Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2S-954-253/2016

Teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova (Proceso Nr. 2-06-3-08870-2015-2)

2016 m. birželio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-05 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys E. B., I. N., AB DNB bankas, Neringos savivaldybė, antstolė Reda Vizgaudienė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos V. B. bankroto administratorė O. M. 2016‑03-29 papildomai pateikė teismui 2016-03-29 kreditorių susirinkimo protokolą su kreditorių balsavimo raštu biuleteniais ir kreditoriaus AB DNB banko pastabomis. Nurodė, kad 2016-03-29 įvyko kreditorių susirinkimas, kuriame buvo svarstoma 2016-02-15 pareiškėjos mokumo atkūrimo plano projekto redakcija su neesminiais patikslinimais, papildomai pažymėtais plane, tačiau 2016‑03-29 susirinkimo metu buvo nepritarta šiam plano projektui. Bankroto administratorės vertinimu, mokumo atkūrimo planas atitinka visus Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 str. įvardintus reikalavimus, todėl prašė teismo jį patvirtinti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas bankrutuojančios V. B. mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Viena bankrutuojančio fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-01-19 nutartimi atsisakyta tvirtinti pareiškėjos V. B. 2015-11-27 mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, ir 1 mėnesiui nuo šios nutarties priėmimo dienos pratęstas terminas mokumo atkūrimo plano projektui pateikti. Po to, 2016-02-15 įvyko bankrutuojančios V. B. kreditorių susirinkimas, jame nutarta nepritarti patikslinto mokumo atkūrimo plano projektui. Prieš plano projekto tvirtinimą balsavo kreditorius AB DNB bankas, kurio finansinis reikalavimas sudaro 98,07 proc. teismo patvirtintų finansinių reikalavimų, bei pateikė savo pastabas dėl plano projekto. Iš bylos duomenų matyti, kad vyko derybos dėl taikos sutarties sudarymo, pareiškėjos bankroto administratorė 2016-02-17 prašyme dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo nurodo, kad pateikė teismui 2016-02-15 plano projektą, prašydama jį patvirtinti. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja patikslino mokumo atkūrimo plano projektą ir 2016-03-29 vyko V. B. kreditorių susirinkimas, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pritarimo V. B. patikslinto mokumo atkūrimo plano projektui (2016-02-15 redakcijos su neesminiais patikslinimais, pažymėtais papildomai) ir, 98,07 proc. balsų turinčiam kreditoriui AB DNB bankui balsavus prieš bei pateikus pastabas, nutarta nepritarti pateiktam patikslintam plano projektui. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šiuo atveju sprendžiama dėl 2016-02-15 redakcijos su neesminiais patikslinimais, pažymėtais papildomai, plano, kuriam nepritarta 2016-03-29 kreditorių susirinkime, patvirtinimo ir konstatavo, kad FABĮ 8 str. numatyta mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūra nebuvo pažeista. Ginčo dėl šių aplinkybių, jog pakartotinai plano projektui nebuvo pritarta, nekilo. Taigi pareiškėja laikėsi įstatyme nustatytos plano projekto tikslinimo ir pakartotinio svarstymo procedūros.

Atskirajame skunde apeliantas laikosi pozicijos, kad mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 str. reikalavimų, juo pažeidžiama bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, tad teismas neturėjo teisės šį planą tvirtinti. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros. FABĮ 7 str. nustatyti mokumo atkūrimo plano reikalavimai. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. FABĮ 8 str. 8 d. yra numatyta teismo teisė tvirtinti planą, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Remiantis FABĮ 8 str. 3 d., teismui suteikiama teisė tvirtinti mokumo atkūrimo planą, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 str. nustatytus reikalavimus.

Nustatyta, kad dėl patikslinto plano išdėstytose pastabose kreditorius AB DNB bankas išdėstė argumentus dėl pareiškėjos nesąžiningumo, kaip pagrindo nutraukti bankroto bylą. Atskirajame skunde apeliantas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl pareiškėjos nesąžiningumo ir dėl šio klausimo padarė nepagrįstas išvadas.

Vienas iš atvejų teismui priimti nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą – jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus per paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo ar negalėjo atkurti mokumo iškėlus bankroto bylą dėl FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nurodytų veiksmų ar 5 str. 8 d. 3 p. nurodytų žalingų įpročių (FABĮ 10 str. 1 d. 4 p.). Skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojanti FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nuostata (redakcija nuo 2016-01-01) numato sąlygą, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Akcentuotina, kad naujos redakcijos FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nuostatos taikomos nepriklausomai nuo to, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 str. pakeitimo įstatymo 13 str. 5 d.). Sprendžiant dėl FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. taikymo, turi būti vertinami pareiškėjos veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. iki 2015-07-16.

Byloje nustatyta, kad 2013-09-20 tarp V. B. ir N. S. buvo sudaryta notaro patvirtinta paskolos sutartis, kuria N. S. paskolino V. B. 190 000 Lt. Reikalavimų pagal šią paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti 2013-09-20 buvo sudarytas sandoris dėl V. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sutartinės hipotekos. Pareiškėja V. B. byloje paaiškino, kad šia paskola gautos lėšos panaudotos pragyvenimui, reikalingam sūnaus gydymui. Nustatyta, kad 2014‑01‑03 tarp V. B. ir A. B. buvo sudaryta paskolos sutartis, ja A. B. paskolino V. B. 165 000 Lt. Dėl šios sutarties pareiškėja V. B. byloje paaiškino, kad A. B. skolos suma susidarė per ilgą laiką – 6 metus, iš A. B. pasiskolintus pinigus atiduodavo bankui įmokoms ir palūkanoms mokėti, pasiskolintas nedideles sumas apjungė į vieną paskolos sutartį. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina faktines aplinkybes apie pareiškėjos sveikatos būklę, gautas nedideles pajamas bei sūnaus neįgalumą.

Apeliantas nurodo, kad pareiškėja padengė kreditinius įsiskolinimus, kurių mokėjimo terminai nebuvo suėję. Vadovaujantis CK 6.67 str. 5 p., preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo.

Iš byloje esančios 2013-09-20 paskolos sutarties duomenų matyti, kad paskolos sumą paskolos gavėja V. B. įsipareigojo grąžinti iki 2016-09-20. Tačiau šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad paskolos gavėjos V. B. įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymas užtikrintas įkeičiant jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tai patvirtina duomenys apie sutartinės hipotekos sandorį 2013-09-20 dėl minėto turto. Tuo tarpu 2014‑01-03 paskolos sutartyje šalys susitarė, kad visa paskolos suma turi būti grąžinta paskolos davėjai iki 2014-02-05 įskaitytinai. Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas parduotas 2014‑01‑31, t. y. prieš pat 2014-01-03 paskolos sutartyje numatyto termino pabaigą. 2014‑01-03 paskolos sutartyje yra 2014-02-08 įrašas – patvirtinimas, kad A. B. visus paskolintus pinigus gavo, pretenzijų neturi. Tad su minėta kreditore atsiskaityta suėjus prievolės vykdymo terminui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pardavus žemės sklypą, kuris buvo įkeistas prievolės kreditorei N. S. įvykdymui užtikrinti, ši hipotekos kreditorė, turėjo teisę pirmumo tvarka atgauti paskolintą sumą (CK 4.170 str. 3 d.).

Apeliantas dėl skolininkės nesąžiningumo pažymi, kad skolininkė, būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams, nors tuo metu turėjo įsiskolinimą bankui. Apeliantas nurodo, kad skolininkės įsiskolinimas bankui susidarė jau 2013 m. ir paaiškino, kad 2013-11-26 suėjo prievolės įvykdymo terminas, tačiau nei suėjus šiam terminui, nei iki šiol, įsipareigojimai bankui nebuvo ir nėra tinkamai įvykdyti. Iš kartu su atskiruoju skundu apelianto pateikto 2013-12-06 rašto V. B. dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir priverstinio išieškojimo matyti, kad pradelstas įsiskolinimas bankui pagal sutartinius įsipareigojimus 2013-12-06 sudarė 257 062,85 Eur; taip pat nurodyta, kad iki 2014-01-10 neįvykdžius minėtų finansinių įsipareigojimų bankas kitą dieną po minėto termino pasibaigimo dienos, pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto turto ir/ar kito skolininkei priklausančio turto ir lėšų pagal 2007-10-23 kreditavimo sutartį Nr. K-2300-2007-618 su jos vėlesniais papildymais ir pakeitimais. Tačiau iš byloje esančio 2015-05-13 antstolės Redos Vizgaudienės patvarkymo dėl turto įkainojimo Nr. S‑15007131 duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro išduoti vykdomieji įrašai Nr. 14-1374 ir 14-1376 dėl 895 722,43 Lt skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo vykdomojo įrašo atlikimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo išieškojimo iš V. B. išieškotojui AB DNB bankui, priverstinai parduodant iš varžytynių įkeistą turtą (pastatą-kavinę ir inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini) bei nuomos teisę į 0,3188 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)) išduoti 2014‑02‑25. Tad faktiškai banko veiksmai dėl priverstinio skolos išieškojimo iš V. B., visų pirma išieškojimą nukreipiant į bankui įkeistą turtą, pradėti 2014 m. vasario mėn. pabaigoje, t. y. vėliau nei nurodoma 2013‑12‑06 rašte bei vėliau nei sudaryti apelianto nurodomi sandoriai.

Kita vertus, pareiškėja byloje nurodė, kad ieškojo bankui įkeistam turtui pirkėjo, siekdama atsiskaityti su visais kreditoriais, tačiau turto parduoti nepavyko, bankui įmokas nustojo mokėti 2014 m. sausio mėn., pranešė, kad nebegali didinti savo skolos ir, pareiškėjos paaiškinimu, atidavė bankui šiam įkeistą turtą ir nebemanė esanti skoloje. Papildomai pažymėtina, kad 2007‑10‑23 kreditavimo sutartimi pareiškėjai V. B. (kuriai tuo metu buvo beveik 61 m.) suteiktas 289 620 Eur kreditas vartojimo reikmėms ar kitai paskirčiai. Iš minėtos kredito sutarties duomenų bei AB DNB banko paaiškinimų atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo matyti, kad prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas užtikrintas tik pastato-kavinės, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka bei 0,3188 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nuomos teisės įkeitimu. Taigi minėto turto vertė buvo vertinama kaip pakankama skolininkės įsipareigojimams užtikrinti.

Pareiškėja byloje paaiškino, kad bankas, atiduodamas turtą antstolei išieškoti, pats sklypą įvertino 1 200 000 Lt (tai sudarytų 347 544 Eur); pareiškėja neabejojo, kad už parduotą turtą gauta suma bus pakankama skolai bankui padengti, tačiau sklypo pardavimas ilgai neįvyko, pareiškėjos teigimu, bankui sulaikius pardavimą. Iš 2015-05-13 antstolės Redos Vizgaudienės patvarkymo dėl turto įkainojimo Nr. S‑15007131 duomenų matyti aplinkybės, kad pirmosios ir antrosios varžytynės dėl bankui įkeisto skolininkės turto neįvyko, išieškotojas atsisakė perimti neparduotą turtą ir prašė tęsti priverstinį turto pardavimą bei, atsižvelgdamas į banko vidinių vertintojų nustatytą turto vertę, parduodamą turtą pasiūlė perkainoti ir nustatyti 244 375 Eur kainą. Atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo AB DNB bankas nurodė, jog pareiškėjos skola bankui sudaro 258 454,10 Eur. Minėtu antstolės patvarkymu, priimtu paėjus daugiau nei metams po apelianto nurodomų pareiškėjos sandorių sudarymo, bankui įkeistas turtas buvo perkainotas ir įkainotas 244 375 Eur, t. y. mažesne už skolą suma. Papildomai pažymėtina, kad dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2015-07-14. Šie duomenys apie tai, kad kreditoriaus AB DNB banko reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas likvidus didelės vertės nekilnojamasis turtas, sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti, kad kreditoriaus AB DNB banko reikalavimai gali likti nepatenkinti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėja, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo žinoti ar suvokti, jog banko reikalavimas visa apimtimi nebus patenkintas iš įkeisto turto ir galimai būtų pažeidžiamos banko teisės, mažinant galimybę didesne apimtimi patenkinti savo reikalavimą.

Įvertinęs atskirojo skundo argumentus šiuo klausimu, taip pat rašytinių įrodymų bei dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų byloje visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog kreditoriaus AB DNB banko nurodytų aplinkybių nepakanka pripažinti, jog tokių sandorių pareiškėja neprivalėjo sudaryti ar kad šie sandoriai pažeidė kreditorių interesus. Aptarti pareiškėjos veiksmai nesudaro pagrindo išvadai, jog sandoriai sudaryti siekiant tikslo išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir nepakankami konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumą, kaip pagrindą nutraukti bankroto bylą, ir užkertantį pareiškėjai kelią bankrutuoti.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi teismas patvirtino pareiškėjos mokumo atkūrimo planą, kuriame numatytas 36 mėn. jo įgyvendinimo terminas. Apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi motyvuoja argumentais, jog plane numatomas 36 mėn. bankroto procedūros terminas yra per trumpas, prieštarauja mokumo atkūrimo plano esmei, neatitinka protingumo kriterijų ir prieštarauja kreditorių interesams, nes bus patenkinta tik maža dalis kreditorių reikalavimų.

Įstatymu pakeitus teisinį reglamentavimą, nuo 2016-01-01 FABĮ 7 str. 5 d. redakcijoje numatyta, jog plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai. Tačiau, kaip teisingai pažymi apeliantas, šį pakeitimą įtvirtinusio Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo 13 str. 4 d. numatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos iškeltos fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusiomis FABĮ nuostatomis, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas išimtis. Pareiškėjos bankroto procesas pradėtas iki minėto įstatymo įsigaliojimo dienos ir tuo metu galiojusioje FABĮ 7 str. 5 d. buvo numatyta, jog plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Taigi įstatymas numatė tik maksimalų terminą, kuris negali viršyti 5 metų, tačiau terminas planui įgyvendinti buvo parenkamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir siekiant kreditorių bei skolininkų interesų pusiausvyros. Kartu pažymėtina, kad vieną iš išimčių nustatančioje minėto įstatymo 13 str. 6 d. nuostatoje fiziniams asmenims, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, numatyta teisė siūlyti keisti plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 str. nustatyta tvarka, atsižvelgiant į nauja redakcija išdėstytas FABĮ 7 str. 5 d. nuostatas, t. y. dėl plano įgyvendinimo trukmės.

Sutiktina su apelianto argumentais, jog per penkerius metus gali būti patenkinta didesnė patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų (94 424,21 Eur) dalis, tačiau po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo realizavus kreditoriui AB DNB bankui buvusį įkeistą pareiškėjos nekilnojamąjį turtą (195 500 Eur), vienintele kreditorių reikalavimų tenkinimo priemone liks tik pareiškėjos gaunamos pajamos. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad bankrutuojančios V. B. pajamas sudaro tik senatvės pensija (385,28 Eur/mėn.). Be to, pastebėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja dėjo pastangas taisyti plano projektą, nes dar 2015‑11‑27 mokumo atkūrimo plane, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, buvo numatyta 6 mėn. plano trukmė, tuo tarpu šiuo atveju teismui pateiktame plane numatyta kelis kartus ilgesnė plano įgyvendinimo trukmė – treji metai. Plane kreditorių reikalavimas dengti numatoma 90,28 Eur suma per mėnesį, bankroto administravimo išlaidoms numatyta skirti 15 Eur, o pareiškėjos būtinosioms išlaidoms – 280 Eur.

Per trejus metus iš periodinių išmokų kreditoriui būtų sumokėta – 3 250,08 Eur, t. y. 3,44 proc. teismo patvirtintų pareiškėjos kreditorių reikalavimų sumos, o per 5 metus – 5 416,80 Eur, t. y. 5,74 proc. teismo patvirtintų pareiškėjos kreditorių reikalavimų sumos. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėja yra netekusi darbingumo, antra invalidumo grupė pareiškėjai nustatyta nuo 2005-01-10 neterminuotai, visam laikui. Šalia to pareiškėjai šiuo metu yra daugiau nei 69 metai, tad ji jau kurį laiką yra sulaukusi įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Taigi realiai tikėtis, jog pareiškėja atgaus visišką darbingumą bei sugebės įsidarbinti ir gauti didesnes pajamas, būtų nepagrįsta; nurodytos aplinkybės neteikia pagrindo to labiau tikėtis per penkerių metų nei per trejų metų plano įgyvendinimo terminą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skirtumas tarp per trejų ir penkerių metų terminą patenkintinos kreditorių reikalavimų dalies nėra itin ženklus, įvertinus tai, jog bankrutuojantis asmuo beveik dvigubai daugiau laiko turėtų patirti didelius finansinius suvaržymus, t. y. gyventi iš 280 Eur sumos, skirtos būtiniesiems poreikiams tenkinti, kai dėl anksčiau nurodytų objektyvių priežasčių tikimybė, jog pareiškėjos finansinė padėtis ateityje faktiškai pagerėtų yra itin minimali.

Apeliantas nurodo, kad tuo atveju, jeigu ateityje bus įgyvendinama pareiškėjos plane nurodyta nuostata dėl jos poreikiams tenkinti reikalingos sumos didėjimo, kreditoriams skiriama suma bus dar mažesnė. Šiuo atveju plane nurodytas konkretus kreditorių reikalavimams tenkinti skirtinos sumos dydis. Pažymėtina, kad ateityje sprendžiant dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo, kaip ir plano tvirtinimo atveju, kreditorių susirinkimui taip pat suteikiama teisė spręsti dėl teikiamų plano pakeitimų tvirtinimo (FABĮ 8 str. 13 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju 36 mėn. plano įgyvendinimo laikotarpis nėra pakankamas, neatitinka skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros. Išdėstytų motyvų pagrindu, atskirojo skundo argumentai dėl plano įgyvendinimo termino atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja neprivalo imtis jokių priemonių savo mokumui atkurti. Teismui pateiktame mokumo atkūrimo plane nurodoma, jog pareiškėja neturi galimybės įsidarbinti ar persikvalifikuoti dėl senatvės pensijos amžiaus ir sveikatos būklės. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad šiuo atveju plane numatomas kreditorių reikalavimų tenkinimas iš pareiškėjos gaunamų pajamų, kuris, įvertinus pareiškėjos pajamų ir kreditoriams numatytų skirti sumų santykį, pripažintinas pakankami ženkliu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja dėjo pastangas užtikrinti galimybę daugiau atsiskaityti su kreditoriais, ir tikslino šią plano projekto dalį – suma pareiškėjos būtiniesiems poreikiams tenkinti, palyginus su 2015-11-27 plano projektu, buvo sumažinta. Tad plane kreditoriams numatyta reali galimybė patenkinti bent dalį jų finansinių reikalavimų.

Apelianto atskirajame skunde akcentuojami plano trūkumai nėra esminiai, dėl kurių negali būti pasiekti fizinių asmenų bankroto procedūros tikslai, t. y. nebūtų užtikrinama teisinga skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju apelianto (kreditoriaus) pastabos dėl plano įgyvendinimo trukmės ir mokumo atkūrimo priemonių, įvertinus jų turinį ir pagrįstumą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pateiktas V. B. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 str. nustatytų reikalavimų ir fizinio asmens bei jo kreditorių interesų pusiausvyros. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Ją naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-05 nutartį palikti nepakeistą.