Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. R. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-05-15 nuosprendžio, kuriuo:

N. R. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, BK 64 str. 1 ir 3 d. tvarka šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005-06-30 nuosprendžiu paskirta bausme, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2005-08-05 iki 2005-09-05,

R. Š. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Dėl kaltinimo pagal BK 214 str. 1 d. N. R. ir R. Š. išteisinti, nesant nusikaltimo sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. R. ir R. Š. nuteisti už tai, kad panaudoję fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą: 2005 m. liepos 31 d. apie 7 val. prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, N. R. stovint prieš V. L., mosuojant rankoje turėtu buteliu ir taip grasinant tuoj pat panaudoti prieš jį fizinį smurtą, R. Š. smogė V. L. ranka į galvą, o pastarajam nuo smūgio nugriuvus ant žemės, N. R. kojomis sudavė jam smūgius į dešiniąją kūno pusę, alaus buteliu smogė į galvą, ko pasekoje nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas - kraujosruva dešinės akies obuolyje, poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimai ir muštinė žaizda galvoje, smulkūs odos nubrozdinimai dešinio peties, rankos srityje bei dubens dešinėje, galvos ir veido sumušimas, trišakio nervo antros šakos neuropatija dešinėje. Nukentėjusiajam V. L. gulint ant žemės, N. R. iš jo rūbų ištraukė 250 litų vertės mobilaus ryšio telefoną „Siemens CX65“ su Sim kortele, bei 20 litų vertės piniginę su joje buvusiais materialinės vertės neturinčiais dokumentais: AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbo pažymėjimu, automobilių „BMW 524“ bei „RENAULT 19“ registracijos pažymėjimais bei techninės apžiūros talonais, Lietuvos draudimo darbuotojos R. J. vizitine kortele, Vilniaus banko „Visa Elektron“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini). Taip nuteistieji pagrobė 270 litų vertės V. L. turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. R. prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 str. 4 d. bei paskirtos bausmės vykdymą BK 75 str. pagrindu atidėti, arba baudžiamąją bylą nutraukti BK 178 str. 5 d. ir BPK 327 str. 1 p. pagrindu, nesant nukentėjusiojo asmens skundo. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, jam inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė, o teismo išvados šiuo klausimu neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jis įvykdė tik baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 str. 4 d. BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados kaltės klausimu grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas šių įstatymo reikalavimų nesilaikė. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kategoriškai tvirtino, kad incidentas tarp jo ir nukentėjusiojo geriant alų prie garažų kilo dėl pastarojo priekaištų jam, nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius. Tai patvirtino ir kitas nuteistasis R. Š. bei vienintelis byloje apklaustas liudytojas A. K.. Jokio išankstinio susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį nebuvo, mintis paimti telefoną ir piniginę kilo tik po to, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės. Telefonas buvo paimtas tam, kad nukentėjusysis neiškviestų policijos. Tai teisme patvirtino liudytojas A. K., vienok teismas šių liudytojo parodymų visiškai nevertino, netgi nuosprendžio aprašomojoje dalyje jų nepaminėjo, jau nekalbant apie šių parodymų atmetimo motyvus. Telefono užvaldymo tikslo faktą patvirtina ir tai, kad telefonas po keleto dienų buvo gražintas nukentėjusiajam, o ne realizuotas, tai yra perleistas tretiems asmenims už atlygį. Priešingu atveju būtų neaiškus (nenustatytas) nusikaltimo padarymo motyvas. Apie nusikaltimo padarymo motyvą teismas nuosprendyje apskritai nepasisako, nors nusikaltimo motyvas yra pagrindinis žmogaus elgesį apibūdinantis veiksnys, kuris yra tiesioginė nusikalstamo elgesio priežastis. Teismas taip pat nevertino ir tos aplinkybės, kad įvykio metu jo dešinioji plaštaka dėl lūžio buvo sugipsuota (dokumentai iš Klaipėdos apskrities ligoninės buvo teismui pateikti). Iš to galima daryti išvadą, kad jis netgi fiziškai negalėjo įvykdyti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, o juo labiau ją įvykdyti bendrininkų grupėje. Įvykio vietoje be jo, nukentėjusiojo V. L. ir kito nuteistojo R. Š., buvo liudytojas A. K. bei trys merginos, kurios nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklaustos nebuvo, nors teismas nuosprendyje konstatuoja, jog visi šie asmenys buvo įvykio vietoje ir matė patį įvykį. Ši aplinkybė taip pat patvirtina tai, kad nebuvo jokio sumanymo (susitarimo) su nuteistuoju R. Š. pagrobti nukentėjusiojo turtą, panaudojus smurtą. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino nukentėjusiojo V. L. parodymų ir jo pozicijos, nors tokio pobūdžio bylose nukentėjusiojo parodymai yra labai svarbūs, kadangi jis yra betarpiškas įvykio liudytojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojan­čias nuosprendžio surašymą" 3.1.4. p. teismams išaiškinta, kad nuosprendyje įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias ap­linkybes patvirtinančios išvados. Vienok teismas skundžiamame nuosprendyje analizuoja tik nuteistųjų parodymus, jų nelygina ir nevertina su nukentėjusiojo ir liudytojo A. K. parodymais. Tuo tarpu liudytojas A. K. teisme parodė, kad būtent nukentėjusysis pradėjo konfliktą reikšdamas priekaištus, ką patvirtina ir nuteistasis R. Š. (to nepaneigė ir nukentėjusysis), gi teismas nuosprendyje nepagrįstai teigia, kad jis grasino nukentėjusiajam smogti buteliu be jokios priežasties. Teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų teismo išvadą, kad jis su R. Š. veikdami bendrininkų grupėje pagrobė svetimą turtą, panaudojus smurtą. Plėšimo faktas teismo paprasčiausiai preziumuojamas remiantis nustatytu nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo mastu ir pagrobtais daiktais. Esant tokioms aplinkybėms, jo nusikalstama veika iš BK 180 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 178 str. 4 d. Atsižvelgiant į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo beveik 2 metai, per kuriuos jis nepadarė jokių teisės pažeidimų, visą laiką dirbo, atsiprašė ir atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, dėl ko nukentėjusysis neturi jokių pretenzijų jam ir netgi sutinka, kad byla jo atžvilgiu būtų nutraukta, prašo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės - paskirtos bausmės vykdymą BK 75 str. pagrindu atidėti, arba bylą nutraukti, kadangi pagal BK 178 str. 5 d. asmuo už veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. ir 4 d., atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo jo atžvilgiu nuosprendį pakeisti ir jį išteisinti neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, arba sušvelninti jam paskirtą bausmę ir bausmės vykdymą BK 75 str. pagrindu atidėti. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, jis nepadarė BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, teismo išvados šiuo klausimu prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kaltinamajame akte ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko nukentėjusiojo V. L. atžvilgiu užvaldant jo turtą, šių veiksmų padarymo būdas ir motyvai, paskatos, tikslai, ką nurodyti imperatyviai reikalauja BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. Teismas nuosprendžiu tik nustatė, kad jis sudavė V. L. į galvą, tačiau kokiais veiksmais jis užvaldė V. L. turtą, nėra nustatyta. Nuosprendžiu nustatyta, kad N. R. iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną ir piniginę, tuo tarpu jis jokių veiksmų, susijusių su V. L. turto užvaldymu, nepadarė. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kategoriškai tvirtino, kad net nematė to fakto, kaip N. R. iš nukentėjusiojo paėmė mobilaus ryšio telefoną ir piniginę, kadangi tuo metu jis jau nebebuvo įvykio vietoje, o su A. K. ir merginomis buvo išvažiavęs, todėl jis negali atsakyti už veiksmus, kuriuos N. R. atliko nukentėjusiojo atžvilgiu, nes dėl jų nebuvo tartasi, jau nekalbant apie kokį tai susitarimą (sumanymą), kilusį tarp jo ir N. R. smurto pavartojimo metu, kaip teigiama nuosprendyje, užvaldyti V. L. turtą. Norėdamas nuslopinti prasidedantį konfliktą tarp V. L. ir N. R., jis ranka sudavė V. L. į kaklą, kad šis, būdamas stipriai išgėręs, nusiramintų. Daugiau jokių veiksmų V. L. atžvilgiu jis neatliko ir jokie kitokie jo veiksmai pastarojo atžvilgiu nebuvo nustatyti. Tokias įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. K., paaiškindamas, kad konfliktą, kilusį tarp N. R. ir V. L., išprovokavo pastarasis. Tokiu būdu jo veiksmuose yra tik požymiai nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis jokių pretenzijų jam nereiškia ir jie su juo susitaikė, jis negalėtų būti nuteistas ir pagal BK 140 str. 1 d., kadangi pagal BK 140 str. 3 d. asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar prokuroro reikalavimas. Tačiau nei skundo, nei reikalavimo pareikšta nebuvo, tuo labiau, kad nukentėjusysis netgi sutiko, kad byla būtų nutraukta, teismas tai pažymėjo ir skirdamas bausmę. Tuo būdu teismas jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis tik prielaidomis ir spėliojimais, nenurodydamas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, ką daryti kategoriškai draudžia BPK 301 str. 1 d., BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Teismas neteisingai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, nustatinėdamas jo teistumą. Teismas tiek įžanginėje, tiek ir motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad jis nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį teistumą pagal 2001-01-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį. Teistumo išnykimo ar neišnykimo klausimas jo atžvilgiu turėjo būti sprendžiamas, vadovaujantis „Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. lX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo“ 13 str. 2 d. nuostatomis, jog teistumo ir jo išnykimo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis naujojo BK 3 str. ir 97 str. taisyklėmis. Iš byloje esančių teismo nuosprendžio nuorašo ir kitų dokumentų matyti, kad jis buvo nuteistas pagal senojo BK 271 str. 2 d., tai yra už nusikaltimą, kuris pagal naująjį BK kvalifikuotinas kaip 178 str. 1 d., o pagal BK 11 str. 3 d. priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 97 str. 3 d. 3 p. a papunktį teistumą turinčiais laikomi asmenys, realiai atlikę paskirtą bausmę ir po bausmės atlikimo trejus metus. Bausmę pagal 2001-01-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį jis realiai atliko 2002-05-30, o jam inkriminuota nusikalstama veika padaryta 2005-07-31, tai yra praėjus daugiau kaip trejiems metams po realios bausmės atlikimo, todėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu jo teistumas buvo jau išnykęs. Esant tokioms aplinkybėms, netgi ir pripažinus jį kaltu pagal BK 180 str. 1 d., teismas turėjo visas galimybes taikyti arba bent svarstyti galimybę taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, kadangi jis yra jauno amžiaus, padarytą žalą atlygino, atsiprašė nukentėjusiojo, nukentėjusysis jam atleido, šiuo metu dirba, turi šeimą, laukia gimstančio kūdikio. Tokiu būdu, jeigu apeliacinės instancijos teismas vis tik manys, kad jis yra teisėtai ir pagrįstai nuteistas pagal BK 180 str. 1 d., jam paskirtos bausmės vykdymas tikrai gali būti atidėtas, nes yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo N. R. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jų veiką pagal BK 180 str. 1 d. kaip svetimo turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą. Nuteistųjų versija, neva tarp jų jokio išankstinio susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį nebuvo, fizinį smurtą jie panaudojo konflikto, kurį iniciavo pats nukentėjusysis, metu, o atimti telefoną ir piniginę nusprendė tik po to, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės, visiškai paneigta byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo eigos, versiją, neva geriant alų prie garažų tarp nukentėjusiojo V. L. ir nuteistojo N. R. buvo bepradedąs kilti konfliktas, o R. Š. sudavė V. L., siekdamas jo išvengti, pirmieji iškėlė A. K. ir R. Š. apklausiami kaip liudytojai 2005-08-05, tačiau šią versiją dar ikiteisminio tyrimo metu per 2005-08-05 apklausą (1 t., b. l. 64-65) ir akistatas 2005-08-11 su R. Š. (1 t., b. l. 52-57) ir 2005-09-07 su A. K. (1 t., b. l. 43-47) paneigė N. R., parodydamas, jog jokio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo aptariamu metu nebuvo. Nors N. R. teisiamajame posėdyje, palaikydamas aptariamą versiją, ir parodė, jog tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, o R. Š. būtent tuo metu trenkė nukentėjusiajam, tačiau nesugebėjo paaiškinti nei minimo konflikto priežasties ir pradžios, nei savo parodymų keitimo priežasties. Apklausiamas teisme, konflikto pradžios negalėjo nurodyti ir R. Š. (2 t., b. l. 159), konflikto priežasčių nenurodė ir liudytojas A. K. (3 t., b. l. 14). Tokiu būdu kolegija neturi pagrindo netikėti N. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog jokio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo, o nuteistųjų versiją apie smurto panaudojimą neva dėl asmeninio tarpusavio konflikto vertina kaip nuteistųjų siekimą išvengti atsakomybės ir atmeta kaip aiškiai neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių.

Nuteistasis N. R. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje analizuoja tik jo ir kito nuteistojo R. Š. parodymus, jų nelygina ir nevertina su nukentėjusiojo V. L. ir liudytojo A. K. parodymais. Kaip matyti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas, paneigdamas nuteistųjų versiją, neva konfliktą iniciavo nukentėjusysis, pasirėmė ne tik R. Š. parodymais, bet ir jo draugo liudytojo A. K. parodymais, kurie iš esmės visose detalėse sutapo (pažymėtina, jog ir ikiteisminiame tyrime R. Š. ir A. K. parodymai visiškai sutapdavo). Būtent šių asmenų, kurie neva konflikto tarp nuteistojo N. R. ir nukentėjusiojo metu buvo jų draugo N. R. pusėje, tarpusavyje sutampantys parodymai apie tai, jog N. R. pradėjo siūbuoti rankoje turėtą alaus butelį, rodydamas, jog tuoj trenks, įgalino apylinkės teismą konstatuoti (įvertinus aplinkybę, jog nei nuteistieji, nei liudytojas A. K., kaip jau minėta, negalėjo nurodyti konflikto pradžios ir jo priežasčių, o tuo pačiu pateisinti aptartą N. R. elgesį - mosavimą buteliu, o nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime ir teisme duodamas parodymus visiškai neužsiminė apie nesutarimus su jam nepažįstama kompanija geriant alų prie garažų), jog R. Š. nebuvo jokios kitos priežasties, išskyrus siekį užvaldyti svetimą turtą, mušti nukentėjusįjį, nes ne nukentėjusysis kėlė grėsmę N. R., o pastarasis grasino panaudoti smurtą V. L. atžvilgiu. Apeliantas N. R. neteisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių objektyviai nustatyti įvykio aplinkybes, neapklausdamas įvykį mačiusių trijų merginų. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu pagal N. R. pateiktus duomenis buvo bandoma surasti įvykį mačiusią N. R. draugę vardu T., tačiau ji nebuvo surasta, o N. R. nurodyti papildomus duomenis apie merginą atsisakė (2 t., b. l. 35). Be to, pagal prokurorės nurodymą (2 t., b. l. 43) byloje buvo bandoma surasti ir kitas įvykį mačiusias merginas, tačiau papildomų apklausų metu N. R. ir R. Š. merginų duomenų (gyvenamosios vietos ir telefonų) taip pat nenurodė (2 t., b. l. 45, 49). Nuteistiesiems nesuteikus informacijos apie jų pažįstamas įvykį mačiusias merginas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams išnaudojus visas galimybes jas surasti, minimų merginų tapatybės nustatyti nepavyko, taigi ir apklausti jas teisme nebuvo jokios galimybės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apklaustų įvykio dalyvių teisme duotus parodymus, sugretinęs juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tokiu būdu patikrinęs teisme duotų parodymų patikimumą, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo siekdami jį apiplėšti. Su šia apylinkės teismo išvada kolegija visiškai sutinka, juolab, kad buvus išankstinę tyčią apiplėšti V. L. parodo ir nuteistųjų veiksmai iki fizinio smurto panaudojimo. Nukentėjusysis V. L. teisme parodė, kad 2005-07-30 vėlų vakarą prie buvusio prekybos centro „Draugystė“, esančio Debreceno g., išėjęs iš baro susitiko su N. R., kuris prisijungė prie jų kompanijos. Nerijus atsivarė automobilį ir jie apie 1 val. nuvažiavo prie jūros, kur prabuvo iki 5 val. Sugrįžus į miestą, Nerijus visus išvežiojo po namus, tačiau jo į namus neužvežė, pasiūlęs dar atsigerti alaus. Jam neprieštaraujant, jie nuvažiavo iki geležinkelio stoties, kur jau laukė N. draugai. Jis nupirko alaus ir dviem automobiliais nuvažiavo į Liepų g. esantį garažų masyvą. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir nuteistasis N. R., parodydamas, jog vakare sutiko kompaniją, kurioje be kitų asmenų buvo jo draugas M. ir nukentėjusysis V. L., su šia kompanija nuvažiavo prie jūros, po to išvežiojęs draugus, jis liko su V. L., kuriam pasiūlė dar nuvažiuoti išgerti alaus. Iš paminėtų parodymų darytina išvada, jog nuteistajam N. R. sumanymas apiplėšti V. L. kilo dar tuo metu, kai jis išvežiojo kompanijoje buvusius asmenis, liko tik su V. L. ir, įgijęs pastarojo pasitikėjimą (N. R. vežiojo kompaniją visur, kur tik jie pageidavo) bei įvertinęs jo sumažėjusias galimybes pasipriešinti dėl apsvaigimo nuo alkoholio (šias galimybes N. R. galėjo įvertinti, nes visą naktį praleido kompanijoje su V. L. ir matė, kiek pastarasis suvartojo alkoholio), šio neužvežė į namus, o pasiūlė jam dar nuvažiuoti išgerti alaus. Kadangi N. R. dešinioji ranka buvo sugipsuota, vienas savo sumanymo apiplėšti V. L. įgyvendinti jis negalėjo, todėl paskambinęs telefonu neatsitiktinai su R. Š. susitarė susitikti toje pačioje vietoje, į kurią atsivežė nukentėjusįjį, beje, neatsitiktinai neva alaus gėrimui pasirinkta ir nuošali vieta prie garažų.

Tolimesnė įvykio eiga tik patvirtina, jog N. R. ir R. Š. buvo susitarę apiplėšti V. L. ir savo veiksmus suderinę. Kaip matyti iš nuteistųjų R. Š. ir N. R. bei liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kompanija, atvykusi prie garažų, automobilius pastatė šalia vienas kito, alų gėrė stovėdami ratu ir, pasak N. R. (1 t., b. l. 45, 54) išsidėstę buvo taip: N. R. iš kairę pagal laikrodžio rodyklę stovėjo N. R. draugė, R. Š., V. L., dvi merginos, kurios atvažiavo su R. Š., ir A. K.. Taigi N. R. stovėjo priešais nukentėjusįjį, o R. Š. šalia nukentėjusiojo jam iš dešinės. Pagal minėtų asmenų parodymus taip jie alų gėrė apie 20 minučių (nuteistiesiems akivaizdžiai laukiant, kol nukentėjusysis dar labiau apgirs), po to, anot A. K. ir R. Š., N. R. pradėjo linguoti kairėje rankoje (kaip minėta, dešinė ranka buvo sugipsuota) turėtu alaus buteliu, žiūrėdamas tiesiai į akis R. Š.. Nors pastarasis, jo paties teigimu, tokius N. R. veiksmus suprato, jog šis tuoj panaudos fizinį smurtą, tačiau iš ankstesnių aptartų aplinkybių matyti, jog minėtais veiksmais N. R. parodė R. Š., kuris stovėjo šalia nukentėjusiojo, jog laikas imtis veiksmų siekiant palaužti nukentėjusiojo valią priešintis. Tada R. Š., siekdamas netikėtumo efekto (taip lengviau palaužti galimą pasipriešinimą), užėjo nukentėjusiajam už nugaros (šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu nurodė N. R., 1 t., b. l. 45, 54) ir trenkė ranka V. L. per sprandą, nuo tokio netikėto smūgio (kad smūgis buvo netikėtas, ikiteisminio tyrimo metu parodė ir liudytojas A. K., 1 t., b. l. 41) V. L. nukrito ant žemės, prie jo pribėgęs N. R. spyrė jam koja į dešinę kūno pusę, trenkė alaus buteliu į galvą ir iš karto po fizinio smurto panaudojimo paėmė nukentėjusiojo telefoną ir piniginę. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. ir teigia, jog betarpiškai V. L. turto neužvaldė, ir nematė kaip tai darė N. R., tačiau pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką veikos padarymo bendrininkų grupe atveju nereikalaujama, kad bendravykdytojai kiekvienas atskirai visiškai įgyvendintų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį, nes veikos bendrumas gali pasireikšti ir tuo, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys iš dalies įgyvendina jiems bendrai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (pavyzdžiui, siekdami užvaldyti svetimą turtą, vienas plėšimo bendravykdytojas naudoja fizinį smurtą, o kitas – pagrobia nukentėjusiojo turtą). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. Š. pripažino plėšimo nusikaltimo vykdytoju. Taigi nuteistųjų N. R. ir R. Š. kaltė dėl plėšimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistųjų kaltę plėšus. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nuteistųjų kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Kolegija taip pat nemato pakankamo pagrindo tenkinti nuteistojo N. R. prašymą taikyti jam BK 75 str. nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. BK 75 str. 1 d. nuostatos formaliai nedraudžia atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam ankstesnės bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jeigu atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, kolegijos vertinimu, nuteistojo N. R. asmenybė bei nusikaltimo pobūdis ir pavojingumo laipsnis rodo, kad bausmės tikslų, paskyrus švelnesnę bausmę ar atidedant bausmės vykdymą, pasiekti nuteistojo atžvilgiu nebus galima. Nežiūrint jauno amžiaus, nuteistasis N. R. yra recidyvistas, naują tyčinį savanaudišką nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės už analogišką nusikalstamą veiką, bausmės vykdymo atidėjimo metu, praėjus tik mėnesiui po ankstesnio nuosprendžio priėmimo. Išdėstytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog padarytas naujas tyčinis savanaudiškas nusikaltimas yra logiška N. R. gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė ir tokiu savo elgesiu, nepateisinęs teismo jam parodyto pasitikėjimo, N. R. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti nusikaltimus.

BK 56 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistojo N. R. atžvilgiu dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė, todėl visiškai sutinka su apylinkės teismo sprendimu skirti jam griežčiausią sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę. Paskirdamas nuteistajam mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę ir prie jos prijungdamas tik dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jauną amžių, į tai, kad jis iš ankstesnių teistumų nepadarė išvadų, į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad V. L. apiplėšė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat į tai, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas, skirdamas N. R. bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę. Laikyti paskirtą bausmę aiškiai per griežta iš švelninti ją bei atidėti jos vykdymą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tuo tarpu nuteistasis R. Š. teisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį teistumą pagal 2001-01-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį. 2001-01-08 nuosprendžiu R. Š. nuteistas galutine subendrinta bausme už naują ir ankstesnius nusikaltimus, priskirtinus nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai, o pagal BK 97 str. 3 d. 3 p. a papunktį asmenys, nuteisti už tyčinius nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo. Bausmę pagal 2001-01-08 nuosprendį R. Š. realiai atliko 2002-05-30, o naują nusikalstamą veiką padarė 2005-07-31, tai yra praėjus daugiau kaip trejiems metams po realios bausmės atlikimo, tokiu būdu plėšimo padarymo metu jo teistumas buvo jau išnykęs. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, iš jo įžanginės ir motyvuojamosios dalies panaikinant nuorodas apie nuteistojo R. Š. teistumus.

Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės R. Š. skyrimo klausimą, nepagrįstai R. Š. įvertino kaip recidyvistą ir skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į BK 55 str. ir 75 str. nuostatas, reglamentuojančias švelnesnės bausmės skyrimą. Kaip jau minėta, nuteistojo R. Š. ankstesni teistumai yra išnykę, skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą, todėl, priimant dėmesin BK 55 str. nuostatas, nuteistajam gali būti paskirta ir su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Atsižvelgdama į tai, jog R. Š. dėl padaryto nusikaltimo prisipažįsta tik iš dalies, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, plėšimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje bei apsvaigęs nuo alkoholio, kolegija nemato pakankamo pagrindo skirti nuteistajam R. Š. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kita vertus, kaip matyti iš nustatytų įvykio aplinkybių, R. Š. nebuvo šio nusikaltimo iniciatorius, prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą tik tiek, kiek pakako pargriauti jį ant žemės (vienas smūgis ranka per sprandą), nors ir priremtas byloje surinktų įrodymų, tačiau grąžino nukentėjusiajam pagrobtą mobilaus ryšio telefoną, atsiprašė nukentėjusiojo ir su juo susitaikė, be to, pagal byloje pateiktus duomenis šiuo metu R. Š. sieja pakankamai stiprūs pozityvūs darbiniai ir šeimyniniai ryšiai – jis dirba, turi šeimą, kurioje artimiausiu metu turi gimti vaikas. Kolegijos įsitikinimu, įvertinus visas šias aplinkybes yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai nuteistojo R. Š. atžvilgiu dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, atidedant R. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 330 str., 331 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio įžanginės ir aprašomosios dalių nuorodas dėl nuteistojo R. Š. teistumo ir laikyti nustatytu, jog ankstesni R. Š. teistumai yra išnykę.

Vadovaujantis BK 75 str., nuteistajam R. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo N. R. apeliacinį skundą atmesti.