Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji bylos Nr. 1A-293-348-2013;

Teisėjas Algis Vieraitis Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00151-2009-1;

2013 m. birželio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorams Ramučiui Mickui, Agnei Kubiliūtei, nuteistajai Z. G., jos gynėjai advokatei Ramunei Grefienei, nukentėjusiosios V. P. atstovei advokatei Vidai Kisielienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. P. ir nuteistosios Z. G. apeliacinius skundus dėl 2012 m. gruodžio 5 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo Z. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 139 str. 1 d. – 4 mėnesiams viešų darbų, įpareigojant kas mėnesį po 20 valandų neatlygintinai dirbti visuomenės labui.

Iš Z. G. priteista: 4129,27 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos bei 5000 Lt proceso išlaidų nukentėjusiajai V. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. G. nuteista už tai, kad staiga susidėjusių įvykio aplinkybių, ypatumų pasekmėje suklydusi dėl tariamo, tačiau realiai nebuvusio pavojingo kėsinimosi į jos turtą, turėdama ir galėdama numatyti, kad iš tikrųjų tokio kėsinimosi nėra, - veikdama tariamosios būtinosios ginties sąlygomis, dėl neatsargumo padarė žalos kito asmens sveikatai, t.y. 2009-03-31 apie 11.00 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) antrame aukšte esančiose administracijos patalpose, siekdama atsiimti iš mokyklos direktorės V. P. šios paimtą jos, Z. G., 750 lt. vertės mobilaus ryšio telefoną „Samsung D500E“, iš už nugaros ranka apkabinusi V. P. kaklą, ją tampė, nestipriai smaugė, tuo padarydama V. P. kraujosruvą ant dešinio skruosto, kas nežymiai sutrikdė šios sveikatą, o taip pat ją susargdino, - V. P. pernešė šiais jos, Z. G., veiksmais sukeltą psichotraumuojančią situaciją, sukėlusią jai adaptacijos sutrikimus, užsitęsusią depresinę reakciją, kas nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.

Nukentėjusioji V. P. apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-12-05 nuosprendį ir nuteistosios Z. G. veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 139 str. 1 d. į LR BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. ir pripažinti Z. G. kalta įvykdžius šias nusikalstamas veikas, pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-12-05 nuosprendį ir patenkinti jos civilinį ieškinį visiškai ir iš Z. G. priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-12-05 nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo Z. G. ir pripažinus Z. G. kalta pagal LR BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., nuteisti ją pagal šiuose straipsniuose numatytas sankcijas bei pašalinti iš nuosprendžio nuteistosios Z. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Be to, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nesilaikė BPK 2 straipsnio reikalavimų imtis visų įstatyme numatytų priemonių surinkti visus įmanomus duomenis apie nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Iš byloje esančių policijos stenogramų matyti, kad policijos pareigūnams buvo skambinta du kartus, tačiau nei vieną kartą nebuvo pranešta apie V. P. atžvilgiu vartotą fizinį smurtą. Ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai ir šališkai, nes neatlikti visi būtini procesiniai veiksmai, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa apie įvykio aplinkybes ir tikruosius kaltininkus. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai apžiūrėta įvykio vieta - net neįvardinta kokioje konkrečiai patalpoje yra pati įvykio vieta, nenubraižytos schemos, neišmatuoti kabinetai, neišaiškinta į kurią pusę atsidaro durys ir kt., nefiksuota, ar yra šiukšliadėžėje suplėšytų dokumentų. Taip pat neatlikti kriminalistiniai tyrimai, eksperimentai, kurie būtų patvirtinę jos parodymus, kad tikroji įvykio kaltininkė yra ne ji, o V. P., kuri ir iniciavo konfliktą. Nebuvo atlikta parodymų patikrinimas su liudytojais, eksperimentas ar tikrai liudytojai iš savo padėties galėjo matyti konfliktą, jį girdėti. Taip pat nebuvo atsižvelgta į jos prašymus atlikti akistatas tarp nukentėjusiosios, liudytojų. Be to, nebuvo paimta ir apžiūrėta kaip daiktinis įrodymas V. P. palaidinė, kuri, jos teigimu, buvo suplėšyta. Dėl to ir teismas, vertindamas paviršutiniškai įrodymus ir nustatydamas įvykio aplinkybes, suklydo ir nepagrįstai pripažino ją kalta. Apelaintės manymu, ji turėjo teisę į būtinąją gintį nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jos turtą.

Skundo autorės įsitikinimu, teismas pažeidė jos, kaip kaltinamosios BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą proceso teisingumo (sąžiningumo) principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnį, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teismo nešališkumo principą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu kaltinanti pusė, tiek teismas turėjo išankstinę nuomonę ir buvo iš anksto nusiteikę priešiškai, todėl visus parodymus ir argumentus vertino kritiškai, laikė nepatikimais, jais nesivadovavo, tai grįsdami lakoniškais teiginiais apie mano bei nukentėjusiosios, liudytojų parodymų prieštaringumą. Kad teismas buvo šališkas mano atžvilgiu patvirtina ir tai, kad netenkino mano prašymo apklausti nurodytus liudytojus. Teismas, pripažinęs ją kalta, rėmėsi vien prielaidomis, nevertino jos, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų, vertino juos tendencingai, V. P. naudinga kryptimi ir juos iškreipdamas, bei užkirto jos, kaip kaltinamosios, teisę siekti teisingo visų bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimo. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad teismas iškraipė jos parodymus, kad ji V. P. traukė į save. Tai patikrinti galima išklausius ir teismo posėdžio įrašą.

Taip pat apeliantė nesutinku ir su civiliniu ieškiniu turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, nes byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad ji V. P. padarė kokią nors žalą. Be to, CK 6.253 str. 1 d., 5 d. pagrindu civilinė atsakomybė turėtų būti iš viso netaikoma.

Nuteistoji Z. G. atsikirtime į nukentėjusiosios V. P. apeliacinį skundą nurodo, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, nėra pagrindo ją pripažinti kalta pagal LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios V. P. atstovė advokatė V. Kisielienė prašė nukentėjusiosios V. P. apeliacinį skundą tenkinti jam išdėstytais motyvais, o nuteistosios Z. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji Z. G. ir jos gynėja advokatė R. G. prašė nuteistosios Z. G. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašė nukentėjusiosios V. P. ir nuteistosios Z. G. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios V. P. ir nuteistosios Z. G. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nukentėjusiosios V. P. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji V. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Z. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 139 str. 1 d., jos manymu Z. G. veiksmai atitinka LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėtis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti.

LR BPK 20 str. 5 d. numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. LR BPK 301 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu savaime neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Tik teismas, kuris turi būti objektyvus baudžiamosios bylos aplinkybių, proceso šalių atžvilgiu, gali užtikrinti, jog teismo nuosprendis būtų laikomas pagrįstu, o tai reiškia, kad jame padarytos išvados dėl padarytos nusikalstamos veikos, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų bus pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Būtent įžūlus elgesys, kaip LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdas, buvo inkriminuotas Z. G..

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu BK 284 str. 1 d. numatytų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai nepatvirtina, kad nuteistoji Z. G. savo veiksmais tyčia pažeidė viešąją tvarką. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai smurtiniai veiksmai prieš kitą asmenį padaromi viešoje vietoje, tokios veikos teisinis vertinimas priklauso nuo padarytos veikos motyvų. Nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis viešosios tvarkos pažeidimą nuo kitų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusioji V. P. buvo sužalota dėl neatsargumo. Byloje esantys duomenys pavirtina, kad Z. G. tyčia buvo nukreipta ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, kadangi buvusioje situacijos Z. G. veikė tariamos būtinos ginties sąlygomis, siekdama susigrąžinti jai nuosavybės teise priklausantį mobilaus ryšio telefoną, kurį buvo paėmusi nukentėjusioji V. P.. Vien tai, jog aplinkiniai girdėjo V. P. ir Z. G. keliamą triukšmą, neleidžia daryti išvados, kad Z. G. tyčia buvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą. Nors nukentėjusioji V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad viešoji rimtis buvo sutrikdyta dar iki jai paimant Z. G. telefoną, tačiau su šiais skundo argumentais sutikti negalima. Iš pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų R. C., A. J., L. D., G. Č., V. K., R. N., O. S. parodymų matyti, kad tik liudytoja R. C. matė kaip Z. G. mobilaus ryšio telefonu filmavo buhalterijos kabinete, kiti paminėti liudytojai triukšmą išgirdo tik po to kai nukentėjusioji V. P. buvo paėmusi Z. G. telefoną. Taigi nuteistosios Z. G. veiksmus – buhalterinių dokumentų filmavimą, ginčą dėl jų perdavimo buhalterijos kabinete nėra pagrindo kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimo, nes iš nustatytų aplinkybių Z. G. būdama buhalterijos kabinete ir žinodama apie savo išėjimą iš darbo ir visų dokumentų perdavimą savo veiksmais nesiekė sutrikdyti viešąją tvarką.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo Z. G. veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 138 str. 1 d. LR BK 138 str. 1 d. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, už kurį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. numatytų padarinių, o pagal LR BK 139 str. 1 d. atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. numatytų padarinių. Nusikaltimas, numatytas LR BK 138 str. 1 d., gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali nesunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertinęs bylos duomenų visetą pagrįstai nustatė, kad kaltinamoji Z. G. nukentėjusiąją V. P. sužalojo dėl neatsargumo, tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybė patvirtina, kad nuteistoji Z. G. veikė tariamos būtinosios ginties sąlygomis.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas LR BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai, grasinama kitiems žmonėms žodžiais, suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Tačiau jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. O tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Iš dalies nukentėjusiosios V. P., nuteistosios Z. G., liudytojų R. C., G. Č., iš dalies V. K. parodymais nustatyta, kad nuteistojo Z. G. veikė tariamosios būtinosios ginties sąlygomis, t.y. suklydusi dėl tariamo, tačiau realiai nebuvusio pavojingo kėsinimosi į jos turtą – nukentėjusiajai V. P. paėmus jos mobilaus ryšio telefoną, turėdama ir galėdama numatyti, kad iš tikrųjų tokio kėsinimosi nėra, dėl neatsargumo padarė žalos kito asmens sveikatai, t.y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios V. P. sveikatą. Nors nukentėjusioji V. P. nesutiko su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus. Liudytojos R. C., L. D., V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu iš esmės nuosekliai parodė, kad kaltinamoji Z. G. rėkė, kad vagia jos telefoną ir siekė savo mobilaus ryšio telefoną atsiimti iš nukentėjusiosios V. P.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusioji V. P. ne iš karto grąžino Z. G. telefoną. Liudytojos O. S. parodymais nustatyta, kad Z. G. reikalavo atiduoti telefoną, o V. P. padėjusi telefoną ant stalo pasakė, jog telefoną atiduoti tik, kai atvyks komisija iš savivaldybės.

Kolegija konstatuoja, kad nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl nusikalstamos veikos atsirado sunkūs padariniai ir tai turi būti pripažįstama kaltinamosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe (LR BK 60 str. 1 d. 11 p.), tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje esančių specialisto išvadų matyti, jog nukentėjusiajai d4l neatsargumo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir tai yra BK 139 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles tokio masto sveikatos sutrikdymas nustatomas tada, kai sužalojimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų (nenurodant maksimalaus termino) laikotarpiui. Be to, pagal LR BK 60 str. 2 d., skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog dėl Z. G. nusikalstamų veiksmų atsirado sunkių padarinių, todėl nėra pagrindo jos atžvilgiu pripažinti LR BK 60 str. 1 d. 11 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

LR BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Z. G. atžvilgiu pagrįstai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 6 p. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pakankamai išsamiai išdėstė argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas nesutikti neturi pagrindo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus susijusius su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajai V. P. atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi LR Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Pažymima tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vis dėlto, teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama nenubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Be to, teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu, negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusio asmens padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, tik iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, pagrįstai įvertino tai, kad neturtinė žala buvo padaryta tariamosios būtinosios ginties sąlygomis, kuomet vertinama, kad tai padaryta per neatsargumą, bei antra, kad žalą patyrusi nukentėjusioji elgėsi rizikingai. Z. G. padarė neatsargų nusikaltimą. Nusikalstamos veikos pobūdis laikytinas atsitiktiniu: nuteistoji sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiajai fizinio ir dvasinio skausmo, suluošinti nukentėjusiosios, ji sąmoningai nesiekė nagrinėjamojoje byloje nustatytų pasekmių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje esant neatsargiai kaltės formai, neturtinės žalos dydis atitinkamai mažesnis.

Taigi, įvertinus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, sumažindamas reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydį, šį sprendimą tinkamai motyvavo. Atsižvelgus į žalą padariusio asmens kaltę, jos formą, kaltinamosios turtinę padėtį, padaryto kūno sužalojimo mastą, kilusias pasekmes, įvertinus visas aplinkybes bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atlygintinos neturtinės žalos dydis pagrįstai sumažintas.

Nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios skundo dalį ir dėl, jos nuomone Z. G. paskirtos per švelnios bausmės rūšies. LR BK 61 str. 1 d., 2 d. yra nustatyta, jog skirdamas bausmę, teismas motyvuotai parenka bausmės rūšį bei jos dydį atsižvelgdamas į tai, ar yra nustatyta tik kaltininko atsakomybę lengvinančių, ar tik ją sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Priklausomai nuo to, teismas įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bei, atsižvelgęs dar ir į kitas LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, bausmę skiria skaičiuodamas ją nuo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus apžvalgoje dėl „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai)“ pažymima, kad LR BK 61 str. 1 d., 2 d. nuostatos išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. LR BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog Z. G. padarė neatsargų nusikaltimą, teisiama primą kartą. Sunkinančių aplinkybių Z. G. atžvilgiu nėra nustatyta, yra nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas Z. G. paskyrus ir sankcijoje numatytą bausmę – viešuosius darbus.

Dėl nuteistosios Z. G. apeliacinio skundo

Nuteistoji Z. G., nesutikdama su teismo išvada, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 139 str. 1 d. nurodo, jog ji nusikalstamos veikos nepadarė, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik nukentėjusiosios V. P. parodymais. Tačiau kolegijos įsitikinimu, šie apeliantės skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini, nes apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, argumentuotas, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip to reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d. Įrodymų vertinimo tvarka pažeista nebuvo, teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais pagal LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino net tik nukentėjusiosios V. P. parodymus, bet ir pačios nuteistosios, teisiamojo posėdžio matu apklaustų liudytojų A. J., R. C., G. Č., O. S., V. K., J. P., L. D. parodymus ir išdėstė išsamius argumentus kokiais parodymais grindžiama Z. G. kaltė ir kokius parodymus teismas vertina kritiškai. Šiame nuosprendyje aukščiau jau buvo pasisakyta, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistoji nukentėjusiajai nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl neatsargumo, veikdama tariamos būtinosios ginties sąlygomis, kas atitinka nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 139 str. 1 d.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji jau iš anksto buvo sumaniusi savo veiksmus, kad ji buvo pasikvietusi dar dvi pagalbininkes, nes šios nuteistosios versijos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad Z. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kaip jau buvo minėta pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Z. G. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, o tariamosios būtinosios ginties sąlygomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės Z. G. leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo, t.y. nukentėjusioji V. P. paėmė jai nuosavybės teise priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Z. G. šias aplinkybes suvokė klaidingai. Tačiau Z. G. turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindama šias aplinkybes, todėl jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip neatsargius nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta nuteistosios skundo argumentus susijusius su nukentėjusiajai V. P. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Byloje esantis nukentėjusiosios kūno pažiūros protokolas patvirtina, kad apžiūrint nukentėjusiąją V. P. po įvykio praėjus maždaug 4,5 val. nustatyta, jog ant nukentėjusios V. P. kaklo matyti horizontalia linija rausva dėmė, besitęsianti nuo vienos ausies apačios iki kitos, ant dešinio skruosto apie 1,5 cm žemiau akies matyti nubrozdinimas be kraujavimo žymių. Teismo medicinos specialisto išvadoje nukentėjusiajai V. P. pagal objektyvius duomenis dešinio skruosto srityje konstatuota 0,5X3 cm dydžio pilkšvai violetinė kraujosruva, kuri galėjo būti padaryta kietu buku daiktu, galimai 2009-03-31, vienu trauminiu poveikiu, nukentėjusiai esant bet kokioje padėtyje, sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Mažai tikėtina, kad šį sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati krisdama, ji trauminio poveikio metu galėjo jausti fizinį skausmą. Nukentėjusioji tyrimo metu pareiškė apie patirtą įvykio metu smaugimą, tačiau objektyviai jos akių vokų junginėse taškinių kraujosruvų nebuvo. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas V. Valiukas paaiškino, kad po įvykio fiksuotas odos paraudimas ant nukentėjusios kaklo iki jo atlikto specialiojo tyrimo galėjo natūraliai išnykti. Nukentėjusios asmens apžiūros protokolu fiksuota žymė ant kaklo galėjo atsirasti ir nukentėjusios bei bylos liudytojų nurodytu mechanizmu, t.y. kaltinamajai iš už nugaros ištiesta ir palenkta per alkūnę ranka apglėbus ir spaudžiant nukentėjusios kaklą iš priekio. Kraujosruva ant skruosto atsirado dėl nestipraus trauminio poveikio, patirto maždaug prieš 1-1,5 paros iki jo atlikto tyrimo, toks poveikis galėjo būti padarytas ir judesyje tais pačiais kaltinamosios apkabinimo nukentėjusios kaklą veiksmais, taip pat galėjo būti patirtas ir dėl kontakto judesyje su aplinkos daiktais. Taigi aptarti objektyvūs duomenys ir teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji buvo sužalota Z. G. veiksmais. Taip pat apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių ir tai, kad Z. G. savo veiksmais nukentėjusiąją susargdino, kad nukentėjusioji V. P. pernešė Z. G. veiksmais sukeltą psichotraumuojančią situaciją, sukėlusią adaptacijos sutrikimus, susitęsusią depresinę reakciją, kas nesunkiai sutrikdą jo sveikatą. Kadangi šiuos duomenis patvirtina ambulatorinė kompleksinė psichiatrinė psichologinė ekspertizė ir teisiamojo posėdžio metu ekspertės J. Z. Raščiauskaitės paaiškinimai, kurias abejoti nėra pagrindo. Nors kai kuriuose medicininiuose dokumentuose yra nurodyta klaidinga įvykio data, t.y. 2009-03-30, tačiau šis neaiškumas jau buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu ir nustatyta, kad tai yra tik rašymo apsirikimas.

Nepagrįstai skunde nurodoma ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atlikę ikiteisminį tyrimą buvo šališki. Apeliantės teigimu ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas pripažinti, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai buvo šališki. Kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad byloje buvo pažeisti LR BPK 60 straipsnyje numatyti reikalavimai, ar kad ikiteisminį tyrimą Z. G. byloje atlikę pareigūnai buvo šališki.

Pagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 417 str. 2 d., 3 d. nuostatas.

LR BPK 417 str. 2 d. nustatyta, kad, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio kodekso 407 str. nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas Z. G. nusikalstamas veikas iš LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d į LR BK 139 str. 1 d. pažeidė BPK normų reglamentuojančių perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą, taisykles, nes nepaklausė nukentėjusiosios, ar ši nesusitaikytų su kaltinamąją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas klaidą ištaisė. Buvo atliktas įrodymų tyrimas, pasiūlyta nukentėjusiajai V. P. susitaikyti su kaltinamąja, tam paskelbta pertrauka, tačiau nukentėjusioji V. P. ir kaltinamoji Z. G. nesusitaikė.

Nepagrįstai Z. G. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs ją kalta ir paskyręs viešųjų darbų bausmę pažeidė LR BK 46 str. 1 d. LR BK 46 str. 1 d. numatyta, kad viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialioje dalyje numatytais atvejais. LR BK 139 str. 1 d. sankcijoje yra numatyta viešųjų darbų bausmė, todėl apylinkės teismas LR BK 46 str. 1 d. nuostatų nepažeidė. LR BK 46 str. 1 d. numatyta, kad viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jei nuteistasis sutinka, todėl nuteistoji Z. G. nesutikdama atlikti viešuosius darbus, gali pasinaudoti savo teise, numatyta LR BK 46 str. 8 d.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.).

LR CK 6.249 straipsnyje nustatyta, jog turtinė žala, tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo, ir po jo, atsiradęs dėl tokios veikos, taip pat, nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Kolegijos konstatuoja, kad nukentėjusiosios V. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas ir įrodytas. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalos dydį išdėstė išsamius motyvus ir pagrįstai patenkino nukentėjusiosios V. P. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos padarymo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į LR BK 139 str. 1 d. nuostatomis saugomų vertybių svarbą, atsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai suprato įtvirtintus įstatyme t.y. CK 6.250 str., 6.282 str. neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl priteisė iš nuteistosios Z. G. būtent 5000 Lt dydžio neturtinę žalą nukentėjusiajai V. P.. Kolegija su apylinkės teismo motyvais sutinka, nes jie atitinka įstatymų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios V. P. atstovė advokatė V. Kisielienė prašė iš nuteistosios Z. G. priteisti nukentėjusiajai V. P. 1000 Lt už advokato suteiktas paslaugas, t.y. apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Pagal LR BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Nors nukentėjusiosios V. P. apeliacinis skundas atmetamas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo posėdžių trukmę bei intensyvumą, sprendžia, kad nukentėjusiosios V. P. turėtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą turi būti išieškotos iš nuteistosios Z. G..

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nukentėjusiosios V. P. ir nuteistosios Z. G. apeliacinius skundus atmesti.

Iš Z. G. priteisti nukentėjusiajai V. P. 1000 (vieną tūkstantį) litų turėtų išlaidų už advokato paslaugas.