skarbonkės“ duodavo per galvą, jį filmuodavo, tyčiodavosi, paslapčiomis valgydavo rūkytus sparnelius ir šlauneles, o jam neduodavo, mamai gavus pinigėlius, sugyventinis pirkdavosi sau cigaretes, o jam nieko nepirkdavo. Vaiko teisių darbuotojai perspėjo, kad N. nesugeba pasirūpinti ne tik savimi, bet ir vaiku, kad jie jai padėtų, pasirūpintų, kad K. eitų į darželį, kad N. prisiregistruotų darbo biržoje. Tas vyko iki 2015 m. spalio mėnesio. Po to jie išsikraustė į Ū. kaimą. Per tą laikotarpį buvo tokių niuansų, kai N. pasikarščiavusi šaukdavo ant K., yra sudavusi su dilgyne vieną kartą, jie barė, kad vaiko mušti negalima, turi aiškinti, kad negražiai ant mamos sakyti negalima. Kas liečia smurtą Ū., apie žabą ji nieko nežino, žinojo tik apie dilgynę, nes K. pasiskundė. Kai N. 2016 m. gruodžio mėnesį atsigulė į ligoninę, o K. 2017 m. sausio mėnesio 12 ar 14 dienomis, tiksliai nepasakys, nes jam paraudo skiepas ir gydytoja paguldė profilaktiniam gydymui, kad neužsikrėstų, kad įgytų imunitetą tuberkuliozei. Kas ir kaip vyko ligoninėje ji nežino, bet kai N. po jo gydymo parvežė vaiką į namus, K. pradėjo sakyti, kad mama mušė jį per veidą, davė ne su marškinėliais, o su šlapiais „triusikėliais“, nes „prisisisiojo“, kad seselė jį paskundė. K. dar sakė, kad „nesisiojo“, o kad kažkoks berniukas palatoje jam numovė kelnaites su visomis kelnėmis ir jam pasirodė lytiniai organai, tuo tarpu įėjo seselė ir tai pamačiusi pasakė N.. K. jai taip sakė. Ji iš N. globos nereikalavo, sakė N., kad turi nuvažiuoti į Vaiko teises ir parašyti laikinąją globą, kol guli ligoninėje, kad vaikas turėtų kažkokią apsaugą, kad galėtų jį nuvežti į ligoninę, ar mokyklą, kad būtų atsakingas asmuo, ne piktybiškai atimti iš jos vaiką, yra brolis, kuris taip pat gali rūpintis vaiku, yra mama. Ji tiesiog sureagavo į pastovius vaiko skundus, kad mama bara, nereaguoja į jį. K. telefoną padovanojo K. krikštamotė, veikė telefonas, tačiau juo naudotis jam nedavė, o kai išvažiavo į ligoninę jam nupirko specialią kortelę, kad jisai galėtų paskambinti į namus ir jie galėtų paskambinti. Paskambinęs iš N. telefono K. pasakė, kad palatos berniukas jo telefoną įmetė į arbatą ir mama nieko tam berniukui nesakė. Vėliau N. ji sakė, kodėl nepasakė to berniuko tėvams, kad kompensuotų už telefoną. N. nebuvo išvaryta iš namų, o prasidėjus ikiteisminiam tyrimui tyrėjos buvo pasakyta ir uždrausta N. bendrauti su K.. Iš Kėdainių N. su vaiku parvežė Pakruojo Vaiko teisių darbuotojai, nes N. sugalvojo vaiko atsisakyti dėl sunkios materialinės padėties. Kėdainiuose N. gyveno su tokiu R., pavardės nežino, ir tas R. N. buvo iškėlęs ultimatumą: arba jis, arba vaikas. Jai paskambino iš Kėdainių, ar iš Pakruojo vaiko teisių ir pasakė, kad N. atsisako vaiko, kad vaikas bus patalpintas į vaikų namus, jeigu neapsiims jo žiūrėti. N. gelbėdama vaiką, nuvežė jį į ligoninę. Tuo metu jie dar gyveno sodyboje A. kaime ir ji skambino N. ir sakė, kad neatsisakytų vaiko, kad padės, kuo galės. Kalbėjo su Kėdainių socialine darbuotoja Inga, sakė, kad K. vežtų tiesiai pas ją. O dėl globos N. buvo pasakyta specialiai, kad sureaguotų į savo poelgius, kadangi dar gyvenant Ū., dar prieš N. gulant į ligoninę, N. labai dažnai išvažiuodavo pas draugus, vaikui dėmesio neberodė, o jeigu rodė, tai tik labai trumpai, pasėdi 5 minutes prie vaiko, o kur nuprausimas, pamaitinimas, užsiėmimai, žaidimai. Ji kartu su N. netgi rašė ant 4 formato lapo, kokios N. pareigos, ką ji privalo daryti, du kartus su ja buvo labai stipriai susipykę dėl K. nepriežiūros, tiesiog pagrasino, kad kreipsis į Vaiko teises, jeigu pati nesugeba pasirūpinti vaiku. Po to kažkuriam laikui N. buvo pasitvarkiusi, visi labai tuo džiaugėsi. Ū. jie gyveno dviejų aukštų name, kur rūsyje buvo virtuvė, pirmame aukšte trys kambariai, antrame aukšte taip pat trys kambariai, kambarius pasidalindavo, iš viso gyveno septyni žmonės. Vaiko teisėms ji sakė, kad padeda disponuoti N. pinigais, nes N. nesugebėdavo normaliai apsipirkti, nei vaikui nupirkti, o N. atsigulus į ligoninę, ji atidavė jai banko kortelę. Tai per du mėnesius N. sugebėjo tik K. nukirpti, nupirkti jam sportinius batukus, gal dar nupirko vaikui kažko valgomo, o daugiau nieko. Mano, kad per tuos du mėnesius iš labdaros buvo galima vaikui nupirkti įvairių rūbelių, bet to nebuvo padaryta, nes K. sakė, kad mama pastoviai valgė traškučius, o jam neduodavo. N. neturi motinystės įgūdžių ir socialinių įgūdžių, jai gyvenime kiša koją tetos, krikštatėvis, kurie kišasi į jos gyvenimą, moralizuoja, dergia ją, kaip begalėdami, tiesiog ją smukdė, palaužė psichologiškai, morališkai, todėl jai yra sunku, o kad N. reikalinga priežiūra tai yra faktas. Kai N. gyveno su jos broliu, jai padėjo socialinė darbuotoja, kažkas visada būdavo šalia ir padėdavo, patardavo ką daryti, ką pirkti, o savarankiškai N. nieko nedarė. Buvo gal 2014 metų vasara, kai N. su K. buvo atvažiavusi pas juos į A. ir K. N. išvadino negražiais žodžiais, N. verkė, paskui nusiskynė dilgynę ir keletą kartų užplojo K. ne per nuogą kūną, o ar jam kliuvo, ar nekliuvo per kojas, negali pasakyti, nes K. buvo su „bridžiukais“, nematė, kad būtų numovusi kelnes. Apie ligoninėje suduotus smūgius pasakojo pats K., ji to nematė. K. grįžus iš ligoninės, ji pradėjo klausti, kaip sekėsi ligoninėje, ar sutarė su mama, ar nebuvo blogas vaikas, K. jai pasakė, kad buvo ne visai geras, kad barėsi su mama, nes mama jį mušė, nes berniukas jam numovė „triusikėlius“ ir mama jam du kartus trenkė per veidą su ranka, su šlapiais „triusikėliais“. Klausė jo, dėl ko mama taip darė, tai jis atsakė, kadangi pamatė seselė, jog jis be kelnaičių, kai berniukas numovė jam kelnaites, ir viską seselė pasakė mamai, todėl taip buvo nubaustas. Paklausus, ar po to susitaikė su mama, K. sakė, kad po to mama su juo ilgai nešnekėjo. Iš pradžių ji galvojo rašyti ar nerašyti, vaikas linkęs pafantazuoti, bet nuėjo į Vaiko teisių skyrių ir jai buvo paaiškinta, jog nemano, kad K. išsigalvotų tokius dalykus. Ji negali pasakyti, kiek K. galvoje yra tų fantazijų. Su K. važiavo į Vilnių darytis tyrimų, suprato pagal K. reakciją, kad jam nepatiko, nes vėl klausinėjo apie mamą. K. elgesys labai priklauso nuo jo nuotaikos, jeigu kažko labai ilgisi, jeigu ko labai nori, jeigu jam ko reikia, jeigu reikia pinigų nurodo, kad norėtų gal saldainių, gal dviratuko, pradeda zyzti, pasidaro labai geras, malonus. K. labai pyksta ant mamos dėl to, kad mama su juo niekada gražiuoju nepakalba, nepažaidžia, kamuolio nepaspardo, neina pažvejoti. Ji jam aiškino, kad mama ne visada gali skirti tiek laiko, kiek jis nori, kad turi suprasti ir mamos poreikius, tai K. atkirsdavo, kad R. tai mama rasdavo laiko. Ikiteisminio tyrimo metu N. nebuvo leista bendrauti su vaiku, bet ji leido jiems truputį pabendrauti, jie buvo su mama susitikę gal 5 kartus, nes vaikui buvo labai sudėtinga adaptuotis iš naujo be mamos, tuo labiau, kad ligoninėje jie daug laiko leisdavo kartu, kad iki tol visus 6 metus jie gyveno kartu, visur kartu eidavo, todėl kad vaikas nebūtų piktas ir agresyvus, nesmurtautų mokykloje, ji leido jam pabendrauti su mama. Bet grįžęs iš mamos, K. būdavo vis piktesnis, paklausus, kas nutiko, sakydavo, kad vėl susibarė su mama, paklausus kodėl, sakydavo, kad nesakys ir rankomis užsidengdavo veidą. Dėl to leidimo bendrauti su mama, ją paskui barė Vaiko teisių darbuotojai ir tyrėja. K. apie dilgynę ir žabą jai pasakojo grįžęs iš ligoninės. Jų sodyboje buvo dilgynių. Vieną kartą ji matė, kad N. prieš K. naudojo dilgynę, tada ją subarė, kad taip elgtis negalima.

Mažametis nukentėjusysis K. P., kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, buvo perskaityti, parodė, kad jam 7 metai, kad eina į mokyklą. Mama jį mušė, per galvą trenkė. Dar ji jam maudavo „triūsikus“. Mama jį yra mušusi du kartus. Pirmas kartas buvo tada, kai jam buvo 6 metai. Mama trankydavo jam per veidą savo ranka. Ji du kartus trenkė. Veidui buvo blogai, skaudėjo. Mėlynių po to ant veido nebuvo. Mama buvo supykusi, dėl to jį mušė. Tai vyko ligoninėje. To niekas nematė. Jis to niekam nesakė. Mama sakė, kad jeigu jis kam nors pasakys, gaus dar labiau, ji gali jį nužudyti. Mama supyko ant savo vyro ir dėl to jam trenkė. Mama jį mušė ir tada, kai jam buvo 7 metai. Ji numovė jam „maikę“ ir su ta „maike“ trenkė jam per kaktą. Jam skaudėjo. Jis ir kitą dieną juto, kad skauda. Mėlynių nebuvo. Kad mama jį muša, jis sakė savo tetai Z.. Jis sakė, kad jį muša mama. Jie su mama bendrauja, sutaria gerai. Šiandien jis čia atvažiavo su dėde. Gyvena su teta Z., dėde, sesėmis. Nenori grįžti pas mamą, nes dėdė A. sakė, jog jam nupirks keturratį. Parodė, kad tada, kai jam buvo 7 metai, mama jam sakė, kad jį uždarys į garažą, jeigu neklausys, tai jis nenori, kad jį uždarytų į garažą. Pirmą kartą mama jį mušė ligoninėje, o antras kartas irgi buvo ligoninėje. Kai pirmą kartą mušė, buvo šalta, o antrą kartą, kai mušė, buvo šilta. Metų laiko nežino. Nei kai pirmą kartą mušė, nei kai antrą kartą mušė, niekas nematė. Kad jį mama muša, daugiau niekam be Z. nepasakojo. Z. sutaria su jo mama, gal dėl to pasakojo. Jam patinka Z. pasakoti. Dar turi tris seses. Sesei S. sakė, kad mama muša, ir dar sakė sesei R., kad mama muša. Jo sesės už jį vyresnės. Nežino, kiek joms yra metų. Nėra buvę, kad mama muštų seses. Dar yra buvę taip, kad mama jį yra mušusi su dilgyne ir su žaba. Jam tada buvo 6 metai. Ji su dilgyne trenkė vieną kartą per užpakalį. Užpakalis po to buvo negražus. Buvo mėlynės. Kai mušė, buvo su drabužiais. Niekas tada nematė, kaip mama jį mušė. Jie tada buvo savo namuose – namo skaičius 3 ir 6, Liepų gatvė. Su žaba mama trenkė lauke. Žabą mama nusiskynė nuo medžio. Ji jam trenkė per ranką. Ji trenkė keturis kartus. Mėlynių jam po to nebuvo. Niekas to nematė. Kai mušė, mama jam nieko nesakė. Mušė dėl to, kad buvo sugadinęs savo telefoną – toks berniukas jį buvo įmetęs į vandenį upėje. Telefonas nebeveikė. Tai čia buvo namie. Kažkas apie tai mamai pasakė. Nebuvo taip, kad mama jį vadintų negražiais žodžiais.

Liudytoja D. B. parodė, kad dirba Šiaulių tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikoje vaikų skyriuje mokytoja. K. P. labai gerai atsimena. Kiek prisimena šis vaikas iš ligoninės išrašytas praeitų metų apie kovo vidurį. Į skyrių vaikas buvo paguldytas tuojau po 2017 metų Naujų metų, gal apie sausio vidurį. Kai buvo paguldytas į skyrių, vaikas buvo labai nedrąsus, todėl jį pasiimdavo į savo klasę. Klasėje buvo kompiuteris, žaidimų ir vaikas greitai atsivėrė, susidraugavo. Į darbą ji ateidavo po pietų, o jis kartais net laukdavo prie klasės durų, klausdavo, ar galės gauti planšetę. Jo mama gydėsi irgi toje pačioje ligoninėje, tik kitame skyriuje ir vieną kartą palatoje ji sutiko vaiko mamą, pasakė, kad turi šaunų vaiką, kad vaikas neidamas į mokyklą puikiai valdo planšetę, mama buvo labai nustebinta, laiminga, kad gal ne dažnai girdėdavo tokius žodžius. Skyriuje gydosi daug vaikų, būna ir padykusių, būna iš socialinės rizikos šeimų. Būna, kad vaikai pykstasi, kažko nepasidalina, ginčijasi dėl planšečių, susipyksta dėl paprasčiausių dalykų. Dėl kažkokio dalyko ji pasikvietė vaiko mamą, mama tuojau atbėgo ir ji stebėjosi kaip mama gražiai su vaiku kalbėjosi, bendravo, pagalvojo, iš kur turėti tiek kantrybės. Ligoninėje vaiko niekas nelankė, tik mama. Paklausus palatos seselės, kas dar lanko vaiką, nes nori sužinoti apie šeimą, pasakė, kad vienintelį kartą matė moterį, kuri vaiką lankė, kai vaikas buvo guldomas į skyrių. Vaikas iš ligoninės buvo išrašytas kovo viduryje. Mamų šventei darė darbelius, atvirukus, būtent to vaiko buvo nupieštas labai gražus piešinėlis mamai ir salėje darė vaikų darbelių parodą. K. labai laukdavo mamos, jie kartu eidavo į lauką, į parkelį, eidavo į parduotuves. Jokių incidentų ji nepastebėjo. Į skyrių buvo atvažiavusi tyrėja, klausė, jog kažkas kažkam sudavė, ji apklausė darbuotojus, seseles, slaugytojas, bet niekas nematė, negirdėjo apie tą mamą nieko blogo, atsiliepė tik teigiamai. Vaiko palata buvo visai šalia seselių posto, viskas matosi, būna išimčių, paprastai tokius dalykus mato. Nepamena, kad tarp K. ir kitų vaikų būtų buvę konfliktų, smulkių konfliktų būna tarp vaikų, ar kažkokio daikto nepasidalina, žaislo. Palatoje ji nedirba, palatoje dirba seselė. Nežino tokių dalykų, kad vienas kitam numovė drabužius, pasitaiko, kad patrauko bliuzoną, bet, kad reikėtų barti, šnekėtis to nebuvo. Būna, kad vaikai prišlapina vienas į kito lovą, dažnai būna, o ar K. prišlapino į lovą negirdėjo, neatsimena tokio įvykio.

Liudytoja A. N. parodė, kad dirba K. seniūnijoje socialine darbuotoja. Pradėjo dirbti 2012 metais ir P. šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, auginančių nepilnamečius vaikus, kadangi buvo gautas pranešimas, kad šeimos bute atjungta elektra. Pradėjo lankytis šeimoje, bendraudavo, važiuodavo pas gydytojus, padėdavo pasirūpinti drabužiais, tvarkytis, kalbėdavosi apie daugelį dalykų. Po to P. išsikraustė į Kėdainių rajoną, teko bendrauti su jos giminaičiais, teta. Po kurio laiko P. grįžo į Pakruojo rajoną, į A. kaimą, priklausė kitai seniūnijai ir su jos šeima dirbo kita socialinė darbuotoja. Vėliau apie N. išgirdo, kai ji grįžo iš tuberkuliozės ligoninės ir apsigyveno pas vieną klovainietę moterį, kuri ją priėmė gyventi. N. sakė, kad Z. jos gyventi nebepriima, I. B. ją priėmė gyventi pas save, nes jos kartu gulėjo tuberkuliozinėje ligoninėje, vienoje palatoje ir moteris, būdama geros „dūšios“, pasiūlė pagyventi pas ją. N. pas B. gyveno apie porą mėnesių ir po to išvyko gyventi į Joniškio rajoną. Kai ji lankė N. šeimą ir teikė paslaugas, kaip socialinė darbuotoja, K. buvo apie du metus. Iš pradžių vaikas buvo nebendraujantis, o vėliau priprato, jautėsi drąsiau. Kai N. apsigyveno pas B., ji vėl dirbo su ta šeima, lankydavosi, bendraudavo, N. ateidavo į seniūniją, K. jau nebebuvo, buvo jau paimtas. Apie smurtą prieš vaiką jai teko girdėti, o iš kur apie tai išgirdo, nebeprisimena. Teko kalbėtis su pačia N., sakė, kad K. niekada nemušė. Jai sunku patikėti, kad N. būtų galėjusi mušti, nes kiek žino, kiek matydavo, tai K. ji tikrai mylėjo ir rūpindavosi. N. trūksta socialinių įgūdžių, pakankamai rimtai reikia jai padėti: dėl netvarkos, dėl maisto gaminimo, dėl bendravimo, pakonfliktuodavo su savo buvusiu vyru D. P.. Buvo dideli įsiskolinimai, atjungus elektrą, dėjo pastangas, kad elektra greičiau būtų pajungta, reikėjo padėti mažinti skolas, kad patys turėtų iš ko pragyventi, nes matomai netinkamai disponuodavo gaunamomis lėšomis. Kai ji pradėjo dirbti su N. P. šeima, ji tuo metu visiškai negaudavo jokių socialinių išmokų, neturėjo visiškai jokių pajamų. Vienas iš pirmų jos darbų buvo padėti susitvarkyti socialines pašalpas, kad gautų nemokamus produktus. Kiek jai žinoma, kad P. šeimai padėdavo P. buvusi globėja N. ūkiškais produktais. Kiek kartų teko lankytis N. P. šeimoje, nė karto neteko girdėti, kad šauktų ant K., vaikas buvo prižiūrėtas. Jeigu pati N. būdavo skurdžiai apsirengusi, tai vaiko nėra mačiusi nei purvino, nei neprižiūrėto ar su nuplyšusiais drabužėliais. Tuo metu jie gyveno P.. Paslaugas N. P. šeimai ji teikė nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio. Nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. N. išvyko į Kėdainių rajoną. Iš Kėdainių į Pakruojo rajoną grįžo 2016 metais, tačiau į Pakruojo seniūniją, dirbo kitos socialinės darbuotojos. Su N. vėl susidūrė nuo 2017 m. balandžio 6 d., kai apsigyveno K. pas I. B.. Praktiškai N. šeimą prižiūrėjo nuo 2012 iki 2013 metų, vaikas buvo tvarkingas, prižiūrimas, tačiau N. sunkiai sekėsi tvarkytis su pinigais. Tuo metu jos šeima jokių pajamų neturėjo, turėjo krūvas raštų iš įvairių antstolių, iš socialinių pašalpų buvo mažinami įsiskolinimai. N. su ja nenutraukė ryšių net išsikrausčiusi į Kėdainius, paskambindavo, keletą kartų buvo atvažiavusi ir ji labai džiaugėsi, kad N. stengėsi, laikydavosi tam tikrų jų susitarimų. Tik iš kalbų girdėjo, kad N. iš Kėdainių rajono atsikėlė į Pakruojo rajoną, nes nesutarė su savo sugyventiniu. Gal Vaiko teisių skyrius inicijavo N. išėjimą iš to vyriškio. N. jai sakė, kad pati nenorėjo tenai gyventi, sugyventinis vaikui neduodavo valgyti, užrakindavo maistą, kad ji jausdavosi negerai. Kodėl N. apsigyveno pas Z. jai nėra žinoma. Kiek jai žinoma, butas P. kaime ir dabar tebėra, tik uždėtas areštas už skolas, sąlygų tenai gyventi nėra.

Liudytoja I. O. parodė, kad dirba L. darželio „Š“ priešmokyklinėje grupėje mokytoja. K. P. mokėsi nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. priešmokyklinėje grupėje. Iki ligoninės K. buvo linksmas. Kas vyko ligoninėje ji nežino, tačiau grįžęs iš ligoninės K. buvo žiūrintis į vieną tašką, tylėdavo, nieko nesakydavo, būdavo lyg agresyvesnis. Ji pagalvojo, kad ilgai buvo ligoninėje, pasikeitusi aplinka, todėl pasidarė nedrąsus, visaip K. kalbino, bet jis nebežaidė, nebedirbo darbelių. Iki ligoninės buvo linksmas, aktyvus, visada žvilgėdavo akys, šypsodavosi. Kai jis lankė jų darželį, gyveno Ū.. Kiek ji prisimena, jis kalbėdavo apie tetą Z., o mamą mažai minėdavo, ne mama, o vardu vadindavo. Į darželį jį atlydėdavo ir iš darželio paimdavo vyresnės sesės, nes su mokykliniu autobusu atvažiuodavo į mokyklą, o po pamokų paimdavo ir išvažiuodavo namo. Apie namus, mamą nieko nepasakodavo. K. mamą darželyje ji matė tik vieną kartą, kai rugsėjo pabaigoje kviečiami tėvai į susirinkimą pakalbėti apie vaikų adaptaciją per tą mėnesį, kokie pasiekimai. Apie tetą Z. daugiau pasakodavo, kad nupirko, padarė, kad važiavo, vaikiški pasakymai.

Liudytoja B. P. parodė, kad N. yra buvusi jos brolio žmona, dabar nebendrauja. Ji gyvena su sese Z. V.. K. jai yra sūnėnas ir krikšto sūnus. Kai K. ir N. gulėjo ligoninėje, prieš juos išleidžiant iš ligoninės, ji buvo nuvažiavusi aplankyti, nuėjusi į palatą pasisveikino su K.. K. pasakė, kad kažkoks berniukas paskandino jo telefoną, ar jį apliejo, kad buvo kažkoks įvykis, kad jis susipyko su berniuku iš palatos, kad atėjusi jo mama trenkė jam per veidą. Kaip buvo iš tikrųjų ji nežino, tai buvo pasakyta K.. Vaikas po ligoninės grįžo pasikeitęs, mažai bendraujantis, užsisklendęs savyje, mažai kalbėdavo apie mamą, tėtį, buvo linkęs mamą vadinti vardu N.. K. į darželį nuvesdavo ji ir paimdavo iš darželio, nes važiuodavo į mokyklą, kuri yra visai šalia darželio. Į susirinkimus darželyje dažniausiai eidavo Z., N. į susirinkimą buvo nuėjusi tik vieną kartą. Prieš keletą mėnesių Z. išleido K. pas N. į Joniškio rajoną ir vaikas grįžęs Z. pasakė, kad matė visokių intymių dalykų, grįžo šoke, ji jo nieko nekamantinėjo. Kai N. su K. gyveno savo gimtinėje, vienas vyriškis K. neleisdavo eiti prie šaldytuvo, nes būdavo pastatytos kameros stebėti, ką vaikas valgo, ką daro, vaikui buvo skiriama mažai dėmesio. Ji K. aplankyti į ligoninę nuvažiavo, dar prieš jį išleidžiant iš ligoninės, nuėjo į palatą, paklausė, kaip sekasi, K. pasakė, kas buvo, ji jo neklausinėjo, kaip ir kas buvo. Vėliau K. grįžus iš ligoninės, ji jo nebeklausinėjo. Visų tų dalykų bando jam nepriminti, nes kai jis pradeda šnekėti apie tuos incidentus, pradeda verkti, labai susigraudina ir po to užsidaro savyje, net su artimiausiais žmonėmis nebendrauja, todėl stengiasi tų temų neklibinti. Gyvenant Ū., buvo toks įvykis, kad N. paėmusi dilgėlę ar žabą pagąsdino, su dilgėle sudavė per ranką, ar per koją, tiksliai nepamena. Būdavo, kad užrėkdavo ant K., bet, kad prie jų akių muštų, kad vaikas verkiantis sakytų, jog mušė, taip nebuvo. Su dilgyne ar su žaba buvo senokai, kurių metų vasarą gerai nebepamena. Kokia buvo situacija, gerai nebepamena, atsimena, kad N. paprašė K. kažką padaryti, o jis pradėjo atsikalbinėti, nejausdamas ribų ant mamos kažką pasakė labai negražiai, todėl N. nesusilaikiusi pasakė, kad gali gauti su žaba, jeigu taip šneka, tačiau K. nenurimo. Tada nuo netoli kito pastato augančių dilgynių, paėmė dilgynę ir sudavė vieną kartą per ranką ar koją, tiksliai nepamena. K. buvo truputį išsigandęs, tų ašarų gal kažkiek ir buvo, nebuvo taip, kad baisiai verktų. Su žaba buvo kitas įvykis, tačiau jo nemušė, nusiskynė ir pasakė, kad gali gauti „beržinės košės“, man atrodo, kad tą kartą jis nenorėjo eiti valgyti, liepė eiti valgyti, o jis nenorėjo, kai parodė žabą, tada jis pradėjo valgyti. Kai N. P. gyveno su jais, su K. žaidimų nežaisdavo, skirdavo jam mažai dėmesio, daugiausia laiko K. praleisdavo su jais. K. mama dažnai išvažiuodavo, jeigu reikėdavo, kad ji kažką padarytų, reikėdavo pasakyti, paprašyti, savo noru nedarydavo, mažai šnekėdavo su K., jam grįžus iš darželio, retai paklausdavo, kaip sekėsi. Vaikui valgyti virdavo Z. arba ji. Vakare vaiką prausdavo ji arba jis pats prausdavosi, keletą kartų prausė ir N.. Pas ką tuo metu buvo N. pinigai, kortelė, ji neatsimena.

Liudytoja G. T. parodė, kad tokio vaiko K. P. nepamena. Visas darbas su ligoniukais būna su budinčiu personalu, slaugytojomis, tėvai bendrauja su gydytojais. Skyriuje yra dvi dirbančios pedagogės. Jeigu būtų buvęs koks įvykis ar signalas, jai nėra žinoma, ji kaip administratorius, dirba su personalu. Su ligoniais dirba slaugytojos, ji gali įeiti į palatą ir pasižiūrėti dėl tvarkos, jeigu kas palaksto, sudrausminti. Jeigu kas vyksta, informaciją teikia slaugytojos. Pedagogai užsiima pamokomis, laisvo laiko užėmimu. Tėveliai iš kitų aukštų lanko vaikus, pasiima vaikučius, pasisako budinčiam personalui ir išeina į lauką, o grįžę iš lauko pasisako, kad grįžo. Buvo kažkokios užklausos iš policijos, buvo atvažiavę iš policijos, o dėl ko neatsimena. Vaiko motinos neatsimena. Jeigu tarp vaikų būna nesutarimai, visada pasiekia budintį personalą, pedagogus. Jai jokių konfliktinių situacijų spręsti nereikėjo.

Iš 2017 m. lapkričio 16 d. – gruodžio 18 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-218/2017 išvadų matyti, jog objektyvių duomenų, kad K. P. byloje tiriamos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu padarymo metu būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra; kad nagrinėjamų įvykių metu K. P. galėjo suprasti su juo galimai atliktų veiksmų pobūdį (reikšmės supratimas dėl amžiaus ribotas), tačiau aktyviai priešintis šiems veiksmams negalėjo, nes yra per mažas ir priklausomas nuo juo besirūpinančių suaugusiųjų; kad K. P. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties) mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti labai konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų; kad atsižvelgus į tai, jog vaiko atminties apimtis siaura, o atgaminimas iš atminties mažai nuoseklus ir labiau paremtas emociniais įspūdžiais, taip pat jis klaidingai vartoja kiekį ir laiką nurodančias sąvokas, konstatuojama, jog jo gebėjimas prisiminti tikslų, platesnį ir detalesnį įvykių kontekstą, ypatingai praėjus ilgesniam laikui nuo įvykių, yra ribotas; kad jei panašių fizinio smurto epizodų praeityje buvo ne vienas, nukentėjusiajam tampa dar sunkiau atgaminti juos teisinga eilės tvarka, taip pat atskirti juos vienas nuo kito ir detaliai juos atpasakoti – jis gali painioti juos tarpusavyje, sulieti juos ar užpildyti jais atminties spragas, esant poreikiui prisiminti kažkurį vieną konkretų atvejį; kad įvertinus tai, jog K. P. yra emociškai sunku kalbėti apie galimai su juo atliktus veiksmus, ypatingai jautriai vaikas reaguoja į klausimus apie mamą (plačiau ekspertizės išvadose), tikėtina, jog ekspertizės metu jis taipogi galėjo vengti atskleisti visas įvykių aplinkybes; kad kiekio ir laiko sąvokas vartoja K. P. klaidingai – negeba teisingai nurodyti praeities įvykių laiko ir susiorientuoti, kurie dabar metai, mėnuo, diena; kad dėmesio išlaikymas nepastovus, greitai išblaškomas; kad atminties apimtis siaura, atgaminimas iš atminties mažai nuoseklus, labiau paremtas emociniais įspūdžiais: berniukas geba teisingai suvokti, įsiminti ir atgaminti esmines įvykių aplinkybes (kas kur ką darė), tačiau jis turi ribotą gebėjimą prisiminti tikslų, platesnį ir detalesnį kontekstą, ypatingai praėjus ilgesniam laikui nuo įvykių; kad bendrieji intelektiniai K. P. gebėjimai ne visiškai atitinka jo amžiaus tarpsnio vidurkį – gauti rezultatai pasiskirsto truputį žemesnius už vidutinius ir žemus gebėjimus atitinkančių įverčių intervale (pažintinė vaiko raida yra apsunkinta); kad padidintas polinkis fantazuoti ir polinkis painioti fantazijas su realiais įvykiais nenustatyti; kad jam taip pat nebūdingas padidintas polinkis į įtaigumą; kad negauta duomenų, jog būtų padarytas poveikis jo parodymams; kad K. P. žino, ką reiškia skaudėti – jo žodžiais, mušimas sukelia skausmą, dėl kurio vaikai verkia; kad kaltinamosios N. P. galimi veiksmai įvykio metu padarė K. P. psichinę ir psichologinę traumą; kad pagal patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“ K. P. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamo įvykio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų; kad šiuo metu K. P. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių bei dėl galimai ir ankščiau patirto fizinio smurto; kad įvertinus K. P. amžių, pažintinę jo raidą (kuo daugiau laiko praeina, tuo sunkiau jam yra tiksliai, nuosekliai ir detaliai atgaminti informaciją) bei emocinę jo būseną (su byla susiję klausimai sukelia jam nerimą, liūdesį, pyktį, jam TPPE metu konstatuotos reakcijos į stiprų stresą), papildomai apklausti vaiką nerekomenduojama.