Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-278-282/2009

2.1.7.3., 2.1.7.4., 2.4.6.3.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. gruodžio 22 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. (J. S.) pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2009-02-04 iki 2009-06-04.

Iš J. S. priteista A. Ž. 877,50 Lt turtinės žalos atlyginimui.

AB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakymas nuo dalies ieškinio nepriimtas ir AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys patenkintas visiškai priteisiant iš J. S. 172 403,25 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. (J. S.) nuteistas už tai, kad jis 2001-11-06 apie 7 valandą (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) sankryžoje į (duomenys neskelbtini) kaimą, veikdamas bendrininkų grupėje su A. K. (A. K.), kurio atžvilgiu 2005-05-21 yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, bei nenustatytais asmenimis, vadovaujamas nusikaltimo organizatoriaus A. J., kurio atžvilgiu 2005-05-21 yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, užpuolė vilkiko ,,SKANIA R 124“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją A. Ž., kartu su A. K. jį sumušė, suduodami nukentėjusiajam ne mažiau nei 4 smūgius rankomis į galvą, veidą, krūtinę, nugarą, kitas kūno vietas, smaugė jį, lipnia juosta surišo rankas bei užklijavo burną bei akis, po to jis kartu su A. K. jėga nutempė nukentėjusįjį A. Ž. į mišką, kur pririšo prie medžio, grasino nužudyti ir tokiu būdu, panaudoję prieš nukentėjusįjį A. Ž. fizinį smurtą, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei atėmė galimybė priešintis, kartu su kitais nenustatytais nusikaltimo bendravykdytojais pagrobė didelės vertės 350 987,25 Lt svetimą AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: 252 901 Lt vertės vilkiką ,,SKANIA R 124“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 95527 Lt vertės puspriekabę ,,KRONE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 476,53 Lt vertės mobilaus ryšio telefono aparatą ,,NOKIA 5110“; 112,50 Lt vertės licenzijos kortelę Nr. (duomenys neskelbtini); 384 Lt vertės ADR komplektą pavojingų krovinių pervežimui; 190 Lt vertės kopėčias; 380 Lt vertės įrankių dėžę; 317,22 Lt vertės vilkiko signalizaciją; 250 litrus 470 Lt vertės dyzelinio kuro; 24,44 Lt vertės kuro kortelę AS; 185 Lt vertės TIR knygutę X(duomenys neskelbtini); vilkike buvusius dokumentus: vilkiko transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini); sertifikatą EURO 2 Nr. (duomenys neskelbtini); sertifikatą pavojingiems kroviniams vežti (duomenys neskelbtini), gamyklos sertifikatą Nr. (duomenys neskelbtini); tachografo patikros liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); puspriekabės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini); EURO 3 sertifikatą (duomenys neskelbtini); sertifikatą pavojingiems kroviniams vežti (duomenys neskelbtini); UAB „SCANBALT TRAILER“ išduotą puspriekabės gamintojo sertifikatą (duomenys neskelbtini); tinkamumo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); licenzijos kortelę Nr. (duomenys neskelbtini); 4 vnt. liudijimų - (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vežti krovinį; transporto licenzijos kortelę Nr. (duomenys neskelbtini); 8 vnt. kuro kortelių: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini); o taip pat, tuo pat metu pagrobė vilkiko vairuotojo A. Ž. 877,50 Lt vertės asmeninį turtą: 130 Lt vertės dujinę viryklę; 100 Lt vertės striukę; 350 Vokietijos markių (647,50 Lt); beverčius apatinius rūbus; A. Ž. asmens pasą (duomenys neskelbtini); vairuotojo pažymėjimą (duomenys neskelbtini); ADR kursų pažymėjimą (duomenys neskelbtini); medicininę pažymą (duomenys neskelbtini); sveikatos žinių atestavimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini); sveikatos draudimo polisą.

Nuteistasis J. S. ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti.

Prokurorė prašo atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo konstatuotais faktais ir viso baudžiamojo proceso metu neigė kartu su A. K. ir A. J. dalyvavęs užpuolant vilkiko vairuotoją A. Ž. ir pagrobiant pastarajam bei AB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Visgi, bylą nagrinėjant pirmosios (t. 3, b. l. 253-255) ir apeliacinės instancijos teismuose J. S. pripažino, kad jam buvo žinoma apie A. K. įvykdytą nusikaltimą, tačiau apie tai nepranešė policijai, dėl ko, apelianto manymu, jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 237 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją ir ištyrusi surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių J. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d.

Apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl plėšimo, kvalifikuoto pagal BK 180 str. 3 d., argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, įrodymus vertino, remdamasis išskirtinai Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendžiu (t. 3, b. l. 21-31), kuriuo dėl to paties nusikaltimo taip pat buvo pripažinti kaltais A. J. ir A. K., kas jo kaltės dėl dalyvavimo plėšime neįrodo. Be abejonės, priimant paminėtą Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, buvo sprendžiami A. J. ir A. K., o ne J. S. kaltės bei baudžiamosios atsakomybės klausimai. Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs ir nepanaikintas, todėl remtis minėtu nuosprendžiu Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia. Tačiau, priimant bet kurį kitą teismo nuosprendį, pastarąjį teismas turi pagrįsti teisiamajame posėdyje, surengtame dėl konkretaus kaltinimo konkrečiam asmeniui, ištirtais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamojo proceso įstatymo normas (BPK 301 str.) ir savo sprendimą iš dalies grindė Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendyje išdėstytais įrodymais, teisiamajame posėdyje jų neištyręs iš esmės. Baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 276 str. 5 d.) numato galimybę, bylą nagrinėjant teisme iš naujo, į surengtą naują teismo posėdį nekviesti anksčiau teismo posėdyje apklaustų liudytojų, o jų parodymus, duotus pirmiau teismo posėdžio metu, balsu perskaityti. Apylinkės teismas pažeidė ir šią nuostatą. Liudytojo V. K. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas balsu perskaitė teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 256) ir kuriais rėmėsi, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo išsakyti ne pastarojo, įrodymų tyrimo metu, o pacituoti 2005-01-18 prokuroro baigiamojoje kalboje (t. 3, b. l. 35-49), todėl tai nelaikytina liudytojo, apklausto ankstesnio bylos nagrinėjimo metu, parodymų perskaitymu.

J. S. buvo kaltinamas toje pačioje byloje ir to paties nusikaltimo padarymu, kaip ir Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti jo bendrininkai A. J. ir A. K.. Laikytina, kad ankščiau Šiaulių apygardos teisme nagrinėta baudžiamoji byla dėl pareikštų kaltinimų A. J. ir A. K., kuomet J. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į kitą, yra ta pati byla, kurią nagrinėjo Radviliškio rajono apylinkės teismas ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį J. S. atžvilgiu. Baudžiamojo proceso įstatymas numatė galimybę apylinkės teismui į teisiamąjį posėdį nekviesti liudytojų, apklaustų ankstesniuose teismo posėdžiuose nagrinėjant tą pačią bylą, tačiau teismas netinkamai interpretavo minėtą nuostatą. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra esminiai ir jų ištaisymas yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Todėl apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – balsu perskaitė ankstesnio bylos nagrinėjimo metu duotus liudytojų parodymus, dėl ko proceso dalyviai, tame tarpe ir apeliantas, pastabų nepareiškė.

Visgi, ir nustačius apylinkės teismo padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus, kolegija pažymi, kad J. S. apeliaciniame skunde išreikštas teiginys, jog pirmosios instancijos teismas J. S. pripažino kaltu vien dėl to, kad Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendžiu buvo nuteisti A. J. ir A. K., nepagristas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikdamas savitą įvykio aplinkybių ir surinktų įrodymų vertinimą, nurodė, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo betarpišką dalyvavimą 2001-11-06 plėšime, todėl jo parodymai vertintini, kaip teisingi. Vienų ar kitų įrodymų nebuvimas iš esmės nelemia teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje. Nei viena įrodymų rūšis baudžiamajame procese nėra prioritetinė prieš kitas. Teismas įrodymus vertina ne atskirtai vienus nuo kitų ir sprendimą priima įvertinęs tik jų visetą (BPK 301 str.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidauja apeliantas, nereiškia, kad teismas bylą išnagrinėjo turėdamas išankstinę nuomonę ir tuo pažeidė BPK 1 str., 241 str. 2 d. reikalavimus.

Apeliantas savo skunde jokių naujų įrodymų, į kuriuos būtų neatsižvelgta, neįvardino, nurodydamas tik, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina jo nuosekliai ir vienodai atpasakotas įvykio aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. S. viso baudžiamojo proceso metu buvo apklausiamas ne vieną kartą ir šių apklausų analizė akivaizdžiai paneigia nuteistojo teiginius apie jo neva nuoseklius ir vienodus parodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal teisinės pagalbos prašymą, pareiškus J. S. įtarimą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. dėl 2001-11-06 įvykdyto plėšimo (t. 3, b. l. 8-9; 12-13), J. S. 2004-05-25 Latvijos Respublikoje buvo apklaustas įtariamuoju (t. 3, b. l. 14-15; 16-18). Tą sykį J. S. dėl jam pareikšto įtarimo savo kaltės nepripažino visiškai ir nurodė, kad 2001 metų rudenį su A. K., tikslu užsidirbti pinigų už automobilio pergabenimą iš Lietuvos į Latviją, taksi automobiliu nuvyko iki Latvijos-Lietuvos sienos, kur juos pasitiko 2 vyrai su baltos spalvos lengvąja mašina, kurie juos nuvežė į kažkokią gyvenvietę, kurioje juos pasitiko du vyrai su pilkos spalvos japoniško modelio mašina. Pasak J. S., pokalbio metu su pasitikusiais vyrais paaiškėjo, kad pastarieji neketina mokėti avanso už mašinos parvarymą iš Lietuvos į Latviją, todėl jie nesiėmė to darbo, nusprendė grįžti į Latviją ir paprašė tų pačių vyrų, kurie vežė juos nuo Lietuvos-Latvijos sienos su balta mašina, kad pastarieji nuvežtų juos atgal, iki Latvijos sienos (t. 3, b. l. 16-18). Iš tokių nuteistojo J. S. parodymų galima susidaryti įspūdį, jog niekas niekam nesiūlė įvykdyti nusikaltimą ir apie jokį nusikaltimą jam nebuvo žinoma. Iš esmės, nepripažindamas savo kaltės, tokius pat parodymus, ankščiau, 2004-12-08, bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme (t. 4, b. l. 152-155), davė ir A. K.. Apklausiamas įtariamuoju vėliau, 2009-02-06 (t. 3, b. l. 67-68), teisiamajame posėdyje (t. 3; 253-255) ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme J. S. iš esmės atpasakojo kitokią įvykių eigą ir pripažino, kad tuomet, kai du vyrai nuo Latvijos-Lietuvos sienos nuvežė jį ir A. K. pas kitus du vyrus, laukusius su pilkos spalvos automobiliu, kurių vienas prisistatė Arūnu (A. J.), pastarieji jiems paaiškino, ką reikės daryti. Pasak J. S., supratęs, kad tie vyrai siūlo jam ir A. K. dalyvauti neteisėtoje veikoje, jis dalyvauti atsisakė, o A. K. sutiko. Apeliantas teigė, kad jam atsisakius, A. K. vienas negalėjo įvykdyti užduoties, todėl A. (A. J.) kažkam paskambino ir kitu automobiliu, galimai juodos spalvos ,,Mersedesu“, atvyko dar du vyrai, kurių vienas pasiliko su A. K. įgyvendinti numatytą sumanymą, o jis su tuo kitu atvykusiu vyriškiu išvažiavo ir apie 2 valandas praleido drauge – buvo kažkokioje sodyboje, pietavo ir pan. Nuteistasis teigė, kad po kokių 2 valandų tas vyras, su kuriuo jis praleido 2 valandas, nuvežė jį į tą vietą miške, kur buvo A. K.. J. S. teigimu, miške priėjęs prie A. K. jis pamatė dar vieną žmogų, pririštą prie medžio, uždengtomis akimis. A. K. jam paaiškino, kad tai furgono vairuotojas. Tuo metu atvyko tie patys du vyrai, kurie vežė jį ir A. K. nuo Latvijos-Lietuvos sienos, ir vienas iš jų atėjo į mišką ir, atsineštu užtiesalu, apklojo pririštą vairuotoją, po ko juos nuvežė iki Lietuvos-Latvijos sienos.

Paprastai, ilgas laiko tarpas, praėjęs po įvykių, menkina žmogaus gebėjimą savarankiškai atsiminti įvykių detales ir net patį įvykį. Iš aptartų apelianto parodymų akivaizdu, kad pastarieji keitėsi ne natūraliai, ne dėl objektyvių faktorių. Darant prielaidą, kad J. S., visgi, geba atsiminti įvykius geriau praėjus ilgesniam laikui nei praėjus mažiau laiko, jo parodymai galėtų skirtis tik detalėse, bet ne iš esmės.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų yra aišku, kad su baltos spalvos automobiliu ,,VW Passat“ A. K. ir J. S. prie Lietuvos-Latvijos sienos pasitiko, o po to parvežė atgal liudytojai V. K. ir D. T.. Taip pat nustatyta, kad vienas iš vyriškių, kuris A. K. ir J. S. aiškino apie užduoties atlikimo aplinkybes, buvo A. J., kuris įsigaliojusiu Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu organizavęs plėšimą, dėl kurio buvo pareikštas kaltinimas ir J. S.. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad pririštas prie medžio žmogus su uždengtu veidu buvo pagrobto vilkiko vairuotojas nukentėjusysis A. Ž.. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie vyrą su kuriuo, kaip teigia apeliantas, jis buvo tada, kuomet kažkas darė nusikaltimą. Taigi, apelianto versija apie, jo teigimu, kitus asmenis, galinčius patvirtinti, jog jis nedalyvavo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, nepagrysta.

Nuteistasis, argumentuodamas tuo, kad nukentėjusysis A. Ž. neatpažino jo, kaip asmens dalyvavusio apiplėšime, V. K. ir D. T. nematė apiplėšimo vyksmo, todėl negalėjo paaiškinti kas, kur ir kaip vyko, o A. K. irgi neparodė apie jo tiesioginį dalyvavimą nusikaltimo padaryme, teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina jo nuoseklius parodymus. Iš ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų yra aišku, kad A. Ž. jį užpuolusių ir pagrobusių vilkiką asmenų neįsidėmėjo, nes buvo tamsu, vadinasi, atpažinti ar neatpažinti jų negalėjo. V. K. ir D. T. apiplėšimo eigos nematė ir davė parodymus tik apie tas aplinkybes, kurios pastariesiems buvo žinomos. Iš A. K. parodymų akivaizdu, kad pastarasis išvis neigė ką nors žinantis apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl natūralu, kad jis nusikaltimo dalyviais neįvardino nei savęs, nei kitų asmenų. Tuo pačiu pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jau minėtą ir vėlesnių apklausų metu iškeltą J. S. versiją, kad jis apiplėšimo metu buvo ne su A. K., o su kitu asmeniu ir kitoje vietoje. Taigi, nei vienas iš aptartų ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nepatvirtina J. S. versijos ir tuo pačiu nepaneigia jo kaltės.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje ir apeliaciniu skundu J. S. mėgino įtikinti, kad įvykio vietoje jis atsidūrė nežinodamas, kad tai nusikaltimo padarymo vieta, tačiau surinkti įrodymai byloja priešingai. Nukentėjusysis A. Ž. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad jį užpuolė ir mušė du rusakalbiai asmenys, nukritus jam ant žemės, pastarieji surišo rankas, užrišo burną, akis, dviese nuvedė į mišką ir rišdami prie medžio rusiškai kalbėdami liepė nešaukti (t. 1, b. l. 60-62; t. 3, b. l. 23-24; 207-208). Iš nukentėjusiojo parodymų yra aišku, kad įvykio vietoje dar buvo ir trečias asmuo, kuris nuvairavo pagrobtą vilkiką su puspriekabe. Akivaizdu ir tai, kad saugoti miške prie medžio pririštą A. Ž. liko du asmenys, kurie saugojo jį ir tarpusavyje visą laiką, ir telefonu kalbėjo tik rusiškai. Pasak A. Ž., jam buvo šalta, miške jis išbuvo apie 2 valandas, saugoję jį rusakalbiai asmenys liepdavo tylėti. Apie tai, kokie asmenys buvo likę miške saugoti A. Ž., parodė liudytojas V. K.. Liudytojas viso baudžiamojo proceso metu vienodai teigė (t. 2, b. l. 18-22; t. 4, b. l. 141-144), kad 2001-11-06 apie 9-10 val. A. J. padavė antklodę ir liepė nuvažiuoti prie Radviliškio miestą žyminčio ženklo, kur jų lauks vienas iš latvių. Nuvykus į nurodytą vietą ant kelio laukė A. K., kuris pasivadino eiti kartu į mišką. Miške V. K. pamatė antrąjį latvį, kurį vežė nuo pasienio kartu su A. K. – tai buvo J. S.. Laiko prasme V. K. ir A. Ž. parodymai sutampa, nes ir pastarasis minėjo, jog miške buvo saugomas apie 2 valandas (nusikaltimo įvykio laikas apie 7 val.). Pasak V. K., iš pokalbio tarp A. K. ir J. S. jis suprato, kad pastarieji kalba apie kažkieno užmušimą, todėl išsigandęs paskambino A. J., kuris liepė vežti latvius į pasienį. V. K. taip pat parodė, kad pranešus A. K. ir J. S. apie A. J. nurodymą, pastarieji tvirčiau prie medžio pririšo A. Ž. ir visi trys nuėjo į automobilį. Kito liudytojo D. T. parodymai neprieštarauja aptartiems V. K. parodymams. V. K. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 23-28), akistatos su A. K. metu (t. 2, b. l. 37-39), iš fotonuotraukų atpažino J. S. ir A. K., kaip asmenis, kurie saugojo miške prie medžio pririštą vyriškį (t. 2, b. l. 29-35). V. K. parodymai neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, todėl jais netikėti ir nesiremti nėra pagrindo.

Iš aptartų įrodymų yra aišku, kad J. S. aktyviai dalyvavo saugant pririštą prie medžio nukentėjusįjį A. Ž. – liepė pastarajam nekalbėti, liko saugoti jį vienas, kol A. K. ėjo pasitikti V. K.. Be to, prieš išvažiuodami, kartu su A. K. tvirčiau pririšo nukentėjusįjį prie medžio. Kolegijai nekyla abejonių, kad A. Ž. užpuolė, sumušė, o vėliau saugojo pririšę prie medžio tie patys rusakalbiai asmenys, kuriuos, pasak V. K., A. J. vadino latviais ir kurie, tame tarpe J. S., 2001-11-06 naktį 2 val. 37 min. (t. 2, b. l. 9-10) atvyko iš Latvijos į Lietuvą, kas aiškiai įrodyta objektyvios kilmės įrodymais.

Tai, kad byloje nebuvo nustatyta, kas nuvarė pagrobtą vilkiką su puspriekabe, kas dar dalyvavo nusikaltimo padaryme ir konkretus asmuo nenurodė visų apelianto atliktų veiksmų – nepaneigia J. S. kaltės bendrininkų grupėje įvykdžius didelės vertės turto plėšimą, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog J. S., suvokdamas savo nusikalstamų veiksmų esmę, realizavo dalį plėšimo objektyviosios pusės požymių, vadinasi, jo veikoje yra visi reikšmingi BK 180 str. 3 d. numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Tokiu būdu nėra jokio teisinio pagrindo, kaip prašo apeliantas, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 237 str. 1 d.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iki skundžiamu nuosprendžiu J. S. inkriminuoto nusikaltimo padarymo (2001-11-06), apeliantas Latvijos Respublikoje buvo teistas ne šešis, o tris kartus (t. 3, b. l. 125). Konkrečiu atveju tai neturi reikšmės nei J. S. nusikalstamos veikos kvalifikacijai, nei jo baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Faktas tas, kad J. S., nepraėjus nei 5 mėnesiams po bausmės atlikimo Latvijos (duomenys neskelbtini) kalėjime, atvyko į Lietuvą ir bendrininkų grupėje padarė kitą sunkų, smurtinį nusikaltimą, kas apibūdina jį, kaip asmenį, keliantį didesnį pavojų visuomenei, ir byloja apie tai, kad jo nusikalstama veikla Lietuvoje yra neatsitiktinė – tai viso jo ankstesnio nusikalstamo elgesio padarinys.

Skirdamas nuteistajam bausmę už sunkų tyčinį nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK VIII skyrius) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Savo skunde apeliantas naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nenurodė. Kolegijos nuomone, J. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatytą tokios bausmė vidurkį (vidurkis 6 metai), nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį jis buvo sulaikytas nuo 2004-11-17 iki 2006-03-20 ir prašo šį laikotarpį įskaityti į paskirtą bausmę.

Iš Latvijos Respublikos Teisingumo ministerijos pateiktos informacijos matyti, kad J. S. dvejose baudžiamosiose bylose, kuriose Latvijos Respublikos Daugpilio teismas priėmė 2006 m. lapkričio 2 d. ir 2007 m. birželio 12 d. nuosprendžius, buvo sulaikytas nuo 2002-12-17 iki 2003-06-01, nuo 2004-11-15 iki 2006-03-20 ir nuo 2006-05-29 iki 2007-09-03 (t. 4, b. l. 99-101). Be to iš Daugpilio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria buvo sprendžiamas J. S. skirtos kardomosios priemonės (laikymas areštinėje), taikytos nuo 2004-11-17, pagrįstumo klausimas, matyti, jog kardomoji priemonė buvo taikyta kaltinant J. S. Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų tiriamoje baudžiamojoje byloje (t. 3, b. l. 222-223). Tokiu būdu yra aišku, kad tą laiką, kurį į bausmės laiką prašo įskaityti apeliantas, jis buvo sulaikytas ne šioje baudžiamojoje byloje, todėl nėra pagrindo šį laikotarpį įskaityti į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 66 str. nuostatų ir į J. S. paskirtą bausmę įskaitė visą laiką nuo tada, kuomet pastarasis buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros išduotą arešto orderį Latvijoje – 2009-02-04 (t. 4, b. l. 6) iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo – 2009-06-04, kol buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, nuteistojo J. S. apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo.

Nuteistasis, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teigė, kad jam nebuvo leidžiama susipažinti su byla, neskiriamas advokatas, nesuteikiama galimybė skųsti prokurorų ir teisėjų sprendimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo pirmos apklausos momento J. S. buvo paskirtas gynėjas ir vertėjas (t. 3, b. l.62; 69), jam buvo įteiktas kaltinamasis aktas jam suprantama – rusų kalba, buvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvaujant gynėjui ir vertėjui (t. 3, b. l. 207). Akivaizdu ir tai, kad nuteistasis skundė prokurorų, teismų sprendimus, kurie Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka buvo išnagrinėti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl paminėti apelianto teiginiai apie jo procesinių teisių pažeidimus nepagrįsti.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pirmiausia pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai konstatavęs, jog bendrai žalą padarę asmenys privalo ją atlyginti solidariai, to paties nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendė tiek AB ,,(duomenys neskelbtini)“ (172403,25 Lt), tiek nukentėjusiajam A. Ž. (877,50 Lt) padarytų žalų atlyginimą priteisti vien iš apelianto. Sutinkamai su LR CK 6.279 str. 1 d., bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam atsako solidariai. Kadangi J. S. žalą AB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir A. Ž. padarė su A. J., bei A. K., už tą pačią nusikalstamą veiką nuteistais Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendžiu, nusikaltimu padaryta žala turi būti priteista atlyginti solidariai.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad AB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2009-05-04 raštu prašė 3242,25 Lt sumažinti jų pareikštą 172403,25 Lt civilinį ieškinį (t. 3, b. l. 196). Apylinkės teismas, spęsdamas AB ,, (duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio klausimą, nepagrįstai nepriėmė AB ,, (duomenys neskelbtini)“ atsisakymo nuo dalies (3242,25 Lt) civilinio ieškinio. Konkrečiu atveju, minėtas AB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateiktas raštas buvo pasirašytas bendrovės direktorės, pinigų suma, kuria prašoma sumažinti civilinį ieškinį, J. S. nusikalstamos veikos kvalifikacijai įtakos neturi, vadinasi, ir nežinant argumentų, dėl kurių bendrovė atsisakė dalies ankščiau pareikšto civilinio ieškinio, nebuvo pagrindo nepriimti atsisakymo nuo ieškinio dalies, tuo labiau, kad tai švelnina nuteistojo teisinę padėtį.

Dėl ankščiau paminėtų priežasčių skundžiamas nuosprendis keičiamas civilinių ieškinių dalyje (BPK 328 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeisti dalyje dėl civilinių ieškinių:

iš J. S. (J. S.) priteisti atlyginti 169161 Lt AB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir nukentėjusiajam A. Ž. 877,50 Lt padarytą turtinę žalą solidariai su A. J. bei A. K., iš kurių jau Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. nuosprendžiu priteista solidariai atlyginti turtinę žalą – 172403,25 Lt AB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir 877,50 Lt A. Ž..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.