Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-30 · Civilinė byla Nr. 2S-755-590/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-30
Bylos Nr.
2S-755-590/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-38991-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vidas Stankevičius
Pareiškėjas
V. N.
Suinteresuotas asmuo
S. N., AB SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 2.4Asmenys
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-755-590/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38991-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4; 122.2; 122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys – S. N., AB SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. N. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, fizinio asmens bankroto administratoriumi paskirti E. S.. Nurodė, kad 2007-11-28 su SEB banku sudarė paskolos ir laidavimo sutartį Nr. 176070448-97 su vėlesniais jos pakeitimais (2008-11-28), kurią jis pasirašė kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius. UAB (duomenys neskelbtini) dėl sunkios finansinės padėties negalėjo tinkamai įvykdyti įsipareigojimų, prisiimtų paskolos sutarties pagrindu. Dėl įmonės nemokumo jai 2009-01-30 buvo iškelta bankroto byla ir 2011-10-28 įmonė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro kaip likviduota dėl bankroto. AB SEB bankas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, t. y. iš pareiškėjo. Teismas, išnagrinėjęs bylą, priteisė solidariai iš V. N. ir S. N. 986 630 Lt paskolos, 23 471,11 Lt palūkanų, 708,98 Lt delspinigių, 1 200 Lt baudos, 1 000 Lt administravimo mokestį, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. 2011-09-19 buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-1075-560/2011 dėl 1 013 010,09 Lt skolos išieškojimo iš V. N. ir S. N. išieškotojo AB SEB bankas naudai ir pateiktas antstoliui vykdyti. 2011-11-09 antstolis I. G. išdavė patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą 1 013 010,09 Lt sumai bei pateikė raštą dėl 40 520,40 Lt vykdymo išlaidų sumokėjimo, bendra įsiskolinimo suma – 1 053 530,49 Lt. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-26 sprendimu priteisė iš V. N. po 1 250 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečių dukrų G. N. ir N. N. išlaikymui iki vaikų pilnametystės bei 900 Lt žyminio mokesčio valstybei. 2014-08-26 buvo išduotas vykdomasis raštas priteistoms sumoms išieškoti. 2014-09-15 antstolis M. D. išdavė patvarkymą dėl išlaikymo išieškojimo, kuriame nurodė, kad V. N. vaikų išlaikymo įsiskolinimas 2014-09-01 yra 47297,74 Lt, antstolio vykdymo išlaidos sudaro 535 Lt. Šiuo metu bendra V. N. įsiskolinimo suma be delspinigių ir palūkanų sudaro 1 013 010,09 Lt. Nurodė, kad yra visos įstatyme numatytos aplinkybės, leidžiančios jam kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Šiuo metu jis dirba keturiose darbovietėse – nuo 2014 m. balandžio mėn. dirba UAB (duomenys neskelbtini), kurioje darbo užmokestis per mėnesį siekia iki 133,32 Lt sumą, nuo 2014 m. balandžio mėn. dirba UAB (duomenys neskelbtini), kur darbo užmokesti siekia iki 254,52 Lt sumą, neatskaičius mokesčių, nuo 2014 m. rugsėjo mėn. dirba UAB (duomenys neskelbtini), kurioje darbo užmokestis siekia iki 230,28 Lt neatskaičius mokesčių, bei nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio dirba ŽŪB (duomenys neskelbtini), darbo užmokestis šioje darbovietėje siekia iki 1 320 Lt per mėnesį neatskaičius mokesčių. Paaiškino, kad jis neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, jo sąskaitai AB SEB banke Nr. (duomenys neskelbtini) yra taikomi areštai, kituose bankuose ar kredito įstaigose sąskaitų neturi, grynųjų pinigų taip pat neturi, įkeisto turto, skolininkų taip pat neturi, bylų teismuose jo atžvilgiu nėra. Nurodė, kad kiekvieną mėnesį asmeniniams būtiniems poreikiams tenkinti jam reikalinga 1 200 Lt suma. Jis nėra sudaręs nei asmeninių sutarčių, nei vedybų sutarčių, turi 2 nepilnamečius vaikus, kuriem išlaikymą teismas yra iš jo priteisęs. Bendra finansinių reikalavimų suma be palūkanų sudaro 1 013 010,09 Lt – Valstybinei mokesčių inspekcijai jis skolingas 900 Lt (reikalavimo įvykdymo terminas pradelstas), AB SEB bankui – 1013010,09 Lt (reikalavimo įvykdymo terminas pradelstas), S. N. – 2 500 kas mėnesį (skola 2014-09-01 buvo 47 297,74 Lt), antstoliui I. G. – 40 520,40 Lt, antstoliui M. D. – 535 Lt.

Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas prašė klausimą dėl pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo spręsti savo nuožiūra. Nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo būtina išsiaiškinti, iš kokių pajamų ir kokia jų dalimi bus tenkinami AB SEB banko ir kitų kreditorių reikalavimai. Pareiškėjui negaunant pajamų, nebus galima mokumo atkūrimo plane parengti grafiko, kuriame būtų numatyta ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos, neparengus grafiko nebus galimas mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo plano tvirtinimas.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos fizinio asmens V. N. bankroto bylos iškėlimui neprieštaravo. Nurodė, kad pareiškėjas 2014-12-10 duomenimis valstybės biudžetui neskolingas. Pareiškėjo atžvilgiu valstybės naudai vieningo vykdomųjų dokumentų sąvado duomenimis vykdomos šios vykdomosios bylos – vykdomoji byla Nr. 035/12/00481, išieškoma 7 105,47 Lt suma, ieškovas – VMI, ir vykdomoji byla Nr. 0177/14/00249, išieškoma suma – 900 Lt, ieškovas – valstybė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-02-05 nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui V. N. bankroto bylą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad 2012 metais – pareiškėjas asmeniškai į sąskaitą laikotarpiu nuo 2012-05 iki 2012-12 įnešė 18050,00 Lt (3000+3000+3400+2500+1500+500+5000+1400), t. y. per mėnesį susidaro po 2256,25 Lt. 2013 metais asmuo grynųjų pinigų įnešė tik vieną kartą – 2013-07 – 800 Lt ir gavo labai mažas pajamas iš darbinės veiklos, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-26 sprendimu susitarė su sutuoktine (suinteresuotu asmeniu byloje), jog vaikų išlaikymui kas mėnesį teiks po 1 250 Lt kiekvienam vaikui, viso po 2 500 per mėnesį. Teismas nustatė, kad tokio įsipareigojimo pagal teismo turimus duomenis pareiškėjas negalėjo įvykdyti, tačiau prisiėmė ir nevykdė. Skola 2014-09-01 dienai yra 47 297,74 Lt. Teismas, vertindamas pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-26 sprendimu prisiimtus įsipareigojimus, preziumavo, kad asmuo, būdamas 35 metų amžiaus, užimdamas vadovaujančias pareigas, suvokė ar bent turėjo suvokti prisiimamų įsipareigojimų esmę ir pasekmes, todėl liko nepaneigta abejonė, kad asmuo neatskleidė savo visų pajamų. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, iš kokių pajamų jis planuoja mokėti bankroto administratoriui mokėtiną 2 000 Lt sumą, kuri vienam mėnesiui yra 500 Lt (2000/4). Pareiškėjas taip pat nepagrindė būtinųjų išlaidų sumos (1200/mėn.), nepateikė įrodymų, ir net nepasisakė dėl kreditoriaus argumentų, jog neaišku, kaip ir kokiomis dalimis, iš kokių pajamų bus ketinama (ruošiamasi) dengti kreditorių reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, kuriam įstatymas nustato pareigą teikti visus įrodymus apie savo turtinę būklę ir kitus su bankroto kėlimu susijusius įrodymus, visos reikalingos informacijos, teismui nepateikė, o dėl kilusių neaiškumų nieko paaiškinti taip pat negalėjo, sprendė, kad šiuo atveju pagrindo išvadai, jog pareiškėjo finansinė padėtis yra kritinė ir jis negalėtų įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų per protingą terminą, nėra. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo finansinei padėčiai esant sunkiai 2012, 2013 metais, jis sutiko mokėti vaikams išlaikymą po 1 250 Lt per mėnesį vienam vaikui. Tokios aplinkybės sąlygojo teismo abejones, ar pareiškėjas buvo sąžiningas, atskleisdamas visą informaciją apie savo turtinę padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, būtinas vertinti keliant fizinio asmens bankroto bylą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti esant įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, be to, nepaneigta abejonė dėl pareiškėjo nesąžiningumo kreditorių atžvilgiu, todėl teismas atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas V. N. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-05 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo V. N. pareiškimą tenkinti ir iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui V. N., bankroto administratoriumi paskirti E. S.. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsisakė iškelti pareiškėjo bankroto bylą FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. pagrindu dėl pareiškėjo veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismo vertinimu, pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-53- 131/2013, nutraukus santuoką tarp pareiškėjo ir S. N., pareiškėjui ir S. N. susitarus, priteistas iš V. N. nepilnametėms dukroms G. N. ir N. N. išlaikymas kiekvienai po 1250 Lt (bendrai 2 500 Lt sumai) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012-12-19 iki vaiko pilnametystės, t. y. pareiškėjas prisiėmė didelius įsipareigojimus – ne po 500 Lt per mėnesį, bet 2,5 karto didesnio išlaikymo teikimą. Pareiškėjas nesutinka su šiais teismo argumentais, kadangi teismas nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių ir, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, tik formaliai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą, nenustatė tiesioginio nesąžiningumo ir pareiškėjo nemokumo ryšio. Pažymi, jog pareiškėjas privalo išlaikyti nepilnamečius savo vaikus, o sutikdamas mokėti vaikų išlaikymui 2 500 Lt/mėn., atsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-53-131/2013 nustatyta nepilnamečių vaikų G. N. ir N. N. gyvenamoji vieta su motina – S. N., kuri neturėjo ir neturi jokio nekilnojamojo turto, todėl yra priversta nuomotis būstą. Be to, pareiškėjas buvo ir yra įsitikinęs, kad jis, aktyviai ieškodamas geriau apmokamo darbo ar kaip šiuo metu dirbdamas keliose darbovietėse, turės galimybę uždirbti daugiau, ko pasekoje galės ne tik pilnai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus dėl mažamečių vaikų išlaikymo, bet ir pilnai ar didesne dalimi padengti skolas savo kreditoriams, iš jų ir didžiausiam pareiškėjo kreditoriui – AB SEB bankui. Taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-26 sprendimu priteisus iš pareiškėjo nepilnamečių dukrų G. N. ir N. N. išlaikymą, pareiškėjas neturėjo jokių galimybių pilnai vykdyti savo įsipareigojimus, todėl vaikų išlaikymui skirtos lėšos antstolio patvarkymu buvo išskaičiuojamos iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio, be to S. N. su mažamečiais vaikais buvo išvykusi pas savo artimuosius į Rusiją. S. N. ir mažamečiams vaikams 2014 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje grįžus nuolatos gyventi į Lietuvą, pareiškėjas, pastarojo motinai L. N. teikiant finansinę pagalbą, vykdė prisiimtus įsipareigojimus dėl vaikų išlaikymo. Teismas neįpareigojo pareiškėjo pateikti įrodymus apie tai, kad pareiškėjui artimiausias žmogus – jo motina L. N. turėdama galimybę teikia finansinę pagalbą pareiškėjui, todėl teismo išvados, kad tokie pareiškėjo paaiškinimai laikytini labiau deklaratyviais ir nepakankamais priimti juos svarstymui, yra visiškai nepagrįstos. Taip pat nurodo, kad iš gaunamų pajamų pareiškėjas yra pasirengęs mokėti bankroto administratoriui mokėtiną 2 000 Lt sumą, kuri vienam mėnesiui yra 500 Lt. Pažymi, jog pareiškėjas 2015-01-27 pateikė teismui prašymą dėl papildomų dokumentų, tame tarpe ir pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomų reikalingų lėšų pagrindimą, prijungimo civilinėje byloje Nr. 2FB-3345-600/2015, kuris buvo tenkintas. Tokiu būdu teismo išvados, kad pareiškėjas nepagrindė būtinųjų išlaidų sumos (1 200 Lt/mėn.), yra nepagrįstos.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė iškelti pareiškėjui V. N. bankroto bylą.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų, nustatytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje (FABĮ 6 str. 1 d.). Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Cvilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Be to, sprendžiant dėl asmens sąžiningumo, vertinami du aspektai: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių Sodros pažymų apie asmens įmokas nustatyta, jog pareiškėjas 2013 metais iš darbinės veiklos iš viso gavo 7 524,04 Lt (2 179,11 Eur) pajamų (neatskaičius mokesčių) (b. l. 77-93). Taigi, pareiškėjo pajamos 2013 metais buvo mažos. Tuo tarpu iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-26 sprendimo, kuriuo nutraukta pareiškėjo V. N. ir S. N. santuoka, matyti, jog pareiškėjas savo noru sutiko ir įsipareigojo savo nepilnametėms dukroms teikti išlaikymą po 1 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, t. y. iš viso 2 500 Lt per mėnesį. Taigi, pareiškėjas įsipareigojo mokėti išlaikymą savo vaikams, kurio dydis per mėnesį siekia net trečdalį visų pareiškėjo per 2013 metus deklaruojamų gautų pajamų iš darbinės veiklos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šiuo atveju pareiškėjas, būdamas 35 metų amžiaus, išsilavinęs, užimdamas vadovaujančias pareigas, suvokė ar turėjo suvokti ir įvertinti prisiimamų įsipareigojimų esmę ir pasekmes. Darytina išvada, jog pareiškėjas, įsipareigodamas mokėti išlaikymą vaikams, kurio dydis net kelis kartus viršija teismų praktikoje suformuotą minimalų išlaikymo dydį ir siekia trečdalį paties pareiškėjo deklaruojamų iš darbinės veiklos gaunamų metinių pajamų dydžio, savo galimybes mokėti tokio dydžio išlaikymą įvertino pagal tikrąsias savo gaunamas pajamas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo pareiškėjo sąžiningumu atskleidžiant visą informaciją apie savo tikrąją turtinę padėtį ir iš darbinės veiklos gaunamas pajamas. Be to, nors pareiškėjo deklaruojama finansinė padėtis per 2014 metus iš esmės nepasikeitė, t. y. jis per 2014 metus iš darbinės veiklos gavo 9955,32 Lt (2 883,26 Eur)(neatskaičius mokesčių) pajamų (b. l. 77-92, 185-189), tačiau, kaip matyti iš byloje esančių pakvitavimų, jis per laikotarpį nuo 2014-09-03 iki 2014-11-25 suteikė net 8 934,88 Lt (2 587,72 Eur) dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams grynais pinigais (b. l. 116-119), t. y. per trijų mėnesių laikotarpį grynais pinigais suteiktas išlaikymas beveik siekia pareiškėjo iš darbinės veiklos gautas metines pajamas. Ši aplinkybė dar labiau patvirtina ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatskleidžia savo tikrosios finansinės padėties ir yra nesąžiningas.

Pareiškėjo atskirajame skunde nurodomi argumentai, kad įsipareigojimus dėl vaikų išlaikymo jis vykdė jo motinai L. N. teikiant finansinę pagalbą yra deklaratyvaus pobūdžio, o jokių objektyvių juos pagrindžiančių įrodymų į bylą nėra pateikta. Pažymėtina, jog pareiga pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pačiai šaliai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantas privalėjo būti aktyvus proceso dalyvis ir pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius dėl jo motinos jam teikiamos finansinės pagalbos, tačiau to nepadarė, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Cvilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo V. N. deklaruojamas iš darbinės veiklos gaunamas darbo užmokestis nėra pastovaus dydžio, kaip nurodo pats pareiškėjas, jis, dirbdamas per keturias darbovietes, gauna apie 1 600 Lt per mėnesį atskaičius mokesčius. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą. Aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas jaunas, sveikas, darbingas, išsilavinęs asmuo, tenkinasi nepastovaus dydžio darbo užmokesčiu, sudarančiu tik apie 1 600 Lt per mėnesį (atskaičius mokesčius), rodo arba pareiškėjo pasyvumą ir nerūpestingumą, arba tai, kad pareiškėjas, dirbdamas per keturias darbovietes bei deklaruodamas mažą išdirbtų darbo valandų kiekį ir dėl to gaudamas itin mažas pajamas iš darbinės veiklos, iš tiesų dirba žymiai daugiau darbo valandų ir gauna žymiai didesnes pajamas, dėl ko jam nėra tikslinga ieškotis geriau apmokamo darbo, ir tokiu būdu slėpdamas tikrąsias savo pajamas, vengia atsiskaityti su kreditoriais. Bet kuriuo atveju toks pareiškėjo elgesys rodo pareiškėjo nesąžiningumą ir tai, kad jis apskritai nėra suinteresuotas dėti maksimalias pastangas savo mokumui atkurti ir siekti atsiskaityta su kuo daugiau kreditorių ir kuo didesne apimtimi, o tik siekia skolų nurašymo, taikant jam fizinio asmens bankroto procedūras. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teismui atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui V. N. fizinio asmens bankroto bylą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2015-02-05 nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vidas Stankevičius