Kauno apygardos teismo nutartis

2007-07-12 · Civilinė byla Nr. 2S-847-378/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-07-12
Bylos Nr.
2S-847-378/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gražina Davidonienė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Nijolia Indreikienė
Advokatai
Dominykas Varnas, Snežena Raižienė
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-847-378/2007
Pirmosios instancijos teismo teisėja Rūta Neveckienė
Procesinio sprendimo kategorija 122.4.;128.11 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. liepos 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro atskirąjį skundą, dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria antstolės A. L. veiksmai pripažinti neteisėtais, antstolė įpareigota vykdomuosius raštus perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Skolininkai V. M. ir S. M. Marijampolės rajono apylinkės teismo prašė pripažinti antstolės A. L. veiksmus surašant 2007-02-26 raginimus vykdomosiose bylose Nr. 140/07/00386 bei 140/07/00387 neteisėtais, įpareigoti antstolę 2007-02-06 vykdomuosius raštus Nr. 2-474-109 dėl išieškojimo iš skolininkų perduoti Kauno apygardos teismui; įpareigoti antstolę vykdomąją bylą Nr. 140-07-00386 dėl 10050 Lt lėšų išieškojimo iš S. M. ir vykdomąją bylą Nr. 140/07/00387 dėl 10155,58 Lt lėšų išieškojimo iš V. M. užbaigti bei panaikinti visus areštus ir nurodymus, atliktus vykdant vykdomąsias bylas Nr. 140/07/00386 ir Nr. 140/07/00387.

Skolininkė V. M. nurodė, jog ji ir sutuoktinis S. M. 2007-02-27 dieną gavo iš antstolės A. L. raginimus įvykdyti Kauno apygardos teismo sprendimą bei sumokėti 10 315,58 Lt skolą bei vykdymo išlaidas V. M. ir 10 210 Lt skolą su vykdymo išlaidomis S. M. . Tačiau šie antstolės veiksmai yra neteisėti, nes vykdomieji raštai turi būti grąžinti individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui. Šiose vykdomosiose bylose išieškotojas yra V. ir S. M. prekybos centras, o skolininkai yra individualios įmonės savininkai, t. y. ji ir S. M. . Kadangi V. ir S. M. prekybos centrui yra iškelta bankroto byla, o įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, vadovaujantis LAT Senato nutarimo Nr. 33, 15 ir 11 punktais, vykdomieji raštai turi būti perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir išieškojimas vykdomas vienoje vietoje.

Šalies argumentai

Antstolė A. L. su skundu nesutiko ir nurodė, jog 2007-02-23 užvedė dvi vykdomąsias bylas pagal Kauno apygardos teismo išduotus vykdomuosius raštus dėl priteistos skolos išieškojimo iš Sigito ir V. M. S. ir V. M. prekybos centrui. Jos turėtų būti vykdomos pagal skolininkų gyvenamąją vietą, kadangi V. M. ir S. M. yra M. prekybos centro skolininkai, bet ne kreditoriai, todėl šios vykdomosios bylos turėtų būti vykdomos pagal jų gyvenamąją vietą. Dėl S. ir V. M. prekybos centro kreditorių išieškojimų, vykdomąsias bylas ji perdavė bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui.

S. ir V. M. prekybos centro bankroto administratoriaus UAB „Audersima" atstovė advokatė Snežena Raižienė nurodė, jog po bankroto bylos iškėlimo minėtos įmonės savininkai pasisavino iš įmonės kasos pinigus. Todėl pagal įmonės administratoriaus ieškinius, šie sandoriai yra pripažinti negaliojančiais ir iš V. M. priteista 9305,58 Lt žalos atlyginimo, o iš S. M. - 9800 Lt. Įstatymai numato, jog tik tais atvejais kai įmonė neturi pinigų/turto atsiskaityti, kreditorių reikalavimai tenkinami iš lėšų gautų pardavus savininko turtą. Kadangi negalima teigti, jog įmonės ir savininko turtas yra bendras, yra tokio turto, kuris nenaudojamas įmonės reikmėms, ir yra jo savininkų nuosavybė, V. ir S. M. prekybos centras gali išsiieškoti priteistą skolą iš V. ir S. M. . Šiuo konkrečiu atveju V. ir S. M. prekybos centro atžvilgiu tampa skolininkais kaip fiziniai asmenys. Todėl išieškojimas turi būti vykdomas pagal skolininkų gyvenamąją vietą, o ne bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

2007 m. gegužės 17 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismas skundą tenkino iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad pagal CPK 626 str. 1 d. 3 p., iškėlus skolininkui bankroto bylą, vykdomasis dokumentas perduodamas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tačiau bankroto byla iškelta ne skolininkams, kaip fiziniams asmenims, bet jų individualiai įmonei. Individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, materialinės atsakomybės subjektu, be pačios įmonės, yra ir jos savininkas. Todėl įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, taip pat yra materialinės atsakomybės subjektu pagal jo asmenines prievoles. Teismas nustatė, kad tas pats subjektas atsako už individualios įmonės ir savo asmenines prievoles.

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už jos prievoles atsako įmonės savininkas (CK 2.50 str.). ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. nustatyta, kad tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendra jungtine nuosavybe. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas privalo imtis priemonių, kad toks turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą pagal reikalavimus bankroto byloje (Aukščiausiojo Teismo senato 2001-12-21 nutarimo Nr. 33 11 punktas). Kad būtų užtikrintas kreditorių reikalavimų patenkinimas, įmonės administratorius taip pat privalo kontroliuoti visą bankrutuojančios įmonės turtą, iš kurio galimas kreditorių reikalavimų tenkinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kurios turtas yra neatskirtas nuo savininko turto, visi kreditoriai savo finansinius reika­lavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo - įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavi­mas. Kadangi bankroto proceso metu kreditorių reikalavimų patenkinimui inventorizuojamas ir parduodamas ne tik įmonės, bet ir įmonininko (savininko) turtas, šiuo konkrečiu atveju, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir ekonomiškumo principais (CK 1.5 str.), suformuota teismų praktika bei CK 2.50 str., nurodytas vykdomąsias bylas teismas nusprendė perduoti Kauno apygardos teismui, kad tiek IĮ turtas tiek jo savininko turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą. Todėl atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, teismas tenkino skolininkų skundą, taikė analogiją su CPK 626 str. 1 d. 3 p., mutatis mutandis nurodytus vykdomuosius dokumentus vykdomosiose bylose Nr. Nr. 140/07/386 ir 140/07/387 nusprendė persiųsti bankroto bylą iškėlusiam Kauno apygardos teismui, o vykdomąsias bylas užbaigti (CPK 632 str. 1 d. 6 p.). Teismas atmetė skolininkų reikalavimą įpareigoti antstolę panaikinti visus areštus ir nurodymus, nes nurodytose vykdomosiose bylose nėra taikytų laikinųjų apsaugos priemonių - areštų bei kitų apribojimų.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti 2007-05-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartį, o skundą atmesti. Motyvuose nurodė, jog Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-474-109/2006 ir Lietuvos apeliacinis teismas toje pačioje byloje pasisakė dėl individualios įmonės savininkų teisių ir pareigų įmonės atžvilgiu, nustatydami, kad įmonės savininkai neteisėtai paėmė iš bankrutuojančios įmonės savo asmeninėms reikmėms pinigus ir įpareigojo pinigus grąžinti. Įmonės ir savininkų civilinė atsakomybė yra subsidiari, nes bankroto atveju visų pirma su kreditoriais yra atsiskaitoma įmonės turtu, o jo pritrūkus, išieškoma iš savininkų asmeninio turto. Bankrutuojančios įmonės turtu gali būti disponuojama bankroto procedūros metu bankroto įstatymo nustatyta tvarka, tuo tarpu savininkų asmeniniu turtu administratorius disponuoti bankroto proceso metu negali ir negali jo naudoti įmonės ūkinėje - komercinėje veikloje, kuri yra įstatymo leidžiama. Todėl, įmonės ir savininkų turto teisinis režimas nėra visiškai tas pats. Bankrutuojanti įmonė pagal įstatymą turi teisę reikalauti iš įmonės skolininkų prievolių įvykdymo. Draudžiama tretiesiems asmenims išieškoti iš bankrutuojančios individualios įmonės ir jos savininkų kitaip, nei pagal bankroto įstatymą. Išieškojimą iš individualios įmonės savininkų vykdo pati bankrutuojanti įmonė. Jeigu sutikti su teismo išvadomis dėl vykdomųjų raštų perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, susidarytų situacija, kai bankrutuojanti įmonė turėtų pati sau pareikšti kreditorinį reikalavimą, kadangi bankrutuojančioje individualioje įmonėje visi kreditoriniai reikalavimai yra reiškiami įmonei, o ne savininkams. V. ir S. M. , paimdami iš bankrutuojančios įmonės pinigus ir tuo pažeisdami Įmonių bankroto įstatymą, draudžiantį vykdyti mokėjimus, sumažino įmonės turtą ir atitinkamai kreditorių galimybę gauti pilną savo reikalavimų patenkinimą visų pirma iš įmonės turto, o taip pat įmonės galimybę naudotis lėšomis. Kol pinigai yra skolininkų asmeniniame turte, išieškojimas iš jų galimas tik tuo atveju, jeigu neužteks įmonės turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti, kadangi, kaip jau buvo minima savininkų atsakomybė yra subsidiari. Kai, išieškojus pinigus iš skolininkų, pinigai taps įmonės turtu, iš šių pinigų kreditoriniai reikalavimai bus tenkinami visų pirma arba jie galės būti naudojami bankrutuojančios įmonės reikmėm. Todėl, pinigų išieškojimas iš bankrutuojančios individualios įmonės savininkų įmonės naudai galimas, neprieštarauja įstatymams ir atitinka protingumo, sąžiningumo bei ekonomiškumo principus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjų atstovas advokatas Dominykas Varnas nurodė, kad apeliantė neįrodinėja, jog jos reikalavimas neturtinis (CPK 626 str. 1 d. 3 p.). LAT formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kurios turtas yra neatskirtas nuo įmonininko turto, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (2001-12-21 LAT Senato nutarimas Nr. 33, 15 punktas). Teismas sutiko su ieškovo (išieškotojo) teiginiu, kad atsakovų pinigų išėmimas sau iš įmonės kasos yra sandoris. Apeliantė deklaruoja norą kuo greičiau patenkinti kitų kreditorių interesus turtu, iš kurio turėtų būti išieškoma subsidiariai, t. y. paskiausia. Tokiu būdu prieštarauja pati sau. Apeliantė teisi dėl savininkų atsakomybės subsidiarumo. Šis teisinis reguliavimas yra numatytas tiek CK 2.50 str. 4 d., tiek ir ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 punkte. Be šių teisės normų nebūtų įmanoma sklandžiai vykdyti individualių įmonių bankroto proceso. Iš V. ir S. M. prekybos centro pajamų ir sąnaudų suvestinės matyti, kad laikotarpyje nuo 2006-12-01 iki 2007-04-30 pinigų banke ir kasoje 2007-05-01 yra 1440405,73 Lt. Suvestinė buvo pateikta 2007-05-31 įvykusiame kreditorių susirinkime. Jų asmeninis turtas yra areštuotas. Jokio kito turto, išskyrus butą, neturi. Atsižvelgiant į tai, jog be nekilnojamojo turto vien įmonės kasoje yra 1440405,73 Lt ir ji toliau pelningai dirba, didžiųjų kreditorių reikalavimai iki šiol yra tikslinimo stadijoje, gali būti, kad pardavus įmonės turtą, patenkinus visų kreditorių reikalavimus, likusią sumą reikės perduoti jiems, įmonės savininkams. Todėl prašo teismo nutarties nekeisti, atskirąjį skundą atmesti. 2007-05-31 kreditorių susirinkime pranešta, kad bankrutuojančioje individualioje įmonėje turi būti mokamos savininkų socialinio draudimo įmokos bazinei pensijos daliai. Įmonė turėjo sumokėti 6217 Lt. Mokestis turi būti mokamas iki įmonės paskelbimo likviduojama. Įmonė šių išlaidų nelaiko skola ir nesiekia jos išieškoti. Neaišku, kodėl su teismo priteista skola turi būti pasielgta kitaip.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta galiojančiomis teisės normomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismine praktika, tuo tarpu atskirajame skunde nėra nurodyti jokie konkretūs argumentai dėl teisės normų pažeidimo ar jų neteisingo taikymo. Kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas grindžiamas išimtinai tik apelianto samprotavimais, todėl negali būti patenkintas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe; teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal CPK priedėlį Nr. 2; bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003 Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. N. Š., 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „Ūkio bankas“ v. A. L.). Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo - įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Minėta išvada neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Tokiu būdu, bankrutuojanti įmonė ir tokios įmonės savininkas tampa bendraskoliais. Pagal jau minėtą teisminę praktiką bankrutuojanti IĮ V. Ir S. M. prekybos centras savo reikalavimą, kuris kildinamas iš savininkų prievolės, nustatytos teismo sprendimu, savo reikalavimą turėtų reikšti bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjai yra materialinės atsakomybės subjektai kaip ir pati įmonė. Šios situacijos sudėtingumas yra tik tame, kad konkrečioje situacijoje apeliantas – bankrutuojanti IĮ V. Ir S. M. prekybos centras yra ir kreditorius pareiškėjų atžvilgiu, ir skolininkas visų kitų kreditorių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir padarė išvadą, jog vykdomieji dokumentai dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjų V. M. ir S. M. turėjo būti perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Vertinant antstolio veiksmų teisėtumą, atsižvelgtina į tai, ar atlikdamas konkretų procesinį veiksmą antstolis laikosi savo pagrindinės pareigos – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas, reiškiantis, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 585 straipsnio 3 dalis). Vykdydamas išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą antstolis klausimus sprendžia motyvuotu patvarkymu. Patvarkyme antstolis nurodo patvarkymo surašymo datą, savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo esmę, motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas (CPK 613 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad antstolė, neperduodama vykdomojo dokumento bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pažeidė teisėtumo principą, todėl teismas pagrįstai jos veiksmus pripažino neteisėtais.

Dėl šių argumentų atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Gražina DavidonienėKolegijos teisėjai Nijolia IndreikienėLeonas Jachimavičius