- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-17
- Bylos Nr.
- A-662-1442-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Dainius Raižys
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos
- Pareiškėjas
- UAB „Velga Vilnius“
- Advokatai
- Vygantas Barkauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Velga Vilnius“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja UAB „Velga Vilnius“ skundu (b. l. 3-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1-0580-0444 (toliau – ir Reikalavimas).
Paaiškino, kad darbo užmokestis kai kuriems įmonės darbuotojams nebuvo išmokėtas Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nustatyta tvarka, t. y. ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų dienos. Ši aplinkybė nereiškia, kad visada turi būti pratęsiamos atostogos tokiam laiko tarpui, kurį vėluojama sumokėti darbo užmokestį. Jei darbo užmokestis nebuvo laiku sumokėtas dėl darbuotojo kaltės, atostogų pratęsti nereikia. Pažymėjo, kad darbuotojai, kuriems nebuvo laiku sumokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas, savo noru ir darbdavio neverčiami buvo parašę prašymus jį sumokėti iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. Jiems darbo užmokestis už kasmetines atostogas buvo sumokėtas 2008 m. rugpjūčio 11–12 dienomis.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 63-65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl kasmetinių atostogų apmokėjimo tvarkos yra imperatyvi, nustatanti darbdavio pareigą prieš tris kalendorines dienas išmokėti darbuotojui darbo užmokestį už kasmetines atostogas. Ši norma nenustato galimybės darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl kitokios darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimo tvarkos, todėl nei darbuotojo prašymu, nei šalių susitarimu, nei įmonės kolektyvinėje sutartyje ar kitame vietiniame norminiame teisės akte vėlesnis darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimas negali būti nustatomas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir Reikalavimą panaikino.
Teismas nurodė, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas bendrovės darbuotojams buvo išmokėtas 2008 m. rugpjūčio 12 d., t. y. vėliau nei prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios (2008-07-14, 2008-07-28, 2008-07-29). Šios aplinkybės neneigia ir pareiškėja (b. l. 3–5). Tačiau teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, kad darbuotojai, 2008 m. liepos 11 d. pateikę prašymus darbo užmokestį už kasmetines atostogas išmokėti iki 2008 m. rugpjūčio 20 d., savo valia apribojo savo teisę nurodytą darbo užmokestį gauti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Teismas, įvertinęs tai, kas nustatyta, priėjo prie išvados, kad nebuvo pagrindo reikalauti pratęsti bendrovės darbuotojams atostogas tiek dienų, kiek buvo uždelsta sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, nes darbuotojų prašymai atostoginius sumokėti vėliau nei prieš tris kalendorines dienas iki atostogų pradžios laikytini darbuotojų kalte pagal DK 176 straipsnio 2 dalį, nes jie išreiškė savo valią negauti darbo užmokesčio už atostogas įstatymu nustatytu terminu. Konstatavo, kad esant šiai aplinkybei (darbuotojų kaltei), nėra pagrindo reikalauti, kad pareiškėja pratęstų darbuotojams kasmetines atostogas tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką sumokėti kaip už kasmetines atostogas.
III.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 121-123) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir Reikalavimą palikti galioti.
Nurodo, kad DK 176 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi. Pabrėžia, jog šalių susitarimai pablogina darbuotojo padėtį palyginti su ta, kurią nustato DK, todėl yra negaliojantys nuo susitarimo dienos, nes užkerta kelią darbuotojams tinkamai pasirengti kasmetinėms atostogoms ir jų metu pailsėti bei atstatyti darbingumą. Atkreipia dėmesį, kad patikrinimas UAB „Velga Vilnius“ buvo atliktas pagal bendrovės darbuotojų pranešimus pasitikėjimo telefonu, todėl abejonių kelia visiems bendrovės darbuotojams kasmetinių atostogų vienu metu suteikimo pagrįstumas, darbdavio paruoštų visiems darbuotojams prašymų šablonų pasirašymo savanoriškumo aplinkybės. Teigia, kad darbuotojų prašymai dėl vėlesnio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimo nėra pakankamas pagrindas darbdaviui juos vykdyti ir tokius darbuotojų veiksmus pripažinti jų kaltais veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausiojo darbo inspektorius darbo teisei 2008-08-27 reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1–0580–0444 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius darbo teisei anksčiau minėtu reikalavimu nurodė pašalinti padarytus pažeidimus, t. y. darbuotojams 2008 m. liepos mėn. suteiktas kasmetines atostogas nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat kasmetinės atostogos nėra tęsiamos tiek, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas. Konstatuota, kad tokiais veiksmais atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalį.
UAB „Velga Vilnius“ su reikalavimu nesutinka ir teigia, kad darbuotojai savo valia apribojo teisę gauti darbo užmokestį už kasmetines atostogas prieš tris darbo dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jie visi parašė prašymus, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas būtų išmokėtas iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. Tokius prašymus darbuotojai parašė savo noru, niekieno neverčiami ar kitaip neteisėtai neįtakojami darbdavio. Atkreipia dėmesį į tai, jog kai kuriems darbuotojams darbo užmokestis už kasmetines atostogas buvo išmokėtas 2008 m. rugpjūčio 11–12 dienomis, t. y. dar iki prašymuose nurodytos datos (2008 m. rugpjūčio 20 d.).
Teisiškai suinteresuotos bylos baigtimi gali būti ne tik viešojo ginčo šalys (pareiškėjas ir atsakovas), bet ir administracinės bylos proceso šalys – pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos) – nes teismo sprendimas gali tiesiogiai arba netiesiogiai turėti įtakos ir jų teisėms ar pareigoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį tretieji suinteresuoti asmenys suprantami kaip tie subjektai, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukti asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, pagrinde rėmėsi darbuotojų, kuriems nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, paaiškinimais. Neįtraukus į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis šių darbuotojų, buvo pažeistos jų materialiosios subjektinės teisės, o taip pat teismas kartu nevisapusiškai ir nevisai objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrindžiančias arba paneigiančias skunde išdėstytus argumentus. Nors pirmosios instancijos teismas teigia, jog darbuotojai (tretieji suinteresuoti asmenys), 2008-07-11 pateikę prašymus darbo užmokestį už kasmetines atostogas išmokėti iki 2008-08-20, savo valia apribojo savo teisę nurodytą darbo užmokestį gauti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios, tačiau iš esmės byloje nėra nustatyta darbuotojų tikroji valia ir ketinimai (patikrinimas atliktas pagal UAB „Velga Vilnius“ darbuotojų pranešimus pasitikėjimo telefonu).
Remiantis išdėstytu pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat minėto įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių. Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję ir tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės normų taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.