Kauno apygardos teismo nutartis

2011-10-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-421-290-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-27
Bylos Nr.
1A-421-290-2011
Teisminio proceso Nr.
1-24-1-00430-2009-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
D. M., P. L., A. O.
Nukentėjusysis
I. V.
Advokatai
Ingrida Maldeikienė

Pranešėjas: Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr.1A-421-290/2011

Teisėja: Violeta Miceikienė (Proceso Nr. 1-24-1-00430-2009-6)

Procesinių sprendimų kategorijos:

2. 4. 7.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nuteistiesiems D. M., P. L., nuteistųjų gynėjams Ramutei Budrytei, Reginai Atkočaitienei, Algimantui Deguliui, nukentėjusiajai I. V., jos įstatyminei atstovei L. M., nukentėjusiosios atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M., P. L. ir A. O. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

P. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

A. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 ( ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėjus 2010-07-14 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą 2 m. 10 mėn. laisvės atėmimo bausmę, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams .

Priteista solidariai iš D. M., P. L. ir A. O. L. M. 1000 Lt. (tūkstantis) ir I. V. 20 000 Lt. (dvidešimt tūkstančių) neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje dalyje L. M. ir I. V. civiliniai ieškiniai atmesti.

Priteista solidariai iš D. M., P. L. ir A. O. valstybei 680 Lt. (šeši šimtai aštuoniasdešimt) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, įpareigojant sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 5630, AB bankas „Swedbank“, paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. M., P. L. ir A. O. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. nuteisti už tai, kad jie, 2009 m. balandžio 19 d. apie 04 val. Kauno rajone, Lapių seniūnijoje, Didžiųjų Lapių kaime, kelio Kaunas-Šėta-Truskava 3-iame kilometre esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, seksualiai prievartavo nepilnametę I. V., gim. (duomenys neskelbtini), t.y. nuteistasis D. M. ant galinės automobilio „Mersedes Benz 230“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdynės, grasindamas nepilnametei I. V. susidorojimu ir tuo, kad ji turės tenkinti visų jų lytinę aistrą, plūsdamas ją necenzūriniais žodžiais, lietė jos kojas ir krūtinę, tuo pačiu metu nuteistieji P. L. ir A. O., plūsdami ją necenzūriniais žodžiais, lietė jos kojas ir krūtinę, tokiu būdu atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, tada kaltinamasis D. M. nurengė jos drabužius ir prieš I. V. valią jos ranka glamonėjo savo lytinį organą, po to, įkišęs lytinį organą jai į burną, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu ir nesunkiai sutrikdė jai sveikatą.

Šalies argumentai

A. O. apeliaciniu skundu prašo tinkamai įvertinti jo atliktus veiksmus ir sušvelninti paskirtą bausmę (A. O. apskundė jo atžvilgiu priimtą nuosprendį ir kitu apeliaciniu skundu, pirmojo skundo neatšaukęs, kurį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ir prijungė prie bylos, o ne grąžino apeliantui, ką privalėjo padaryti, todėl antrasis apelianto skundas nagrinėjamas nebus). Skunde nurodo, jog yra nuteistas už tai, ko nepadarė. Jis pripažįsta įvykio vietoje buvęs ir girdėjęs, kaip D. M. liepė nukentėjusiajai nusirengti, čiulpti, tačiau jis net neatsisuko į galinę automobilio sėdynę, visiškai nesikišo į tai, kas vyksta. Nurodo, kad automobilyje jokios kalbos apie seksualinę prievartą nebuvo. D. M. patvirtino, kad jis nukentėjusiajai nieko nedarė, nors nukentėjusioji teigė, jog jis lietė ją, tačiau negalėjo nurodyti kas ir kur ją lietė. Apelianto nuomone, jis yra apkalbėtas nukentėjusiosios, nors nieko jai nepadarė, tik sėdėjo toje mašinoje. Nesutinka ir su priteistu civiliniu ieškiniu, nes teismas neatsižvelgė , jog jis turi tris mažamečius vaikus.

D. M. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011-04-08 nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Jis nuo pat tyrimo pradžios neigė padaręs šį nusikaltimą. Teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, pradžioje ji nesakė, kad buvo prievartauta oraliniu būdu, apie tai pasakė tik teisme, ji atsisakė medikų apžiūros, į psichologus kreipėsi tik praėjus 8 ar 9 mėnesiams po įvykio. Apelianto nuomone, nepasitvirtinus jo kaltei, turi būti atmestas ir civilinis ieškinys.

P. L. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011-04-08 nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodė, kad nukentėjusiosios niekas neprievartavo, ji pati įlipo į jų automobilį, kilo ginčas dėl telefono, todėl D. M. užrėkus ant jos : „nusirenk, patikrinsim“, ji nusirengė ir paskui išlipo iš mašinos ir nebegrįžo. Apeliantas teigia, kad teismas priėmė neteisingą nuosprendį, nes rėmėsi ne nuosekliais jų parodymais, o vien nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus apeliacinius skundus patenkinti, nukentėjusiosios, jos įstatyminės atstovės bei atstovės ir prokurorės prašymą apeliacinius skundus atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Nors visi trys nuteistieji savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigia, ji yra pilnai įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų ir pačių kaltinamųjų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, nekyla abejonių, kad visi trys kaltinamieji, veikdami bendrininkų grupėje, padarė jiems inkriminuotą nusikaltimą, jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str.3 d.

Visi trys apeliaciniai skundai yra analogiškai grindžiami tais pačiais motyvais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, o kitų, jų kaltę pagrindžiančių įrodymų - byloje nėra. Šie nuteistųjų skundų argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Iš tiesų, byloje yra nemažai vienų kitiems prieštaraujančių duomenų, tačiau teismas visus juos nuodugniai ir išsamiai išanalizavo, ištyrė, įvertino ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus ir nenuoseklius įrodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Teismas, išanalizavęs nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, padarė pagrįstą ir argumentuotą išvadą, kad jų iškeltos versijos dėl nekaltumo yra tik gynybinio pobūdžio, neįtikinamos, nelogiškos bei prieštaraujančios ne tik nukentėjusiosios parodymais, kuriais teismas nematė pagrindo abejoti, tačiau ir nesutampančios tarpusavyje. Ta aplinkybė, kad nuteistieji, neigiantys savo kaltę ir nurodydami savo versijas, jas taip pat nurodo skirtingai ir prieštaringai, akivaizdžiai patvirtina jų parodymų melagingumą. Teismas, kaip minėta, pagrįstai iš dalies rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų A. O. ir P. L. parodymais apie tai, jog D. M. automobilyje rėkė ant nukentėjusiosios, vadino necenzūriniais žodžiais, liepė nusirengti, tvirtino girdėję D. M. liepiant nukentėjusiajai čiulpti jo lytinį organą. Patys teigia jokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatlikę, tačiau ir nepadėję jai, nes nenorėję kištis į D. M. ir jos santykius. P. L. ikiteisminio tyrimo metu dar gi yra parodęs, jog matė D. M. ir I. V. lytiškai santykiaujant ant galinės sėdynės. Šie jų parodymai neabejotinai patvirtina D. M. kaltę. D. M. parodymais teismas pagrįstai nesivadovavo dėl jų prieštaringumo kitiems bylos įrodymams, bet ir dėl jų nelogiškumo. D. M. parodė, kad automobilyje kilo konfliktas dėl nukentėjusiosios dingusio telefono, dėl ko jis vadino nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, pasakė, kad išsipurtytų kišenes, po ko nukentėjusioji nusimovė kelnes, paskui dėl jam nesuprantamų priežasčių pradėjo isterikuoti ir nusirengė visiškai nuogai. Jis prie jos nelindo ir nusirengti neliepė, jos seksualiai neprievartavo. Šie parodymai akivaizdžiai neatlaiko jokios kritikos. Neįtikėtina, kad nepilnametė, savo noru, vien tik dėl to, kad ją vienas iš automobilyje esančių vaikinų aprėkė, vidury nakties, negyvenamoje vietoje, šalia kelio, niekieno neverčiama, be jokios racionalios tam priežasties, nusirengtų visiškai nuogai ir, išlipusi iš automobilio, eitų keliu, stabdytų automobilius. Taigi, teismo nuomone, įvertinus nukentėjusiosios parodymus bei jos elgesį po įvykio ir po to sekusius padarinius, visiškai nekyla abejonių, jog įvykiai vyko būtent taip, kai parodė I. V.. Jos parodymais teismui nebuvo pagrindo abejoti, nes jie iš esmės nekito, o vienos iš aplinkybių nuslėpimą, apklausiant ją ikiteisminio tyrimo metu, kad ji čiulpė D. M. lytinį organą, ji motyvuotai ir logiškai paaiškino, kad gėdijosi apie tai pasakoti. Atsižvelgus į jos amžių, psichologinę būseną, nusikaltimo pobūdį, toks jos paaiškinimas yra visiškai įtikinantis. Be to, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvados patvirtina, kad I. V. parodymai atitinka jos gyvenimo patirtį bei žodyną, tačiau, atsižvelgiant į jos būseną įvykio metu (išgąstį), iškart po byloje nagrinėjamo įvykio, duodama parodymus, galėjo pateikti mažiau detalių, jas supainioti, tačiau esmines reikšmingas aplinkybes ji galėjo ir gali teisingai suprasti bei galėjo ir gali duoti apie tai parodymus, todėl pilnai tikėtina, kad minėtos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nenurodė dėl gėdos jausmo, dėl savo asmenybės ypatybių. Minėto ekspertizės akto išvados apie tai, kad I. V. įvykio metu galėjo (ir gali) teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus ir jos amžius, gyvenimo patirtis, protinio išsivystymo lygis bei asmeninės jos savybės netrukdė ir netrukdo teisingai suprasti minėtas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus.

Nukentėjusioji I. V. visose apklausose tvirtino, kad nors aktyviausias buvo D. M., tačiau ir kiti du nuteistieji atliko jos atžvilgiu tvirtinamuosius veiksmus, grasino jai, palaikė ją seksualiai išnaudojantį D. M., liepė paklusti jam, gąsdino, kad ateis ir jų eilė, ji net neprašė jų pagalbos, nes ir A. O. su P. L. ją gąsdino, plūdo, atsisukę lietė jos kojas, iš ko ji suprato, kad jie visi trys nori ją išnaudoti. Ji logiškai paaiškino ir jos nuogos pasišalinimą iš įvykio vietos – jai pasiprašius į tualetą, kaltinamieji neleido jai apsirengti, ši aplinkybė taip pat duoda pagrindo teigti, kad jie nenorėjo, kad ji pabėgtų ir tokiu būdu tikėjosi, kad ji grįš į automobilį. Tačiau nukentėjusiosios apsisprendimas, pasitaikius progai bėgti nuo kaltinamųjų, kad ir be drabužių, rodo, jog toks pasirinkimas jai buvo geresnė išeitis, nei grįžti atgal pas prievartautojus.

Be abejonės, kaltinamieji suvokė, kad, pasinaudodami situacija ir aplinkybėmis - vidury nakties, atsidūrę negyvenamoje vietoje, kelyje esančioje aikštelėje, bei savo elgesiu – trise gąsdindami ir grasindami susidoroti su nepilnamete bei ją liesdami, atėmė jai galimybę pasipriešinti jiems ir seksualiai ją išprievartavo, kas patvirtina nusikaltimo subjektyviosios pusės būtinojo požymio – tyčios, buvimą jų veiksmuose.

Teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės akto išvados patvirtina, jog I. V. psichinė sveikata buvo stipriai sutrikusi, jai po įvykio dėl patirto streso buvo diagnozuota potrauminio streso sutrikimas F43.1 bei įtartas vidutinis depresijos epizodas F32. 2010-02-10, atlygus psichologinį ištyrimą, I. V. konstatuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Šiuo metu I. V. konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimams, sąlygotas jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos. Pokyčiai I. V. būsenoje po byloje nagrinėjamo įvykio (sutrikęs bendravimas, užsisklendimas savyje, padidėjęs baimingumas ir kt.) atitinka psichotraumuojančią patirtį. Visi paminėti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo atlikti prievartiniai veiksmai. Įvertinus šių susirgimų sunkumą, nustatyta, kad I. V., dėl atliktos jos atžvilgiu nusikalstamos veikos, jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nors P. L. ir A. O. neatliko Lietuvos Respublikos BK 150 str. dispozicijoje numatytų veiksmų - nukentėjusiosios seksualiai neprievartavo, tačiau pasitvirtinus jų, kaip bendrininkų dalyvavimui šiame nusikaltime, jų veika kvalifikuota teisingai ir pagrįstai.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 2004 m. gruo­džio 30 d. nutarimo Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose” 15 punkte, kalbant apie iš­ža­gi­ni­mą ir sek­su­a­li­nį prie­var­ta­vi­mą pa­da­ry­tą ben­dri­nin­kų gru­pės, nurodyta, jog iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju pri­pa­žįs­ta­mas ne tik as­muo, ku­ris, da­rant nu­si­kal­ti­mą nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis ir ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ar­ba ten­ki­no su juo ly­ti­nę aist­rą, tačiau vykdytojas yra ir tas, kuris nors ir ly­tiš­kai su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ne­san­ty­kia­vo ir ne­ten­ki­no ly­ti­nės aist­ros, tačiau nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­no ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis.

Taigi, neginčijamai nustačius, kad P. L. ir A. O. grasino nukentėjusiajai, liepė paklusti ją seksualiai prievartaujančiam D. M. ir sakė, jog ateis ir jų eilė, yra neabejotinas pagrindas teigti juos buvus šio nusikaltimo bendrininkais, įvykdžiusiais nusikalstamus veiksmus.

Teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ( BK 54 str. ). Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į jų vaidmenis nusikaltimo padaryme, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į individualias jų asmenines savybes, teistumus, charakteristikas. Bausmės paskirtos tinkamai, sankcijos ribose, švelninti jas nėra pagrindo. Civiliniai ieškiniai pagrįsti ir priteisti teisingai.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliantų skundus ir panaikinti pastarąjį nuosprendį bei išteisinti juos ar skirti švelnesnes bausmes, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

nutarė:

nuteistųjų D. M., P. L. ir A. O. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jurgis KiškisTeisėjai: Algirdas JaliniauskasAlgerdas Urbšys