- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-06
- Bylos Nr.
- 1A-4-511-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis (pirm.), Ričardas Gilys, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- M. G., D. Ž.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio, teisėjų Ričardo Gilio ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo ir nuteistojo D. Ž. apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo :
M. G. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas nuteistajam atidėtas 2 metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones - įspėjimą ir elgesio apribojimą 10 mėnesių, įpareigojant jį elgesio apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
M. G. pagal BK 302 str. l d. išteisintas.
D. Ž. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 4 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. G. ir D. Ž. yra nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 16 d., apie 6 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) kaime, Biržų rajone, veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, kėsindamiesi pagrobti pinigus - 2000 litų, panaudojo fizinį smurtą prieš L.M. D., nutraukė ją nuo dviračio, jai parkritus ant kelio, spausdami ranka nukentėjusiosios burną, taip atimdami galimybę priešintis, pagrobė jos rankinę 1 lito vertės su joję buvusiais jos asmens dokumentais: LR piliečio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio draudimo pažymėjimu Nr.(duomenys neskelbtini), pensininko pažymėjimu Nr.(duomenys neskelbtini), darbo pažymėjimu Nr.(duomenys neskelbtini), sanitarine knygele bei AB (duomenys neskelbtini) dokumentais, padarydamas nukentėjusiajai L.M. D. 1 lito turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistojo M. G. gynėjas prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. numatytas įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepatvirtinančiais jo kaltės. Liudytojo A. S. parodymai, kurie buvo vienas iš pagrindinių įrodymų, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl nelaikytini įrodymais. A. S. parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą gynėjas motyvuoja tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodė skirtingas užmokesčio už pieno gavimą aplinkybes, nurodė neteisingą pinigų išmokėjimo datą, ikiteisminio tyrimo pareigūnui nenurodė ikiteisminio tyrimo teisėjai pasakyto teiginio, kad M. G. jam sakęs, jog norėjo apiplėšti L.M. D.. Gynėjas mano, kad M. G., pasakodamas A. S. apie plėšimo aplinkybes, būtų elgęsis nelogiškai, nes jie nebuvo draugai, kartu neplanavo nusikaltimo, nebuvo bendrininkai.
A. S. parodymuose nurodė tik tokias aplinkybes, kurias pareigūnai buvo nustatę iki jo apklausos, todėl tai kelia abejonių jo parodymų patikimumu.
A. S. apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjai, nuteistieji šioje apklausoje nedalyvavo, nes dar nebuvo įtariamaisiais, todėl neturėjo galimybės užduoti liudytojui klausimus. Teisminio nagrinėjimo metu A. S. negalėjo atsakyti nei į vieną esminį gynybos klausimą apie parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes teigė nieko neprisimenantis, todėl buvo pažeista M. G. teisė į gynybą. Teismas nenuosekliai vertino liudytojo A. S. parodymus: patikėjo parodymais apie plėšimą, tačiau nesirėmė liudytojo A. S. parodymų dalimi apie automobilio „Ford Fiesta“, kuriuo nuteistieji esą atvyko į nusikaltimo vietą, vagystės aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje neaptarė aplinkybės, kad liudytoja A. B. neteisingai apibūdino M. G. akių spalvą.
Teismas galėjo remtis odorologinio tyrimo išvada tik tada, jeigu ant įvykio vietoje rastos kuprinės būtų tik M. G. biologiniai pėdsakai, o šiuo atveju ant kuprinės rasti ne tik šio nuteistojo, bet ir kito asmens biologiniai pėdsakai. Nepaneigta M. G. nurodyta aplinkybė, kad įvykio vietoje rasta kuprinė iš jo buvo pavogta prieš nusikaltimą.
Liudytojas G. Č. patvirtino M. G. alibi parodydamas, kad nusikaltimo dieną M. G. buvo namuose.
Apeliantas daro išvadą, kad teismas neaptarė byloje esančių esminių prieštaravimų, todėl nepagrįstai M. G. pripažino kaltu pagal BK 180 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Ž. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 180 str. 1 d. ir 302 str. 1 d.
Skunde nuteistasis teigia, kad teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir padaryti esminiai BPK pažeidimai. Teismas vertino įrodymus, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Nuteistasis nurodo sutikęs, kad byla būtų išnagrinėta, neapklausus R. D., galinčio patvirtinti jo alibi. Tačiau teismas, nurodydamas, kad, neapklausęs A. D., neturi galimybės patikrinti D. Ž. alibi, konstatavo, kad D. Ž. neįrodė savo nekaltumo ir šią aplinkybę vertino kaltinimo naudai, taip pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką (LAT senato 2003-06-20 Nutarimo Nr.40 3.1.6. p.).
Apeliantas teigia, kad liudytojos A. B. parodymai, nėra patikimi, nes jos apklausų protokolai suklastoti: byloje nėra dalies liudytojos apklausų ir asmens parodymo atpažinti protokolų, o dalis teksto vieninteliame apklausos protokole užtepta korektoriumi. Teismas nepagrįstai pastarosios aplinkybės nelaikė esminiu BPK pažeidimu, nes protokolą surašiusios liudytojos L. G. parodymai prieštarauja liudytojo V. J. parodymams apie protokolo taisymo laiką. D. Ž. liudytojai A. B. parodytas atpažinti iš fotonuotraukų, pažeidžiant šio procesinio veiksmo atlikimo taisykles, nes jis liudytojai A. B. turėjo būti parodytas atpažinti ne pagal nuotrauką, o betarpiškai, nes atpažinimo metu jau buvo sulaikytas, jo nuotrauka asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole aiškiai išsiskiria iš kitų asmenų nuotraukų, šioje nuotraukoje jis žymiai jaunesnio amžiaus nei buvo atpažinimų metu, protokole nurodytas neteisingas šio tyrimo veiksmo atlikimo laikas, byloje nėra visų parodymų atpažinti protokolų. A. B. parodymai nepatikimi, nes ši liudytoja ir liudytoja O. N. nurodė skirtingus pas jas apsilankiusių asmenų požymius. Apeliantas, atsižvelgdamas į liudytojo V. J. parodymus, kad jis nematė pėdsakų takelio iš įvykio vietos prie O. N. namo ir vietos sniege, kurioje ilsėjosi pas O. N. užėję asmenys, daro išvadą, abejoja, ar įvykio vietoje buvo viena, ar dviejų asmenų grupė, ar pas A. B. ir O. N. buvo atėję skirtingi asmenys.
Liudytojo A. S. parodymai taip pat nepatikimi, nes liudytojo nurodytas „(duomenys neskelbtini)“ yra ne pravardė, o vardo D. mažybinis trumpinys, kuriuo vadinamas dažnas D. Liudytojas nebeprisiminė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl gynyba negalėjo jam pateikti svarbių klausimų. Nukentėjusioji L.M. D. ir liudytojas V. V. paneigė A. S. nurodytą aplinkybę, kurią jis esą sužinojęs iš M. G., kad šis nuteistasis jam sakęs, kad pabaigti nusikaltimą jam sutrukdęs netikėtai pasirodęs automobilis, nukentėjusioji L.M. D. paneigė A. S. nurodytą aplinkybę, kurią jis esą taip pat sužinojęs iš M. G., kad nukentėjusiosios nepavyko surišti lipnia juosta, nes ji priešinosi. A. S. nurodė kitokias pinigų už supirktą pieną išmokėjimo aplinkybes nei nukentėjusieji ir nei jas patvirtina byloje esantys dokumentai, liudytojas nurodė kitokias nuteistųjų patekimo į įvykio vietą aplinkybes, nes nepasitvirtino automobilio „Ford Fiesta“ vagystė.
Nuteistasis teigia, kad A. S. nurodė tik tokias aplinkybes, kurias buvo galima nustatyti iš byloje jau iki liudytojo apklausos buvusių duomenų ir nedavė parodymų apie jokias aplinkybes, kurias žinotų, jei apie įvykį iš tikrųjų būtų sužinojęs iš M. G. pasakojimo.
Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų jo galimą prisidėjimą prie plėšimo ir būtų pagrindu 2005-02-22 atlikti kratą jo namuose. Apeliantas daro prielaidą, kad pareigūnams neva nustačius asmenį, pas kurį buvo ieškoma nusikaltimo įkalčių, vėliau buvo būtina tokio asmens nustatymą pateisinti.
D. Ž. pažymi, kad teismas, pažeisdamas BPK 307 str. 2 d., nuosprendyje nepadarė jokios išvados dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 302 str. 1 d. ir nenurodė, ar jis dėl šios veikos pripažįstamas kaltu, ar išteisinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis D. Ž. ir gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmetami.
Nuteistųjų D. Ž. ir M. G. kaltė įrodyta visuma byloje surinktų bei apylinkės teismo nuosprendyje aptartų įrodymų.
Nukentėjusiosios L. M. D. parodymai, pareiškimas protokolas bei telefoninio pranešimo policijai duomenys patvirtina, jog 2005 m. vasario 16 d., apie 6 val. 30 min., į pieno supirkimo punktą dviračiu važiuojančią nukentėjusiąją L. M. D. užpuolė du kaukėti jaunuoliai, nutraukė nukentėjusiąją nuo dviračio, ranka uždengė jos burną, atėmė rankinę su dokumentais ir pabėgo. Pinigų - 2000 litų nepagrobė, nes jie buvo ne rankinėje, o striukės kišenėje.
L.M. D. parodymus atitinka liudytojo V. V. parodymai, jog jis girdėjo riksmą, matė nukentėjusiąją L.M. D. bėgančią link Skavarovskių sodybos, nukentėjusioji šaukė, sakė ją užpuolė du kaukėti vyrai ir išplėšę rankinę pabėgo.
Liudytojos O. N. parodymai patvirtina, kad į jos sodybą buvo atėję du jaunuoliai, prašė mobiliojo ryšio telefono, kad galėtų paskambinti, ji telefono nedavė, po to jaunuoliai nuėjo A. B. namų kryptimi.
Liudytojos A. B. parodymai patvirtina, jog pas ją į namus užėjo du jaunuoliai, kurie sakėsi turintys bėdų, paprašė telefono ir juo naudojosi, nuo policijos darbuotojų slėpėsi jos namuose. Atvykusiam policijos darbuotojui ji pamelavo, kad jaunuolių jos namuose nėra. Vieną iš šių jaunuolių - D. Ž. ji atpažino ikiteisminio tyrimo metu, jis jai buvo anksčiau matytas bilijardinėje.
Iš A. B. telefono SIM kortelės (abonento Nr.(duomenys neskelbtini)) telefonų išklotinių matyti, jog 2005-02-16 nuo 9 val. 18 min. iki 11 val. 27 min. iš šio telefono buvo kelis kartus skambinta ir siustą SMS žinutės į telefoną priklausantį R. K. (abonento Nr.(duomenys neskelbtini)) bei į nuteistojo D. Ž. telefoną (abonento Nr.(duomenys neskelbtini)), priklausantį nuteistajam Ž. Minimu laiku 11 kartų iš nurodytų telefonų SIM kortelių buvo skambinta ir siustą SMS į A. B.
telefoną, (b.1.96,98, 102, 1 t.).
M. G. apeliacinio teismo posėdyje patvirtino, kad R. K. yra jo draugas.
Liudytojo V. J. parodymai patvirtina, jog įvykio dieną tirdamas L.M. D. apiplėšimą, sekė dviejų žmonių pėdsakais sniege, kurie iš įvykio vietos ėjo link sodybos (duomenys neskelbtini) k., po to link A. B. sodybos. Eidamas pėdsakais rado maišelį su NIKE ženklu. A. B. jam sakė, kad jaunuolių jos namuose nėra, o vėliau ji prisipažino, jog šią aplinkybę nuslėpė.
Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, jog einant pagal pėdsakus iš įvykio vietos, rastas ir paimtas minėtas maišelis, o dar toliau rasti išmesti L.M. D. dokumentai.
Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvados Nr.2517 matyti, jog ant šio maišelio rasti dviejų žmonių biologiniai pėdsakai, vieno iš jų - M. G..
Iš liudytojo A. S. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui matyti, jog M. G. planavo apiplėšti pieno punkto vedėją L.M. D. - pagrobti pinigus, skirtus sumokėti už pieną, rinko informaciją, kur L.M. D. gyvena, kaip vyksta į pieno punktą, iš jo telefono skambino L.M. D. teiraudamasis, kada bus pinigai už pieną. Vėliau M. G. jam sakė, kad su „(duomenys neskelbtini)“ bandė apiplėšti L.M. D., tačiau nepavyko - pagrobė tik rankinę. Parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. S. patvirtino teisiamojo posėdžio metu.
Telefoninių pokalbių išklotinių duomenys patvirtina, jog į nukentėjusiosios L.M. D. telefoną (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)) 2005-02-14 21 val. 33 min. skambinta iš A. S. telefono (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)) (T.l, b.l. 86). Be to, 2005-02-13 -2005-02-15 laikotarpiu užfiksuoti 24 pokalbiai tarp M. G. ir A. S. telefonų.
Visuma šių įrodymų patvirtina, jog L.M. D. 2005 m. vasario 16 d., apie 6 val. 30 min buvo užpulta ir apiplėšta dviejų jaunuolių, kurie po įvykio pabėgo. Policijos darbuotojams sekant iš įvykio vietos pasišalinusių asmenų pėdsakais, pakeliui buvo rastas maišelis (kuprinė) su A. G. biologiniais pėdsakais, išmesti L.M. D. dokumentai. Šių asmenų pėdsakai vedė link O. N. namų, po to į A. B. namus. Negavę telefono iš O. N., jie nuėjo link A. B. namų, kur gavo pasinaudoti telefonu bei kur jie slėpėsi nuo įvykį tiriančių policijos darbuotojų. Kitų asmenų persipynusių pėdsakų sniege pakeliui nerasta, nekelia abejonių, jog pas A. B. namuose buvo L.M. D. apiplėšę asmenys. Vieną šių jaunuolių - D. Ž. -A. B. atpažino, kaip asmenį, tuo kartu su kitu asmeniu buvusį jos namuose. Kad kitas L.M. D. apiplėšęs jaunuolis buvo A. G., patvirtina byloje surinktų duomenų visuma: A. G. ruošėsi apiplėšti L.M. D., ant minėto maišelio (kuprinės) rasti A. G. biologiniai pėdsakai, pas A. B. užėję asmenys skambino A. G. draugui, vėliau A. G. A. S. pasakojo apiplėšimo detales.
Nesutiktina su apeliacinių skundų argumentu, jog pas A. B. galėjo lankytis ne apiplėšę L.M. D., bet kiti asmenys. Apeliacinio teismo posėdyje liudytojas V. J. parodė, jog jis sekė dviejų asmenų batų pėdsakais sniege, vedusiais nuo įvykio vietos iki (duomenys neskelbtini) kaimo, tai buvo vieninteliai pėdsakai vedę į šį trijų sodybų kaimą, pakeliui šie pėdsakai nebuvo persipynę ar susimaišę su kitais pėdsakais. Šiuos V. J. parodymus patvirtino liudytojas R. K., taip pat buvęs įvykio vietoje. Skunde nurodomi prieštaravimai V. J. ir R. K. parodymuose nėra esminiai. Šie liudytojai skirtingai nurodo pėdsakų nuo A. B. namų link netoli jos namų esančios negyvenamosios sodybos, po to link sankryžos ir pasibaigusius kelyje link (duomenys neskelbtini) galimą atsiradimo laiką. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas R. K. parodė, kad pėdsakai nuo A. B. gyvenamojo namo link negyvenamosios sodybos matėsi tada, kai jie atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą su V. J. antrą kartą, o V. J. nurodė, kad pėdsakai jau buvo pirmo apsilankymo (duomenys neskelbtini) kaime metu. Liudytoja A. B. parodė, kad pareigūnams išvykus, abu jaunuoliai nubėgo link negyvenamojo namo, o tai atitinka liudytojo R. K. parodymus, kad šie pėdsakai atsirado jiems atvykus į (duomenys neskelbtini) kaimą antrą kartą. Minėtas prieštaravimas tarp liudytojų V. J. ir R. K. parodymų nėra esminis, nes A. B. parodymai patvirtina, jog minėtą dieną jos namuose lankėsi tik du jaunuoliai, kitų asmenų, išskyrus atvykusius policijos darbuotojus, nebuvo; iki (duomenys neskelbtini) kaimo iš įvykio vietos vedė tik dviejų asmenų pėdsakai, pėdsakai nebuvo persipynę ar susimaišę, kiti asmenys iš įvykio vietos į (duomenys neskelbtini) kaimą ir A. B. namus, nepalikdami pėdsakų, negalėjo patekti, nes sniego dangoje būtų likę kiti pėdsakai.
Liudytojos A. B. ir O. N. vienodai nurodė, kad pas jas apsilankę asmenys buvo jauno amžiaus ( A. B. nurodė, jog 18-20 metų amžiaus, O. N. - jog 17-18 metų amžiaus), abi liudytojos nurodė, jog vienas buvo aukštesnis, kitas žemesnis, o jų ūgio skirtumas apie 10 cm. Įvertinus A. B. ir O. N. nurodytus pas jas užėjusių asmenų požymius, taip pat nuteistųjų požymius, nėra pagrindo pripažinti, jog šie požymiai tiek skirtingi, jog būtų pagrindo laikyti, jog kalbama apie visiškai kitus asmenis bei būtų pagrindas atmesti kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, jog L.M. D. apiplėšė asmenys, vėliau slapstęsi pas A. B. -nuteistieji D. Ž. ir M. G..
A. B. nepakankamai gerai įsidėmėjo M. G. bruožus ir neatpažino M. G. pagal jo nuotrauką. Apklausų ikiteisminio tyrimo metu A. B. nurodė, jog aukštesniojo vaikino gerai neįsidėmėjo, todėl nėra pagrindo tikėtis, jog galėtų tiksliai nurodyti jo požymius. A. B. nurodė, jog galėtų atpažinti žemesnįjį vaikiną bei atpažino D. Ž.. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu A. B. buvo apklausta apie aplinkybes, kuriomis ji matė atpažintiną asmenį ( D. Ž.). Parodymo atpažinti metu A. B. nurodė, kad atpažįsta D. Ž. iš veido bruožų, paaiškino, kad įvykio metu matė šį asmenį be kepurės (1 t., 130-131 b.L).
Atmetami nuteistojo D. Ž. argumentai, jog jo atpažinimas atliktas neteisėtai: jis liudytojai A. B. turėjo būti parodytas atpažinti ne pagal nuotrauką, o betarpiškai; jo nuotrauka protokole aiškiai išsiskiria iš kitų asmenų nuotraukų, nes nuotraukoje jis žymiai jaunesnio amžiaus nei buvo atpažinimų metu; protokole nurodytas neteisingas šio tyrimo veiksmo atlikimo laikas; byloje nėra visų parodymų atpažinti protokolų; protokolas suklastotas dėl neaptartų taisymų korektoriumi. Kasacinės instancijos teismas šioje byloje pasisakė, jog A. B. atpažinimo procesinis veiksmas byloje atliktas taip, kad neatskleidžia jokio esminio BPK nuostatų pažeidimo. Nors BPK nuostatų požiūriu liudytojos A. B. parodymai tam tikrais atvejais užfiksuoti nukrypstant nuo įstatymo reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos nukrypimus aptarė, įvertino kaip nesudarančius esminio BPK pažeidimo, ir šios liudytojos parodymus leistinumo aspektu motyvuotai pripažino priimtinais.
Pirmos instancijos teismas, apklausęs protokolą surašiusią tyrėją L. G. ir tyrėją V. J., liudytojos A. B. apklausos protokole esančių taisymų atsiradimo aplinkybes išsiaiškino ir nuosprendyje aptarė. Liudytoja L. G. parodė, kad liudytojo V. J. papildomos apklausos metu duotus parodymus suklydusi užrašė ne V. J., bet A. B. apklausos protokole, o pastebėjusi klaidą, užtušavo tekstą korektoriumi. Tą pačią aplinkybę patvirtino liudytojas V. J.. Liudytojos A. B. apklausos protokolą gerai apžiūrėjus šviesoje, galima įskaityti korektoriumi panaikintą tekstą, kurio turinys atitinka liudytojo V. J. apklausos protokole užrašyto teksto turinį, po protokolu buvo įrašyta V. J. pavardė (b.l. 146, 1 t.). Todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad šie protokolo surašymo tvarkos pažeidimai nelaikytini esminiu BPK pažeidimu, yra teisinga. Be to, liudytojos A. B. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai apie esmines jai žinomas bylos aplinkybes sutampa su jos ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais parodymais.
Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog A. S. parodymai gauti neteisėtai, pažeidžiant nuteistųjų teisę į gynybą, todėl jais negalima vadovautis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi šioje byloje konstatuota, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje nėra imperatyviai nustatyta proceso stadija, kurioje asmeniui, įtariamam ar kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis, kuri gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje. Todėl, jeigu įtariamasis ar kaltinamasis, neturėjęs galimybės apklausti liudytoją (nukentėjusįjį) ikiteisminio tyrimo metu, tokią galimybę turėjo bylos teisminio nagrinėjimo metu, jo atitinkama teisė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje, nėra pažeista. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai. Liudytojas A. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas. M. G. ir D. Ž. jame dalyvavo, jų gynėjai uždavė šiam liudytojui klausimų. Faktas, kad liudytojas pareiškė neprisimenantis aplinkybių ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, nėra pagrindas teigti, kad suvaržytos M. G. ir D. Ž. teisės ar nėra galimybių patikrinti atitinkamus įrodymus teisme.
Taip pat atmestini, nes nepagrįsti skundų argumentai, jog grįsti nuteistųjų kaltės A. S. parodymais negalima dėl jų nenuoseklumo ir prieštaringumo.
Kaltinime M. G. ir D. Ž. nurodytos aplinkybės nesiejamos su netoli įvykio vietos rastu vogtu automobiliu „Ford Fiesta“, todėl kitaip, nei nurodoma skunduose, apylinkės teismas neturėjo pagrindo tirti ir vertinti su šia baudžiamąja byla nesusijusių duomenų, kas nustatyta kasacinės instancijos teismo nutartyje šioje byloje.
Atmestinas nuteistojo M. G. gynėjo argumentas, jog A. S. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui apie M. G. ruošimąsi apiplėšti L.M. D. nesivadovautina, nes liudytojas A. S. šios aplinkybės nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno. Prieštaravimų šioje liudytojo parodymų dalyje nėra, nes šiuo atveju liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui ir tyrėjui nurodė ne skirtingas aplinkybes, tačiau apklausiamas teisme nurodė daugiau įvykio aplinkybių ir jas papasakojo plačiau. A. S. parodymų dalis apie M. G. veiksmus ruošiantis daryti apiplėšimą visumoje nuosekli.
Nuteistojo M. G. gynėjas teigia, jog iš esmės skiriasi A. S. parodymai apie apmokėjimo už supirktą pieną gavimo aplinkybės, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnui liudytojas teigė M. G. sakęs, kad jo tėvai gavo pinigus 2005-02-14, o teisėjui nurodė, kad jam tėvas 2005-02-14 pasakė gavęs pinigus už supirktą pieną, jis apie tai pasakęs M. G.. Tarp A. S. parodymų apie šias aplinkybes esminių prieštaravimų nėra, nes liudytojas A. S. abiem skunde minimais atvejais nurodė tą pačią datą. Pagal L.M. D. parodymus ir AB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį pinigai buvo išmokėti 2005-02-15, tačiau įvertinus tai, kad A. S. pinigų pats negavo, apie pinigų išmokėjimą sužinojo iš kitų asmenų, jis šios datos galėjo gerai neįsidėmėti ir apklausiamas nurodyti netiksliai. Be to, ši data neturi esminės reikšmės, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. A. S. abiejose apklausose vienodai nurodė aplinkybę, jog M. G. teiravosi, kada bus mokami pinigai pieno tiekėjams, kitos informacijos, reikalingos padaryti šiam nusikaltimui. Nukentėjusioji L.M. D. parodė, jog 2005-02-14 jai telefonu paskambinęs jaunas vyras klausė, ar bus mokami pinigai už pieną, o iš telefono skambučių išklotinės matyti, jog jai skambinta būtent iš A. S. telefono. A. S. parodymus, kad M. G. teiraudavosi pas A. S. informacijos, reikalingos plėšimui įvykdyti, o A. S. šią informaciją jam teikė, atitinka aptariamu laikotarpiu užfiksuotas didelis skambučių kiekis tarp jų telefonų.
Atmestini skundų argumentai, jog A. S. parodymais negalima vadovautis ir dėl juose esančių kitų netikslumų - dėl lipnios juostos panaudojimo, automobilio pasirodymo plėšimo metu. A. S. parodymai dėl plėšimo įvykdymo aplinkybių duoti ne apie tai, ką jis pats matė šio nusikaltimo darymo metu, tačiau apie tai, ką apie plėšimo įvykdymą girdėjo iš kitų asmenų. Todėl dėl A. S. parodytų dalies aplinkybių netikslumo nėra pagrindo atmesti A. S. parodymus apie aplinkybes, jo paties sužinotas betarpiškai ir atitinkančias kitus byloje surinktus duomenis.
M. G. gynėjas teigia, kad M. G. elgesys po plėšimo padarymo, kuomet nuteistasis apie nusikaltimą smulkiai papasakojo liudytojui A. S., būtų nelogiškas, nes nuteistasis ir liudytojas nebuvo draugai, kartu neplanavo nusikaltimo, neturėjo vienas kitam jokių įsipareigojimų. Tačiau byloje esančios telefoninių pokalbių suvestinės kaip tik rodo, jog 2005 m. vasario 14-15 dienomis užfiksuota 24 pokalbiai tarp M. G. ir A. S. telefonų, iš jų 4 pokalbiai po to, kai iš A. S. telefono buvo paskambinta į nukentėjusiosios L.M. D. telefoną. Tai atitinka A. S. parodymus, jog prieš nusikaltimą jie intensyviai bendravo. M. G. pats neturėjo reikiamos informacijos plėšimui pasirengti, todėl ją turėjo gauti iš kitų asmenų. Netikėti A. S. parodymais, jog M. G. apie tai klausinėjo pažįstamo vietinio gyventojo A. S., nėra pagrindo. A. S. parodė, jog jis nuteistajam M. G. nurodė, kur yra pieno supirkimo punktas, L.M. D. gyvenamąją vietą, jos maršrutą, 2005-02-14 paskolino savo telefoną nuteistajam paskambinti nukentėjusiajai, o M. G. žadėjo už pagalbą atsilyginti. Todėl tai, kad M. G. po nusikaltimo A. S. papasakojo apie nepasisekusį plėšimą, vertintina kaip logiška nuteistojo M. G. ir liudytojo A. S. santykių tąsa.
Specialisto išvada dėl M. G. biologinių pėdsakų buvimo ant kuprinės su „Nike“ logotipu kaip įrodymu pirmos instancijos teismas vadovavosi pagrįstai. Šis daiktas rastas apžiūros metu sekant pėdsakais iš įvykio vietos. Teismo posėdžio metu apžiūrėjus šį daiktinį įrodymą, M. G. pripažino, kad tai jo daiktas. Šį daiktą pagal jo formą galima pavadinti ir kuprine ir maišeliu. Specialisto išvadoje konstatuota, kad ant kuprinės yra sumaišyta M. G. ir dar vieno asmens biologinių pėdsakų. Tikimybė, kad ant kuprinės yra M. G. biologinių pėdsakų, yra ne mažesnė kaip 99, 99993 % (1 t., 172 b.l.). M. G. biologinės kilmės medžiagos buvimas ant jam priklausančio daikto neabejotinai patvirtina, kad jis šį daiktą lietė ir juo naudojosi. Tai, kad ant kuprinės rastas ir kito asmens biologinis pėdsakas, nepaneigia M. G. pėdsako ant šios kuprinės buvimo fakto. Vertinant nuteistojo M. G. versiją, kad ši kuprinė(maišelis) buvo prarasta prieš nusikaltimą, matyti, kad ši versija byloje atsirado ne iš karto. M. G., pirmą kartą apklaustas įtariamuoju, apie kuprinės praradimą nieko nenurodė (2 t., 57 b.l.), o antrosios apklausos metu jis buvo specialiai apklausiamas dėl biologinių pėdsakų, rastų ant kuprinės, tačiau parodė, jog kuprinės iš jo niekas nepavogė ir jis jos niekur neišmetė, o kaip atsirado kuprinė su jo biologiniais pėdsakais, nieko negali paaiškinti, apklausos pabaigoje teigė nebeprisimenantis, ar apskritai turėjo kuprinę (2 t., 63 b.l.). Tik vėlesnių apklausų metu jis iškėlė versiją, kad jo kuprinė su „Nike“ ženklu, kurioje buvo sportinė apranga, buvo pavogta gimnazijoje iki nusikaltimo (2 t., 67; 75-76 b.l.). Teisminio nagrinėjimo metu M. G. parodė, kad kuprinė buvo pavogta 2005 m. sausio mėn. Nuteistojo parodymų apie pavogtą kuprinę su asmeniniais daiktais nepatvirtino liudytojas G. Č., nuteistojo motinos sugyventinis, tuo metu gyvenęs kartu su M. G.. Taigi, nuteistojo parodymus, kad jo kuprinė, rasta plėšimo vietoje, buvo iš jo pavogta iki šio nusikaltimo, apylinkės teismas pagrįstai įvertino kaip gynybinę versiją.
D. Ž. skunde teigia, kad pravarde „(duomenys neskelbtini)“ gali būti vadinamas bet kuris asmuo, turintis vardą D., todėl A. S. parodymai, jog M. G. jam sakęs nusikaltimą padaręs kartu su „(duomenys neskelbtini)“, negali būti laikomi jo kaltės įrodymu. Aplinkybę, kad draugai D. Ž. vadina „(duomenys neskelbtini)“, patvirtino jis pats, o liudytojas A. S. teismo posėdyje D. Ž. įvardijo kaip asmenį, kurį jis pažįsta „(duomenys neskelbtini)“ pravarde. Sutiktina, jog pravardė savaime nepatvirtina konkretaus asmens tapatybės, tačiau šie duomenys, sugretinti su kitais byloje esančiais duomenimis - jog pėdsakai iš nusikaltimo vietos vedė į A. B. namus, jog A. B. atpažino būtent D. Ž. ir kt., drauge su minėtais A. S. parodymais patvirtina, jog vienas iš L.M. D. apiplėšusių asmenų buvo D. Ž..
Atmestinas D. Ž. skundo teiginys, jog jis apkaltintas, nes pareigūnai turėjo pateisinti pas jį atliktą kratą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nutartis atlikti kratą priimta remiantis policijos tyrėjo tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog gauti operatyvinės veiklos duomenys leidžia manyti, kad D. Ž. dalyvavo plėšime ir jo bute yra tyrimui reikšmingų daiktų (1 t., 62-63 b.l.). D. Ž. pripažintas kaltu vadovaujantis kitais byloje teisėtai surinktais įrodymais, o ne kratos duomenimis. Kratos metu bylai reikšmingų daiktų nerasta, o neturintys reikšmės tyrimui daiktai jam grąžinti (1 t., 64-65; 68 b.l.). D. Ž. skundo teiginį, esą pareigūnams iškilo būtinybė po kratos neteisėtai jį apkaltinti, paneigia ir tai, kad remiantis tais pačiais operatyviniais duomenimis, krata buvo atlikta ir kito asmens bute, tačiau nesurinkus įkalčių, įtarimai šiam asmeniui nebuvo pareikšti (21., 62; 69-71 b.l.).
Nepagrįsti teiginiai, jog teismas D. Ž. perkėlė įrodinėjimo pareigą ir neištyręs jo alibi aplinkybes vertino kaltinimo naudai. Teismas nuosprendyje nenurodė, kad D. Ž. kaltę patvirtintų ta aplinkybė, jog neapklaustas A. D. ir šia aplinkybe D. Ž. kaltės negrindė. Teismas iš tiesų neapklausė A. D., kuris, pagal D. Ž. parodymus, esą, patvirtintų jo versiją, jog D. Ž. naktį iš 2005-02-15 į 2005-02-16 jis nakvojo šio asmens namuose. Apklausti A. D. nėra galimybės, nes nepavyko nustatyti tokio D. Ž. nurodyto asmens buvimo vietos ( T.5, b.l. ). Tačiau ši D. Ž. versija apie nakvojimą pas R. D. nenuosekli ir teismas pagrįstai ja nepatikėjo. D. Ž. ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje nurodė nusikaltimo metu buvęs namuose, antrojoje - teigė, kad tikriausiai buvo namuose, o trečiojoje apklausoje visai nenurodė jokio alibi (1 t., 5; 23-24; 30-31 b.l.). Versiją apie tai, kad nusikaltimo metu miegojo A. D. namuose, D. Ž. iškėlė tik teismo posėdyje, tačiau teismui siekiant ją patikrinti ir A. D. iškviesti apklausai nepavykus, D. Ž. nurodė, kad A. D. išvykęs į užsienį ir sutiko, kad byla būtų nagrinėjama, neapklausus šio asmens (3 t., 85; 88 b.l.). Ši D. Ž. versija prieštarauja kitiems bylos duomenims. D. Ž. parodė, jog savo telefono kitiems asmenims nebuvo perdavęs, naktį iš 2005-02-15 į 2005-02-16 iki 12-13 val. miegojo R. D. namuose, su M. G. aptariamu laiku telefonu nekalbėjo. Tačiau telefono išklotinių duomenys rodo, jog 2005-02-16 prieš nusikaltimą nuo 0 val.10 min. iki 2 val. 32 min. tarp D. Ž. ir M. G. telefonų susisiekta 4 kartus, o su kitais abonentais 37 kartus. Be to, nurodytu laiku iš D. Ž. telefono, kurio IMEI Nr.(duomenys neskelbtini) užfiksuoti telefoniniai pokalbiai skirtingose mobilaus ryšio operatoriaus „Bitė“ bazinėse stotyse (l val. 14 min-bazinėje stotyje (duomenys neskelbtini), 1 val. 20 min.- (duomenys neskelbtini), 1 val. 35 min-(duomenys neskelbtini)), o tai rodo, kad naktį prieš nusikaltimą keitė savo buvimo vietą. Šie duomenys prieštarauja versijai, jog D. Ž. visą naktį buvo R. D. namuose. D. Ž. parodymų nenuoseklumas rodo, jog jo versija apie buvimą pas A. D. yra nepagrįsta, paneigta kitais byloje surinktais įrodymais - nukentėjusiosios L.M. D., liudytojų A. B., V. J., V. V., O. N. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, telefoninių pokalbių išklotinių duomenimis ir vertintina kaip pasirinkta gynybos taktika.
Teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktus įrodymus, juos ištyręs ir sugretinęs nustatė tarpusavio ryšį ir įvertino jų visumą. Teismo išvada dėl nuteistųjų kaltės padarius plėšimą pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl skundų argumentai, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
NUTARĖ:
Nuteistojo M. G. gynėjo Arvydo Penelio ir nuteistojo D. Ž. apeliacinius skundus atmesti.