- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-16
- Bylos Nr.
- 2A-789-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Andžej Maciejevski, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- N. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Juodšilių
- Kategorijos
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Juodšilių seniūnijai, VĮ Registrų centras, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2008-12-19 kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su pareiškimu, kurį patikslinęs (b.l. 2-3, 36-38) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvai, N. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė lauko virtuvę, nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą indeksu 1II/m, bei ūkinį pastatą, nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtą indeksu 1II/m, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėjo tėvas N. M., a.k. (duomenys neskelbtini) mirė 1998-12-13. Po tėvo mirties motina J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo tėvo turtą, pradėdama jį faktiškai valdyti. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-07-11 sprendimas. Kadangi motina J. M. taip pat mirė 2006-09-24, po jos mirties įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjas priėmė palikimą. Pareiškėjo tėvai iki mirties nuosavybės teisėmis valdė lauko virtuvę, nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtą indeksu 111/m, bei ūkinį pastatą, nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtą indeksu 111/m, esančius (duomenys neskelbtini). Statinius tėvai pastatė 1960 m. ant žemės sklypo, kurį 1955 m. jiems naudotis paskyrė Baltosios Vokės įmonė, kurioje jie dirbo. Statiniai nėra buto, kurį pareiškėjas paveldėjo, priklausiniai, įregistruoti nekilnojamojo turto registre jie nebuvo. Nurodė, kad po tėvų mirties kaip teisėtas įpėdinis pareiškėjas toliau nuosavybės teise valdė minėtus pastatus. Norėdamas įregistruoti statinius Nekilnojamojo turto registre, kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti ūkinį pastatą bei lauko virtuvę. Prie prašymo pateikė Juodšilių seniūno 2008-10-02 pažymą Nr. 19-226 „Apie statinius“. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2008-10-07 Sprendimu dėl atsisakymo įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą atsisakė, motyvuodama tuo, kad Juodšilių seniūno 2008-10-02 pažyma Nr. 19-226 „Apie statinius“ nepatvirtina, jog pareiškėjas yra minėtų statinių savininkas ar asmuo valdantis šiuos daiktus patikėjimo teise, todėl pareiškėjas neturi teisės teikti prašymo įrašyti statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nurodė, jog statiniai ūkinėse knygose nėra įregistruoti, todėl VĮ Registrų centras negali jų įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas paaiškino, kad statiniai pastatyti teisėtai. Pagal tuo metu galiojantį 1948-08-26 TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką „Dėl piliečių teisės pirkti ir statyti individualiuosius gyvenamuosius namus“ statybos leidimo ūkinio tipo pastatui bei lauko virtuvei statyti nereikėjo, be to, jie niekada nebuvo pripažinti savavališka statyba. Nurodė, jog šį faktą netiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas iki šiol valdo šiuos daiktus, apie ką Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Juodšilių seniūnijos 2008-10-02 pažyma „Apie statinius“ Nr. 19-226 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-11-30 pažyma Nr. 321.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškimą (b.l. 59-60) pažymėjo, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, kai yra įrodytos tam tikros sąlygos, t.y. pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ir jis įrodo, kad turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Tvirtino, kad jokių dokumentų, jog pareiškėjo tėvai statė pastatus, pareiškėjas neturi, todėl padarė prielaidą, kad šių pastatų savininku gali būti valstybė ar savivaldybė. Tvirtino, jog šiuo atveju svarbu nustatyti aplinkybę, ar valstybė ir savivaldybė neturi teisių į šiuos nekilnojamuosius daiktus. Priešingu atveju, o taip pat pareiškėjui neįrodžius, kad pastatų statytojai buvo jo tėvai, daikto valdymo nuosavybės teise faktas negali būti nustatomas. Išreiškė savo nuomonę, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo patenkinimo ir pagrįstumo, klausimą šioje civilinėje byloje svarbi valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektų pozicija.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą (b.l. 61-63) neprieštaravo, kad pareiškėjui būtų nustatytas statinių valdymo nuosavybės teise faktas, jeigu pareiškėjas įrodys šių statinių statybos teisėtumą. Pažymėjo, jog pagal CK 4.24 str. valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Civilinės teisės požiūriu neteisėtos statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas (Teismų praktika, 2002-02-08, Nr.16). Pabrėžė, jog negalima nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, jeigu pastatai buvo pastatyti savavališkai, t.y. jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) nekilnojamojo turto registro duomenys ar kitokie dokumentai patvirtina, kad nekilnojamasis daiktas priklauso ne pareiškėjui, o kitam asmeniui; 2) nekilnojamasis daiktas įgytas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pavyzdžiui, nesilaikyta privalomos sandorio formos reikalavimų arba sandoris, pagal kurį įgytas daiktas, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas; 3) nekilnojamasis daiktas sukurtas pažeidžiant įstatymų nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui, pastatai pastatyti savavališkai (Teismų praktika, 2002-07-16, Nr. 17).
Suinteresuotas asmens Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Juodšilių seniūnija atsiliepime į pareiškimą (b.l. 65) nurodė, jog neprieštarautų, kad pareiškėjo prašymas būtų patenkintas įstatymų nustatytais pagrindais.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškimą (b.l. 67-68) prašė šio pareiškimo netenkinti. Nurodė, jog iš byloje esančių išrašų iš ūkinių knygų matyti, kad ginčo pastatai, t. y. lauko virtuvė nebuvo įregistruoti N. M. tėvų vardu, todėl nustatyti prašomo juridinio fakto negalima. Kitų įrodymų, patvirtinančių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ nustatytų sąlygų, jog pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę, turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę buvimą, pareiškėjas taip pat nepateikė. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-11 konsultacijoje nurodyta, jog teismas negali nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, jeigu pastatai (namų valda) ūkinėse knygose apskritai nebuvo įregistruoti, nes tai reiškia, jog statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka jie nebuvo priimti eksploatuoti. Tokiu atveju statiniai ir daiktinės teisės į juos gali būti įregistruojami tik suinteresuoto asmens inicijuojamų viešojo administravimo procedūrų metu priimtų individualių teisės aktų, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymą sudarančių sąlygas šiam viešojo administravimo veiksmui atlikti, pagrindu.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškimą (b.l.69-70) prašė atmesti pareikėjo prašymą kaip nepagrįstą. Tvirtino, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad lauko virtuvė nebuvo įregistruoti N. M. tėvų vardu, todėl nustatyti prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto negalima. Kitų įrodymų, patvirtinančių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ nustatytų sąlygų buvimą, pareiškėjas taip pat nepateikė. Taip pat atkreipė dėmesį į 2002-04-11 konsultacijoje pateiktą išaiškinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009-03-18 sprendimu pareiškėjo N. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pareiškėjo tėvai N. M. ir J. M. nuosavybės teisėmis valdė lauko virtuvę bei ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) nustatymo (CPK 444 str. 2 d. 5 p.), atmetė. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių dokumentų, liudijančių, kad pareiškėjo minimi ūkiniai pastatai buvo pastatyti pareiškėjo tėvams esant gyviems ir jie tuos pastatus valdė, nors nekilnojamasis turtas, remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais, privalėjo būti fiksuojamas ūkinėse knygose, ką liudija ir išlikę duomenys apie pareiškėjo tėvų gyvenamąjį namą. Nurodė, kad pastatytas namas buvo registruojamas vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Į namų valdos sąvoką įėjo gyvenamasis namas bei kiti pastatai (ūkiniai pastatai, garažas ir t.t.), kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991-07-25, t.y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Pagal šią instrukciją pastatai tiek kaimo, tiek miesto vietovėje buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki minėtos instrukcijos įsigaliojimo, tai jie registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų. Pabrėžė, kad teismas negali nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, jeigu pastatai ūkinėse knygose apskritai nebuvo įregistruoti, nes tai reiškia, jog statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka jie nebuvo priimti eksploatuoti. Pažymėjo, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, negali būti paneigtos liudytojų parodymais (CPK 197 str.). Išaiškino, jog tokiu atveju statiniai ir daiktinės teisės į juos gali būti įregistruojami tik suinteresuoto asmens inicijuojamų viešojo administravimo procedūrų metu priimtų individualių teisės aktų, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymą sudarančių sąlygas šiam viešojo administravimo veiksmui atlikti, pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas dokumentais nepagrindė nei vieno iš įstatyme nurodytų privalomų reikalavimų (b.l. 87-93).
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. M. apeliaciniu skundu (b.l. 97-99) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-03-18 sprendimą ir jo pareiškimą patenkinti. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nėra įrodyta, kad jo tėvai nuosavybės teise valdė lauko virtuvę ir ūkinį pastatą. Nurodo, jog liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo tėvai ūkinius pastatus statė patys, gavę žemės ūkio valdybos sutikimą, be to, byloje yra pateikta Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Juodšilių seniūnijos 2008-10-02 pažyma Nr. 19-226 „Apie statinius“, kuri patvirtina, kad ūkiniai pastatai buvo pastatyti 1960 m. Atkreipia dėmesį, kad ūkinėse knygose nurodyta, jog tėvams priklausė galvijai, kiaulės paukščiai, kuriuos reikėjo auginti atitinkame ūkiniame pastate. Pažymi, jog ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad minėti pastatai buvo pastatyti jo tėvams esant gyviems, o vykdomajam komitetui buvo žinoma apie jo tėvų pastatytus ūkinius pastatus ir nuo jų pastatymo (1960 m.) iki šiol niekas nekėlė pastatų teisėtumo klausimo, tėvai už savavališką statybą niekada nebuvo bausti ir jiems niekada nebuvo nurodyta juos nugriauti. Nurodo, kad 1948-08-26 TSRS Aukščiausiojo Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl piliečių teisės pirkti ir statyti individualiuosius gyvenamuosius namus“, kuriuo remiasi teismas bei suinteresuotieji asmenys, nustatė reikalavimus individualių namų statybai, tuo tarpu ūkinių pastatų statybų metu nebuvo nustatyti jokie reikalavimai ūkiniams pastatams statyti, todėl jo tėvams nereikėjo gauti jokio raštiško kompetentingų institucijų leidimo jiems statyti, tvirtinti projektą ir pan. Tvirtina, kad aplinkybė, jog šie statiniai nebuvo nurodyti ūkinėse knygose, nepatvirtina fakto, kad jie buvo pastatyti neteisėtai. Paaiškina, jog tėvai galėjo nežinoti reikalavimo, kad pastatai turėjo būti registruoti ūkinėse knygose arba to nepadarė dėl aplaidumo, tačiau tai nepanaikina jų, kaip teisėtų savininkų, nuosavybės teisės į ūkinius pastatus. Remdamasis Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimu, kuriame nurodoma, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti, todėl teismas vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-11 konsultacija Nr. A3-66, turėjo įvertinti visas aplinkybes ir jomis remdamasis priimti pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu teismas visiškai neanalizavo byloje esančių dokumentų, liudytojų paaiškinimų, o išimtinai rėmėsi aplinkybe, kad ūkiniai pastatai ūkinėse knygose nenurodyti, ir vadovaudamasis nurodyta konsultacija atmetė pareiškimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apelianto skundo argumentai, susiję su procesinių teisės normų taikymu. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo prielaidas, turinį ir tinkamai, nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, šias teisės normas taikė, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir dėl bylos įrodymų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 str.).
CPK 444 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Ši įstatymo norma reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.
Apeliantas, siekdamas įregistruoti nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į statinius – lauko virtuvę ir ūkinį pastatą, prašė nustatyti šių daiktų valdymo nuosavybės teisėmis faktą. Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas, vadovaudamasis CPK 443 str. 8 d. nuostatomis, turi itin kruopščiai ir išsamiai ištirti reikšmingas bylai aplinkybes, surinkti bei įvertinti įrodymus, nustatyti jų tarpusavio ryšį. Pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 str. 1 d., 265 str. 1 d.). Kolegija pažymi, kad šiuo atveju į bylą nebuvo pateikta jokių nuosavybės atsiradimo pagrindą į šiuos pastatus pagrindžiančių leistinų įrodymų, kadangi statybos teisėtumo faktas, statinių, tame tarpe ir priklausinių, buvęs įregistravimas įrodinėtinas tik tam tikros rūšies įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo statinių priklausymą jo tėvams nuosavybės teise esą įrodo ta aplinkybė, kad šie pastatyti dar tėvams esant gyviems, apie 1960 metus, ir niekas iki šiol nekvestionavo šių statybų teisėtumo, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Nors CPK 444 str. 2 d. 5 p. numato galimybę ne ginčo tvarka nustatyti pastato ar kito nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą, tai anaiptol nereiškia, kad teismo kompetencijai yra priskirtas paties veiksmo – nuosavybės statybos būdu įgijimo į gyvenamąjį namą ar jos priklausinius, įteisinimas. Namų valda yra laikomas juridiškai įformintas žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo tėvams nustatyta tvarka dar 1960 metais buvo suteiktas naudotis sodybinės paskirties žemės sklypas, asmeninio ūkio žemė ar kitas panašios paskirties žemės sklypas, kuriame jie teisėtai, nepažeisdami tuo metu galiojusių teisės aktų ir taisyklių reikalavimų pastatė lauko virtuvę bei ūkinį pastatą, į bylą nepateikta. Vien pačios statybos, kaip proceso, įrodinėjimas, kuomet statytojo lėšomis bei jėgomis pastatomas kuris nors objektas, o tokių įrodymų byloje esama (liudytojų F. M. ir I. N. paaiškinimai, b.l. 84), pats savaime dar nepavirtina šių statybų teisėtumo (legalumo) ir nekilnojamojo daikto, kaip nuosavybės teisių objekto, sukūrimo CK 4.24 str. prasme, neapsprendžia nuosavybės teisės įgijimo vienu iš CK 4.47 str. įvardintų pagrindų. Neteisėtas daikto valdymas (CK 4.24 str. 3 d.), o tokiai kategorijai neabejotinai priskirtinas ir savavališkas pastatytas statinys, nesukuria tokio daikto valdytojui ar jo teisių perėmėjams nuosavybės teisės į valdomą daiktą, priešingas traktavimas neatitiktų CK 4.253 str. nurodytos daikto, suformuoto įstatymo nustatyta tvarka, sąvokos.
Be to, tuo laikotarpiu, kurį nurodo pareiškėjas, pastatyti gyvenamieji statiniai ir jų priklausiniai buvo privalomai registruojami vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Vaidotų apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentų fonduose esančių ūkinių knygų įrašus, atkreipia dėmesį, kad 1965 m. sausio 1 d. jokių ūkinio pobūdžio pastatų pareiškėjų tėvai nebuvo įregistravę, neturėjo ir naudojamos žemės (b.l. 40-41). Žemės ūkio naudmenos pažymėtos tik nuo 1969 m. (b.l. 46-48), tačiau nei viename iš pateiktųjų į bylą sąrašų į apskaitą nebuvo įtraukti jokie pagalbiniai ar ūkio paskirties pastatai, kas reiškia, jog jie teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo priimti eksploatuoti. Tuo metu galiojo panašus dabartiniam teisinis reglamentavimas, susijęs su statinio statybų teisėtumu. Antai nuo 1965 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 1964 m. CK 114 str. numatė apribojimus asmenims disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.) gyvenamuoju namu (jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiais, kurie pasistatyti neturint reikiamo leidimo arba reikiamai patvirtinto projekto, bei nustatė tokios statybos pasekmes – statinių nugriovimą statytojo sąskaita, paliekant statytojo nuosavybėn tik likusiais po nugriovimo statybines medžiagas.
Susiklosčius tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisių į šiuos statinius įgijimas (statybos proceso teisėtumas) ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų praeityje egzistavimas bei jų dingimas (neišlikimas), kaip sąlygos tokio juridinio fakto nustatymui ir būtinas tokio juridinio fakto sudėties elementas, šiuo konkrečiu atveju nėra nustatytas. Apeliacinio skundo nuorodos, susijusios su Juodšilių seniūnijos 2008-10-02 išduotos pažymos Nr. 19-226 „Apie statinius“ turiniu (b.l.13), taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ar teisėtumo, todėl į jas teisėjų kolegija neatsižvelgia. Tiek šios, tiek iš ankstesnės, 2007-11-29 pažymos (b.l. 21) matyti, kad šiose pažymose konstatuotas faktas, jog N. M. priklauso ūkinis pastatas bei lauko virtuvė, pastatyti 1960 metais, yra paremtas vien gyventojų parodymais, o ne kuriais nors dokumentais, patvirtinančiais šias statybas buvus teisėtomis. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) namo gyventojai savo parašais Juodšilių seniūnui pavirtino neprieštaraujantys būtent žemės sklypo, ant kurio pastatyti lauko virtuvė, sandėliai ir pirtis suformavimui N. M. (b.l31), o kitame, 2007 m. rašte savo parašais patvirtino minėtos virtuvės, tvarto ir garažo priklausymą nuo 1960 m. buvusiai namo gyventojai J. M., vėliau jos sūnui, pareiškėjui N. M. Tokių skirtingų objektų įvardijimas tik patvirtina prielaidas buvus savavališkų statybų arba laikinų statinių statybos faktui, o asmens nenubaudimas ar jo neįpareigojimas pašalinti neteisėtos statybos padarinius dar neįtakoja paties statybų proceso įvertinimo buvus teisėtu, atitinkančiu teisės normų reikalavimus, kaip tai savo skunde neteisingai traktuoja apeliantas.
Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia iš esmės teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą