Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. V. bei jo atstovo advokato Genadijaus Lukmino ir nuteistojo A. L. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš A. L. 35720, 30 Lt (trisdešimt penki tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt litų 30 ct) turtinės, 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 800 Lt (aštuoni šimtai litų) atstovavimo išlaidų.

Priteista iš A. L. Valstybinei ligonių kasai 83768,21 Lt (aštuoniasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt aštuoni litai 21 ct) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. naktį nuo 23 val. iki 19 d. 1.30 val., (duomenys neskelbtini), A. B. priklausančiame automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po to (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia suduodamas rankomis ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam R. V., iš kurių vieną – į krūtinės ląstą, tuo padarydamas V šonkaulio lūžį ir vieną – į pilvo sritį, tuo padarydamas pilvo sumušimą, pasireiškusį skrandžio, dvylikapirštės žarnos, kasos, kepenų, mažojo pasaito plyšimu su kraujo išsiliejimu pilvo ertmėje, t. y. dėl pilvo sumušimo, pasireiškusio skrandžio, dvylikapirštės žarnos, kasos, kepenų, mažojo pasaito plyšimu su kraujo išsiliejimu pilvo ertmėje padarė nukentėjusiajam R. V. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. V. bei jo atstovas advokatas G. Lukminas prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį paskiriant A. L. griežtesnę laisvės atėmimo bausmę ir priteisiant jam, t. y. R. V., didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą – 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde apeliantai nurodo manantys, kad teismas A. L. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Pažymi, kad skirdamas bausmę, teismas turėjo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, kad A. L. padarė sunkų nusikaltimą, jo veikoje nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, A. L. jo neatsiprašė, nebandė atlyginti žalos, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – girtumas. Esant paminėtoms aplinkybėms, mano, kad teismas turėjo skirti A. L. griežtesnę bausmę, negu BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Be to, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo bei jo atstovo teigimu, teismas, nepatenkindamas nukentėjusiojo prašymo iš A. L. priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos ir priteisdamas tik 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į tai, kad dėl A. L. tyčinių neteisėtų veiksmų R. V. buvo padarytas V šonkaulio lūžis, pilvo sumušimas, pasireiškęs skrandžio, dvylikapirštės žarnos, kasos, kepenų, mažojo pasaito plyšimu su kraujo išsiliejimu pilvo ertmėje, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas, ir to pasekoje jis buvo keletą kartų operuotas, teko ilgai gydytis (duomenys neskelbtini) ligoninėse, (duomenys neskelbtini) klinikose, reabilitacijai jis buvo hospitalizuotas (duomenys neskelbtini) reabilitacijos ligoninėje. Skunde taip pat pažymima, kad dėl A. L. neteisėtų veiksmų R. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jam teko patirti kelias operacijas, jis jautė ir iki šiol dar jaučia nuolatinį fizinį skausmą, negali ramiai miegoti naktimis, tenka pastoviai vartoti vaistus. Jam nustatytas 80% netektas darbingumas, o iki šio įvykio jis buvo sveikas, stiprus, darbingas jaunuolis ir pats galėjo savimi pasirūpinti, užsidirbti pajamas, save išlaikyti. Dabar be kito asmens priežiūros jis negali savimi pasirūpinti, judėti, jam nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Būdamas jaunas jis neteko galimybės pats dirbti, padėti tėvams, mažai tikėtina galimybė sukurti šeimą. Dėl to, kad jis negali savarankiškai judėti, išeiti iš namų, sumažėjo jo bendravimo su draugais, artimaisiais galimybės, apribota jo galimybė gyventi visavertį gyvenimą. Apeliantai taip pat nurodo, kad be patirto fizinio skausmo nukentėjusysis išgyvena dėl liekamųjų sužalojimo padarinių, nes prognozės yra abejotinos, o tai, esant jauno amžiaus vaikinui, kelia dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, be to, neaišku, kaip sužalojimas paveiks jo sveikatą ateityje.

Nuteistasis A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių, neobjektyvus, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normas, todėl turi būti panaikintas. Pasak nuteistojo, teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad jis tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius R. V., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, yra abejotina.

Nuteistasis pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai bei nutartys. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/2008). Taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (BPK 320 straipsnis). A. L. teigimu, visi paminėti pažeidimai buvo padaryti Kelmės rajono apylinkės teisme priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo ir nelygino liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, su duotais teisiamojo posėdžio metu. Taip pat nebuvo vertinami ikiteisminio tyrimo metu surinkti rašytiniai įrodymai.

Nuteistojo A. L. teigimu, 2011 m. rugpjūčio 19 d. nuo 17.00 val. iki 17.35 val. buvo apžiūrima įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), o ne ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nurodė teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Kaip pažymėta protokole, gatvės pagrindas, t. y. gatvės dangos rūšis, yra smėlis-žvyras, danga sausa. Joje matyti vietomis įsispaudę transporto priemonių ratų padangų protektorių fragmentai, žmonių batų pėdsakai, bet jie nežymūs, užfiksuoti nėra galimybės. Apžiūrint įvykio vietą dalyvavo nukentėjusiojo, t. y. R. V., sugyventinė L. B. ir jo motina N. V., kurios buvo toje vietoje, iš kur buvo paimtas ir į namus nuneštas R. V.. Esant tokioms aplinkybėms, pasak apelianto, kyla klausimas, kas sako netiesą – liudytojos, ar teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas. Pastebi, kad įvykio vieta užfiksuota fotolentelėje, prijungtoje prie įvykio vietos apžiūros protokolo. A. L. teigimu, neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas nustatė, kad įvykio vieta buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini).

Nors nuosprendyje teigiama, kad jis (A. L.) sužalojo R. V. 2011 m. rugpjūčio 18 d. naktį nuo 23 val. iki 19 d. 1.30 val., apelianto įsitikinimu, šiam teismo teiginiui prieštarauja byloje esantis daiktų pateikimo protokolas, surašytas policijos pareigūno 2011 m. rugpjūčio 19 d. 23.10 val. – 23.23 val., iš kurio matyti, kad N. V., t. y. nukentėjusiojo R. V. motina, savo iniciatyva pateikė šiuos daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: savo sūnaus R. V. sportinius marškinėlius „Emporio Armani“ ir džinsines kelnes „Pepe jeans London“. Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūno V. P. 2011 m. rugpjūčio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog R. V. į (duomenys neskelbtini) VšĮ ligoninės priėmimo skyrių pristatytas 2011 m. rugpjūčio 19 d. 1.30 val. Taigi, kyla klausimas, kokie rūbai pateikiami policijai – tie, kuriais įvykio metu vilkėjo R. V., ar kiti. Teigia, kad šio klausimo teismas neišaiškino ir jo gynybos versija liko nepaneigta. Taip pat nuteistasis pažymi, kad 2011 m. rugpjūčio 23 d. užduotyje atlikti rūbų trasologinį tyrimą nenurodyta, kada ir kokiu metu, kokiomis aplinkybėmis buvo vilkėti rūbai, be to, neaišku, kodėl tyrėjas nepaėmė gatvės dangos pavyzdžių, kad būtų galima užduoti specialistui vieną iš pagrindinių klausimų – ar ant rūbų yra šio žemės grunto dalelių. Mano, kad tuomet būtų galima teisingai aiškinti šių rūbų vilkėjimo vietą ir aplinkybes. A. L. teigimu, iš dokumentų nėra galimybės padaryti išvadą, kad rūbai tikrai priklausė R. V., pastarasis jais buvo apsirengęs įvykio metu. Pasak apelianto, R. V. motinos ir jo sugyventinės parodymai negali būti laikomi objektyviais ir teisingais, nes jos yra suinteresuotos bylos baigtimi bei jo nuteisimu ir didelės pinigų sumos gavimu.

Nuteistasis A. L. taip pat atkreipia dėmesį, kad rūbų apžiūros protokole, kuris buvo surašytas policijos 2011 m. rugsėjo 6 d. 17.20 val. – 17.47 val., nurodyta, kad sportinių marškinėlių priekinėje dalyje, kairėje pusėje yra pavaizduotas firminis „Emporio“ simbolis su užrašu „Emporio Armani Underwear“, kai tuo tarpu specialistas, apžiūrėdamas šiuos marškinėlius, minėtoje vietoje rado užrašą tik „Emporio Armani“, o tai atitinka ir daiktų pateikimo protokole užfiksuotus duomenis. Nors, pasak apelianto, galima manyti, kad tai yra dėmesio neverta smulkmena, mano, kad ši aplinkybė patvirtina, jog teismui pateikti ne tie marškinėliai, kuriuos įvykio dieną vilkėjo R. V.. Tai, A. L. įsitikinimu, labai svarbu sprendžiant, ar šie duomenys gali būti laikomi pakankamu jo kaltės įrodymu. Pastebi, kad marškinėlių fotolentelėje, kuri yra prie rūbų apžiūros protokolo, matyti, kaip jis ir sakė teismui, kad marškinėlių apatinėje dalyje buvo prairusi siūlė, tačiau teismui apžiūrint daiktinius įrodymus, ant marškinėlių tos siūlės nebuvo. Teigia, kad tai tikrai nėra smulkmena, juo labiau, kad N. V. teismui aiškino, kad sūnus turėjo panašius marškinėlius, su kuriais grįžo į namus, ir prieš vykdamas pas jį, paliko skalbimo mašinoje. Apelianto manymu, šie marškinėliai ir galėjo būti pateikti policijai bei specialistui, turint tikslą, kad nebūtų rasti jokie pėdsakai.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad 2011 m. rugpjūčio 20 d. 11.25 val. – 11.56 val. policijos kieme buvo apžiūrėtas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį apžiūrėjo tyrėja, o specialistas apžiūroje nedalyvavo. Iš šio protokolo nematyti, kad būtų buvęs apžiūrėtas šios transporto priemonės dugnas, kaip nuosprendyje nurodė teismas. Taigi, pasak apelianto, negalima teigti, kad šioje automobilio dalyje nebuvo likę kokių tai įrodymų, kad jo ratas būtų užvažiavęs ant R. V. ir ant automašinos dugno nebūtų likę kokių tai pėdsakų. Mano, kad šiuo atveju kyla pagrįstas klausimas, kad galbūt automobilio apatinėje dalyje ir buvo likę kokių nors detalių nuo R. V. rūbų, kaip, pavyzdžiui, siūlai iš marškinėlių ir t. t. Nors nufotografuotos visos automobilio padangos, tačiau jų išmatavimų ir apžiūros nėra. Iš pridėtos prie padangos liniuotės nematyti, koks padangos plotis, aukštis, koks rato svoris ir kt., o tai, nuteistojo įsitikinimu, labai svarbu aiškinantis R. V. sužalojimo aplinkybes: ar jis (A. L.) sužalojo pastarąjį suduodamas jam du kartus ranka, ar ant jo užvažiavo automobilis. Mano, kad nesant šių duomenų, nebuvo galima gauti teisingos ir objektyvios teismo medicinos specialisto išvados.

Skunde taip pat pažymima, kad 2011 m. lapkričio 2 d. iš VTMT prie LRTM Šiaulių skyriaus buvo gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurią davė teismo medicinos specialistas G. A. C.. Iš šios išvados matyti, kad R. V. (duomenys neskelbtini) ligoninės chirurgijos-traumatologijos-ginekologijos skyriuje apžiūrėtas 2011 m. rugpjūčio 19 d. 3 val. GFS – įtarta skrandžio trūkusi opa, tik vėliau įtarus skrandžio plyšimą, buvo operuotas, kur rasti sužalojimai, nurodyti kaltinime. Tačiau kitų kūno sužalojimų, t. y. išorinių ar kitokių, specialisto teigimu, (duomenys neskelbtini) r. PSPC asmens sveikatos istorijoje neužfiksuota. Nuteistojo teigimu, išvadoje specialistas neakcentavo to, kas šiame dokumente yra pastebima, nors jam tai daryti yra privaloma.

Apeliantas nurodo, kad jam neaišku, kas yra užfiksuota pirminiame medicininiame R. V. pristatymo į ligoninės priimamąjį dokumente (kokie sužalojimai ar nusiskundimai), o tai jam reikalinga gynybai. Pažymi, kad specialistas nustatė, jog R. V. lūžęs kairės pusės V šonkaulis, padarytas pilvo sumušimas, pasireiškęs skrandžio, dvylikapirštės žarnos, kasos, kepenų, mažojo pasaito plyšimu su krauju pilvo ertmėje. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, vienas – į krūtinės ląstą, padarant V šonkaulio lūžį, vienas – į pilvo sritį, padarant pilvo sumušimą. Nustatyti, ar sužalojimai padaryti eismo įvykio metu, ar suduodant kietu buku daiktu nėra galimybės. Tam trūksta objektyvių duomenų – kokių, anot apelianto, neaišku. Kodėl sužalojimų visuma nebūdinga griuvimui, taip pat nepaaiškinta.

A. L. atkreipia dėmesį, kad 2011 m. lapkričio 3 d. to paties specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) teigiama, kad visi R. V. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti ant jo užvažiavus automobiliui. Šią išvadą specialistas pateikė ikiteisminio tyrimo organui taipogi neturėdamas jokių papildomų duomenų. Taigi, yra dvi skirtingos to paties specialisto išvados, neturint, kaip jis teigia, jokių objektyvių duomenų.

Nuteistasis pažymi, kad 2012 m. kovo 28 d. teismo medicinos specialistas, apklausiamas tyrėjo, nurodė, kad R. V. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant buku kietu daiktu į liemens sritį, tiek užvažiavus automobiliui. Jis kategoriškai teigė, kad duomenų apie sužalojimus tiriamojo galvos, veido srityse pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra, tačiau ar yra išoriniai kitų kūno dalių sužalojimai, jis nepastebėjo (pilvo, liemens, krūtinės išorinėse dalyse). Apelianto įsitikinimu, galima teigti, kad specialistas pateikė trečią skirtingą savo išvadą, ir vėlgi, neturėdamas jokių objektyvių duomenų. Apklausiamas teisiamajame posėdyje, teismo medicinos specialistas pateikė savo ketvirtos specialisto išvados variantą. Jis teismui teigė, kad patvirtina savo duotą išvadą, tačiau kurią – nenurodė. Teisme specialistas teikė naują versiją, kad R. V. kairės pusės 5 šonkaulio lūžis ir kiti sužalojimai negalėjo būti padaryti vienu metu užvažiavus automobiliui ant tiriamojo. A. L. pastebi, kad specialistas negalėjo atsakyti, ar šonkaulio lūžis įvyko tuo pačiu metu, kaip ir kiti sužalojimai. Teigia, kad iš to matyti, jog teismo medicinos specialistas prieštarauja pats sau, jo visos išvados skirtingos, nepagrįstos objektyviais duomenimis. Taigi, nė viena iš šių išvadų negali būti laikoma įrodymu. Tokiais atvejais turi būti skiriamos naujos ekspertizės, kad būtų galima nustatyti objektyvią tiesą. Nors teisiamojo posėdžio metu buvo prašoma paskirti ekspertizių, tačiau prašymą teismas atmetė. Nuteistojo teigimu, tai sutrukdė jam įgyvendinti teisę į gynybą ir teisę į teisingą teismą. Liko daug abejonių, kurios nebuvo pašalintos teisme.

A. L. prašo atsižvelgti ir į tai, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. 11.15 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje apklausiamas R. V. tyrėjai nurodė, jog jis yra bedarbis, registruotas darbo biržoje. Tuo tarpu, apklausiama kaip liudytoja jo motina N. V. teismui teigė, kad jos sūnus 2011 m. rugpjūčio 6 d. darbo biržoje registruotas nebuvo, apskritai nebuvo registruotas darbo biržoje, nes jis dirbo Ispanijoje. Teigia, kad tai yra aktualu sprendžiant civilinių ieškinių klausimus. Be to, apklausiama teisme, N. V. sakė, kad R. V., parneštas į namus, visą laiką buvo sąmoningas, tik sakė, kad jam skauda ir iki pat jo išvežimo į ligoninę lakstė po kambarį, gulinėdamas į ten buvusias lovas. R. V. buvo prakirsta lūpa ir mėlynė po akimi. Iš Ispanijos R. V. parsivežė dvejus juodos spalvos sportinius marškinėlius. Vienus prieš vykdamas pas jį (A. L.) jis įmetė į skalbimo mašiną, o kitus buvo apsirengęs. Pasak apelianto, to seka, kad marškinėliai buvo tokie pat, ir prieš pateikdama vienus iš jų policijai, N. V. galėjo juos sumaišyti. Tai ji galėjo padaryti ir tikslingai. Nurodo, kad N. V. teiginys, jog ji norėjo jį „išsukti“ nuo policijos, neatitinka tikrovės. Pastebi, kad jis su Z. L. yra seniai išsiskyręs, juos sieja tik dukra. Be to, jis gyvena kaime, o ji – mieste, taigi, ji tikrai negalėjo prašyti N. V., kad ši užstotų jį nuo taip vadinamų „bėdų“ ir jo vardu duoti 1000 Lt R. V. gydymui. Anot nuteistojo, N. V. teiginys, kad atvykus kriminalistams, ji norėjo padėti jam, t. y. A. L., ir todėl liepė pas jį vykti K. B. derinti versijas, yra neteisingas. Mano, kad tai yra melas ir N. V. noras padėti savo broliui A. B., kuris galėjo užvažiuoti ant gulinčio ant žemės R. V. automobiliu.

Apelianto teigimu, nesuprantama, kodėl, kaip nurodė R. V. sugyventinė L. B., pirmiausia reikėjo jį gabenti į rūsį, o tik po to padėti nueiti į gyvenamąsias patalpas. Mano, jog šiuo atveju kyla klausimas, ar R. V. nenugriuvo, neatsitrenkė į kokias nors briaunas ir t. t., o taip galėjo būti, nes į namus jį labai sunkiai pargabeno – parnešė jis, K. B., N. V. ir L. B..

Nuteistasis A. L. taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas K. B. nurodė, jog 2011 m. rugpjūčio 18 d., apie 20 val., pas jį į namus atėjo R. V., kuris paprašė nuvežti pas D. A., o ne pas jį, t. y. A. L.. Teigia, kad grįžtant iš jo sodybos į (duomenys neskelbtini) miestą, R. buvo visiškai girtas, šūkavo ir blaškėsi automobilyje. Nurodo, kad R. jam važiuojant galėjo be jokios priežasties suduoti į galvą apie keturis smūgius, nes jis (A. L.) sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje. Po to jis pajuto smūgį į galvą ir sustojo ties įvažiavimu link savo namo. Išlipęs jis matė, kad jie taip pat išlipę iš automobilio smūgiavo vienas kitam ir ėjo link mašinos priekio. Jis prie jų priėjo pro automobilio galą ir pamatė, kad jie nugriuvę, taip pat matė, kad jis (A. L.) sudavė ranka du smūgius R. į veidą. R. gulėjo ties automobilio priekine dalimi, kiek dešiniau. Priėjęs prie savo automobilio, jo tėvas užvedė automobilio variklį, ir pradėjo važiuoti į priekį. Tėvas mašiną pastatė kaimyno namo kieme. Jis matė, kad R. buvo nubrozdintas šonas. 2012 m. kovo 2 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, K. B. nurodė matęs, kaip jis, t. y. A. L., sudavė R. du smūgius į veidą, užgulęs jo nebuvo. 2012 m. kovo 7 d. parodymų patikrinimo vietoje metu K. B. nurodė, kad automobilį pastatė tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini). Mašinos priekinė dalis buvo atsukta į (duomenys neskelbtini) gatvę, ji stovėjo ties pravažiavimu į (duomenys neskelbtini) gatvės akligatvį, beveik gatvės viduryje. Teisiamojo posėdžio metu K. B. paaiškino, kad jis (A. L.) ir R. V. mušėsi automobilio priekinės sėdynės keleivio pusėje. Kai jie iššoko iš mašinos, jis (K. B.) suprato, kad jie mušasi, nes girdėjosi šauksmas, smūgiai, net mašina sujudėjo, kai atsitrenkė (šių aplinkybių liudytojas ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, o jeigu ir minėjo, tai jos buvo iš esmės skirtingos). Kai jis sušuko tėvui nevažiuoti atbulam, nes suvažinės R., tėvas sustojo. Pasak apelianto, kyla klausimas, kodėl, jeigu važiuojant tiesiai, ir R. esant tokioje padėtyje automobilio atžvilgiu, kaip jis aiškino, tą reikėjo daryti. Atkreipia dėmesį, kad apklausiamas 2011 m. rugpjūčio 19 d. liudytojas A. B. davė neteisingus parodymus, o jo buvusi žmona Z. L. apklausiama tyrėjo 2011 m. spalio 4 d. paaiškino, kad ji niekieno neprašė nesakyti, kad galbūt R. V. sužalojo jis, t. y. A. L..

Be to, nuteistojo teigimu, susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolais bei nuosprendžiu, matyti, kad nuosprendyje neteisingai užrašyti proceso dalyvių parodymai bei rašytinių dokumentų turinys, ir tai daro nuosprendį neteisėtu. Atkreipia dėmesį, kad teismas nelygino liudytojų parodymų, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, jų nevertino ir nepadarė atitinkamų išvadų, kurios padėtų teismui nustatyti byloje įvykio aplinkybes bei objektyvią tiesą, paremtą neginčijamais įrodymais, o ne abejonėmis.

Iš byloje esančių duomenų, nuteistojo teigimu, taip pat matyti, kad nebuvo atliktas joks tyrimas tam, kad nustatyti, jog jis įvykio metu buvo neblaivus, apsvaigęs nuo alkoholio. Pažymi, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nepripažįstama savaime, o tik tada, kai ji turi realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. nepakanka konstatuoti vien faktą, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs, bet būtina nustatyti, kad tokia būsena įtakojo jo tariamus nusikalstamus veiksmus. Nurodo, kad tokių duomenų šioje byloje nėra, todėl teismas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą aplinkybę negalėjo pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Pasak A. L., teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nenuosekliais K. ir A. B. parodymais. Mano, kad šių asmenų parodymai – tai tik siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bandymas apkaltinti jį (A. L.). Teigia, kad toks parodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsniui.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neteisingai ištyrė ir nukentėjusiojo R. V. pateiktus dokumentus, pagal kuriuos pripažino civilinį ieškinį tenkintinu. Apelianto teigimu, iš prie civilinio ieškinio pateiktos terminuotos sutarties matyti, kad R. V. nuo 2010-09-30 turėjo Ispanijoje terminuotą darbo sutartį, atlyginimų išmokėjimo datos ir sumos: 2010 m. spalio 30 d. – 770,19 eurų, 2010 m. lapkričio 30 d. išmokėta 746,67 eurų, 2011 m. sausio 31 d. – 1120,04 eurų, 2010 m. gruodžio 31 d. – 1 475,79 eurų, 2011 m. vasario 28 d. – 1237,64 eurų. Nurodo, kad iš visų šių dokumentų matyti, jog tik kai kuriuos mėnesius R. V. dirbo ir gavo atlyginimą. Kad darbo sutartis būtų buvusi galiojanti iki įvykio ir po jo, duomenų nėra. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, negalima daryti kategoriškų išvadų dėl R. V. negauto atlyginimo. Be to, iš byloje esančios pažymos apie R. V. deklaruotą gyvenamąją vietą matyti, kad ji nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. yra (duomenys neskelbtini), o ne Ispanijoje. Taip pat byloje nėra dokumento, patvirtinančio, kad R. V. būtų registruotas darbo biržoje ir mokėtų privalomą sveikatos draudimą. Todėl, pasak nuteistojo, nesuprantama, kodėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio suma yra būtent tokia, kokia nurodyta civiliniame ieškinyje. Ar ši suma teisinga nebuvo galima išsiaiškinti, nes teisiamuosiuose posėdžiuose nedalyvavo teritorinės ligonių kasos atstovas, nors gynyba to ir prašė.

A. L. taip pat pastebi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad jis automobilyje būtų R. V. padaręs kokį nors sveikatos sutrikdymą. Teigia, kad išlipus iš automobilio, jis per keletą sekundžių negalėjo sužaloti R. V. taip, kaip jis buvo sužalotas. Atkreipia dėmesį, kad jis nėra sportininkas, neturi galios nei rankose, nei kojose, iki šiol yra neįgalus, pastoviai gydosi, prieš ketverius metus buvo visiškai paralyžiuotas. Kokia galia yra jo galūnėse, matyti iš medikų pateiktų dokumentų. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, ar jis, būdamas neįgalus (dėl galūnių atrofijos), būtų galėjęs padaryti R. V. rastus kūno sužalojimus. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad nebuvo tiriamos ir kitos versijos, kurių metu galėjo R. V. galėjo atsirasti minėti sužalojimai, t. y. griuvimo metu, eismo įvykio metu, žmogui esant įvairiose padėtyse ir kt.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, kad daug abejonių kelia ir ta aplinkybė, kad R. V. pristačius į (duomenys neskelbtini) PSPC, jo medicininėje kortelėje, kaip teigia teismo medicinos specialistas, jokių sužalojimų neužfiksuota, nors liudytojai patvirtino R. V. veide matę sužalojimus. Šios aplinkybės teismas net nebandė aiškintis. Teismas neatsižvelgė į jokius teisingumo principus, t. y. į jo teisę į teisingą teismą, teisę į gynybą, teisę į nekaltumo prezumpciją ir t. t. Apelianto teigimu, jis teisiamajame procese negalėjo įgyvendinti ir savo teisės į tinkamą bei veiksmingą gynybą, nes jo prašymai paskirti atitinkamas ekspertizes, kurios būtų teismui padėjusios nustatyti objektyvią tiesą, buvo atmesti gana šablonišku pagrindu.

Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas prašė jo ir nukentėjusiojo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nukentėjusiojo R. V. bei jo atstovo advokato G. Lukmino apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo A. L. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia.

Nors apeliaciniame skunde A. L. teigia, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės yra grindžiamas nenuosekliais liudytojų K. ir A. B. parodymais, šį apelianto teiginį pripažinti teisingu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė A. L. apkaltinamąjį nuosprendį.

Kaip matyti iš liudytojo K. B. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, pastarasis nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. pusbrolis R. V. paprašė jį nuvežti pas A. L. „aplaistyti“ automobilio. Išgertuvėse dalyvavo R. V., A. L., R. K. ir dar vienas asmuo. R. K. jis parvežė į (duomenys neskelbtini) anksčiau ir nuvažiavo antro butelio degtinės, nes buvo paprašytas jį parvežti. Parvežus antrą butelį degtinės, dar nepasibaigus išgertuvėms, jis pasakė, kad turi iš darbo parsivežti draugę ir jie išvažiavo. Su juo važiavo R. V. ir A. L.. Kadangi R. V. ir A. L. pradėjo kivirčytis, jis nutarė draugės nebelaukti, juos vežti į namus. Važiuojant automobilyje tarp R. V. ir A. L. prasidėjo stipresnis kivirčas, ant galinės automobilio sėdynės sėdėjęs R. V. pradėjo mušti priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjusį A. L.. Kai jis (K. B.) pats prie pat namų pajuto keletą smūgių, sustabdė automobilį. A. L. ir R. V. išlipę iš automobilio pradėjo muštis, jis (K. B.) pamatė, kad A. L. atsitūpęs ar atsisėdęs ant R. V. smūgiuoja pastarajam, ir jį nuo gulinčio R. V. nutempė. Jam nutempus A. L. nuo R. V., R. V. liko gulėti. Tuomet atėjo jo (K. B.) tėvas A. B., kuris pasakė „nesudaužykite mano mašinos“, sėdo į automobilį ir nuvažiavo į kalną link „(duomenys neskelbtini)“ degalinės. Jis tėvui pasakė, kad būtų atsargus, nepervažiuotų gulinčio R. V.. R. V. gulėjo 1-2 metrų atstumu nuo automobilio, jo dešinėje pusėje, bet ne už automobilio galo. Tėvas važiavo į priekį, užkliudyti R. V. nebuvo įmanoma. Išgirdusios triukšmą atėjo R. V. mama su jo drauge, jie R. V. parnešė į namus. Jis matė R. V. veide sužalojimus, pastarajam buvo sužeista lūpa. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjos klausimą K. B. patvirtino, kad jis buvo sutikęs su A. L. ir A. L. jo prašė sakyti, kad R. V. iškrito iš automobilio (2 t. 108-111 b. l.). Abejoti liudytojo K. B. parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo – iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes K. B. nurodė ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas apylinkės teismo teisėjos (1 t. 67-69 b. l.), savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 78-80 b. l.), be to, K. B. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas K. B. tėvas A. B. nurodė, kad jis išgirdęs šūkavimus atėjo prie savo automobilio ir jį nuvarė pas kaimyną, nes bijojo, kad automobilis nebūtų apgadintas. Atbuline eiga jis automobiliu nevažiavo, nes sūnus buvo įspėjęs taip nevažiuoti, paaiškindamas, jog ant žemės guli R. Taip pat nurodė, kad Z. L. prašė savo pusseserės, R. V. motinos N. V. „nekišti“ A. L., t. y. nepranešti apie įvykį policijai (2 t. 111-114 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. B. parodė vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur rado stovintį savo automobilį (1 t. 83-85 b. l.). Tai, kad tąkart savo automobiliu jis važiavo tik į priekį, sūnus jam sakė, kad ant žemės guli R., automobilį pastatė ne savo kieme, nes bijojo, kad jis nebūtų apgadintas, A. B. nurodė ir akistatos su A. L. metu (1 t. 93-94 b. l.). Atsakydamas į klausimus dėl 2011 m. rugpjūčio 19 d. duotų parodymų (1 t. 81 b. l.) liudytojas A. B. paaiškino, kad jis tuomet davė neteisingus parodymus, nes jo buvo paprašyta „nekišti“ A. L., nesakyti, kaip buvo iš tikrųjų (2 t. 111-114 b. l.).

Liudytoja N. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji, pro atidarytas balkono duris išgirdusi triukšmą, kartu su sūnaus drauge L. B. nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, ir pamatė savo sūnų R. gulintį susirietusį ant kelio. Kartu buvo K. B. ir girtas kaimynas A. L.. Jie keturiese, t. y. ji, L. B., K. B. ir A. L. parnešė R. į namus. Ji, supratusi, kad A. L. sumušė jos sūnų, pasikvietė Z. L., kuri atėjusi klausė, ką daryti, sakė „jeigu gali, A. nekišk“. Nuvykus į ligoninę, ji apie muštynes nieko nesakė, nes negalvojo, kad jis smarkiai sužalotas, tačiau policijos pareigūnai įtarė, kad ji meluoja. Ji tikėjosi, kad viskas bus gerai, nenorėjo kaimyno ir dar giminaičio „sodinti“ ar bylinėtis. Pas ją buvo atėjusi Z. L., kuri pasakė, jog „A. L. tame reikale dalyvavo“ ir davė 1000 Lt. Atsakydama į kaltinamojo A. L. gynėjos klausimą liudytoja N. V. paaiškino, kad prieš vežant į ligoninę jos sūnus nebuvo perrengtas, jis buvo nuvežtas su tais pačiais rūbais. Nurodė, kad marškinėliai (maikutė), kuria buvo apsirengęs jos sūnus, yra policijoje, ją paėmė į namus atvykę policijos pareigūnai (2 t. 114-116 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoja L. B.. Ji taip pat nurodė, kad A. L. buvo išgėręs, nuo jo sklido alkoholio kvapas (2 t. 116).

Liudytoja Z. L. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad į namus grįžęs jos buvęs vyras A. L. į jos klausimus kas atsitiko, nes jo veidas atrodė patinęs, atsakė, jog susimušė su V. (2 t. 117-118 b. l.).

Liudytojas J. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), R. V. ir A. L. yra jo kaimynai, toje pačioje gatvėje gyvena ir B. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. miegodamas jis pro atidarytas balkono duris išgirdo triukšmą, girdėjo K. B. sakant „lipkite lauk, nesidavę po mašiną“, po to išgirdo R. V. sakant „L., nevaidink, gatvėje nebūsi ereliu“, o A. L. pasakė „aš tave pamokysiu, sugrūsiu“. Apie tai, kas atsitiko, sužinojo tik rugpjūčio 22 d. A. B. jam papasakojo, kad A. L. iš pasalų „davė“ R. V. (2 t. 118-119 b. l.).

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Duomenų, patvirtinančių, kad nuosprendyje neteisingai užrašyti proceso dalyvių parodymai ir rašytinių dokumentų turinys, nėra, todėl šis teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Kaip teisingai skunde nurodė nuteistasis A. L., byloje pateiktos specialisto pateiktos išvados skyrėsi (1 t. 33-34, 36 b. l.): 2011 m. lapkričio 3 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. V. sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje: vienas – į krūtinės ląstą, padarant V šonkaulio lūžį, vienas – į pilvo sritį, padarant pilvo sumušimą, pasireiškusį skrandžio, dvylikapirštės žarnos, kasos, kepenų, mažojo pasaito plyšimu su kraujo išsiliejimu pilvo ertmėje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), nustatyti, ar sužalojimai padaryti eismo įvykio metu, ar suduodant kietu buku daiktu (rankomis ar kojomis) nėra galimybės; to paties specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad minėti sužalojimai R. V. galėjo būti padaryti ant jo užvažiavus automobiliui. 2012 m. kovo 28 d. apklausos metu specialistas paaiškino, kad sužalojimai R. V. galėjo būti padaryti tiek suduodant kietu buku daiktu (daiktais) į liemens sritį, tiek užvažiavus automobiliu (1 t. 91 b. l.), o 2012 m. rugsėjo 3 d. teisiamojo posėdžio metu specialistas nurodė, kad galimybės, jog sužalojimai buvo padaryti užvažiavus automobiliui nėra, sužalojimai galėjo būti padaryti vienu ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, vienas smūgis galėjo pataikyti į pilvo vidurį, suplėšyti ir skrandį, ir kepenis, ir kasą, ir pasaitą (2 t. 123-126 b. l.). Bylos duomenys liudija, kad, siekiant pašalinti iškilusius prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi byloje buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriui. Atlikus ekspertizę surašytame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. V. padaryta: kairio penkto šonkaulio lūžis, pilvo sumušimas su skrandžio bei jo pasaito, dvylikapirštės žarnos, kepenų, kasos plyšimais; sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais kietais bukais riboto paviršiaus daiktais. Sužalojimų lokalizacija ir pobūdis nebūdingi automobilio pervažiavimui ar griuvimui. Nėra nustatyta jokių išorinių kūno sužalojimų (pvz. plačių odos nubrozdinimų), nėra nustatyta automobilio pervažiavimui būdingų daugybinių šonkaulių lūžimų (izoliuotas penkto šonkaulio lūžimas būdingas smūgio sudavimui). Nustatyti krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimai nėra paaiškinami griuvimu. Be to, ant R. V. drabužių nėra nustatyta automobilio padangų pėdsakų. Nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti nuo smūgių rankomis, kojomis. R. V. sužalojimai kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl pilvo sumušimo su daugybiniais pilvo organų plyšimais. Padaryti sužalojimai lėmė R. V. neįgalumą (3 t. 29-32 b. l.). Akivaizdu, kad minėtą išvadą pateikė kompetentingi ekspertai, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, todėl netikėti šia išvada nėra pagrindo. Pagrindo netikėti minėta išvada nesudaro ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad specialistas pažymėjo, jog medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie sužalojimus tiriamojo galvos ir veido srityse.

Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai įrodyta, kad A. L. tyčia suduodamas rankomis ne mažiau kaip du smūgius R. V., iš kurių vieną – į krūtinės ląstą ir vieną – į pilvo sritį, šiais veiksmais sunkiai sutrikdė R. V. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo A. L. skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo R. V. įvykio metu vilkėtais marškinėliais, automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūra, gatvės danga, galimu R. V. susižalojimu namuose nugriuvus ir atsitrenkus į briaunuotus paviršius pastarojo kaltės padarius nusikaltimą nepaneigia. Be to, kaip jau minėta, nukentėjusiojo motina N. V. paaiškino, kad prieš vežant į ligoninę jos sūnus nebuvo perrengtas, jis buvo nuvežtas su tais pačiais rūbais, sūnaus marškinėlius paėmė į namus atvykę policijos pareigūnai. Skunde nurodomame daiktų pateikimo protokole užfiksuoti duomenys minėtų liudytojos N. V. parodymų nepaneigia, priešingai – juos patvirtina (1 t. 7 b. l.). Kolegija dar kartą pažymi, kad anksčiau minėtame ekspertizės akte aiškiai konstatuota, jog R. V. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti nuo smūgių rankomis, kojomis, sužalojimų lokalizacija ir pobūdis nebūdingi automobilio pervažiavimui ar griuvimui.

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia gyvenamojo namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini). Iš liudytojo K. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad pastarasis nurodė, jog 2011 m. rugpjūčio 18 d. tėvui priklausantį automobilį „VW Passat“ jis pastatė (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo atsuktas į (duomenys neskelbtini) gatvę, jis stovėjo ties pravažiavimu į (duomenys neskelbtini) gatvės akligatvį, beveik gatvės viduryje (1 t. 78-80 b. l.). Duodamas parodymus, K. B. paaiškino, kad jis, vairuodamas automobilį, prie pat savo namų ((duomenys neskelbtini)) pajuto smūgius ir automobilį iš karto sustabdė. Liudytojas A. B., gyvenantis adresu: (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) taip pat parodė, kad jis, eidamas nuo „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, jam priklausantį automobilį pamatė stovintį ant kelio, šalia sankryžos, esančios prie jo gyvenamojo namo. Tai, kad K. B. automobilį sustabdė posūkyje prie savo namų, nurodė ir nuteistasis A. L.. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su A. L. skundo argumentu, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), o ne ties namu Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas A. L. suformuluotame kaltinime patikslinant nusikalstamos veikos padarymo vietą (BPK 328 straipsnio 3 punktas), t. y. nurodant, kad A. L. smūgius nukentėjusiajam R. V. sudavė duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas teisingai konstatavo, kad smūgius R. V. A. L. sudavė ir automobilyje – tai nustatyta nuosekliais liudytojo K. B. parodymais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje liudytojas K. B. analogiškai nurodė, kad konflikto iniciatorius buvo R. V., kuris važiuojant automobiliu pradėjo kivirčytis su A. L. ir pirmas pradėjo pastarąjį mušti. A. L. kurį laiką kentėjo, tačiau paskui ir jis automobilyje sudavė smūgius R. V. (1 t. 67-69 b. l., 2 t. 108-111 b. l.).

Duomenų, kad teismas neatsižvelgė į teisingumo principus, t. y. teisę į teisingą teismą, teisę į gynybą, teisę į nekaltumo prezumpciją, byloje nėra, priešingai, bylos duomenys liudija, kad teismas skunde nurodytų A. L. teisių nepažeidė. Tai, kad teismas netenkino kai kurių A. L. gynėjos pateiktų prašymų, taip pat nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą ir teisingą teismą. Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Iš apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. nutarties matyti, kad advokatės A. Žukienės prašymas skirti ekspertizes buvo atmestas motyvuotai (2 t. 148-149 b. l.).

Dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės

Nuteistojo A. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Pažymima, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tada, kai veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, vadinasi, ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2013, Nr. 2K-40/2012, 2K-613/2011, 2K-297/2010).

Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. V. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. kartu su A. L. R. K. ir asmeniu vardu S. išgėrė du butelius degtinės (2 t. 106-107 b. l.). Liudytojas K. B. taip pat nurodė, kad išgertuvėse dalyvavo R. V., A. L., R. K. ir dar vienas asmuo, jie gėrė degtinę. Po to jie paprašė, kad jis, t. y. K. B., parvežtų antrą butelį degtinės ir jis parvežė. Baigiant gerti degtinę R. V. buvo apsvaigęs šiek tiek daugiau, o A. L. – mažiau (2 t. 108-111 b. l.). Tai, kad ir A. L. gėrė degtinę, nurodė ir liudytojas R. K. (2 t. 119-120 b. l.), kad A. L. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pažymėjo liudytojos N. V. bei L. B. (2 t. 114-116 b. l.). Be to, šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino pats nuteistasis, nurodydamas, kad jis prisijungė prie degtinę gėrusių R. V., R. K., S. J., po to gėrė degtinę, kurią parvežė K. B.. Taip pat nurodė, kad išgėrus šį butelį degtinės, jis savo pažįstamo paprašė, kad parvežtų dar vieną butelį degtinės ir jie šią degtinę taip pat išgėrė. Patvirtino, kad įvykio metu buvo apsvaigęs alkoholio (2 t. 120-122 b. l.). Taigi, A. L. įvykio metu apsvaigimas nuo alkoholio nustatytas byloje surinktais įrodymais.

Kaip teisingai skunde pažymėjo apeliantas, tam, kad būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, Nr. 2K-504/2013).

Iš bylos medžiagos matyti, kad joje nėra duomenų, jog A. L. būtų iš anksto planavęs suduoti nukentėjusiajam smūgius ir sutrikdyti jo sveikatą, jo veiksmai buvo spontaniški, tam turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio veikos padarymo metu.

Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą aplinkybę pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Dėl nuteistajam A. L. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. L. padarė sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), anksčiau nebuvo teistas (1 t. 113 b. l.), nukentėjusiojo neatsiprašė, žalos jam neatlygino, taip pat įvertino tai, kad jis yra neįgalus (1 t. 122, 136 b. l., 2 t. 94, 95, 96, 97, 98, 99, 100 b. l.). Kaip jau minėta, teismas A. L. atsakomybe sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Taigi, akivaizdu, kad teismas, skirdamas A. L. bausmę, įvertino visas nukentėjusiojo ir jo atstovo skunde nurodytas aplinkybes. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai paskyrė A. L. laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę negu BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Tenkinti nukentėjusiojo R. V. ir jo atstovo advokato A. L. prašymą skirti A. L. griežtesnę laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis R. V. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo – teismo prašė priteisti jam iš A. L. 35 720, 30 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (2 t. 24-26 b. l.). Teismas nukentėjusiojo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė jam iš A. L. 35 720, 30 Lt turtinės žalos atlyginimo, o prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas R. V. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo nepagrįstai tenkino visiškai, o ne iš dalies. Kaip teisingai skunde nurodė nuteistasis, byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad R. V. Ispanijos įmonėje AB „(duomenys neskelbtini)“ būtų dirbęs nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir kad šį laikotarpį nedirbdamas jis prarado 29 560 Lt darbo užmokestį. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiojo pateiktoje terminuotoje darbo sutartyje nurodyta, kad pagal šią sutartį darbo sutarties laikotarpis yra nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki darbų pabaigos. Priede prie šios sutarties pažymėta, kad įmonė konkrečiai negali nustatyti nei darbo valandų, nei darbo dienų skaičiaus, nes veikla yra tiesiogiai susijusi su meteorologinėmis sąlygomis (2 t. 64, 65, 66-69 b. l.). Dėl to nuosprendis keičiamas mažinant nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydį (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Kartu pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Į nuteistojo turtinę padėtį atsižvelgtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir A. L. turtinę padėtį, taip pat tai, kad pats nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius.

Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taigi, tenkinti nukentėjusiojo ir jo atstovo prašymą ir didinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį nėra teisinio pagrindo.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už R. V. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini) klinikose, VšĮ (duomenys neskelbtini) reabilitacijos ligoninėje suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sumokėjo 83 768,21 Lt, todėl Šiaulių teritorinė ligonių kasa Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interesais pareiškė byloje 83768,21 Lt civilinį ieškinį (1 t. 40-42 b. l.). Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tarp jų – ir prie civilinio ieškinio pridėtus jo dydį patvirtinančius dokumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisė iš A. L. 83768,21 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiajam R. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį.

Patikslinti A. L. suformuluotame kaltinime nusikalstamos veikos padarymo vietą nurodant, kad A. L. smūgius nukentėjusiajam R. V. sudavė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, A. B. priklausančiame automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po to (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini).

Sumažinti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. V. iš A. L. priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 6 160,30 Lt (šešių tūkstančių vieno šimto šešiasdešimties litų trisdešimties centų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiojo R. V. ir jo atstovo advokato Genadijaus Lukmino apeliacinį skundą atmesti.