Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. R., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato Vaclovo Vaitkaus apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nutarties, kuria pripažinta, kad A. R. padarė Baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d., būdamas nepakaltinamu, ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Radviliškio rajono apylinkės teismas nustatė, kad A. R. 2009-07-10 apie 19 val. (duomenys neskelbtini) Radviliškio rajone, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją nepilnametę I. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), pagriebęs ją už plaukų įsitempė iš laiptinės į savo butą esantį (duomenys neskelbtini), Radviliškio rajone, kambaryje, prieš nukentėjusiosios valią pasikėsino tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu – liepdamas nukentėjusiajai I. Ž. čiulpti jo lytinį organą, panaudodamas nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą – suduodamas rankomis ne mažiau 10 smūgių, padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji I. Ž. pabėgo.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius (LR BK 98 str. 1 d. 6 p.) privalo spręsti klausimą dėl medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, tačiau teismas rėmėsi Teismo psichiatrų ekspertizės akto išvada, kuri A. R. elgesį vertino nusikalstamos veikos padarymo metu (2009 m. liepos 10 d.), o teismo nutartis buvo priimta praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams. Todėl, apelianto nuomone, teismas privalėjo išsireikalauti iš VšĮ Radviliškio ligoninės psichikos sveikatos centro gydančių specialistų išvadą apie A. R. psichinę sveikatos būklę šiuo metu ir pastarąja remtis skiriant priverčiamąsias medicinos priemones.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. R. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir padarė pagrįstą išvadą, kad būdamas nepakaltinamas A. R. pasikėsino seksualiai prievartauti nepilnametę, tai yra padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d. Teismo išvadą, kad A. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai: išsamūs nukentėjusiosios I. Ž. ir jos atstovės pagal įstatymą L. Ž. parodymai (b. l. 138), paties A. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie faktinę įvykių pusę (b. l. 59-60), dėl faktinių aplinkybių iš esmės sutampantys su nukentėjusiosios parodymais. Nusikalstamos veikos padarymo fakto neginčija ir apeliantas.

Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį, tačiau iš skundo turinio matyti, jog iš esmės yra nesutinkama su teismo sprendimu taikyti A. R. priverstinį gydymą specializuotoje įstaigoje. A. R. gynėjas apeliuoja į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą taikyti jo ginamajam priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, vadovavosi specialistų išvadomis ne apie dabartinę A. R. psichinės sveikatos būklę, o Teismo psichiatrų ekspertizės aktu, kuriuo buvo įvertintas jo elgesys nusikalstamos veikos darymo metu.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad Teismo psichiatrijos ekspertizės išvados (b. l. 113-116), kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo pateiktos vertinant A. R. gydymą ir psichinę sveikatą nuo 1990 metų ir tiriamuoju laikotarpiu. Ekspertizės akte konstatuota, kad A. R. tiek iki nusikaltimo padarymo, tiek nusikaltimo padarymo metu sirgo ir serga lėtiniu psichikos sutrikimu – vidutiniu protiniu atsilikimu su žymiu elgesio sutrikimu. Ekspertų išvadoje, pateiktoje ne prieš pusę metų iki bylos nagrinėjimo teisme, kaip savo skunde teigia apeliantas, o 2010 m. sausio 21 d., aiškiai nurodyta, kad ir šiuo metu A. R. serga tuo pačiu lėtiniu psichikos sutrikimu, negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jis yra socialiai pavojingas dėl pasikartojančių nevaldomų seksualinių išpuolių, todėl jam reikalingas priverstinis gydymas specializuotoje gydymo įstaigoje bendro rėžimo sąlygomis. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl aptariamų ekspertų išvadų, nes pastarąsias kategoriškai ir neabejotinai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė V. M. (b. l. 139). Ekspertė nurodė, kad A. R. asmenybei būdingos tendencijos seksualaus agresyvumo, ką, beje, patvirtina ir jo padaryto nusikaltimo pobūdis (Seksualinis prievartavimas). Pasak ekspertės V. M., A. R. turėtų būti taikomas ilgalaikis tęstinis gydymas, kurio tinkamai įgyvendinti ambulatorinėmis sąlygomis nepavyktų, nes gydomasis tam gali protestuoti, todėl A. R. būtinas priverstinis stacionarinis gydymas.

Aptartas specialistų išvadas patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. nutartimi A. R. jau buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 80), po to, 2006 m. lapkričio 20 d., Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi stacionarinis stebėjimas buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (b. l. 86-87). Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi A. R. pakeista ir priverčiamoji medicinos priemonė buvo tęsiama (b. l. 81), o 2008 m. lapkričio 19 d. to paties teismo nutartimi – panaikinta (b. l. 82-83). Taigi, nepraėjus nei metams po priverčiamosios medicinos priemonės taikymo panaikinimo A. R. pasikėsino padaryti sunkų tyčinį nusikaltimą nepilnametės atžvilgiu.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo sprendimas taikyti A. R. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra pagrįstas ir motyvuotas. A. R. atliktos ekspertizės akto išvados abejonių nekelia, todėl tenkinti apelianto prašymą kreiptis į VšĮ Radviliškio ligoninės psichikos sveikatos centro specialistus dėl A. R. psichinės sveikatos nėra pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 98 str. nuostatas asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, yra taikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemonės. Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnyje numatyto stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis būtinumas yra grindžiamas sveikatos būkle, asmens elgesio pobūdžiu. Kaip jau buvo minėta, ekspertų A. R. yra apibūdinamas, kaip socialiai pavojingas ir jam būtinas priverstinis gydymas, nes ambulatorinis gydymas, kas yra akivaizdu iš bylos medžiagos, neefektyvus. Todėl, kolegijos nuomone, A. R. paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo psichikos sveikatos būseną, kurią įvertino ekspertų psichiatrų-psichologų komisija dabartiniu laikotarpiu.

Apelianto skunde nurodyti teigiamai A. R. apibūdinantys duomenys nepaneigia reikalingumo taikyti pastarajam priverčiamąją medicinos priemonę.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas ne savo iniciatyva, o pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 str. 6 d.) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo ir pagal Lietuvos Respublikos BPK 405 str. minėtus klausimus teismas svarsto pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti skundžiamą nutartį, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. R., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato Vaclovo Vaitkaus apeliacinį skundą atmesti.