- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-18
- Bylos Nr.
- 1S-179-350/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria netenkintas Institucijos prašymas dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių paskyrimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį įtariamas tuo, kad jis, 2016 m. gegužės 2 d. apie 12 val. bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) , šeimyninio ginčo metu, tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė sutuoktinei R. B. į galvą, taip savo šeimos nariui – sutuoktinei, sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2016 m. gegužės 4 d. prašymu Institucija kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydama taikyti įtariamajam E. B. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones – įpareigojimą laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos ir nesiartinti prie nukentėjusiosios, nebendrauti, neieškoti ryšių su ja. Tačiau skundžiama nutartimi šis prašymas nebuvo tenkintas.
Skundu Institucija prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir paskirti įtariamajam E. B. smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones, nurodytas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai aiškino minimo įstatymo nuostatas ir nepagrįstai įtariamajam neskyrė jame įtvirtintų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką mano, kad šiuo konkrečiu atveju policijos tyrėja turėjo teisę savarankiškai kreiptis į apylinkės teismą dėl Įstatyme numatytų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių taikymo įtariamajam, todėl apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti tokį prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą skiriamos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: 1) įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės skiriamos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas neskiria Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu. Šias priemones skiria teismas ne vėliau kaip per 48 valandas. Dėl šių priemonių į teismą gali kreiptis ir smurto artimoje aplinkoje faktą nustatęs policijos pareigūnas.
Sistemiškai aiškinant pastarąją teisės normą akivaizdu, kad dėl Įstatymo 5 straipsnio 1dalyje numatytų priemonių skyrimo tiek smurto artimoje aplinkoje faktą nustatęs policijos pareigūnas, tiek prokuroras į teismą gali kreiptis tik esant vienai iš sąlygų: arba iki pradedant ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, o kai pradėtas ikiteisminis tyrimas – tik po to, kai BPK XI skyriuje nustatyta tvarka dėl kardomųjų priemonių suėmimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu skyrimo į teismą kreipėsi prokuroras ir teismas šių kardomųjų priemonių neskyrė. Tai reiškia, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, kaip ir šiuo atveju, pirmiausia turi būti sprendžiama dėl BPK numatytų kardomųjų priemonių taikymo įtariamajam.
Teismui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras BPK nustatyta tvarka būtų kreipęsis į teismą dėl kardomųjų priemonių skyrimo įtariamajam E. B. ir, kad teismas būtų atsisakęs skirti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytas kardomąsias priemones.
Taigi, nesant pirmiau paminėtos būtinosios kreipimosi į teismą dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo sąlygos (pradėtame ikiteisminiame tyrime prokurorui nesikreipus į teismą su prašymu skirti įtariamajam kardomąsias priemones BPK nustatyta tvarka), policijos pareigūnė neturėjo teisėto pagrindo savarankiškai kreiptis į teismą dėl minėtų priemonių skyrimo įtariamajam E. B..
Apibendrindamas visus aukštesniajam teismui pateiktoje medžiagoje esančius duomenis skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama skunde, šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas teisingai aiškino ir taikė įstatymą, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutartį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.