- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-28
- Bylos Nr.
- 1A-206-870/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53291-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Vladislavas Lenčikas, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- Ž. V.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vladislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu atlyginti nukentėjusiajai priteistą neturtinę žalą, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią V. V. turi įvykdyti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusios Ž. V. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. V. priteista 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios Ž. V. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. V. nuteistas už tai, kad tyčia nežymiai sutrikdė kito asmens (šeimos nario) sveikatą, o būtent: 2015-09-19 apie 12:00 val. būdamas (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su buvusia žmona Ž. V., sudavė pastarajai vieną kartą dešinės rankos kumščiu į pilvą, po to spyrė septynis kartus į abejus kūno šonus, po to sudavė vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kaklą ir sudavė vieną kartą dešinės rankos kumščiu į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajai Ž. V. poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kaktos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas kairiame žaste, odos nubrozdinimus dešiniame žaste, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, odos nubrozdinimus krūtinės ląstos kairėje pusėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. V. išteisinti. Skundu taip pat prašo iš dalies atnaujinti įrodymų tyrimą: apklausti Apeliantą V. V. apie šiame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su BK 140 straipsnio 2 dalies taikymu.
3. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad įvykio metu Ž. V. vis dar buvo šeimos narys, dėl ko veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis cituoja 2016-08-11 teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios Ž. V. parodymus, kad ji jau nebegyveno (duomenys neskelbtini), kad po to gyveno pas mamą, taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nukentėjusiosios motinos L. M. 2015-09-25 duotus parodymus, kad jos dukra gyvena pas ją, kartais aplanko sūnų E. V., gyvenantį (duomenys neskelbtini); ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos I. K. parodymus, kad Ž. V. jai sakė, jog 2015 m. vasarą Ž. V. išsiskyrė su vyru ir pradėjo gyventi pas savo mamą. Apeliantas teigia, kad įvykio 2015-09-19 metu nukentėjusioji ir nuteistasis jau buvo išsiskyrę (santuoka nutraukta 2015-07-22). Nors iškart po santuokos nutraukimo jie dar bandė susitaikyti, tačiau likus maždaug 2 savaitėms, jų santykiai buvo galutinai nutrūkę, jie kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio, o Ž. V. adresu (duomenys neskelbtini) atvykdavo tik aplankyti savo sūnaus ir paimti savo daiktų. Nuolatinė nukentėjusiosios gyvenamoji vieta buvo pas jos motiną L. M., adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo išvada dėl smurto artimoje aplinkoje ir veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš Ž. V. parodymų, įvykio metu nukentėjusiosios bei nuteistojo bendras gyvenimas jau buvo nutrūkęs, pačios nukentėjusiosios supratimu, bet kokie santykiai tarp jų buvo nutrūkę. Tuo tarpu, atskiru atveju, kai nukentėjusioji pasilikdavo pernakvoti kaltinamojo namuose, kaip bendro gyvenimo, Apelianto manymu, traktuoti negalima. Todėl atsižvelgiant į tai, kad santuoka tarp šių asmenų buvo nutraukta dar 2015-07-22, įvykio metu jie kartu nebegyveno ir nevedė bendro ūkio, pirmos instancijos teismas, nuteistojo manymu, Ž. V. nepagrįstai priskyrė prie kaltinamojo šeimos narių ir padarė išvadą, kad jo veiksmai pagrįstai kvalifikuot pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apeliantas pažymėjo, kad jis pats apie jo ir nukentėjusiosios bendravimą ir bendrą gyvenimą po skyrybų iki įvykio, teisiamųjų posėdžių metu apklaustas nebuvo.
4. Apeliantas skunde taip pat pažymi, kad, nors pastarojo ir nukentėjusiosios santuoka yra nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo taip pat yra padalintas ir jų santuokos metu įgytas turtas, tačiau iš nukentėjusiosios paaiškinimų ir jos pareikšto ieškinio matyti, kad ji to nesuvokia ir vis nenustoja dėl to reikšti pretenzijas kaltinamajam. V. V. teigimu, nukentėjusioji nesupranta, kad jos ir nuteistojo turtiniai ginčai, susiję su santuokoje užgyvento turto padalinimu, yra išspręsti, ir šis ar bet koks kitas baudžiamasis procesas nėra ir nebus su tuo susijęs. Todėl, Apelianto nuomone, tai galėjo paskatinti nukentėjusiąją pradėti baudžiamąjį persekiojimą kaltinamojo atžvilgiu, viliantis, kad tuo pačiu pavyks pagerinti ir savo turtinę padėtį.
5. Pasisakydamas dėl teismo argumentų dėl laiko, per kurį nukentėjusioji nuvyko iš savo motinos namų iki kaltinamojo namo, Apeliantas pažymi, kad jo gynėjas baigiamojoje kalboje akcentavo ne nesutapimus dėl laiko liudytojų parodymuose, ką galima paaiškinti kiekvieno asmens subjektyviu laiko suvokimu, bet tą aplinkybę, kad nukentėjusioji iš savo motinos namų iki įvykio vietos su automobiliu nuvyko per apytiksliai 1,5 val., nors objektyvūs duomenys rodo, kad tokiam atstumui automobiliu įveikti užtenka daugiausia 15 min. Dėl šios priešasties nuteistojo gynėjas darė išvadas, kad arba nukentėjusioji iki įvykio vietos keliavo ne iš motinos namų, arba ji į įvykio vietą iš motinos namų nuvyko netiesiogiai ir tos 1,5 val. laikotarpyje buvo nuvykusi dar kažkur. Tokiu atveju, Apelianto nuomone, lieka nepaneigta versija, kad nukentėjusioji sužalojimus galėjo patirti iki atvykdama pas kaltinamąjį, bet jau išėjusi iš motinos namų. Byloje nėra duomenų, kurie paaiškintų, kodėl nukentėjusioji iki įvykio vietos vyko tokį ilgą laiko tarpą, ir kurie patvirtintų, kad pastaroji į įvykio vietą vyko tiesiai iš savo motinos namų.
6. Pasisakydamas dėl teismo argumentų, susijusių įrodymais, patvirtinančiais, kad nukentėjusioji buvo sumušta (duomenys neskelbtini), Apeliantas atkreipė dėmesį į liudytojos L. M. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad kraujas nukentėjusiajam bėgo iš nedidelio nubrozdinimo, kuris buvo išdraskytas. Kraujo nebuvo daug, tačiau jį su ašaromis išterliojus po visą veidą, visas veidas atrodė kruvinas. Tai, Apelianto nuomone, paaiškina A. N. parodymus, kodėl sužalojimai jam atrodė švieži. Kas liečia specialisto išvadas, Apeliantas atkreipė dėmesį, kad teismas visiškai nevertino specialisto O. D. apklausos, kurioje jis pasisakė dėl savo rengtų išvadų, t.y. kad „nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti 2-3 parų laikotarpyje, bet ne daugiau 3 parų“. Taip pat kad „iki 12 val. laikotarpyje padarytų sužalojimų makromorfologiniai požymiai nesiskiria. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti neilgai trukus vienas po kito“. Taigi, Apelianto teigimu, gumbas ir kiti sužalojimai galėjo būti padaryti likus ne daugiau kaip 12 valandų iki įvykio ir įvykio metu jie galėjo atrodyti tokie pat švieži. Todėl vien tai, kad minėtiems liudytojams sužalojimai atrodė švieži, dar nereiškia, kad jie buvo padaryti 2015-09-19, apie 12 val.
7. Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis jis nusprendė vadovautis E. V. ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisiamajame posėdyje duotais parodymais, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme E. V. padėtis buvo tokia pat, tai yra jis gyveno kartu su tėvu, kitos gyvenamosios vietos neturėjo, buvo nesavarankiškas, pats savęs neišlaikė, buvo pažeidžiamas, ir kaltinamasis bei nukentėjusioji buvo jo tėvai. Todėl šios aplinkybės, Apelianto nuomone, nėra pagrindas nesivadovauti E. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais paaiškinimais. Be to, liudytoja L. M. 2016-10-12 teisiamajame posėdyje patvirtino, kad ragino savo anūką E. V. rašyti pareiškimą dėl tėvo veiksmų ir patvirtinti jo motinos Ž. V. parodymus. Pats E. V. 2016-08-11 teismo posėdžio metu kelis kartus akcentavo, kad jis nematė, kad tėvas būtų sudavęs smūgius motinai, o tokius parodymus jam nurodė duoti motina ir močiutė. Iš skunde cituojamų E. V. parodymų, Apelianto manymu, matyti, kad liudytojui E. V. jo motina bei močiutė daro poveikį, prašydamos patvirtinti policijai, jog jis matė, kaip tėvas sumušė motiną. Šiuo atveju, Apelianto teigimu, nėra pagrindo vadovautis ir A. N. parodymais, kuris su E. V. bendravo po to, kai pastarasis jau buvo paragintas nukentėjusiosios ir jos motinos duoti atitinkamus parodymus prieš nuteistąjį. Be to, E. V. teisme patvirtino, kad tėvas neprašė jo nieko sakyti, taip pat nurodė, kad tuo metu pyko ant tėvo. Apelianto teigimu, teismas turėjo vadovautis teismo posėdžio metu duotais E. V. parodymais, kadangi posėdyje pastarasis turėjo galimybę liudyti nebūdamas niekieno paveiktas, nors nukentėjusioji ir bandė tai padaryti, šiam pradėjus liudyti, dėl ko buvo pašalinta iš teismo posėdžių salės.
8. Apeliantas nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio motyvais dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos. Skunde pažymėjo, kad nukentėjusioji nei savo civiliniame ieškinyje, nei duodama parodymus teisme nenurodė, kad dėl įvykio būtų sumažėjusi jos savivertė ar ji būtų praradusi pasitikėjimą savimi, todėl nesuprantama, kodėl šiomis aplinkybėmis buvo grindžiamas neturtinės žalos dydžio nustatymas. Be to, nors nukentėjusioji teigė po šio įvykio ilgai gydžiusis, šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, Apeliantas mano, kad teismas 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą priteisė nepagrįstai. Tokia pirmosios instancijos teismo priteista suma ženkliai viršija aukštesnės instancijos teismų analogiškose baudžiamosiose bylose priteistas sumas. Apeliantas taip pat nurodo, kad nagrinėjamas konfliktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo nėra pirmasis. Kitoje baudžiamojoje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo nutrauktas, buvo tiriamas konfliktas, kurio metu Ž. V. užpuolė ir peiliu sužalojo V. V.. Atsižvelgiant į tai, Apeliantas abejoja, ar šioje baudžiamojoje byloje buvo pagrindas priteisti nukentėjusiajai keliskart didesnį neturtinės žalos atlyginimą nei paprastai priteisiamas analogiškose baudžiamosiose bylose.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
9.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus. Juos išsamiai išanalizavęs, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl apelianto veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau neteisingai kvalifikavo apelianto įvykdytą nusikalstamą veiką, kadangi nukentėjusioji, buvusi žmona Ž. V. nėra apeliantui nei artimas giminaitis, nei šeimos narys.
10. Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sužalojo ar trumpam susargdino artimą giminaitį ar šeimos narį. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
11. Byloje esantis ištuokos liudijimas bei teismo nutartis (t. 1, b. l. 117-119) patvirtina, kad apeliantas ir nukentėjusioji santuoką nutraukė. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 22 d. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji teigė, kad ji su apeliantu išsiskyrė liepos mėnesį, prieš tai puse metų ji gyveno pas mamą, įvykio dieną, t.y. rugsėjo 19 d. ji pas vyrą atėjo pasiimti daiktų. Nuteistasis V. V. taip pat patvirtino, kad įvykio metu jie kartu negyveno, bendro ūkio nebevedė, daiktai buvo padalinti teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teisme taip pat nukentėjusioji iš esmės nurodė tapačias aplinkybes apie tai, kad įvykio metu, po santuokos nutraukimo ji gyveno pas mamą (t. 2, b. l. 16).
12. Artimo giminaičio ir šeimos nario sąvokos yra išaiškintos BK 248 str. 1 d. ir 2 d., kur nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, laikytinų artimais giminaičiais ar šeimos nariais. Artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
13. Akivaizdu, kad Ž. V. ir V. V. negali būti laikomi artimais giminaičiais ar šeimos nariais, nes jie neatitinka nei vienos iš BK 248 str. nurodytų sąvokų-nėra sutuoktiniai, nes išsituokę, jų turtas yra padalintas. Jie įvykio metu kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, todėl BK 140 str. 2 d. numatytos kvalifikuojančios veiką aplinkybės negali būti pritaikomos. Kvalifikuojant veiką pagal BK 140 str. 2 d., negali būti taikomos sąvokos, apibūdintos LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme, nes tos sąvokos neatitinka BK 248 str. nurodytas sąvokas, kurioms tik esant, veika gali būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.
14. Apeliantas skunde kelia ne tik neteisingos jo nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau ir surinktų įrodymų vertinimo klausimą, prašo jį išteisinti.
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl to, kad būtent V. V. tyčia nežymiai sutrikdė kito asmens sveikatą (apylinkės teismas neteisingai nurodė, jog šeimos nario), o būtent:
2015-09-19 apie 12:00 val. būdamas (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su buvusia žmona Ž. V., sudavė pastarajai vieną kartą dešinės rankos kumščiu į pilvą, po to spyrė septynis kartus į abejus kūno šonus, po to sudavė vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kaklą ir sudavė vieną kartą dešinės rankos kumščiu į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajai Ž. V. poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kaktos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas kairiame žaste, odos nubrozdinimus dešiniame žaste, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, odos nubrozdinimus krūtinės ląstos kairėje pusėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
16. Apeliantas savo skunde kelia versiją, kad nukentėjusioji galėjo patirti sužalojimus iki atvykdama pas nuteistąjį, bet jau išėjusi iš savo motinos namų. Su tokiu nuteistojo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas sutikti negali, nes pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatos, nurodė aiškius ir pakankamus argumentus dėl įrodymų vertinimo ir konstatuotų išvadų. Toks įrodymų vertinimas ir teismo išvadų argumentavimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išanalizavusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų;
16.1. Įvykio dieną, t. y. 2015 m. rugsėjo 19 d. po pokalbio telefonu su nukentėjusiąja, savo dukra, į bendrąjį pagalbos centrą paskambino liudytoja L. M., kuri pranešė, kad jos dukrą sumušė sugyventinis, iškvietė GMP (t. 1, b. l. 7). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (t. 1, b. l. 86-87) apžiūrėjus nukentėjusiąją Ž. V. nurodyta, kad kairėje kaktos srityje poodinė hematoma, taškinis nubrozdinimas, nubrozdinimas krūtinės priekyje, preliminari diagnozė galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas. Iš apžiūros protokolu fiksuoto pokalbio nustatyta, kad L. M. kvietė policiją adresu (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad sumušta moteris, sumušė vyras (t. 1, b. l. 94-96). Pati nukentėjusioji parašė įvykio dieną pareiškimą (t. 1, b. l. 14) policijai, kuriame nurodė, kad buvęs vyras V. V. dešinės rankos kumščiu stipriai sudavė į veidą, pradėjo mušti kojomis, tai matė sūnus. Sūnus E. V. 2015-09-20 policijai parašė pareiškimą, kuriame tvirtino, kad žiauriai buvo sumušta mama jo akyse, tėvas šantažuoja, kad netvirtintų šitų dalykų (t. 1, b. l. 16);
16.2. Byloje esančios specialisto išvados (t. 1, b. l. 21, 51-53, 60-61) ne tik, kad tarpusavyje neprieštarauja, tačiau atitinka ir teismo medicinos eksperto O. D. (t. 1, b. l. 77-79) pateiktus paaiškinimus. Šie duomenys patvirtina, kad sužalojimai padaryti galimai tiriamosios Ž. V. nurodytu laiku (2015-09-19), todėl apelianto samprotavimai, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti kitu laiku, ar kad juos galėjo padaryti kas nors kitas, nepagrįsti;
16.3. Pareigūno A. N. įvykio dieną rašytame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą Ž. V. buvo su akivaizdžiais sumušimais, ant galvos buvo gumbas, kaklas sudraskytas ir skundėsi nugaros bei šonų skausmais (t. 1, b. l. 13). Pastarasis pareigūnas buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, jis patvirtino aplinkybes, atsakė į proceso dalyvių klausimus.
16.4. Pritartina apylinkės teismo išvadai, kad V. V. kaltę patvirtina ir sūnaus E. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai. Jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis prabudo 12 val. savo kambaryje, prie virtuvės išgirdo motinos šauksmus, išbėgęs iš kambario matė sėdinčią motiną ir tėvas dešine ranka sudavė jai vieną kartą į kaktą. Motina sakė, kad tėvas atsakys už savo veiksmus, tada tėvas dar kartą sudavė dešinės rankos kumščiu motinai į veidą. Nors E. V. ir pakeitė teisme ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškino, kad nematė kaip tėvas mušė mamą, tačiau liudytojas policijos pareigūnas A. N. patvirtino, kad bendravo su sūnumi, sūnus sakė, kad matė kaip tėvas mušė motiną. Taigi tikėti pakeistais E. V. paaiškinimais nėra jokio pagrindo, nes juos liudytojas pateikė galimai įtakotas nuteistojo, kadangi su juo kartu gyvena. Be to pirmieji paaiškinimai duoti iš karto po įvykio, atvykus policijos pareigūnams, dėl ko jie yra objektyviausi, be to jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog teismas turėjo vadovautis E. V. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais.
17. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė, jo vertinimu, keliskart didesnį neturtinės žalos dydį nei paprastai analogiškose bylose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Jeigu kaltė pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą asmeniui (kaip šiuo atveju) neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų skausmą, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 1 dalis), nukentėjusiosios Ž. V. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Negalima sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 1000 Eur. neturtinei žalai atlyginti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje už nusikaltimo, numatyti BK 140 str. 1 d. yra pakankamai įvairi (nuo 144 Eur iki 1500 Eur), tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Nustatant nukentėjusiajai neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad Ž. V. sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 9 trauminiais poveikiais, šiuos veiksmus nuteistasis atliko veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota savo sūnaus akivaizdoje, kuris teisme pakeitė parodymus, paaiškindamas jog nematė kaip tėvas mušė motiną. Nukentėjusioji kaltinamojo buvo pažeminta ne tik pačio įvykio, smurto prieš ją naudojimo metu, bet po to, kai V. V. iškvietė policijos pareigūnus (t. 1, b. l. 6), galimai siekdamas išvengti atsakomybės, bandė versti kaltę nukentėjusiajai, neva ši atvykusi į jo namus triukšmauja, konfliktuoja dėl turto. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusiąją vartojamas ne pirmą kartą. Iš 2013-12-13 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius matyti, kad 2013 m. nuteistasis smurtavo prieš Ž. V. (t. 2, b. l. 35). Šios aplinkybės sąlygojo emocinį nukentėjusiosios sukrėtimą. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, esant tokiai pat nuteistojo kaltės rūšiai (tyčia), panašaus pavojingumo veikai (nežymus sveikatos sutrikdymas), pasekmėms (padarytas sužalojimas nesukėlė kokių nors didelių sveikatos pakitimų), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino nukentėjusiosios prašomą 3000 Eur žalą iki 1000 Eur. Mažinti priteistos sumos nėra pagrindo, nes ji proporcinga patirtiems dvasiniams išgyvenimams, ne mažiau nei 9 trauminiais poveikiais patirtam fiziniam skausmui dėl tyčinių nuteistojo veiksmų.
18. Apylinkės teismas parinko V. V. už nusikaltimo BK 140 str. 2 d. padarymą 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę- dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Perkvalifikavus V. V. nusikalstamą veiką į lengvesnę – BK 140 str. 1 d. bausmė nekeistina, nes straipsnių sankcijose numatytos identiškos bausmių rūšys, paskirtoji bausmė atitinka nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, V. V. asmenybę, paskirtoji bausmė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirta bausmė pasieks savo tikslus ir ateityje V. V. nebenusikals.
19. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nuosprendis keistinas perkvalifikuojant V. V. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, kitais V. V. skundo argumentais nuosprendžio keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 metų gruodžio 27 d. nuosprendį pakeisti ir V. V. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.