Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. (P. G.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktus – iki gyvos galvos;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 6 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę nustatant atlikti kalėjime.

Iš P. G. priteista: R. B. (R. B.) 6 300 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, V. Ž. (V. Z.) 8 500 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei 881,04 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

P. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė du bejėgiškos būklės žmones ir pavartodamas fizinį smurtą bei peilį pagrobė svetimą turtą:

2009 m. kovo 19 d., laikotarpiu nuo 7 val. iki 10 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atėjo pas A. M. (A. M.), gim. 1925 m., ir J. Ž., gim. 1927 m., gyvenančius (duomenys neskelbtini), kur A. M. peiliu dūrė 9 kartus į liemenį ir padarė 2 durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, 3 – krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, 1 – nugaros dešinėje pusėje, 2 – pilvo priekiniame paviršiuje ir 1 paviršinę žaizdą krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje. Nuo smūgių peiliui nulūžus, P. G. kirviu ne mažiau kaip 13 kartų smogė nukentėjusiajam į galvą ir padarė jam daugybines muštines galvos žaizdas, odos nubrozdinimus bei poodines minkštųjų audinių kraujosruvas kairiajame smilkinyje ir skruoste, kaktos dešinėje ir kairėje, kairiajame antakyje bei kairės akiduobės išoriniame krašte, nosies nugarėlėje, apatinėje lūpoje, kairiojo skruostikaulio lūžį, atvirą įspaustinį skeveldrinį kairiojo smilkinkaulio, kaktikaulio, momenkaulių ir pakauškaulio lūžius, daugybinius kaukolės pamato lūžius, kietojo smegenų dangalo plyšimus bei galvos smegenų apardymą. Spaudžiant pirštais ir nuo smūgių nukentėjusiajam griūnant jam padarytos kraujosruvos bei nubrozdinimai nugaros viršutinėje dalyje, pečiuose, dešiniame žaste, kairėje čiurnoje ir kairėje pėdoje. Sužalojęs A. M. ir priėjus J. Ž., P. G. kirviu 14 kartų smogė J. Ž. į galvą ir padarė jai daugybines muštines galvos žaizdas, odos nubrozdinimus bei poodines minkštųjų audinių kraujosruvas, atvirą daugybinį skeveldrinį įspaustinį pakauškaulio ir abiejų momenkaulių bei kaukolės pamato užpakalinės duobės lūžį ir kietojo smegenų dangalo plyšimus bei galvos smegenų apardymą. Spausdamas pirštais padarė dešinio žasto ir kairio dilbio poodines kraujosruvas, o dėl sužalojimų nukentėjusiajai griūnant padaryti odos nubrozdinimai dešiniame kelyje. Nukentėjusieji A. M. ir J. Ž. dėl senatvės, o A. M. dar ir dėl sveikatos būklės P. G. pasipriešinti negalėjo, t. y. buvo bejėgiškos būklės, o dėl daugybinių galvos sužalojimų, padarytų kirviu, o A. M. ir dėl liemens sužalojimų peiliu patyrė didelį fizinį skausmą ir kančias. Nuo patirtų daugybinių skeveldrinių kaukolės skliauto bei pamato kaulų lūžių ir kietojo smegenų dangalo plyšimų bei galvos smegenų apardymų, kurie nesuderinami su gyvybe, nukentėjusieji A. M. ir J. Ž. po kelių minučių įvykio vietoje mirė. Taip prieš nukentėjusiuosius pavartojęs fizinį smurtą P. G. iš buto pagrobė A. M. 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, J. Ž. 1 800 Lt vertės auksinę grandinėlę su kryželiu ir J. Ž. 3 000 litų.

Teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas visiškai nesigaili. Teismo posėdyje jis atsisakė duoti parodymus tik dėl to, kad teismo salėje buvo jo tėvai ir artimieji, tačiau tardamas paskutinį žodį nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiųjų. Be to, teismas nepagrįstai jį pripažino pavojingu visuomenei. Apeliantas niekada anksčiau nežalojo žmonių, nebuvo dėl to teistas ir nebuvo suplanavęs nužudyti nukentėjusiųjų. Prašo atsižvelgti, jog nuoširdžiai gailisi padaręs šį nusikaltimą, yra jauno amžiaus, įkalintas pirmą kartą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. G. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis ginčija ne visą nuosprendį, bet nužudymo kvalifikuojamąjį požymį – savanaudiškas paskatas ir plėšimą, suduotų smūgių skaičių, smurto pavartojimo motyvą, prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimą bei bausmę, todėl remdamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

P. G. apeliaciniame skunde teigia neturėjęs tikslo pagrobti svetimo turto ir pas A. M. ėjęs tik pasiskolinti pinigų narkotikams įsigyti.

Apelianto versija, kad ėjo skolintis pinigų, galima patikėti tik su išlyga: teisėjų kolegija tiki, jog jo pirminis sumanymas iš tiesų buvo pasiskolinti pinigų, juolab kad nukentėjusioji R. B. parodė jį tai darius ir anksčiau, tai patvirtino liudytojas R. K., tačiau, kita vertus, apelianto realūs veiksmai bute rodo jį suplanavus gauti iš močiutės brolio pinigų bet kokiomis aplinkybėmis, nes, nukentėjusiajam A. M. atsisakius jų paskolinti, P. G. iš karto ėmėsi prieš jį fizinio smurto.

Nuteistasis pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, todėl teismas pagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 97-99). Šie parodymai sutampa su ne kartą ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 2, b. l. 91-94, 100-103), kurie teisiamajame posėdyje ištirti įstatymo nustatyta tvarka. Iš jų matyti, jog nukentėjusiajam atsisakius duoti pinigų kilo ginčas, susistumdymas, kurio metu P. G. griebė virtuvėje ant spintelės buvusį peilį ir juo keletą kartų dūrė A. M. į krūtinę.

Nepaneigti nuteistojo parodymai, kad nukentėjusysis po to paėmė kirvį, tačiau akivaizdu, jog tokioje situacijoje jis norėjo apsiginti nuo jauno ir fiziškai daug stipresnio giminaičio. Tolesni nuteistojo veiksmai – kirvio atėmimas ir smūgiavimas juo aukai į galvą rodo pasiryžimą dėl pinigų nužudyti senuką, kitaip negalint jų gauti. Apelianto nesustabdė nukentėjusiosios J. Ž. atėjimas. Jos pasirodymas ir bandymas padėti vyrui buvo kliūtis įgyvendinti sumanymą gauti pinigų, todėl jai irgi ne kartą smogė kirviu.

Atmetami kaip neįtikinami apeliacinio skundo argumentai, kad apelianto smurtas prieš A. M. buvo tik reagavimas į pastarojo veiksmą – kirvio paėmimą (jau aptarta, jog P. G. dūrė peiliu, senukui jo nepuolant), o smūgius moteriai sąlygojo išgąstis dėl jos netikėto pasirodymo. Pastarąjį argumentą paneigia paties nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui (,,…trenkiau automatiškai J. Ž. su kirviu“).

Nusikaltimo savanaudiškas paskatas rodo apelianto veiksmai – kai nukentėjusieji nuo gautų smūgių kirviu nebejudėjo, jis iš karto ėmėsi ieškoti pinigų ir paėmė ne tik juos (beje, ėjo prašyti 100 litų, o paėmė 3 000 litų), bet ir rastą auksinę grandinėlę su kryželiu, mobiliojo ryšio telefoną.

Iš specialisto išvadų Nr. M 180/09 (03) bei Nr. M 179/09 (03) duomenų matyti, kad A. M. ir J. Ž. mirė nuo atvirų daugybinių skeveldrinių kaukolės skliauto bei pamato kaulų lūžių su kietojo smegenų dangalo plyšimais ir galvos smegenų apardymu; vyrui suduota 13 smūgių į galvą ir 9 – į liemenį; moteriai suduota 14 smūgių į galvą (t. 1, b. l. 80-83, 58-60).

Apeliantas teigia kiekvienam iš jų sudavęs tik po keletą smūgių, tačiau tai paneigia objektyvūs duomenys – jau aptartos specialisto išvados.

Teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo, jog niekas kitas be P. G. negalėjo sužaloti nukentėjusiųjų. Teisėjų kolegija sutinka su šiais motyvais ir jų nekartoja.

A. M. bei J. Ž. nužudyti plėšimo metu smurtaujant panaudojus peilį, todėl P. G. veika teisingai kvalifikuota pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius kaip nusikaltimų sutaptis – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį.

Kiti nužudymo kvalifikuojamieji požymiai bei su tuo susijęs veikos kvalifikavimas šioje nutartyje neaptariami, nes apeliaciniame skunde neginčijami.

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas nurodė, kad tiesiogine tyčia padarytas labai sunkus smurtinis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlęs negrįžtamas pasekmes, intensyviai ir kryptingai panaudojus peilį bei kirvį prieš bejėgiškos būklės dėl senatvės ir ligų pobūdžio asmenis; asmenys nužudyti esant net keturioms kvalifikuojančioms aplinkybėms; nuteistasis nesigailėjo dėl savo veikos; nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės apribojimo bausmę; kaltininkas teistas už vagystes, daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis; jis yra jaunas, tačiau nedirbo ir nesimokė, yra narkomanas. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto (t. 3, b. l. 17-18) duomenų matyti, jog P. G. būdingas greitas reagavimas agresija, taip pat ir smurtu, nesugebėjimas jausti kaltės ir mokytis iš patyrimo, ypač iš bausmės; ryškus polinkis kaltinti aplinkinius, nuolatinis neatsakingumas bei socialinių normų, taisyklių ir įsipareigojimų nepaisymas.

Dėl išvardintų motyvų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad P. G. yra labai pavojingas visuomenei, jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma, todėl jam paskyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bausmę paskyrusio teismo motyvais.

Apelianto nuomone, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas visiškai nesigaili. Iš tokio apeliacinio skundo teiginio galima spręsti, kad nuteistasis nori, jog būtų nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga.

Norint konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ne tik savanorišką prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Pastaroji aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad P. G. ikiteisminio tyrimo metu davė tik iš dalies teisingus parodymus. Jis prisipažino smurtavęs prieš A. M. ir J. Ž., tačiau žymiai sumenkino pavartoto smurto apimtį (skundžiamame nuosprendyje tai motyvuota, todėl nekartojama), teigė tai padaręs išsigandęs nukentėjusiojo rankose pamatyto kirvio ir netikėtai išvydęs moterį. Teisme apeliantas iš viso atsisakė duoti parodymus to nemotyvuodamas, tik apeliaciniame skunde nurodęs priežastį – neįstengė duoti parodymų tėvų ir artimųjų akivaizdoje.

Kita vertus, nuteistojo elgesys po nusikaltimo, neatidėliotinos pagalbos nesuteikimas jo paties sužalotiems žmonėms, išėjimas iš buto jį užrakinus ir net nutraukus telefono laidus (,,kad niekas neprisiskambintų“) nerodo jo pastangų sušvelninti nusikaltimo padarinių. Teisėjų kolegija P. G. gailėjimąsi vertina kaip formalų, neatitinkantį atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, numatytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinti keliamų reikalavimų.

Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, jog jis yra visuomenei pavojingas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendį priėmęs teismas padarė teisingą išvadą. Nors apeliantas anksčiau neatliko realios laisvės atėmimo bausmės, jam du kartus taikyta laisvės apribojimo bausmė, tačiau jis nebuvo linkęs taisytis, laikytis visuotinai priimtų elgesio normų ir ieškodamas pinigų narkotinėms medžiagoms įsigyti padarė labai žiaurų nusikaltimą.

Iš jau aptarto teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenų matyti, kad dominuojantis P. G. charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas atitinka asocialaus tipo asmenybės sutrikimą. Įvertinusi tai, jog nuo paauglystės apeliantas vartojo inhaliantus, vėliau tapo priklausomas nuo kelių narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų, atsižvelgusi į nusikaltimų padarymo motyvą bei aplinkybes (nužudė du žmones siekdamas gauti pinigų narkotikams), teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks asmuo yra labai pavojingas visuomenei.

Apibrėžiant bausmės paskirtį, baudžiamajame įstatyme nurodyta, jog bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Skiriant bausmę turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas P. G. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įvertino bylos aplinkybes, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir siekė paskirta bausme sudaryti realias prielaidas visiems jos tikslams įgyvendinti. Ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnios bausmės nepadarė jokio teigiamo poveikio apelianto elgesiui. Priešingai, apeliantas neįvertino teismo parodyto pasitikėjimo ir padarė naują labai sunkų nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam paskirtą bausmę BK 41, 54, 56 straipsnių aspektu, atsižvelgdama į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą nuostatas, neturi pagrindo paskirtos bausmės pripažinti neteisinga ir aiškiai per griežta, nors tai pati griežčiausia įstatymo numatyta bausmė, o nuteistasis yra jauno amžiaus. Pastaroji aplinkybė, kurią nurodo apeliantas savo skunde, neatsveria neigiamos asmenybės charakteristikos ir sunkiausio padaryto nusikaltimo pavojingumo.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo P. G. apeliacinį skundą atmesti.