Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2016-05-25 · Byla Nr. ATP-318-557/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-25
Bylos Nr.
ATP-318-557/2016
Teisminio proceso Nr.
4-46-3-00201-2016-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Linas Pauliukėnas
Kategorijos
  • 2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-318-557/2015Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00201-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.; 3.26.1.; 2.7.4.5 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 25 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Tauragės apskrities VPK Kelių policijos biuro apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarimo, kuriuo V. P. administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukta.

Išnagrinėjęs bylą, teisėjas

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. 2016-02-03 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 85P-50353914-16 už tai, kad jis 2016-02-03 23 val. 05 min. Tauragės r. sav. Dauglaukio k. vairavo automobilį BMW 525D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdomas policijos pareigūnų nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tuo pažeisdamas KET 5, 16 p. reikalavimus. Tokie V. P. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 130 str. 1. d.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą V. P. pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukė konstatavęs, kad nenustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis V. P. veiksmuose. Be kita ko, apylinkės teismas pažymėjo, kad įvertinus policijos automobilio stovėjimo laiką – 11 sekundžių, šviesos signalų nenaudojimą, darytina išvada, kad policijos patrulis stabdymo veiksmus atliko skubotai ir tikėtina, per vėlai, o V. P. tamsoje, nesant įjungtai šviesos sistemai, galėjo policijos pareigūno ir nepastebėti. Be to, teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad policijos pareigūnai nesilaikė Patrulių veiklos instrukcijos reikalavimų, keliamų transporto priemonės stabdymui, todėl byloje esantys duomenys nepaneigia V. P. parodymų, kad jis nesuprato, jog yra stabdomas policijos pareigūnų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Tauragės apskrities VPK Kelių policijos biuras prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarimą, ir V. P. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. bei paskirti jam administracinę nuobaudą. Nurodo, kad apylinkės teismas savo nutarimą nepagrįstai motyvavo tuo, kad policijos pareigūnai, stabdydami transporto priemonę 2016-02-03 tamsiu paros metu, nesilaikė teisės aktuose nustatytos transporto priemonių stabdymo tvarkos, t. y. stabdydami transporto priemonę, neįjungė tarnybinio automobilio mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlių. Esantys byloje neatitikimai dėl stabdymo ir vijimosi aplinkybių (iš minėtų duomenų matyti, kad policijos automobilis nuo 22.55.58 val. iki 22.58.30 val. judėjo vidutiniškai 57 km/h greičiu, todėl teigti, kad jis ką nors tokiu greičiu vijosi, visiškai neįtikinama) vertė teismą aplinkybes vertinti rezervuotai. Pažymi, kad pareigūnas N. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad išlipęs iš tarnybinio automobilio, mojo skersai važiuojamosios dalies su krivule, atspindinčia šviesą, o tyrėjas N. L. tuo metu įjungė šviesos švyturėlius, taip buvo stabdomas V. P. vairuojamas automobilis. Nors teismas argumentuoja, kad neįtikinamai buvo persekiojamas BMW automobilis, tačiau teismas kitoje pastraipoje daro išvadą: „jog V. P. negirdėjo garsiakalbio, kol policijos tarnybinis automobilis nepasivijo vairuotojo.“ Pabrėžia, kad pareigūnas N. G. ir V. P. teismo posėdžio metu teigė, eismo sąlygos buvo sudėtingos, ant kelio važiuojamosios dalies buvo šlapio sniego, todėl vidutinis važiavimo greitis negalėjo būti 150-200 km/ h. Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą V. P. nurodė, kad nesustojo iš karto dėl to, kad policijos pareigūnas su „prožektoriumi“ švietė į akis. Tai patvirtina, kad vis dėl to V. P. buvo stabdomas. Tai, kad išklotinėje nėra įrašo apie įjungtus švyturėlius stabdymo momentu, nereiškia, kad jie nebuvo įjungti, kadangi išklotinėje nėra kiekvienos sekundės įrašų. Galimai tiesiog įsirašant į atmintį duomenims, būtent to momento, kai buvo įjungti švyturėliai, išklotinėje gali nebūti. Mano, kad negalima teigti, jog jei automobilis tvarkingas ir vairuotojas blaivus, tai ir nebuvo priežasties nepaklusti policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, nes galimi ir tos pačios teisės (vairavimas be saugos diržo ir pan.) ar net kitos teisės normų pažeidimai, kurių pareigūnai neužfiksavo dėl būtent nestojimo atvejo. Mano, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad V. P. padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių patikimai spręsti, kad V. P. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., todėl administracinė teisena jo atžvilgiu nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. P. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., įrodinėjama išimtinai policijos pareigūno liudytojo N. G. parodymais, identiškais policijos pareigūnų N. G., N. L. ir V. G. tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodomos aplinkybės prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims ir nustatytoms įvykio aplinkybėms.

ATPK 130 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Tam, kad būtų galima patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti ne tik tai, kad pareigūnas stabdė transporto priemonę, bet ir tai, kad transporto priemonė buvo stabdoma tinkamai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, ir kad stabdomos transporto priemonės vairuotojas suprato, jog yra stabdomas, tačiau sąmoningai teisėtam pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo, kurio vairuota transporto priemonė buvo stabdoma laikantis šiam veiksmui keliamų reikalavimų, matė policijos pareigūno reikalavimą sustoti ir suvokė savo pareigą stabdyti vairuojamą transporto priemonę, tačiau ją ignoruodamas, reikalavimui nepakluso.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto administracinėn atsakomybėn traukiamo V. P. parodymų matyti, kad pusbrolis jo paprašė parvairuoti automobilį į Tauragę. Lauke snigo, šlapdriba krito ir buvo tamsu. Važiuojant link Tauragės, pamatė iš priekio už kokių 150 – 200 metrų atvažiuojantį policijos pareigūnų automobilį, jis važiavo 75-80 km/h greičiu. Kai automobiliai susilygino, pareigūnas iš vairuotojo vietos pašvietė jam į akis, jie prasilenkė ir jis nuvažiavo toliau, sukaupęs visą dėmesį į slidžią kelio dangą. Jokio kito pareigūno, stabdančio iš priekio, jis nematė. Pareigūnų automobilis judėjo, jis nebuvo sustojęs. Priešais parvažiuojant pareigūnų automobilis nebuvo įsijungęs švyturėlių, matė tik automobilio priekines šviesas, tik prasilenkimo momentu pareigūnai įjungė švyturėlius. Gal po to kažkiek ir padidino greitį, kad išlygintų automobilį, toliau važiavo tiesiai, negirdėjo reikalavimo sustoti. Negirdėjo, kad būtų reikalaujama sustoti. Automobilyje grojo muzika, tikrai būtų sustojęs, jei būtų stabdę. Jokio garsiakalbio negirdėjo, kad jam būtų liepta sustoti, per galinį veidrodėlį nežiūrėjo kažkurį laiką. Vienu momentu švyturėlius matė labai toli ir tikrai nesuprato, kad stabdo jį (b. l. 23). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas N. G. parodė, kad pastebėjo priešais atvažiuojantį automobilį. Nusprendė atlikti automobilio patikrinimą, tuo metu iki priešais atvažiuojančio automobilio buvo apie 100 metrų atstumas. Tuo metu jis vairavo tarnybinį automobilį, sustojo kelkraštyje, išlipo iš tarnybinio automobilio, buvo su tarnybine uniforma su šviesą atspindinčiais elementais. Kitas pareigūnas jam lipant iš tarnybinio automobilio įjungė švyturėlius, tuo metu jis, laikydamas krivūlę, išlipęs iš vairuotojo pusės ir eidamas iki pusės važiuojamosios dalies kelio, aiškiais gestais stabdė atvažiuojančią transporto priemonę. Tai buvo tamsus paros metas. Kai jis jau buvo išlipęs ir buvo įjungti švyturėliai, atstumas buvo apie 100 metrų. Jis keletą kartų mojo su krivūle, aiškiais gestais išreikšdamas stabdymą. Su prožektoriumi į akis nebuvo šviečiama, buvo stabdoma pagal taisykles. Vairuotojas, pastebėjęs, jog yra stabdomas, pradėjo didinti greitį. Buvo slidi kelio danga, ant kelio buvo sniego košės, matė, kaip pažeidėjo automobilį kelis kartus sumėtė. Tuo metu jis grįžo į automobilį, apsisukinėjo ir pradėjo persekioti. Vejantis tarnybiniu automobiliu, buvo švyturėliai įjungti, buvo garsinis signalas, per garsiakalbį buvo liepiama sustoti, keičiamas garso signalas, kad vairuotojas girdėtų. Kokių 2 km bėgyje prisivijo transporto priemonę, kuri dar keletą kartų slystelėjo, nes tame kelyje yra keletas posūkių. Jis šiek tiek išvažiavo į priešpriešinę kelio pusę, kad galėtų bandyti spausti automobilį prie kelkraščio. Tada pažeidėjas sustojo (b. l. 39-40). Iš identiškų policijos pareigūnų N. L., V. G. ir N. G. tarnybinių pranešimų matyti, kad pastarieji nurodė, jog važiuojant tarnybiniu automobiliu link Dauglaukio kaimo pastebėjo atvažiuojantį automobilį. Tuo metu tarp jų ir atvažiuojančio automobilio buvo maždaug 150-200 m. Ruošiantis stabdyti pastebėtą automobilį ir jį patikrinti, KPS tyrėjas N. L. įjungė tarnybinio automobilio mėlynos ir raudonos spalvos spec. švyturėlius, taip išreikšdamas jo stabdymą, o N. G., dėvėdamas šviesą atspindinčią liemenę, įėjo iki pusės važiuojamosios kelio dalies ir keletą kartų mojo krivūle skersai važiuojamosios kelio dalies. Automobilio vairuotojas nepakluso policijos pareigūno stabdymui, todėl N. G. grįžo į tarnybinį automobilį ir pradėjo vytis stabdymui nepaklususį vairuotoją. Persekiojamasis buvo nutolęs apie 500 metrų. Persekiojant automobilį garsiakalbio pagalba reikalavo sustoti, tačiau į tai vairuotojas nereagavo. Automobilį prisivijo tik apie 2 kilometrų atstumu nuo nestojimo vietos, kadangi kelio ruožas buvo slidus, persekiojamojo automobilį pradėjo mėtyti, tuomet automobilio vairuotojas sustojo dešinėje kelio pusėje (b. l. 3-8).

Analizuojant bylos duomenis matyti, kad pagal policijos pareigūnų nurodomą versiją V. P. buvo stabdomas du kartus – vieną kartą, kuomet pareigūnams pamačius iš priekio atvažiuojantį jo automobilį, policijos pareigūnai sustojo ir pradėjo jį stabdyti, tačiau V. P. nepakluso reikalavimui sustoti ir nuvažiavo tolyn, ir antrą kartą, kuomet policijos pareigūnai tarnybiniu automobiliu pasivijo V. P. – tuomet jis pakluso reikalavimui stabdyti automobilį ir sustojo šalikelėje. Šiuo atveju V. P. inkriminuojamo pažeidimo esmę sudaro pirmasis jo stabdymas, kuomet prieš prasilenkiant pažeidėjo ir policijos automobiliui pareigūnai, jų teigimu, sustojo ir išreiškė reikalavimą sustoti, tačiau automobilio vairuotojas nepakluso šiam reikalavimui. Tačiau sistemiškai vertinant pažeidėjo ir policijos pareigūno parodymus, taip pat ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose pateikiamą informaciją bei pajėgų valdymo maršruto istoriją (b. l. 28) kyla pagrįstų abejonių, ar V. P. buvo tinkamai stabdomas, ir ar apskritai jo stabdymas buvo atliekamas. Pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu patvirtintų policijos patrulių veiklos instrukcijos 26.3 p., stabdyti transporto priemonę tamsiuoju paros metu reikia šviečiančia reguliuotojo lazdele arba skrituliu su raudonu atšvaitu, įjungus tarnybinės transporto priemonės mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius. Instrukcijos 25 p. numato, kad transporto priemonę stabdantis policijos patrulis turi būti uniformuotas. Reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti. Norint atkreipti eismo dalyvių dėmesį, gali būti duotas signalas švilpuku. Policijos patrulio reikalavimas sustabdyti transporto priemonę taip pat gali būti išreiškiamas įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir policijos ženklu pažymėto automobilio švieslentę su užrašu „STOP POLICIJA“ arba „STOP“. Transporto priemonė gali būti stabdoma važiuojant tarnybine transporto priemone, įjungus jos mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį. Analogiški galimi alternatyvūs policijos pareigūno stabdymo būdai išdėstyti ir ATPK 130 str. pastaboje.

V. P. nurodo, kad jis kelyje prasilenkė su važiuojančiu policijos automobiliu, tuo tarpu policijos pareigūnai nurodo, kad prasilenkimo momentu tarnybinis automobilis stovėjo šalikelėje su įjungtais švyturėliais, o vairuotojas buvo stabdomas policijos pareigūnui mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties. Visų pirma pažymėtina, kad šią pareigūnų versiją paneigia pajėgų valdymo maršruto istorija, iš kurios matyti, jog tuo metu, kai neva laikantis visų transporto priemonės stabdymo tamsiu paros metu taisyklių, buvo stabdomas V. P. automobilis – 22.55.31 val. – 22.55.42 val., policijos automobilis buvo sustojęs, tarnybinės transporto priemonės švyturėliai, skirtingai nei nurodė policijos pareigūnas, įjungti nebuvo (b. l. 31). Tai, kad policijos automobilyje prasilenkiant nebuvo įjungti švyturėliai, nurodė ir administracinėn atsakomybėn traukiamas V. P.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog išklotinėje nėra įrašo apie įjungtus švyturėlius stabdymo momentu, nereiškia, kad jie nebuvo įjungti, kadangi išklotinėje nėra kiekvienos sekundės įrašų, tačiau pažymėtina, kad šiek tiek ilgesniame nei 1 min. intervale, kurio ribose buvo sustojęs policijos ekipažas, minėtoje pajėgų valdymo maršruto istorijoje yra 4 policijos tarnybinio automobilio parametrų fiksacijos: 22.54.44 val. – automobilis važiuoja 50 km/h, 22.55.31 val. – stovi, 22.55.42 val. – stovi, 22.55.58 val. – automobilis važiuoja 12 km/h, ir visus šiuos kartus švyturėliai įjungti nebuvo. Iš minėtos pajėgų valdymo maršruto istorijos taip pat matyti, kad specialiosios šviesos sistemos pirmą kartą buvo įjungtos tik 22.56.21 val., t. y. policijos automobiliui važiuojant V. P. važiavimo kryptimi 69 km/h greičiu, nors iki to laiko buvo atlikti dar du fiksavimai (22.55.59 val. – 19 km/h, 22.56.01 val. – 43 km/h), kurių metu švyturėliai taip pat buvo neįjungti. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei stabdymas būtų iš tiesų atliktas panaudojant švyturėlius, policijos pareigūnai stabdymo momentu būtų turėję itin trumpam laikui (tarp tarnybinio automobilio parametrų fiksavimo) įjungti švyturėlius, o automobiliui nestojant, juos išjungti ir pradėti persekioti automobilį be įspėjamųjų šviesos signalų, ir juos vėl įjungti tik pasiekus 69 km/h greitį, tačiau tokia įvykių versija laikytina visiškai neįtikima – automobilį stabdant su švyturėliais ir jam nestojant, nėra tikslo juos išjungti, nes yra pradedamas nestojusio automobilio persekiojimas, o pagal policijos patrulių veiklos instrukcijos 30.2. p. tuo atveju, kai transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui ją sustabdyti, policijos patrulis privalo įjungęs mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus, persekioti nestojusią transporto priemonę. Atsižvelgiant į išvardytą darytina išvada, jog byloje nėra pakankamai duomenų, paneigiančių V. P. versiją, kad jam prasilenkiant su policijos ekipažu, ant policijos automobilio nebuvo įjungti švyturėliai.

Sugretinus byloje esančius duomenis taip pat matyti, kad jais negalima paneigti ir V. P. versijos, kad jis kelyje prasilenkė su važiuojančiu policijos automobiliu, nors policijos pareigūnai nurodo, kad prasilenkimo momentu jų tarnybinis automobilis stovėjo, o vairuotojas buvo stabdomas policijos pareigūnui mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad priešpriešais atvažiuojantis automobilis buvo pastebėtas likus 150-200 metrų atstumui, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytojas N. G. nurodė, kad tuo metu iki priešais atvažiuojančio automobilio buvo apie 100 metrų atstumas. Iš pajėgų valdymo maršruto istorijos matyti, kad prieš sustojant (22.54.44 val.) policijos automobilis važiavo 50 km/h greičiu, iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų matyti, kad tuo metu jo greitis siekė 75 km/h. Taigi suminis abiejų transporto priemonių greitis 125 km/h (34,72 m/s). Egzistuojant tokiam suminiam greičiui, automobiliai tarp jų esant 100 metrų atstumui prasilenkia per 2,88 s, esant 150 m – per 4,32 s, 200 m – 5,76 s. Akivaizdu, kad vertinant šį trumpą laiko tarpą, kyla pagrįsta abejonė, ar per šį laiką policijos patrulis galėjo tinkamai ir laiku atlikti stabdymo veiksmus – pamatęs automobilį priimti sprendimą jį stabdyti, ant slidžios kelio dangos sustabdyti savo tarnybinį automobilį, atsisegti saugos diržą, pasiimti skritulį, išeiti į važiuojamąją kelio dalį ir išreikšti reikalavimą V. P. sustabdyti transporto priemonę taip, kad šis suprastų, jog yra stabdomas. Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pasiaiškinimo, esančio administracinio teisės pažeidimo protokole matyti, kad jis nurodė, kad nestojo, nes policijos pareigūnai švietė su prožektoriumi į akis (b. l. 1). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, neva toks pasiaiškinimas patvirtina, kad vis dėl to V. P. buvo stabdomas, apygardos teismas negali sutikti su tokia pozicija. Policijos patrulių veiklos instrukcijoje numatytuose stabdymo būduose nėra numatyta galimybė išreikšti vairuotojui reikalavimą sustoti, šviečiant į jį su prožektoriumi. Iš asmens pasiaiškinimo akivaizdu, kad būtent tai, jog nebuvo tinkamai stabdomas, ir buvo nurodyta kaip priežastis, kodėl V. P. automobilio nestabdė („nestabdžiau, nes pareigūnai švietė į akis“), ir toliau paaiškinama, kad pareigūnams pasirinkus tinkamą stabdymo būdą („priartėjus su švyturėliais“), jis sustojo. Be to, V. P. parodymai pirmos instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtina, jog automobiliams susilyginus, pareigūnas iš vairuotojo vietos pašvietė jam į akis, tačiau jis stabdomas nebuvo, ir dėl to, nesuprasdamas, kad yra stabdomas, jis nuvažiavo tolyn. Pažymėtina, jog tiek policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, tiek liudytojo N. G. ir administracinėn atsakomybėn traukiamo V. P. parodymuose pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodoma, kad pareigūnams priartėjus prie V. P. ir šiam išvydus policijos automobilį su įjungtais švyturėliais, jis toliau nebevažiavo ir sustojo kelkraštyje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad policijos ekipažas pažeidėją vijosi vidutiniu 57 km/h greičiu, todėl teigti, kad jis ką nors tokiu greičiu vijosi yra visiškai neįtikinama, nes ant kelio važiuojamosios dalies buvo šlapio sniego, todėl vidutinis važiavimo greitis negalėjo būti 150-200 km/h. Sutiktina, kad nedidelis policijos automobilio greitis galimo persekiojimo metu savaime nesuponuoja išvados, kad policijos pareigūnų ekipažas nebandė pasivyti V. P. vairuoto automobilio. Atvirkščiai, iš bylos duomenų matyti, kad pareigūnai apsisuko, važiavo paskui V. P. automobilį, jį pasivijo ir sustabdė. Kita vertus, policijos pareigūnai galėjo bandyti pasivyti V. P. ne vien dėl to, kad jis prieš tai nepakluso reikalavimui sustoti – pareigūnams galėjo kilti abejonė, ar ant slidaus kelio slystelėjusio automobilio vairuotojas yra blaivus. Tuo pačiu pažymėtina, kad nedidelis pirmos instancijos teismo nustatytas policijos pareigūnų greitis rodo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens automobilis turėjo važiuoti dar lėčiau – iš tarnybinių pranešimų matyti, kad pareigūnams pradedant važiuoti link pažeidėjo, jis buvo spėjęs nutolti jau 500 metrų, o V. P. buvo sustabdytas pareigūnams nuvažiavus du kilometrus. Šias aplinkybės pirmos instancijos teismo posėdyje patvirtino ir liudytojas N. G.. Atlikus elementarius skaičiavimus galima nustatyti, kad jei pareigūnai 2 kilometrų atstumą iki pažeidėjo sustabdymo važiavo vidutiniu 57 km/h, tai pažeidėjas 1,5 km atstumą nuo to laiko kai policijos pareigūnai pradėjo važiuoti paskui jį, iki jo sustabdymo turėjo važiuoti vidutiniu 42,75 km/h greičiu, nors iki prasilenkimo su policijos pareigūnais, kaip matyti iš jo parodymų, jis važiavo 75 km/h greičiu. Toks neva nepaklūstančio reikalavimui sustoti ir pradėjusio bėgti nuo policijos pažeidėjo vidutinis greitis kelia pagristų abejonių, ar šis asmuo iš tiesų buvo stabdomas, ir kad jis suvokė, jog savo važiavimu bando pabėgti nuo policijos pareigūnų. Šią abejonę dar labiau sustiprina ir ta aplinkybė, jog sustabdžius asmenį buvo nustatyta, kad V. P. buvo blaivus, turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, vairuota transporto priemonė buvo registruota, techniškai tvarkinga, apdrausta. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šios aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad nebuvo priežasties nepaklusti policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, nes pažeidėjas galėjo būti padaręs kitą, nenustatytą pažeidimą. Apygardos teismas pažymi, kad nors ir egzistavo teorinė galimybė, jog vairuotojas galimai buvo neprisisegęs diržo, šnekėjo telefonu ar darė kitus pažeidimus, tačiau nei iš tarnybiniame pranešime, nei N. G. parodymuose nenurodyta, jog prasilenkiant buvo pastebėta, kad asmuo daro minėtus pažeidimus. Kita vertus, šie pažeidimai, skirtingai nei nepaklusimas reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, yra nešiurkštūs, už juos numatyta kur kas švelnesnė administracinė atsakomybė, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar jie galėjo nulemti asmens apsisprendimą nepaklusti uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta, kad V. P. 2016-02-03 23 val. 05 min. Tauragės r. sav. Dauglaukio k., vairuodamas automobilį BMW 525D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdomas policijos pareigūnų nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tuo pažeisdamas KET 5, 16 p. reikalavimus. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais galima tik numanyti, jog V. P. vairuota transporto priemonė buvo stabdoma tinkamai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, ir spėti, kad stabdomos transporto priemonės vairuotojas suprato, jog yra stabdomas, tačiau sąmoningai teisėtam pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso, t. y. kad teisės pažeidimas galbūt galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.

Remdamasis išdėstytu apeliacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjant V. P. administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai ištirti ir įvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai ir priimtas teisingas procesinis sprendimas, todėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Tauragės apskrities VPK Kelių policijos biuro skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Linas Pauliukėnas