- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-07
- Bylos Nr.
- eI3-1190-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03652-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- I. D.
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei S. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. D.) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK arba Komisija) 2020 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. S-188(7-159/2020); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. liepos 29 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222E)FR0682-341; 3) grąžinti VMI iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-12)-SA-5. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad VMI jo atžvilgiu atliko laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą ir 2020 m. sausio 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-53 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo papildomai apskaičiavo 39 596,85 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), iš jų už 2013 m. – 19 048,31 Eur ir už 2014 m. – 20 548,54 Eur. Pareiškėjas 2020 m. vasario 28 d. pateikė VMI pastabas/pasiūlymą, kuriuo prašė netvirtinti Patikrinimo akto ir pateikė papildomus įrodymus, tačiau VMI 2020 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (21.222E) FR0682-341 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo: patvirtino Patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotą 39 596,85 Eur GPM; apskaičiavo 22 618,95 Eur GPM delspinigių; paskyrė 7 919,00 Eur baudą; atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių – 11 309,48 Eur (toliau – VMI sprendimas). Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 17 d. MGK pateikė skundą dėl VMI sprendimo, kuriuo prašė jį panaikinti ir įpareigoti VMI iš naujo įvertinti ir išnagrinėti bylos faktines aplinkybes teisės normų kontekste. Komisija 2020 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą Nr. S-188(7-159/2020), kuriuo nusprendė patvirtinti VMI sprendimą (toliau – MGK sprendimas).
Pareiškėjo teigimu, MGK sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi MGK netinkamai nustatė ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir interpretavo ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas ir teismų praktiką; be jokio teisinio pagrindo pajamas, gautas santuokoje, pripažino jo asmenine nuosavybe, todėl neteisingai nustatė mokestinę GPM prievolę jam vienam.
Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu VMI nustatė, jog tikrinamuoju laikotarpiu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“ vykdyti mokėjimai (atsiskaitymai) buvo vykdomi iš jo asmeninių lėšų. Teigia, kad ši VMI išvada, kuriai iš esmės pritarė Komisija, prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei teismų praktikos išaiškinimams dėl pajamų gautų santuokoje paskirstymo tarp sutuoktinių bei tokių pajamų apmokestinimo.
Paaiškina, kad esant sudarytai santuokai, vien aplinkybės, jog paskolos įformintos vieno iš sutuoktinių vardu, nepakanka konstatuoti vieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės. Nurodo, kad jis ir I. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir mokestinio patikrinimo laikotarpiu vedė bendrą ūkį. Šiuo atveju VMI nustatė, jog jis pajamas gavo iš nenustatytų šaltinių. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką santuokoje gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių taip pat pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad jis ginčo pajamų nenaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nevaldė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų asmeninės nuosavybės teise. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijos liko jo nuosavybe tik po santuokos nutraukimo, sutuoktiniams pasidalijus turtą. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog 2012 m. kovo 2 d. jo buvusi sutuoktinė įsigijo 100 proc. paprastųjų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų ir tapo šios įmonės vienintelė akcininkė. Remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsniu, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 3.91 straipsniu bei LVAT praktika dėl sutuoktinių bendro turto režimo, I. D. įsigytos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Remdamasis LVAT praktika, pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad GPM prievolei pagrįsti būtina identifikuoti, kuris iš sutuoktinių „faktiškai“ gavo pajamas GPM įstatymo prasme. Nors Komisija ir teigia, kad VMI vertino įrodymus, susijusius su ginčo pajamų kilme, jų gavimo ir panaudojimo būdais, tačiau, pasak pareiškėjo, pajamos vertintos tik vienu aspektu, t. y., kad pajamos buvo panaudotos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklai vystyti. Tačiau, pareiškėjo teigimu, nei VMI, nei Komisija neanalizavo ir nevertino abiejų sutuoktinių valios dėl tokių pajamų gavimo ir panaudojimo, taip pat kuris iš sutuoktinių realiai naudojo gautas pajamas ir jomis disponavo.
Pareiškėjas tvirtina, kad ne jis, bet I. D. yra tikroji pajamų naudotoja, kadangi ji tiesiogiai dalyvavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veikloje (buvo direktorė) ir iki 2017 m. spalio 31 d. vykdė visas finansines operacijas, t. y. disponavo visomis gautomis lėšomis (gaudavo pajamas, atlikdavo mokėjimus, pirkdavo prekes ir avansinių apyskaitų pagrindu išgrynindavo (susigrąžindavo) pinigus sau, bet ne jam). VMI pripažino jį faktiškai gavusiu ginčo pajamas remdamasi vien tik pirminiais jo bei jo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, kuriuose jie abu teigė, kad lėšos, kurios buvo panaudotos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tai asmeninės jo pajamos, gautos kaip paskolos iš užsienyje gyvenančių asmenų.
Pažymi, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik remiantis rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pareiškėjo teigimu, byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, kad gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių yra būtent jo asmeninės pajamos. Nei paskolų rašteliai, nei jo ir/ar jo sutuoktinės duoti paaiškinimai VMI dėl asmeninių jo lėšų (gautų iš trečiųjų asmenų) ir įneštų į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (subjektyvios nuomonės) nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti jo asmeninių lėšų fakto.
Pareiškėjo nuomone, vien VMI subjektyvus, teisiškai nepagrįstas faktinių aplinkybių dėl jo asmeninių pajamų interpretavimas ir Komisijos pritarimas VMI pozicijai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad gautos pajamos iš nežinomų šaltinių yra asmeninės jo pajamos. Nurodo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktos Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas ataskaitos už 2013 ir 2014 m. (FR0711 forma) (toliau – Deklaracijos) pačios savaime nepatvirtina fakto, kad įmonei pinigus skolino būtent pareiškėjas. Atkreipia dėmesį, kad šios Deklaracijos užpildytos ir pateiktos VMI būtent UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorės I. D. vienašališkai. Jis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininku tapo tik nuo 2014 m. vasario 21 d. ir neturėjo teisinio pagrindo 2013 metais ir iki 2014 m. vasario 21 d. naudotis akcininko teisėmis – skolinti bendrovei pinigų (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nors Komisija ir nurodo, kad teisės aktai neriboja įmonės galimybės skolintis iš fizinių asmenų, tačiau pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra nei paskolos sutarties, nei jo pinigų perdavimo faktą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagrindžiančių įrodymų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo ir tai, kad VMI neteisingai (klaidingai) apskaičiavo 39 596,85 Eur GPM mokestį – VMI bendras šeimos pajamas ir išlaidas priskyrė jo asmeninėms, VMI nevertinto jo sutuoktinės pajamų, tuo pažeidė Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 14 ir 15 punktų reikalavimus.
Paaiškina, kad VMI 26 000 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo 2005 m. išlaidas nepagrįstai priskyrė tik jam, nors pagal 2004 m. gruodžio 28 d. antstolės B. Z. turto iš varžytinių aktą Nr. 0129/04/00218.217 nekilnojamojo turto pirkėja buvo I. D. Be to, pareiškėjo manymu, VMI nepagrįstai prie jo išlaidų priskaičiavo ir 10 000 Lt UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijoms įsigyti. Nurodo, kad šios akcijos buvo įsigytos iš bendro šeimos biudžeto ir po jų įsigijimo priklausė abiems sutuoktiniams, o išlaidų ir pajamų santykis šiuo atveju lygus nuliui. Šią sumą eliminavus iš VMI priskaičiuotos sumos, GPM mokestis, pareiškėjo skaičiavimu, sumažėtų 434,43 Eur.
Be to, pasak pareiškėjo VMI, atlikdama skaičiavimus, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais tikrovės arba duomenimis, nepagrįstais jokiais apskaitos dokumentais. Detalizuoja, kad VMI Patikrinimo akto priede suformuotoje lentelėje 2005 metais nurodytos nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos yra 26 000,00 Lt, kai 2004 m. gruodžio 28 d. antstolės B. Z. parengtame turto iš varžytinių akte Nr. 0129/04/00218.217 nurodyta, jog nekilnojamasis turtas nupirktas iš varžytinių už 6 302,00 Lt. Pasak pareiškėjo, VMI Patikrinimo akto priede suformuotoje lentelėje 2008 metais neteisingai nurodytos ir motociklo ,,(duomenys neskelbtini)“, 2006 m., įsigijimo išlaidos. Nurodo, kad remiantis VšĮ ,,Emprekis“ duomenimis, šios markės ir komplektacijos motociklo vidutinė kaina Lietuvoje – 21 718,11 Lt (su PVM), t. y. ženkliai mažesnė (net 23 881,89 Lt) nei VMI nurodoma 45 600,00 Lt suma. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje VšĮ „Emprekis“ duomenys pripažįstami, kaip tinkami įrodymai, o juose pateikiama informacija atspindi pakankamai tikslius rodiklius.
Atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, pareiškėjas teigia, kad VMI padarė reikšmingas klaidas, dėl ko VMI apskaičiuotas išlaidoms padengti trūkumas 915 841 Lt, kaip ir GPM mokestis negali būti laikomi nei pagrįsti, nei teisingi, nei protingi, t. y. toks skaičiavimas neatitinka protingumo ir teisingumo reikalavimų. Kadangi VMI neįvykdė pareigos pagrįsti jam apskaičiuotą GPM sumą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis), t. y. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, pareiškėjo manymu, yra teisinis pagrindas perduoti mokestinį ginčą iš naujo nagrinėti VMI.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI nesutinka su pareiškėjo skundu, mano, kad jis yra nepagrįstas ir turi būti atmestas dėl toliau išdėstytų argumentų. Atsiliepime VMI nurodo, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir surašė Patikrinimo aktą. VMI, išanalizavusi ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, mokestinio patikrinimo metu gautą informaciją, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokestinio tyrimo medžiagą, nustatė, jog pareiškėjas 2013–2014 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis: 2013 m. – 440438 Lt, 2014 m. – 475403 Lt piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Pareiškėjas gautas pajamas panaudojo paskoloms UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ suteikti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtina 39 596,85 Eur GPM suma.
Atsakovė pažymi, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 nurodė, kad aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste. Todėl vien ta faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais (taip pat LVAT 2017 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-991-602/2017). Atsižvelgiant į išdėstytą, VMI manymu, mokesčių administratorius tinkamai įvertino nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pagrįstai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paskolas priskyrė pareiškėjo asmeninėms lėšoms.
Atsiliepimas
Atsakovė teigia, kad pareiškėjas turi teikti įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, susijusias su ginčo objektu. Nurodo, kad pareiškėjas kartu su pastabomis (nei Komisijai, nei teismui) faktinių duomenų, ar įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo tik deklaratyvių argumentų teikimu
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, VMI mano, kad MGK nuodugniai bei visapusiškai įvertino visus skundo argumentus bei bylos medžiagą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą, kuris paliktinas galioti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo I. D. atsiliepime į skundą nesutinka su jo argumentais, kad ji viena naudojo paskolintas lėšas. Dėl skundo argumentų, kad VMI neteisingai apskaičiavo pareiškėjui GPM mokestį, trečiasis suinteresuotas asmuo nuomonės neturi ir palieka tai spręsti teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
I. D. teigia, kad nors ir buvo įmonės direktorė, bet UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijas įsigijo gyvendama kartu su pareiškėju ir iš šio verslo gautus pinigus abu sutuoktiniai naudojo šeimos poreikiams tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad 2016 metais keitėsi atskaitingų asmenų įsiskolinimų ir įsiskolinimų atskaitingiems asmenims tvarka ir jeigu įsiskolinimas vienam fiziniam asmeniui arba vieno fizinio asmens įsiskolinimas kalendorinių metų gruodžio 31 d. buvo lygus arba didesnis kaip 15 000 eurų, VMI reikėjo pateikti deklaracijas iki 2017 m. balandžio 15 d. Pasak I. D., VMI laikė neteisinga, kad atskaitingų asmenų įsiskolinimų ir įsiskolinimų atskaitingiems asmenims sumos, viršijančios 15000 eurų, įformintos išrašant jos asmenines avansines apyskaitas, todėl gavo VMI nurodymus jas pakeisti į akcininko paskolas. Kadangi akcininku 2017 metais buvo M. D., deklaracijose įrašė jį, kaip paskolų davėją.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad VMI nepagrįstai prie jo išlaidų priskaičiavo 10 000 Lt akcijoms įsigyti. I. D. teigia, kad ji kartu su pareiškėju UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijas 2014 metais perrašė pareiškėjo vardu, bet 10 000 Lt už akcijas ji negavo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad mokesčių administratorius nesurinko jokių objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas paskolino asmenines lėšas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė paaiškino, kad mokesčių administratorius išvadą, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ paskolintos lėšos buvo pareiškėjo asmeninės, padarė atsižvelgdamas tiek į paties pareiškėjo, tiek į pareiškėjo buvusios sutuoktinės pirminius paaiškinimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo I. D. į teismo posėdį neatvyko. Jai apie posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM ir su šiuo mokesčiu susijusių sumų.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog VMI atliko pareiškėjo M. D. 2013 m. – 2014 m. laikotarpio GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2020 m. sausio 27 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (21.222)FR0680-53 (toliau – Patikrinimo aktas; MGK byla, b. l. 6-13). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2014 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis: 2013 m. – 440438 Lt, 2014 m. – 475403 Lt, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Pareiškėjas gautas pajamas panaudojo paskoloms UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ suteikti. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Patikrinimo akte pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtino 39 596,85 Eur GPM.
Pareiškėjas 2020 m. vasario 28 d. dėl 2020 m. sausio 27 d. Patikrinimo akto pateikė pastabas/pasiūlymą (MGK byla, b. l. 14-17).
VMI, įvertinusi pareiškėjo pastabas/pasiūlymą, mokestinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, 2020 m. liepos 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222E) FR0682-341 patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiuotą 39 596,85 Eur GPM, apskaičiavo 22 618,95 Eur GPM delspinigių, skyrė 7 919 Eur GPM baudą (20 proc. mokesčio dydžio) bei atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 11 309,48 Eur GPM delspinigių, mokėjimo (MGK byla, b. l. 18-21).
Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 17 d. VMI 2020 m. liepos 29 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222E) FR0682-341 apskundė MGK (MGK byla, b. l. 1-5).
MGK 2020 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. S-188 (7-159/2020) patvirtino šį VMI sprendimą (MGK byla, b. l. 163-170).
Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais VMI ir MGK sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad mokesčių administratorius neteisingai į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ investuotas lėšas laiko jo asmeninėmis tikrinamojo laikotarpio pajamomis ir jam vienam nustatė prievolę mokėti GPM. Pareiškėjas teigia, kad jis piniginių lėšų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neskolino, jo buvusi sutuoktinė tikrinamuoju laikotarpiu 2013-2014 m. buvo bendrovės vadovė ir iki 2014 m. vasario 21 d. – akcininkė, todėl ji, o ne pareiškėjas pajamas iš nenustatytų šaltinių naudojo bendrovės veiklai. Tiek pastabose dėl Patikrinimo akto, tiek skunde teismui pareiškėjas prašė atkreipti dėmesį, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į veiklą investuotas lėšas perkvalifikavo į akcininko paskolas ir 2017 metais deklaravo atsižvelgiant į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rekomendacijas, pateiktas atliekant bendrovės mokestinį tyrimą. Pareiškėjas mano, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius turėjo vertinti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ avansinių apyskaitų duomenis. Pareiškėjas nurodo, kad mokestines prievoles mokesčių administratorius turėjo apskaičiuoti ir jo buvusiai sutuoktinei I. D. lygiomis dalimis. Be to, pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė jo piniginių lėšų likutį 2013 m. sausio 1 d., kadangi nevertino jo buvusios sutuoktinės turėtų pajamų ir išlaidų, neteisingai paskirstė jo pajamas ir išlaidas.
GPMĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. Jeigu pajamos gautos užsienio valstybėje, faktiškai gautomis pajamomis laikoma visa pajamų suma, neatsižvelgiant į toje valstybėje nuo tų pajamų išskaičiuotą ir (arba) sumokėtą pajamų ar jam tapataus mokesčio sumą. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 2 dalį pajamų mokesčio objektu laikomos nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. priimtoje nutartyje adm. byloje Nr. A-602-2280/2012 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 291–311), aiškindama, kas yra laikomas pajamų gavėju, taip pat, kas turi prievolę deklaruoti ir mokėti GPM, kai faktiškai pajamas gauna vienas iš sutuoktinių, be kita ko, išaiškino, kad: „GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu“; „įstatymų leidėjas yra nustatęs asmeninę B klasės iš ne individualios veiklos turto pardavimo pajamas <...> gavusio nuolatinio Lietuvos gyventojo pareigą šias pajamas deklaruoti ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms, – apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM. <...> tai reiškia, kad ši pareiga kiekvieno iš pareiškėjo, t. y. kiekvieno iš sutuoktinio, atžvilgiu yra asmeninė, o tai reikalauja aiškiai nustatyti kiekvienam iš jų tenkančios mokestinės prievolės už ginčo pajamas ribas, šiuo tikslu pirmiausiai identifikuojant, kuris iš jų „faktiškai“ gavo pajamas GPMĮ prasme“; „Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme“.
Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius privalėjo vertinti, kuris iš sutuoktinių faktiškai gavo į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įneštas sumas, nuo kurių buvo apskaičiuotos papildomos GPM ir su juo susijusios sumos.
Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius padarė išvadą, kad mokestinėje byloje surinkti objektyvūs duomenys leidžia nesilaikyti sutuoktinių bendros turto lygių dalių prezumpcijos ir apmokestinti pareiškėjo faktiškai iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, nustatant mokestinę prievolę pareiškėjui. Kaip matyti iš ginčijamo VMI sprendimo ir Patikrinimo akto, išvadą, kad į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ investuotos lėšos yra asmeninės pareiškėjo lėšos, mokesčių administratorius padarė, be kita ko, atsižvelgdamas į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ VMI prie FM deklaruotas (FR0711) gautas paskolas iš pareiškėjo, pareiškėjo VMI pateiktus paskolos raštelius, pareiškėjo deklaruotas (PRC911) gautas paskolas iš A. A. ir I. Z., pareiškėjo 2018 m. birželio 17 d. paaiškinimą, pareiškėjo buvusios sutuoktinės I. D. 2017 m. rugsėjo 28 d. paaiškinimą, į aplinkybę, kad po ištuokos pasidalijus turtą tarp sutuoktinių, 100 paprastų vardinių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų atiteko pareiškėjui asmeninėn nuosavybėn.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas ir I. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri nutraukta (duomenys neskelbtini) (MGK byla, b. l. 44-45). Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2014 m. vasario 21 d. trečiasis suinteresuotas asmuo I. D. buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelė akcininkė. Pareiškėjas šios įmonės akcininku tapo 2014 m. vasario 21 d., įgijęs 100 proc. akcijų, ir juo buvo iki 2018 m. lapkričio 16 d. (MGK byla, b. l. 24-25).
UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė už prekes ir paslaugas mokėjo iš pareiškėjo lėšų ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2018 m. spalio 5 d. deklaravo: 376 225 Eur pareiškėjo suteiktas paskolas, 95 473 Eur pareiškėjui grąžintas paskolas (MGK byla, b. l. 103-113). Pagal 2018 m. rugsėjo 24 d. kreditorių susirinkimo protokolą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriniai reikalavimai sudarė 280 752 Eur, kreditorius – pareiškėjas.
Pareiškėjas 2018 m. birželio 17 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad su I. Z. ir A. A. yra pasirašęs paskolos raštelius, pinigai jam skolinti grynaisias Lietuvoje. Gautus pinigus skolino UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklai vystyti, kaip įmonės akcininkas.
UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovė I. D. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2017 m. rugsėjo 28 d. paaiškinime nurodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymai buvo vykdomi iš įmonės apyvartinių ir akcininko lėšų. Su akcininku įmonė nebuvo įforminusi paskolos sutarčių. Pritrūkus apyvartinių lėšų, mokėjimai buvo daromi iš akcininko lėšų. Akcininkas nemažą pinigų sumą, skirtą verslui vystyti, pasiskolino iš K. piliečių. Gryni pinigai buvo perduoti Lietuvoje. Pinigų pasiskolinimas buvo įformintas dokumentais, tačiau I. D. neprisimena, kokiais. Pinigų grąžinimo terminas 2020 m. Į klausimą, ar sutuoktiniui buvo žinoma apie piniginių lėšų (grynais pinigais) panaudojimą I. D. paaiškino, kad jos sutuoktinis yra bendrovės akcininkas ir daug asmeninių pinigų, kuriuos gavo pasiskolinęs iš K. piliečių, pardavus nekilnojamąjį turtą, investavo į automobilių verslą (MGK byla, b. l. 114).
Pareiškėjas dėl turėtų paskolinių sandorių su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. vasario 1 d. paaiškinime nurodė, kad kraustėsi kelis kartus, todėl daug dokumentų neranda. Taip pat nurodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turėtų būti deklaruotos jo paskolintos lėšos (MGK byla, b. l. 128-129).
Pareiškėjas 2019 m. balandžio 10 d. paaiškinime nurodė, kad didžioji dalis pinigų, kurie buvo investuoti į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, buvo skolinti iš A. A. ir I. Z., taip pat ir iš šeimos santaupų, naudojant Swedban suteiktą kredito liniją. Investuoti pinigai į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo atvaizduoti avansinėje apyskaitoje. 2017 metais įmonėje vyko VMI tyrimas. Vadovaujantis VMI inspektorės rekomendacijomis, įmonėje buvo priimtas sprendimas visas avansines apyskaitos sumas perkvalifikuoti į akcininko paskolas ir deklaruoti jas VMI tikslinant deklaracijas už kiekvienus finansinius metus viena bendra suma, kuri buvo investuota į įmonės veiklą per vienerius finansinius metus, paskolų suteikimo data buvo pasirinkta pirmoji metų darbo diena (MGK byla, b. l. 132).
Pažymėtina, kad paskolintų lėšų įmonei faktas yra esminis šio mokestinio ginčo aspektas.
Kaip matyti, tiek UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokestinio tyrimo metu, tiek mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose pareiškėjas patvirtino aplinkybes dėl pinigų investavimo į bendrovę, įforminant avansines apyskaitas I. D. vardu, t. y. pareiškėjas neginčijo aplinkybių, kad, nors mokėjimai buvo įforminti avansinių apyskaitų pagalba, tačiau faktiškai pinigines lėšas į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ investavo būtent jis. Šias lėšas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ perkvalifikavo į akcininko suteiktas paskolas ir mokesčių administratoriui pateikė ataskaitas (FR0711 forma) apie pareiškėjo šiai bendrovei suteiktas paskolas.
Nagrinėjant mokestinį ginčą pareiškėjas jau nurodo, kad pinigų įmonei jis neskolino, kad I. D. disponavo įmonės pajamomis ir VMI nurodymu perkvalifikavo avansines apyskaitas į paskolas be jo žinios ir dalyvavimo, nors 2017 metais UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokestinio tyrimo metu jis neginčijo aukščiau nurodytų aplinkybių dėl asmeninių lėšų investavimo. Tai teismas vertina, kaip pareiškėjo gynybinę poziciją.
Kaip matyti iš pareiškėjo duotų paaiškinimų mokesčių administratoriui, jis iš užsienio piliečių pinigines lėšas skolinosi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ automobilių verslui vystyti, kaip šios įmonės akcininkas. Bylos duomenys taip pat rodo, kad pareiškėjo suteiktas paskolas įmonė deklaravo tiek iki pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio (2012 m.), tiek ir po jo (2018 m.), taip pat deklaravo pareiškėjui grąžintas paskolas (2017 m. ir 2018 m.) (MGK byla, b. l. 115-123). Be to, pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. mokesčių administratoriui yra pateikęs Mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma), kuriame deklaravo gautas paskolas iš minėtų K. piliečių: iš I. Z. 2011–2012 m. iš viso per devynis kartus gautus 180 000 Eur, iš A. A. 2014 m. gautus 150 000 Eur (MGK byla, b. l. 87-88).
Nors byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo pateiktus notaro nepatvirtintus paskolos raštelius, pareiškėjo nurodytas su paskolų gavimu susijusias aplinkybes, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktus duomenis apie minėtų K. asmenų Lietuvos sienos kirtimus ir piniginių lėšų deklaravimą, iš K. mokesčių administratoriaus gautą informaciją bei remdamasis LVAT praktika dėl įrodymų vertinimo bylose, kai, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, padarė išvadą, kad minėti asmenys realiai paskolų pareiškėjui nesuteikė (MGK byla, b. l. 90-92, 93-94, 95-98), tačiau tai nepaneigia paties pajamų gavimo ir jų skolinimo įmonei fakto. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pateiktais paskolos rašteliais siekė pagrįsti kitas iš nenustatytų šaltinių jo gautas pajamas, kuriomis grindė piniginių lėšų įnešimą į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.
Byloje objektyvių duomenų, kad į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įneštos piniginės lėšos visos arba iš dalies buvo I. D. pajamos, nėra. Mokestinio tyrimo metu, remiantis VMI turimais bei trečiųjų asmenų VMI pateiktais duomenimis apie pareiškėjo buvusios sutuoktinės pajamas nustatyta, kad I. D. gautos pajamos tiriamuoju laikotarpiu buvo nedidelės, todėl padaryta išvada, kad ji pati negalėjo suteikti paskolų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Be to, kaip minėta, I. D. 2017 m. rugsėjo 28 d. paaiškinime nurodė, kad, pritrūkus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apyvartinių lėšų, atsiskaitymai buvo vykdomi iš akcininko asmeninių lėšų.
Byloje taip pat nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje pareiškėjas dėl suteiktų paskolų yra vienintelis kreditorius. Jam dalis paskolintų lėšų buvo grąžinta asmeniškai. Po ištuokos sudarytas turto padalijimo aktas, pagal kurį 100 paprastų vardinių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė (MGK byla, b. l. 42-44, 85).
Šių mokestiniame ginče nustatytų faktinių aplinkybių visuma, pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės pirminiai paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad būtent pareiškėjas suteikė paskolas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Komisija pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jis neturėjo teisinio pagrindo 2013 metais ir iki 2014 m. vasario 21 d. naudotis akcininko teisėmis – skolinti bendrovei pinigus, nes teisės aktai neriboja įmonės galimybės skolintis iš fizinių asmenų.
Mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad kitas pajamas gavo būtent pareiškėjas. Mokesčių administratorius teisingai taikė GPMĮ nuostatas, pagal kurias mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu bei teisingai vadovavosi teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis dėl šių normų aiškinimo ir taikymo. Tai, kad ginčo atveju nustatyta, jog minėti užsienio piliečiai realiai paskolų pareiškėjui nesuteikė, vertinant šią aplinkybę kitų mokestiniame ginče nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepaneigia šių išvadų teisingumo.
Taigi pareiškėjui nepateikus jokių leistinų įrodymų dėl į įmonę investuotų pajamų šaltinių, pagrįstai buvo sprendžiama, kad pareiškėjas piktnaudžiavo mokesčių teise, todėl egzistavo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ginčo mokestinę prievolę apskaičiuoti šioje nuostatoje numatytu būdu. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Mokesčių administratorius įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą (MAĮ 67 straipsnio 1 dalis), kuri priklauso nuo mokestinio ginčo pobūdžio. Mokesčių mokėtojui neturint įrodymų, kad iš mokesčių administratoriaus nenustatytų šaltinių gautos ir į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įneštos piniginės lėšos nebuvo jo gautos asmeniškai, t. y. nepagrindus, kad ginče aptariamos pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto ar įgytos bendra sutuoktinių valia, mokesčių mokėtojui neturint įrodymų, kad gautos pajamos priskirtos prie neapmokestinamų pajamų, neturint leistinų įrodymų, kad pajamos grąžintos (nebuvo gautos), įvertinus visas minėtas konkrečias faktines aplinkybes, padaryta teisinga išvada, kad gautos kitos pajamos, kurios turėjo būti apmokestintos GPM.
Pareiškėjas ginčijamo VMI neteisėtumą grindžia ir tuo, kad yra neteisingai nustatytas piniginių lėšų likutis 2013 m. sausio 1 d., be to, mokesčių administratorius nevertino jo sutuoktinės turėtų pajamų ir išlaidų.
Pažymėtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011; 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).
Mokestinio patikrinimo duomenimis nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas 209 702 Lt suma, t. y. pareiškėjas 2012 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti įstatymo nustatyta tvarka apmokestintų piniginių lėšų likučio grynaisiais pinigais. Pagal iš bankų gautą informaciją pareiškėjas turėjo 1 118 Lt piniginių lėšų likuti banke. Detalus pajamų ir išlaidų sąrašas pateiktas prie Patikrinimo akto pridėtoje lentelėje (MGK byla, b. l. 69-70)
Bylos duomenys rodo, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjo išlaidų ir pajamų santykį 2013 m. sausio 1 d., vadovavosi paties pareiškėjo deklaruotais duomenimis (dėl nekilnojamojo turto) bei dokumentais (dėl motociklo). Kadangi pareiškėjas įsigijo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų ir nepateikė įsigijimo dokumentų, mokesčių administratorius pripažino, kad akcijos įsigytos nominalia verte (10 000 Lt). Sutiktina su Komisijos pozicija, kad, net darant prielaidą, jog mokesčių administratorius padarė klaidų, nustatydamas pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio išlaidas, tai neturėtų įtakos likučio nustatymui, nes pareiškėjo skunde nurodytos koreguotinos sumos (nekilnojamojo turto ir motociklo įsigijimo išlaidos) nepakeistų išvados, jog 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, nustatantis mokestinę prievolę, yra teisėtas, priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų šio sprendimo priėmimui.
Pareiškėjas VMI sprendimu paskirtų baudų ir delspinigių dydžio neginčija, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Įvertinus ginčijamų VMI ir Komisijos sprendimų turinį, darytina išvada, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d. ) reikalavimus, yra pakankamai pagrįsti faktiniais duomenis ir teisės aktų normomis bei iš skundžiamų aktų turinio galima suvokti remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas pareiškėjui skirti sumokėti GPM mokestį, delspinigius ir baudą. Panaikinti ginčijamus sprendimus nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo teismo atlyginti jam šioje byloje turėtas išlaidas.
Vadovaujantis Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 punktu, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas yra atmetamas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą ir priteisti jo naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. D. skundą atmesti.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.