Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-146-191-09

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-12-18
Bylos Nr.: P-146-191-09
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: V. F.
Atsakovas: Panevėžio teritorinei muitinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio teritorinės muitinės

Kategorijos

80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P146 – 191/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-261-1821/2008 pagal pareiškėjo V. F. skundą atsakovams Panevėžio teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio teritorinės muitinės, dėl įsakymo panaikinimo, kompensacijos, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą bei neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymo Nr.40K dalį, kuria jis atleistas iš tarnybos muitinėje nuo 2002 m. birželio 3 d., laikyti jį atleistu iš pareigų teismo sprendimu; priteisti iš Panevėžio teritorinės muitinės trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją – 3 016,80 Lt, taip pat piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir atlyginimo skirtumą, kai jis ėjo mažiau apmokamas pareigas – 18 155,65 Lt. bei priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Panevėžio teritorinės muitinės, 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2002 m. birželio 3 d. buvo atleistas iš tarnybos Panevėžio teritorinėje muitinėje. Darbdavys savo sprendimą grindė 2002 m. gegužės 17 d. įvykiais, kai per Saločių punktą neva į Lietuvą įvažiavo muitinės pareigūnų nepatikrintas kontrabandinis krovinys ir kitą dieną buvo sulaikyta visa 2002 m. gegužės 17 d. dirbusi pamaina. Jis buvo suimtas iki 2002 m. rugpjūčio 1 d., o grįžęs sužinojo, kad yra atleistas iš darbo. Paaiškino, kad nebuvo informuotas apie tarnybinio patikrinimo procedūros pradėjimą, jam nebuvo pasiūlyta pateikti paaiškinimą. Nepasitvirtinus įtarimams ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Pareiškėjas teigė neatlikęs jokių veiksmų, diskredituojančių muitinės pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos nepagrįstas.

Pareiškėjas teigė, kad tokiu atleidimu jam buvo padaryta didelė neturtinė žala. Pažymėjo, kad dėl atleidimo buvo labai sumenkinta jo reputacija, žlugo karjera valstybės tarnyboje, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas jis negali būti priimamas į valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo iš pareigų dienos. Paaiškino, kad iki atleidimo iš tarnybos buvęs nepriekaištingos reputacijos, nuolat tobulėjo, buvo teigiamai atestuotas bei turėjo realių perspektyvų kilti karjeros laiptais. Atleistas iš tarnybos ilgai neturėjo jokio darbo ir pajamų ir tai sukėlė dvasinį diskomfortą, nesutarimus šeimoje, skolinosi pinigus šeimos išlaikymui, nuolat jautė stresą ir įtampą, pablogėjo sveikata, dėl aplinkinių žmonių požiūrio, kad jis buvo atleistas iš tarnybos už šiurkštų pažeidimą, jam buvo atimtos galimybės gyventi pilnavertį gyvenimą

Atsakovas Panevėžio teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Aiškino, kad V. F. atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, įtariant jį padarius sunkų nusikaltimą. Todėl buvo pagrindas padaryti išvadą, kad muitinės pareigūnas diskreditavo pareigūno vardą, ir jis buvo atleistas iš tarnybos. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti grubūs pažeidimai, kurie sudarė sąlygas nusikaltimui įvykdyti, šiais veiksmais pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą. Paimti iš V. F. paaiškinimą nebuvo galimybės, nes jis buvo suimtas. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo. Teigė, kad žala pareiškėjui padaryta ne Muitinės, o teisėsaugos institucijų veiksmais (neiškėlus baudžiamosios bylos, Muitinei nebūtų kilęs pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos).

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 24 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-3-320-2008) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino atleidimą iš pareigų neteisėtu, panaikino Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymo Nr.40K dalį, kuria inspektorius V. F., atliekantis pareigas Saločių kelio poste, 2002 m. birželio 3 d. atleistas iš tarnybos muitinėje pagal tuo metu galiojusį Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 48 straipsnio 24 punktą ir nusprendė laikyti, kad jis atleistas iš pareigų teismo sprendimu 2003 m. kovo 12 d.; priteisė pareiškėjui iš Panevėžio teritorinės muitinės 2 402 Lt. išeitinę išmoką, 17 472,61 Lt. už priverstinės pravaikštos laiką; nurodė sprendimą dalyje dėl 1 201,01 litų priteisimo vykdyti skubiai; taip pat priteisė pareiškėjui 10 000 litų iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą ir sprendimą šioje dalyje pavedė vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Teisingumo ministerija).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos muitinėje metu galiojo Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje Statuto 2002 m. gegužės 4 d. redakcija (toliau – ir Statutas). Pareiškėjas, ėjęs Saločių kelio posto inspektoriaus pareigas Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.40K buvo atleistas iš tarnybos muitinėje pagal Statuto 48 straipsnio 24 punktą, atsižvelgiant į 2002 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadą. Tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra buvo pradėta gavus Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio posto viršininko A.V. 2002 m. gegužės 21 d. tarnybinį pranešimą apie tai, kad 2002 m. gegužės 17 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus pareigūnai Kėdainių rajone sulaikė automobilį su cigarečių kroviniu, ir užfiksavo, kad šis automobilis kirto Lietuvos-Latvijos sieną per jungtinį Saločių - Grencalės postą, pas vairuotoją rasta TIR knygelė įforminta muitinės pareigūno spaudu, kuris Saločių kelio posto pareigūnams nėra išduotas. Ši TIR knygelė įvežamų krovinių žurnale nebuvo neužregistruota ir į magnetines laikmenas neįvesta. Dėl šio įvykio buvo iškelta baudžiamoji byla, sulaikyti Saločių kelio posto pareigūnai A. L. ir V. F., kurie tą dieną dirbo prie įvažiuojančių į Lietuvos Respubliką transporto priemonių tikrinimo. Statuto 36 straipsnio 1 dalis numatė, kad prieš skiriant tarnybinę nuobaudą, reikalaujama, kad pareigūnas raštu pasiaiškintų, tačiau pareiškėjui pateikti paaiškinimą nepasiūlyta, apie tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pradėjimą nepranešta. Teismas atsakovo atstovės paaiškinimą, kad neva nebuvo galimybės gauti pareiškėjo paaiškinimą dėl to, kad jis buvo suimtas, pripažino nepagrįstu, nes toks pasiūlymas jam galėjo būti pateiktas per kardomojo kalinimo įstaigos administraciją. Tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra apsiribojo tik informacijos apie parengtinio tardymo eigą baudžiamojoje byloje surinkimu. 2002 m. gegužės 30 d. gavus informaciją iš Tardymo valdybos prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato apie tai, kad pareiškėjui pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 18 straipsnį ir 312 straipsnio 3 dalį dėl bendrininkavimo įvykdant kontrabandą stambiu mastu, tarnybinis patikrinimas buvo baigtas, surašant 2002 m. gegužės 31 d. patikrinimo išvadą. Statuto 37 straipsnio 3 dalis numato, kad paaiškėjus, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikaltimo požymių, nuobaudos skyrimo procedūra sustabdoma ir patikrinimo medžiaga perduodama kvotos organui; atsisakius iškelti baudžiamąją bylą ar ją nutraukus, nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama. Tuo tarpu atsakovas, gavęs informaciją, kad pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla ir jam yra pareikštas kaltinimas, t. y. turėdamas informaciją, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikaltimo požymių, nuobaudos skyrimo procedūros nesustabdė, ją užbaigė, ir remdamasis tarnybinio patikrinimo išvada, paskyrė V. F. tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš tarnybos. Teismas konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant Statuto 36 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenurodyti jokie pareiškėjo veiksmai, kuriais jis diskreditavo muitinės pareigūno vardą. Konstatuota, jog pareiškėjas pareigūno vardą diskreditavo tuo, kad jo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla. Teismas vertino, jog vien tik ikiteisminio tyrimo pradėjimas pareigūno atžvilgiu nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad jis diskreditavo pareigūno vardą. Nustatė, kad prokuratūros 2007 m. liepos 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. F. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo (b.l.35-63). Atsakovo teiginį, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo įvardyti pareiškėjo įvykdyti darbo drausmės pažeidimai, nesudarantys nusikaltimo sudėties ir jais V. F. diskreditavo pareigūno vardą, teismas pripažino nepagrįstu, kadangi tokie pažeidimai konstatuoti tik 2007 m. liepos 9 d., t. y. jie nebuvo nustatyti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu ir nebuvo tiriami Statuto nustatyta tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros tvarka.

Teismas nustatė, kad nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu pasekmių, todėl taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio nuostatas. Nustatė, kad pareiškėjas iš tarnybos muitinėje buvo atleistas daugiau kaip prieš 5 metus, jis prarado kvalifikaciją, per tą laiką įvyko struktūriniai Panevėžio teritorinės muitinės pertvarkymai, tarp atsakovo ir pareiškėjo susidarė įtempti santykiai ir gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas į anksčiau eitas pareigas negrąžintinas ir jam priteistina DK 297 straipsnio 4 dalyje numatyta 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, iš viso 17 472,61 Lt. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikytinas atleistas iš tarnybos teismo sprendimu nuo įsidarbinimo pirmoje po atleidimo darbovietėje datos, t. y. nuo 2003 m. kovo 12 d. Pagal DK 299 straipsnio 1 dalies 1 punktą sprendimas dalyje dėl darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, vykdytinas skubiai.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Nustatė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nurodė, kad CK 6.250 straipsnis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Šis sąrašas nėra baigtinis. Teismas nustatė, jog medicininė pažyma patvirtina, kad pareiškėjas dėl depresinio epizodo buvo gydytas psichiatro. Todėl teismas konstatavo, kad atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą, iš esmės pablogino pareiškėjo reputaciją, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, depresiją, apribojo jo galimybę būti priimtam į darbą ir priteisė jam 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pavedė vykdyti Teisingumo ministerijai.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo (priteistos sumos dydžio) ir prašė priteisti jam iš atsakovo 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teigė, kad teismas tinkamai neįvertino pasekmių, kurias jis patyrė dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos.

Atsakovas Panevėžio teritorinė muitinė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi (administracinė byla A261-1821/2008) pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė ir paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimą.

Nustatė, jog atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes, neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Nustatė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos muitinėje Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 40K, remiantis Statuto 48 straipsnio 24 punktu, už pareigūno vardo diskreditavimą (b.l. 11). Atleidimo pagrindu įsakyme nurodyta Tarnybinio patikrinimo išvada ir medžiaga. 2002 m. gegužės 31 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog V. F. pareigūno vardą diskreditavo tuo, kad jo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla padarius sunkų nusikaltimą, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tokia pareiškėjo procesinė padėtis baudžiamoje byloje buvo pripažinta diskredituojančia muitinės pareigūno vardą. Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorės 2007 m. liepos 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. F. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo (b.l. 35-63). Nutraukus ikiteisminį tyrimą aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, nebeliko. Teismas negali papildyti atlikto tarnybinio patikrinimo kitais faktais, kuriais nebuvo grindžiamas atleidimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, jog esant minėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas neteisėtai ir kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant Statuto 36 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šie pažeidimai yra reikšmingi ir remdamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu vertintini kaip pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei priimto sprendimo pagrįstumą, pažeidimas. Konstatatvo, kad tokie procedūriniai pažeidimai sudaro savarankišką skundžiamo akto panaikinimo pagrindą.

Apeliacinės instancijos administracinis teismas konstatavo, kad esant šioms aplinkybėms atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jį atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nustatė, kad moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis - sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas - jokie pinigai, joks materialus turtas - negali atstoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir toks vertinimas atitinka Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo nuostatas. Padaryta neturtinė žala atlyginta teisingai. Todėl keisti sprendimą šioje dalyje nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

IV.

2009 m. vasario 25 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. vasario 23 d. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-3-320-2008 ir Nr. A261-1821/2008 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės.

Prašyme paaiškino, kad Teisingumo ministerija 2008 m. gruodžio 1 d. gavo įsiteisėjusį pirmos instancijos teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimo nuorašą susipažinti ir vykdyti (Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 26 d. lydraštis Nr. 1-3-320-2008). Atsižvelgdamas į šią aplinkybę pareiškėjas teigia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2008 m. gruodžio 1 d., kai Teisingumo ministerija sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl prašymo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės ir pavesdamas sprendimą vykdyti Teisingumo ministerijai vadovavosi Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pareiškėjo nuomone, teismai šio įstatymo nuostatas aiškino ir taikė netinkamai, tuo padarydami esminį materialinės teisės pažeidimą, turėjusį įtakos priimant neteisėtą pirmos instancijos sprendimą ir LVAT nutartį.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą priteisti neturtinę žalą iš valstybės, valstybės deliktinę atsakomybę kildino iš CK 6.271 straipsnio. Tačiau šios rūšies žalos atlyginimo specifika pasireiškia tuo, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija ar jos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl šių subjektų neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, o kaltė nėra būtinas tokios atsakomybės elementas (LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-328/2008). Teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo dvi civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus ir žalą, tačiau mano, kad buvo neteisingai konstatuota trečia civilinės atsakomybės sąlyga, t. y. priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, dėl to neturtinė žala buvo priteista iš netinkamo atsakovo, t. y. Lietuvos valstybės. Pažymi, kad neturtinės žalos atsiradimas yra kildinamas iš Panevėžio teritorinės muitinės neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėtai atleidžiant pareiškėją iš tarnybos muitinėje (Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymas N r.40K, priimtas vadovaujantis Statuto 48 straipsnio 24 punktu). Todėl mano, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pareiškėjui, turėjo būti taikomi darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai, nes pareiškėjui žala atsirado dėl darbdavio kaltės, t.y. Panevėžio teritorinės muitinės viršininko neteisėtų veiksmų (neteisėto įsakymo).

Pareiškėjo atleidimo metu iš tarnybos muitinėje, t.y. 2002 m. birželio 3 d., galiojusio Tarnybos Lietuvos Respublikoje muitinėje Statuto 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad be išlygų muitinės pareigūnų statusą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 2 ir 3 straipsniai, 4 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnis it kt. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenumato, kad statutinis valstybės tarnautojas dėl neteisėtų institucijos, kurioje eina tarnybines pareigas, veiksmų įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą, todėl remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, tokios žalos atlyginimui turėjo būti taikomas Darbo kodeksas, kurio 250 straipsnis nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Atkreipia dėmesį į tai, kad tokią teismų praktiką taikant įstatymus formuoja LVAT (LVAT 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-550/2007). Todėl pareiškėjas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, netaikė DK 250 straipsnio, kuris numato neturtinės žalos tarp darbo sutarties šalių atlyginimą, nelaikė, kad neturtinė žala pareiškėjui atsirado dėl darbdavio, t.y. Panevėžio teritorinės muitinės neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą klaidingai manydamas, kad Teisingumo ministerija be išimčių vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo. Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas yra Teisingumo ministerija. Teigia, kad Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus, Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo. Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 punkte numatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Todėl daro išvadą, kad pareiškėjui atsiradusi neturtinė žala kildinama iš darbo santykių ir vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 punktu, pareiškėjui neturtinė žala turėjo būti priteisiama iš Panevėžio teritorinės muitinės, o ne iš Lietuvos valstybės, t. y. ne iš Teisingumo ministerijos turimų asignavimų.

2. Dėl prašymo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog V. F. neturtinė žala priteisiama iš Lietuvos valstybės, o ne iš Panevėžio teritorinės muitinės, prieštarauja LVAT teismų praktikai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies išaiškinimui, kurį pateikė LVAT 2007 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-575-979-07. Jame buvo konstatuota, jog Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Aptariamoje byloje LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjui neturtinė žala priteistina iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o reikalavimas priteisti neturtiną žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės turi būti atmetamas.

Pareiškėjas pažymi, kad esant galiojantiems pirmosios instancijos teismo sprendimui ir LVAT nutarčiai, kyla būtinumas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pažymi, jog teismų praktika betarpiškai turi įtakos Teisingumo ministerijos teisėms ir pareigoms, kadangi vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo nuostatomis, Teisingumo ministerija yra asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti valdytoja, bei teismo sprendimų dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo vykdytoja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas tenkinamas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Vadovaujantis ABTĮ 154 straipsnio 1 dalimi prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti bylos šalys bei jų atstovai pagal įstatymą, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 24 d. sprendimu pavedė Teisingumo ministerijai vykdyti šio sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Žalos atlyginimo įstatymą iš šio įstatymo vykdymui skirtų valstybės biudžeto lėšų. Todėl Teisingumo ministerija nagrinėjamu atveju yra laikytina tinkamu subjektu paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 1 d. Teisingumo ministerija gavo vykdyti Panevėžio apygardos administracinis teismo įsiteisėjusį 2008 m. sausio 24 d. sprendimą. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2009 m. vasario 25 d., t.y. nepraleidus trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjo nuomone, esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant galimai neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Panevėžio apygardos adm. teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimas adm. byloje Nr. I-3-320-2008) ir apeliacinės instancijos administracinio teismo nutartį (LVAT 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis adm. byloje A-261-1821/2008) padarytas išsprendžiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo statutiniam valstybės tarnautojui, kuris teismo pripažintas atleistu iš tarnybos neteisėtai. Pareiškėjo nuomone, teismui neteisingai išaiškinus ir pritaikius Žalos atlyginimo įstatymo nuostatas (2 straipsnio 2 dalies 1 punktą) ir nesirėmus sprendžiant ginčą taikytinomis teisės aktų normomis (Muitinės statuto 1 straipsnio 1 dalimi, Darbo kodekso 250 straipsniu), neturtinė žala buvo priteista iš netinkamo atsakovo (Lietuvos valstybės, nors turėjo būti priteista iš Panevėžio teritorinės muitinės) ir nepagrįstai pavedant šią teismo sprendimo dalį vykdyti Teisingumo ministerijai iš valstybės biudžeto asignavimų, skirtų atlyginti žalą šiuo įstatymu numatytais atvejais ir tvarka.

Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad 2002 m. birželio 3 d. V. F. buvo atleistas iš tarnybos muitinėje už pareigūno vardo diskreditavimą (Statuto 48 straipsnio 24 punktas) remiantis tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuotais faktais, kad jis baudžiamojoje byloje sulaikytas įtariant įvykdžius nusikaltimą tarnyboje (bendrininkavus įvykdant kontrabandą stambiu mastu). 2007 m. liepos 9 d. ikiteisminis tyrimas V. F. atžvilgiu buvo nutrauktas reabilituojančiais pagrindais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš valstybės tarnybos buvo atleistas neteisėtai, neatlikus tarnybinio patikrinimo teisės aktų nustatyta tvarka, jo nesustabdžius iki bus priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme siejo su ilgalaikiais (trukusiais beveik 5 metus) neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos jam sukeltais padariniais.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio teritorinės muitinės, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu. Remdamasis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pavedė vykdyti Teisingumo ministerijai.

Pagal Žalos atlyginimo įstatymo 1 dalyje apibrėžtą šio įstatymo paskirtį šis įstatymas nustato asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo, atlyginimą ne teismo tvarka, Europos žmogaus teisių teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto bei kitų tarptautinių institucijų, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika, sprendimų vykdymą, taip pat valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarką ir atstovavimą valstybei. Šio įstatymo 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose išvardyta kokius dokumentus vykdo Teisingumo ministerija iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, tarp jų - teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta išimtis nustato, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. V. F. buvo statutinis valstybės tarnautojas. Statutinių valstybės tarnautojų tarnybą reglamentuoja specialieji teisės aktai, nagrinėjamu atveju – Muitinės statutas. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pavesti vykdyti Teisingumo ministerijai, neatsižvelgė į Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatytą išimtį ir tai galėjo turėti įtakos priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neįvertino šios aplinkybės ABTĮ 143 straipsnio prasme ir tai galėjo turėti įtakos priimant 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-261-1821/2008.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo Teisingumo ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Rėmėsi LVAT 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-575-979-07, kurioje nagrinėdamas ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo statutiniam valstybės tarnautojui, kilusios dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, LVAT dėl Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 8 dalių nuostatų taikymo suformulavo poziciją, jog iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Šioje byloje pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas iš statutinės įstaigos, o ne iš Lietuvos valstybės. Dėl administracinės bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, galima daryti prielaidą, jog šioje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo statutiniam valstybės tarnautojui pateiktas teisės normų, aiškinimas ir taikymas skiriasi nuo administracinėje byloje Nr. A-575-979-07 pateikto aiškinimo ir taikymo. Todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo prašymas tenkintinas, procesas administracinėje byloje Nr. A261-1821/2008 atnaujintinas perduodant bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsniu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą patenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėse byloje Nr. A261-1821/2008 pagal pareiškėjo V. F. skundą atsakovui Panevėžio teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio teritorinės muitinės, dėl įsakymo panaikinimo, kompensacijos, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą bei neturtinės žalos priteisimo, dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo.

Perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius