Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Nagrinėjamo ginčo esmė – Pravieniškių PN 2019-08-06 nutarimo Nr. 67-1403 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2019-09-17 sprendimo Nr. 2S-3902 teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamu 2019-08-06 Pravieniškių PN direktoriaus nutarimu Nr. 67-1403 (b. l. 8) pareiškėjas buvo nubaustas drausmine nuobauda (persikėlimu į kamerų tipo patalpas 30 parų) už tai, kad atsisakė eiti gyventi į paskirtą 2 būrį.

Pareiškėjui šią nuobaudas apskundus Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, minėtas nutarimas dėl nuobaudos skyrimo buvo paliktas galioti, o pareiškėjo skundas atmestas (b. l. 4-6).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) įtvirtinti pataisos įstaigų režimo reikalavimai. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje, pareigos – šio kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami BVK skyriai. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą, nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Taip pat šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys – pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l. 38), Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiosios specialistės pažyma (b. l. 40), Drausmės komisijos teikimas (b. l. 45) – patvirtina, kad pareiškėjas nevykdė teisėto pareigūnų nurodymo – atsisakė eiti į paskirtą būrį. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija, tačiau teigia, kad atsisakymas buvo pagrįstais, o pataisos namai neatsižvelgė ir netyrė jo paaiškinimų, neleido jam pasisakyti, nekvietė jo į Drausmės komisijos posėdį.

Nuobaudos skyrimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 205 punkte buvo nustatyta, kad kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė apsiginti – pasiaiškinti raštu (b. l. 38), tačiau savo pasiaiškinime pareiškėjas nenurodė konkrečių atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežasčių, teigė, jog atsisakymą grindžia „saugumo sumetimais“ ir „dėl asmeninių priežasčių“ (b. l. 39). Be to, Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiosios specialistės pažymoje nurodoma, kad su pareiškėju buvo pravestas pokalbis, tačiau pokalbio metu pareiškėjas nurodė tas pačias atsisakymo eiti į būrį priežastis, kaip ir rašytiniame pasiaiškinime (b. l. 40). Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas neigė, jog su juo kalbėjosi Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistai, jokių atsakovo pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Net jei būtų pripažinta, kad su pareiškėju žodinis pokalbis apie pažeidimo padarymo aplinkybes nebuvo pravestas, neginčytina, jog jam buvo suteikta galimybė pasiaiškinti raštu. Nei Taisyklėse, nei BVK nėra imperatyviai nustatyta, kokia forma nuteistajam turi būti suteikta galimybė pasiaiškinti.

Taisyklių 242 punkte buvo nustatyta, kad nuteistajam pageidaujant, jis pristatomas į Drausmės komisijos posėdį, kai svarstomas klausimas dėl jo padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo. Byloje nustatyta, kad Drausmės komisijos posėdis įvyko 2018-08-06 (b. l. 41), tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad buvo išreiškęs pageidavimą dalyvauti Drausmės komisijos posėdyje, kuriame, be kita ko, galėjo pateikti papildomą paaiškinimą ir realizuoti savo teisę į gynybą žodžiu. Pareiškėjas teigė, jog nebuvo gavęs pakvietimo į Drausmės komisijos posėdį, tačiau tokia pareiga pataisos įstaigoms ir nenumatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginys, kad jis negalėjo pateikti paaiškinimo ir realizuoti savo teisės į gynybą yra nepagrįstas.

BVK 142 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriamos šios nuobaudos: panaikinta paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę; pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų (išskyrus nepilnamečius nuteistuosius) perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų; pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios arba drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki trisdešimt parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki penkių parų. To paties kodekso 143 straipsnyje nustatyta, kad 142 straipsnio 2 dalyje nustatytos nuobaudos skiriamos tik tais atvejais, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas.

Nagrinėjamu atveju, Drausmės komisijos posėdžio metu pareiškėjo elgesys buvo įvertintas kaip sistemingas vidaus tvarkos taisyklių pažeidinėjimas, taip pat nutarta, kad pareiškėjas, nors ir buvo baudžiamas anksčiau, savo elgesio nepakeitė ir išvadų nepadarė, todėl pataisos namų direktoriui buvo pasiūlyta skirti pareiškėjui perkėlimą į kamerų tipo patalpas 30 parų (b. l. 45). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas visu kalinimo laikotarpiu sistemingai ir nuolat pažeidinėjo bausmės atlikimo rėžimo reikalavimus (b. l. 46-49). Vien 2019 metais, iki šioje byloje nagrinėjamos nuobaudos paskyrimo, pareiškėjas buvo baustas drausminėmis nuobaudomis 6 kartus, iš jų 3 kartus už pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, pareiškėjo elgesys buvo pagrįstai kvalifikuotas kaip sistemingas vidaus tvarkos pažeidinėjimas, todėl jam paskirta nuobauda laikytina adekvačia ir proporcinga.

Rašytiniame pasiaiškinime pareiškėjas nenurodė konkrečių ir detalizuotų atsisakymo priežasčių, o apsiribojo bendromis frazėmis, jog paskirtame būryje jam gresia pavojus, yra nesaugu, arba jog yra „asmeninių priežasčių“. Teismui pateiktame skunde ir posėdžio metu pareiškėjas taip pat nenurodė, kokie konkretūs asmenys jam kelia pavojų, kokios realios pasekmės jam gali kilti arba jau buvo kilusios dėl tokių asmenų veiksmų ir pan.