Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. N. (N. N. ) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo N. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 metų ir 6 mėnesiams.Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2010 m. kovo 24 d.

N. N. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK)3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. N. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 24 d., apie 16 val. Klaipėdos rajone, Kalnuvėnų kaime esančio sąvartyno teritorijoje, V. D. laikinoje gyvenamojoje pašiūrėje, buitinio konflikto metu tyčia sudavė jam smūgius rankomis į veidą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tyčia smogė 5 kartus peiliu į kaklą, padarydamas daugybines durtines - pjautines kaklo žaizdas su kaklo organų – gerklų, trachėjos ir stemplės, kairės pusės išorinės ir vidinės miego arterijų, jungo venos bei dešinės pusės poraktikaulinės arterijos pažeidimus. Dėl šių sužalojimų V. D. išsivystė ūmus išorinis bei vidinis nukraujavimas, abipusė hemotoraksa bei aspiracija krauju ir jis įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais N. N. tyčia nužudė V. D. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad kelis mėnesius iki nužudymo V. D. kamavo depresija, jis vartojo alkoholinius gėrimus, tapo piktas ir agresyvus.

Nuteistasis nurodo, kad 1986 m. atliko jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuo to laiko jis gyveno teisingai, nepažeisdamas įstatymų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinė skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nuteistasis N. N. neneigia peiliu sudavęs smūgius nukentėjusiajam V. D. į kaklą, kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Tačiau apeliantas nesutinka, kad nusikalstamą veiką jis padarė konflikto metu, o ne gindamasis, ir mano, kad jo veika turi būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnio 1 dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį asmens padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama tada, kai nužudoma staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Apeliaciniame skunde, N. N. , motyvuodamas savo prašymą jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį, nenurodo, koks neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą žmogų nukentėjusiojo poelgis dėl kurios jis labai susijaudino, sukėlė jo agresiją. Nuteistasis tik teigia gynęsis nuo V. D. , kuris norėjo jį pasmaugti.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad pas V. D. jie girtavo, kalbėjosi, o baigus girtauti - susižodžiavo. Po to, nukentėjusysis suėmė jį abiem rankom už gerklės, ėmė smaugti, todėl jis (N. N. ) pavartojo mirtį sukėlusį fizinį smurtą (b. l. 187, t. 1). Kaklo suspaudimas ir smaugimo veiksmų atlikimas pats savaime yra priešingas teisei veiksmas, tačiau šioje situacijoje, sprendžiant klausimą, ar nuteistojo veika gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas labai susijaudinus, nelaikytinas neteisėtu ar itin įžeidžiančiu. N. N. smūgius į kaklą peiliu V. D. sudavė po to, kai šie apsižodžiavo, pavadindami vienas kitą necenzūriniais žodžiais, dėl ko, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kilo abipusis konfliktas ir muštynės, o ne po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai.

Nuteistasis N. N. nepagrįstai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) arba tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Šioje situacijoje nukentėjusysis neatliko jokių – sąmoningų ar neatsargių - nuteistojo smurtą skatinančių veiksmų. Priešingai, kaip jau buvo minėta, N. N. mirtinus smūgius peiliu nukentėjusiajam V. D. sudavė kilusių muštynių ir konflikto metu. Esant tokiai situacijai nei vieno iš dalyvių elgesys neišskiriamas kaip rizikingas ar provokuojantis, jie abu yra lygiaverčiai konflikto dalyviai.

Baudžiamoji atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą gali atsirasti tik tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, dėl to tiesiogine tyčia užpuolikas yra nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad N. N. veikė esant būtinosios ginties situacijai, t. y. jis gynėsi nuo realaus ir akivaizdaus V. D. pavojingo kėsinimosi. Įvykio dieną nuteistajam buvo nustatytas 1,15 promilės girtumas (b. l. 59, t. 1); specialisto išvadoje Nr. M-A 412/10(03) nurodyta, kad mirusiojo kraujyje rasta 3,75 promilės etilo alkoholio, o šlapime – 3,97 promilės etilo alkoholio (b. l. 49, t. 1). Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad jo ir nukentėjusiojo fiziniais duomenys yra tokie pat. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis V. D. , būdamas ženkliai neblaivesnis už nuteistąjį N. N. , negalėjo kelti pastarajam realaus ir akivaizdaus pavojaus, nuo kurio reikėjo gintis panaudojant mirtį sukėlusį smurtą. Be to, pirmosios instancijos teismo nustatyti suduoti 5 smūgiai peiliu nukentėjusiajam į kaklą yra akivaizdus ir intensyvus poveikis, kuris negali būti vertinamas kaip gynybinė reakcija.

Nuteistojo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad jis nesuprato, jog rankoje laiko peilį ir juo smūgiuoja nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis apie šią aplinkybę parodė dviprasmiškai: dviem atvejais, pasakodamas apie įvykį jis parodė taip: „paėmiau nuo staliuko peilį ir ėmiau mosuoti, nepajutau, kada įdūriau juo; paėmiau nuo staliuko peilį, pamosavau juo palei veidą ir įdūriau“, kitu atveju jis teigė, kad „mosavau rankomis, atsirėmiau į staliuką ir paėmiau nuo jo, kas pakliuvo į rankas. Iš pradžių bandžiau nutraukti jo rankas, bet nepavyko, specialiai nedūriau, mosavau jam palei veidą, kad pamatytų peilį“. Iš šių parodymų darytina išvada, kad N. N. net ir nematydamas, kokį tiksliai daiktą paima nuo staliuko, dūrio metu jis negalėjo nesuprasti, kad jo rankoje yra peilis. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis bent 3 kartus patvirtino, kad prieš durdamas, jis peiliu pamosavo nukentėjusiajam priešais veidą. Tai, kad jis turi peilį, N. N. turėjo suprasti ir iš į ranką paimto peilio formos. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiajam peiliu į kaklą buvo smogta 5 kartus; iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir prie jo esančių fotolentelių yra žinoma, kad smūgio metu N. N. buvo užgulęs ant V. D. (b. l. 103, 107, t. 1). Todėl nustatytas akivaizdus daugybinis smūgiavimas ir nukentėjusiojo bei nuteistojo padėtis konflikto metu tai pat leidžia daryti išvadą, kad N. N. matė ir žinojo, kad smūgius V. D. suduoda peiliu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kaltininkas suprato, kad dėl jo veiksmų ne tik neišvengiamai bus sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, bet ir kils reali grėsmė nukentėjusiojo gyvybei ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui buvo abejingas, tuo sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti. Todėl nuteistojo N. N. veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis kito žmogaus nužudymas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė ir šiuo metu numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Skundžiamu nuosprendžiu už šį nusikaltimą N. N. paskirta už straipsnio sankcijos vidurkį mažesnę 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas minėtą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalyje. N. N. , veikdamas netiesiogine tyčia, kilusio buitinio konflikto metu, panaudodamas peilį, padarė labai sunkų nusikaltimą prieš pažįstamą asmenį. Nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti (N. N. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs) bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (N. N. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Kaip jau minėta, nėra pagrindo pripažinti, kad apelianto atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys ar tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktai). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis turi šeimą, charakterizuojamas teigiamai.

Esant tokioms aplinkybėms, nuteistajam paskirta bausmė, kuri yra mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis, nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Bausmės švelninti nėra pagrindo ir atsižvelgiant į apeliacinio skundo teiginį apie tai, kad N. N. nuo 1986 m., kai atliko jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, gyveno teisingai. Tai, kad nuteistojo teistumai yra išnykę, administracine tvarka pastarasis nėra baustas skirdamas bausmę pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. N. apeliacinį skundą atmesti.