Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-09-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-499-468/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-09-29
Bylos Nr.
1A-499-468/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-21824-2020-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis
D. N.
Advokatai
Danuta Cytovič
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-499-468/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21824-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,nuteistajam D. N. (D. N.) ir jo gynėjai advokatei Danutai Cytovič,vertėjui Rimantui Skuratovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-06-09 nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 metams 2 mėnesiams bausmė,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. N. pripažintas kaltu dėl to, kad smurtaudamas sukėlė savo šeimos narei fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jai sveikatą, o būtent: jis, 2020-06-05, apie 14.45 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), medine lazda tyčia suduodamas savo motinai L. N. du kartus į dešinę ranką ir rankomis tyčia ją smaugdamas, sukėlė nukentėjusiajai L. N. fizinį skausmą ir padarė jai dešinės plaštakos sumušimą, pasireiškusį audinių patinimu, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais D. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu D. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-06-09 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba skirti švelnesnę bausmę.

3. Apeliantas nurodo, kad savo motinos nemušė, ją myli ir gerbia, padeda buityje, tvarkosi. Pažymi, kad jo motina negali toleruoti to, kad jis vartoja alkoholį, jam grasina policija, jį apkalba ir skundžiasi. Apeliantas pasižada nelankyti savo motinos, nusamdyti socialinį darbuotoją. Nurodo, kad yra nepavojingas visuomenei, dirba turguje, turi pastovią gyvenamąją vietą, nenori būti valstybės išlaikytiniu, yra darbingas, reikalingas savo motinai ir draugei. Apelianto vertinimu, jam galėtų būti skiriamas areštas arba intensyvi priežiūra.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo D. N. apeliacinis skundas atmestinas

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, D. N. teigimu, jis nukentėjusiosios L. N. nemušė, nurodo, kad savo motiną myli ir gerbia, jai padeda, o nukentėjusioji jį apšneka. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, prašo ją sušvelninti.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai D. N. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei paskyrė teisingą, proporcingą bausmę, skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo ar skirtinos bausmės, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

Dėl D. N. kaltės

9. BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Skundžiamu nuosprendžiu D. N. pripažintas kaltu dėl to, kad tyčia medine lazda sudavė savo motinai L. N. du kartus į dešinę ranką ir rankomis tyčia ją smaugė, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė jai dešinės plaštakos sumušimą, pasireiškusį audinių patinimu. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, teigė, kad jis smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, jos nesužalojo, o jei ir sužalojo, tai netyčia, pastumdamas medinę lazdą, su kuria L. N. buvo baksnojamas. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji yra nepatenkinta jo gyvenimo būdu, negali toleruoti to, kad jis vartoja alkoholį, todėl siekia jį nepagrįstai apkaltinti. Teisėjų kolegija tokias nuteistojo keliamas įvykio versijas vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi jas paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji L. N. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jai nustatyti sužalojimai buvo sukelti būtent sūnaus D. N. smurtiniais veiksmais. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu L. N. nurodė, kad tą dieną D. N. grįžo namo neblaivus, pradėjo jai priekaištauti dėl maisto, tada paėmė jos vaikščiojimo lazdą, pradėjo ją mušti, trenkė jai su lazda per dešinės rankos riešą mažiausia du kartus, dėl ko ji pajautė stiprų fizinį skausmą, vėliau paėmęs rankomis jai už kaklo, pradėjo smaugti, dėl tokių D. N. veiksmų jautė stiprų fizinį skausmą (t. 1, b. l. 21), teisminio nagrinėjimo metu pažymėjo, kad nuteistasis ją smaugė, dešinės plaštakos kauliukus iki šiol skauda, negali dirbti darbų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų, laikytina, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, todėl nėra pagrindo abejoti jų patikimumu. Nors įvykio metu tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti nukentėjusiosios siekį nuteistąjį apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti nusikaltimo padarymu. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji duodama parodymus teisme nurodė, kad sūnaus smurtas jos atžvilgiu tęsiasi ilgą laiką, tačiau jai gaila sūnaus D. N., todėl priima jį į butą, pamaitina, negali paaiškinti, kodėl įleidžia jį, gal tikisi, kad jis pasitaisys, nes visko prižada, kad ryt, poryt eis į darbą, o ji, kaip mama, tiki.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats nuteistasis neneigia, jog naudojo tam tikrus fizinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. N. nurodė, kad kai miegojo, motina pradėjo jam priekaištauti, nekreipė dėmesio, dėl ko motina supyko ir priėjusi prie jo savo mediniu pagaliu, kuriuo remiasi vaikščiodama, bedė vieną kartą jam į krūtinę, po ko sudavė šiuo pagaliu du kartus per kažkurį šoną, jis motinai sušuko „atsikabink nuo manęs“, tačiau motina, laikydama pagalį rankoje, pradėjo juo grūmoti jam prieš veidą, todėl jis ranka atstūmė į krūtinę motiną nuo savęs (t. 1, b. l. 58-60), teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusioji jį ėmė baksnoti su lazda, o kadangi jis buvo išgėręs, numušė tą lazdą, gal kažkur nukentėjusiajai papuolė į ranką, gal jis pastūmė ranka, pasakė jai atstoti, pažymėjo, kad kiekvienas žmogus gali būti agresyvus, jei jam kažką skauda, jis atmušė tą lazdą, nes jam nepatiko, ką ji daro, pirmą kartą atmušė truputį, antrą kartą stipriau, pas motiną šiaip būna mėlynas kaklas, nes ji serga diabetu, o į ranką jis pataikė gal numušdamas lazdą, gal ta lazda atsitrenkė į ranką.

12. Tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota D. N., teismo vertinimu, patvirtina ir liudytojų E. M. ir K.V. parodymai. Liudytojas L.V. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti ir liudytojo patvirtinti teisme, parodė, kad 2020-06-05 buvo gautas pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje, atvykus nurodytu adresu juos pasitiko L. N., kuri paaiškino, kad įvyko žodinis konfliktas tarp jos ir sūnaus, konflikto metu sūnus griebė ją už kaklo ir smaugė, ji labai išsigando, po to sūnus atėmė iš jos medinę lazdą, kurios pagalba ji vaikšto, ir du kartus trenkė jai per dešinę ranką, dėl ko ji jautė fizinį skausmą. Liudytojas taip pat nurodė, kad ant moters rankos matėsi nežymus nubrozdinimas, ji skundėsi, kad labai skauda ranką ir prašė iškviesti greitąją (t. 1, b. l. 47). Liudytojas teisme pažymėjo, kad nukentėjusioji po įvykio buvo susijaudinusi, abejonių dėl iškvietimo pagrįstumo jam nekilo, nes bute matėsi girtuokliavimo požymiai. Liudytoja E. M., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad L. N. jai pasakoja apie nuolatinį smurtą jos atžvilgiu, matė sumušimo pasekmes. Nukentėjusioji L. N., apklausiama teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad ji E. M. pasakojo, jog patyrė smurtą iš D. N.. Nors šių asmenų parodymai laikytini išvestiniais, netiesioginiais įrodymais, nes nė vienas liudytojas įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jų parodymais teismas neturi pagrindo abejoti.

13. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Iš liudytojos E. M. parodymų matyti, kad nukentėjusioji L. N. jai nurodė, jog prieš ją D. N. smurtavo, liudytojas L.V. nurodė analogiškas aplinkybes kaip nukentėjusioji – kad ji buvo smaugiama, kad jai lazda buvo smūgiuojama į dešinę ranką, dėl ko ji jautė skausmą. Iš bylos medžiagos matyti, kad abu nurodyti liudytojai parodymus davė įspėti dėl melagingų parodymų davimo, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais, kadangi jie objektyvūs ir atitinka bylos aplinkybes.

14. Nuteistojo smurtinių veiksmų ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų priežastinį ryšį taip pat patvirtina ir kiti bylos duomenys. 2020-06-05 tarnybiniame pranešime dėl galimo skurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuoti L. N. sužalojimai: patinimas, įdrėskimas, sužalota dešinė ranka, kaklas, nurodyta, kad nukentėjusiajai būdingas didelis susijaudinimas, akivaizdi baimė. Nukentėjusioji L. N. atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad kilus žodiniam tarp jos ir jos sūnaus, sūnus rankomis griebė jai už kaklo ir pradėjo smaugti, o jai išsigandus, iš jos atėmė jos medinę lazdą ir du kartus trenkė jai į dešinę ranką, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Atvykusi GMP 0840 L. N. dėl rankos sužalojimų išvežė į RVUL (t. 1, b. l. 2-3). BIRT ataskaitų žiūryklėje taip pat užfiksuota, kad 2020-06-05 Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešimas, kurio metu susijaudinusi moteris prašė pagalbos adresu (duomenys neskelbtini), girdėjosi konfliktas tarp jos ir bute esančio vyro. Atvykus nurodytu adresu pasitiko pranešėja L. N., kuri paaiškino, kad kilus konfliktui tarp sūnaus ir pranešėjos, sūnus rankomis griebė jai už kaklo ir pradėjo smaugti, o pranešėjai išsigandus, atėmė medinę lazdą ir du kartus trenkė jai į dešinę ranką, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1). Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pateiktame garso įraše girdėti, moteris prašo greičiau atvažiuoti, girdisi triukšmas bute, rėkiantis vyras, moteris verkia (t. 1, b. l. 43, 45). 2020-06-05 Greitosios pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, kad L. N. specialistui pažymėjo jaučianti skausmą kakle ir dešinėje rankoje, pagalba jai turi būti teikiama dėl trauminio sužalojimo (t. 1, b. l. 40). Šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji ir pasakodama įvykio aplinkybes kitiems asmenims (pareigūnams, medicinos darbuotojams) nuosekliai teigė, kad jos atžvilgiu D. N. smurtavo.

15. Nukentėjusiosios L. N. nurodytus sužalojimus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G2107/202(01), kuria konstatuota, kad, remiantis pateiktais L. N. medicinos dokumentais (GMP kvietimo kortelės bei medicinos dokumentų išrašo/siuntimo duomenimis), jai nustatytas dešinės plaštakos sumušimas, pasireiškęs audinių patinimu. Sužalojimas, specialisto vertinimu, galėjo būti padarytas paveikus (sumušant) kietu buku daiktu, ne už ilgo prieš kreipiantis medicininės pagalbos, atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą, toks sužalojimas paprastai sukelia skausmą (b. l. 37). Iš šių duomenų nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios nurodomi D. N. smurtiniai veiksmai jos atžvilgiu ir jų metu padaryti sužalojimai iš tiesų neegzistavo, kadangi ir kitų asmenų nurodomi bei specialisto konstatuoti sumušimai atitinka nukentėjusiosios nurodomas vietas – ranka, kaklas, įvykio mechanizmą – smūgiai buku daiktu (lazda). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie duomenys buvo pagrįstai pripažinti įrodymais byloje ir vertintini kaip objektyvus pagrindas nuteistąjį D. N. pripažinti kaltu padarius nurodytus sužalojimus nukentėjusiajai L. N..

16. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių specialisto ar kitų asmenų šališkumą ar suinteresuotumą nepagrįstai išplėsti nuteistojo L. N. atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus ir tokiu būdu jį apkalbėti, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji galimai susižalojo kitu metu, iki policijos pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos atvykimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad po patirto smurto nukentėjusioji nedelsiant kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, policijos pareigūnus, jiems atvykus parodė sužalojimus, iš karto nuvyko į medicinos įstaigą apžiūrai. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai ant rankos ir kaklo yra D. N. smurtinių veiksmų padariniai, todėl konstatuotina, kad jis apylinkės teismo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

17. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas D. N. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į asmens padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė veika), į nusikalstamos veikos stadiją (veika yra baigta), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 7 kartus, jau po jos padarymo teistas dar kartą už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą nukentėjusiosios L. N. atžvilgiu, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos nesumokėtos, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką D. N. padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad bausmės paskirtis D. N. atžvilgiu bus pasiekta tik paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, jo terminą nustatant artimą sankcijoje numatytam vidurkiui. Pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimybės atidedant paskirtos bausmės vykdymą, teismas nurodė, kad jis yra netikslingas, nėra pagrindo manyti, jog švelnesnėmis poveikio priemonėmis pavyks D. N. sulaikyti nuo tolesnio nusikalstamų veikų darymo.

19. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. N. nesutinka su jo atžvilgiu paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, pažymi, kad yra nepavojingas visuomenei, todėl jam gali būti skiriamas areštas arba intensyvi priežiūra. Su tokiomis nuteistojo išvadomis nesutiktina. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. N. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei neigiama asmens charakteristika leidžia manyti, kad toks impulsyvus smurtinis asmens elgesys yra gana sistemingas, susiformavęs, nepaisant ankstesnių teistumų, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, nuteistasis pakartotinai daro nusikalstamas veikas, savo elgesio nekeičia ir toliau pažeidžia teisės nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kaip ir nurodė apylinkės teismas, darytina išvada, kad D. N. atžvilgiu bausmės tikslai už šią nusikalstamą veiką bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o skirti švelnesnę bausmę (taip pat ir nukentėjusiojo nurodomą areštą ar intensyvią priežiūrą) nėra tikslinga. Pažymėtina, kad nepaisant asmens neigiamos charakteristikos, D. N. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, tokios trukmės bausmė, teismo vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis, nėra laikytina per griežta ir ribojančia asmenį labiau nei tai yra būtina, tokia trukmė nepažeidžia proporcingumo principo.

21. Nuteistasis skunde nurodo, kad dirba turguje, turi pastovią gyvenamąją vietą, nenori būti valstybės išlaikytiniu, yra darbingas, reikalingas savo motinai ir draugei, tačiau šios aplinkybės, teismo vertinimu, nėra laikytinos pagrindu asmens atžvilgiu skirti švelnesnę bausmę. Byloje nenustatyta, jog nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Nors paskirta laisvės atėmimo bausmė neabejotinai pakeis įprastą apelianto asmeninį bei visuomeninį gyvenimą, jis bus atskirtas nuo artimųjų, galimai praras darbą, tai yra neišvengiamos už nusikaltimų padarymą skirtinų poveikio priemonių pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats D. N.. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

22. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės D. N. veiksmų kvalifikavimui ar skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėJurgita Mačionytė