- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-656-166-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- E. Z.
- Nukentėjusysis
- M. K.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. nuteistas pagal LR BK 281 str. 1 d. 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.
Nukentėjusiojo M. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteista iš UAB „PZU Lietuva“ nukentėjusiojo naudai 5005 Lt (penki tūkstančiai penki litai) neturtinės žalos atlyginimo, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Z. nuteistas už tai, kad jis 2010-07-20, apie 19 val. 05 min., Vilniuje, Ukmergės g. ties pastatu Nr. 315B, vairuodamas jam priklausantį automobilį Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas Ukmergės gatve, link Geležinio Vilko gatvės pusės, buvo neatsargus ir neatidus, esant matomumo zonoje pažymėtai apsisukimo vietai, neprivažiavęs apsisukimo vietos, apsisukdamas Kelių eismo taisyklių 3 priedo „Kelių ženklinimas ir jo charakteristikos“ horizontalaus ženklinimo 1.15 punkto „Nukreipimo salelės: užbrūkšniuotas arba baltai uždažytas plotas žymi nukreipimo saleles“ pažymėtame kelyje 1.15.1 papunktyje „kurios atriboja priešingų krypčių transporto srautus arba žymi važiuojamojoje dalyje esančią kliūtį“, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam motociklui, todėl su juo susidūrė. Eismo įvykio metu motociklo vairuotojui M. K., nesunkiai sutrikdė sveikatą. Šiais veiksmais E. Z. pažeidė Kelių eismo taisyklių 5, 9, 106, 161 punktų, 3 priedo reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. K. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio pakeisti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - civilinį ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymai, susiję su šia turtine žala, nenuoseklūs. Tai, kad 2010-11-04 pretenzijoje, skirtoje civiliniam atsakovui nurodyta, kad laikrodis buvo sugadintas, savaime nereiškia, jog parodymai buvo nenuoseklūs. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo pat eismo įvykio tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek kreipiantis dėl žalos atlyginimo į UABDK „PZU Lietuva", nukentėjusysis tvirtino, kad eismo įvykio metu neteko laikrodžio, tačiau ar jis buvo sudaužytas smūgio metu krintant nuo motociklo ir tokiu būdu prarastas, ar jis, kaip ir kiti daiktai buvo prarasti kitokiu būdu civilinis ieškovas tiksliai nurodyti negali. Apeliantas mano, kad vien formalus sąvokos vartojimas kitokiu terminu 2010-11-04 pretenzijoje, negali būti pagrindu atmesti civilinio ieškovo reikalavimą dėl realiai patirtos žalos atlyginimo. Tai, kad UABDK „PZU Lietuva" iš karto po įvykio buvo pateikti įrodymai apie laikrodžio netekimą, susirašinėjimas su darbuotojais, civilinis ieškinys bei parodymai teisme patvirtina, kad civilinis atsakovas nuosekliai laikėsi savo prašymo atlyginti žalą už prarastą laikrodį.
Apeliantas taip pat mano nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, be to, civilinis ieškovas prašė iš civilinio atsakovo išreikalauti draudimo bylos medžiagą, kurioje turėtų būti užfiksuota informacija apie nukentėjusiojo reikalavimus dėl žalos atlyginimo už prarastą laikrodį. Papildomų įrodymų dėl to, kad civilinis ieškovas eismo įvykio metu turėjo laikrodį ir jį prarado UABDK „PZU Lietuva" niekada neprašė pateikti, be to, niekada nebuvo pateiktas ir joks atsisakymas mokėti draudimo išmoką už šį netektą turtą. Apelianto teigimu, UABDK „PZU Lietuva" atstovės teiginiai, jog prašė pateikti apžiūrai sugadintą daiktą ir kad tik po draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką sužinota, kad laikrodis ne sugadintas, o prarastas, yra neatitinkantys tikrovės. Civiliniam ieškovui yra nesuprantama ir tai, kodėl civilinis atsakovas žalai, padarytai dėl rūbų ir kitų daiktų sugadinimo bei praradimo, įvertinti reikalavo el. paštu nurodyti įsigijimo datą bei vertę, o žalai dėl laikrodžio trūksta objektyvių įrodymų.
Skunde teigiama, kad ta aplinkybė, jog nebuvo nustatyta, kad kiti eismo įvykyje dalyvavę ar jį matę asmenys laikrodį matė, taip pat nėra ir negali būti pagrindu atmesti ieškovo reikalavimą. Kadangi labiausiai tikėtina, jog laikrodis sudužo tuo metu, kai nukentėjusysis dėl smūgio krito nuo motociklo, nes nukentėjusiajam buvo sulaužyta ta ranka, ant kurios buvo laikrodis, niekas ir negalėjo matyti, ar įvykio metu nukentėjusysis turėjo tą laikrodį. Apelianto teigimu, jis draudikui ir teismui yra pateikęs laikrodžio dėžutę apžiūrai, pardavėjo raštą apie tai, kad laikrodis buvo įsigytas, kas patvirtina, jog eismo įvykio dieną jis laikrodį tikrai nešiojo. Todėl apeliantas prašo nesivadovauti vien sąvokos 2010-11-04 pretenzijoje formaliu neatitikimu („sugadintas", „prarastas"), ir tenkinti civilinį ieškinį dėl 1 449 Lt turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu netektą laikrodį.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat mano, jog teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą priteisti delspinigius už vėlavimą išmokėti draudimo išmoką. Apelianto manymu, ne civilinis ieškovas turėtų įrodinėti, kad civilinis atsakovas nepagrįstai vengė išmokėti išmokas, o pastarasis turėtų įrodyti, kad pagrįstai ir dėl įstatymo numatytų aplinkybių vėlavo išmokėti išmokas. Nurodo, visa reikalinga ir draudiko pareikalauta informacija buvo pateikta iš karto po įvykio, įvykdant visus draudiko nurodymus. Draudimo išmoka gydimosi išlaidoms atlyginti buvo išmokėta tik 2010-10-07, už akinius, striukę, šalmą, džinsus ir marškinėlius išmokėta 2010-11-08, t.y. praleidus visus įstatyme numatytus maksimalius terminus. Išmoka už prarastą laikrodį neišmokėta iki šiol, todėl civilinis atsakovas privalo sumokėti 97,44 Lt dydžio delspinigius už vėlavimą išmokėti draudimo išmokas.
Apelianto manymu, civilinio atsakovo argumentai, kad išmokų nemokėjo, nes nebuvo pateikta arba nepakankamai pateikta įrodymų, taip pat kad objektyvūs duomenys apie kaltinamajam pareikštus įtarimus buvo gauti tik 2010-10-19 ir tik gavęs šią informaciją draudikas gali išmokėti išmoką, yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Nurodo, kad su prašymu atlyginti padarytą žalą į UABDK „PZU Lietuva" kreipėsi 2010-07-26, o atsakymą gavo tik 2010-09-22. Apelianto teigimu, bendrovė iki to laiko neatliko jokių tikslingų veiksmų išmokėti išmokas, nereikalavo papildomų įrodymų, nesiaiškino kitokių aplinkybių, todėl tokie UABDK "PZU Lietuva" veiksmai akivaizdžiai vertintini kaip vengimas mokėti draudimo išmokas. Kaltinamasis E. Z. buvo apdraudęs savo kaip vairuotojo civilinę atsakomybę, o tai reiškia, kad pareiga civiliniam atsakovui atlyginti žalą kyla tada, kai tampa aiškus eismo įvykio kaltininkas, o ne kai įteikimas pranešimas apie įtarimą.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad pagal teismų praktika šios kategorijos bylose už nesunkų sveikatos sutrikdymą neturtinei žalai atlyginti paprastai priteisiama iki 10000 Lt. Tačiau apelianto manymu, tiek dėl fizinio, tiek dėl dvasinio pobūdžio pakenkimų jam ypatumų, šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo besiformuojančios teismų praktikos. Apeliantas nurodo, kad dėl padarytų sužalojimų teko iškęsti didelį fizinį skausmą, vartoti nuskausminamuosius vaistus, nes po įvykio ilgai skaudėjo galvą, sulaužytą ranką, įkastą liežuvį, sumuštas kojas, lūžusi ranka skauda ir iki šiol, ja negali atlikti jokio sudėtingesnio ir fizinės jėgos reikalaujančio darbo, po smakru liko randas. Dėl sugipsuotos rankos ir blogos savijautos negalėjo vairuoti ir automobilio, todėl visa šeima kartu buvo priversta per didelius vasaros karščius važinėti į policiją, draudimo bendrovę, polikliniką ir pan. bei tokiu būdu kęsti papildomus nepatogumus. Dėl eismo įvykio ir jo metu padarytų sveikatos sužalojimų jautriai išgyveno tiek jis, tiek jo šeima, patyrė emocinę depresiją. 2010-04-29 jam gimė antras sūnus, todėl taip pat negalėjo normaliai rūpintis kūdikiu. Dėl padaryto sveikatos sutrikdymo taip pat buvo apribotas ir bendravimas su aplinkiniais, nes dėl savo išvaizdos ir sutrikusios kalbos patyrė didelį psichologinį diskomfortą. Be to, apelianto manymu, kad yra pagrindas nukrypti nuo teismų praktikos ir atlyginti didesnio dydžio neturinę žalą, patvirtina ir paties nuteistojo abejingas ir atmestinas požiūris tiek į padarytą nusikalstamą veiką, tiek į jos pasekmes. Mano, kad E. Z. veika, nors ir padaryta dėl neatsargumo yra labai pavojinga, jis jau yra baustas už KET pažeidimus, nagrinėjamu atveju vėl vairavo transporto priemonę neatsakingai, lengvabūdiškai, ignoruodamas elementarias KET. Apeliantas taip pat abejoja ir dėl to, ar kaltinamasis dėl įvykusio eismo įvykio ir kilusių pasekmių iš tikrųjų nuoširdžiai gailisi. Apelianto manymu, kaltinamojo gailėjimasis, kaip ir dalinis 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas po teisiamojo posėdžio yra tik formalus, nes po eismo įvykio E. Z. niekada nesidomėjo nukentėjusiojo sveikata, nesiūlė geranoriškai atlyginti padarytos žalos ar pan.
Be to, apeliantas nurodo, kadangi UABDK „PZU Lietuva" prievolė atlyginti jam padarytą žalą yra kilusi iš draudimo sutarties, todėl prašo taip pat priteisti iš UABDK „PZU Lietuva" 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo civilinio ieškinio teisme pareiškimo dienos iki visiško nuosprendžio įvykdymo).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą atmesti, prokuroras ir civilinio atsakovo atstovė taip pat prašė nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusi M. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. E. Z. nuteistas pagrįstai - jo nusikalstama veika įrodyta, tinkamai kvalifikuota, o paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliantas skunde nesutinka dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymo.
LR BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. Z. yra kaltas dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių –M. K. nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajam M. K. atsiradusią neturtinę žalą.
Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo M. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam M. K. nustatytas 6000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteistas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų.
Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų visiškai atlyginta, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir pan. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).
Iš bylos duomenų matyti, kad išvardytų vertybinių kriterijų visuma vadovavosi pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam M. K. nustatydamas 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo taikytos tinkamai. Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, nes teismas vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Be to, teismas pagrįstai iš nustatytų sumų minusavo draudimo kompanijos išmokėtas sumas ir kaltinamojo atlygintą dalį neturtinės žalos.
Apeliantas skunde sutinka, kad pagal teismų praktika šios kategorijos bylose už nesunkų sveikatos sutrikdymą neturtinei žalai atlyginti paprastai priteisiama iki 10000 Lt. Tačiau apelianto manymu, tiek dėl fizinio, tiek dėl dvasinio pobūdžio pakenkimų jam ypatumų, šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo besiformuojančios teismų praktikos. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo nuosprendyje aptartų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam M. K. nustatytas 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nustatydamas neturinės žalos dydį teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai spręsti bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisėjų kolegija sutinka iš dalies su apelianto skundo argumentais, kad E. Z. veika, nors ir padaryta dėl neatsargumo yra labai pavojinga, jis jau yra baustas už KET pažeidimus, nagrinėjamu atveju vėl vairavo transporto priemonę neatsakingai, lengvabūdiškai, ignoruodamas elementarias KET. Tačiau kolegijos nuomone, nustatant neturtinės žalos dydį, vis tik reikšmės turėjo ir tos aplinkybės, jog įvykio metu kaltininkas buvo blaivus, jo automobilis buvo tvarkingas, veika padaryta neatsargiai. Be to pažymėtina, kad E. Z. dėl nusikalstamos veikos pilnai prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi, atlygino dalį neturtinės žalos. Todėl įstatymas numato, jog tokiais atvejais žalos atlyginimo dydis gali būti mažinamas (CK 6.253 str. 1, 5 d., 6.282 str. 1 d.).
Apeliantas nurodo, kad dėl padarytų sužalojimų teko iškęsti didelį fizinį skausmą, vartoti nuskausminamuosius vaistus, nes po įvykio ilgai skaudėjo galvą, sulaužytą ranką, įkastą liežuvį, sumuštas kojas, lūžusi ranka skauda ir iki šiol, ja negali atlikti jokio sudėtingesnio ir fizinės jėgos reikalaujančio darbo, po smakru liko randas. Kolegija sutinka, kad dėl autoįvykio nukentėjusysis patyrė nepatogumus, gydėsi, patyrė stresą, diskomfortą, tačiau nustatydamas neturinės žalos dydį teismas į visas šias aplinkybes pilnai. Todėl apelianto prašymas dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes, atmestinas. Nors apeliantas skunde teigia, kad dėl eismo įvykio ir jo metu padarytų sveikatos sužalojimų jautriai išgyveno tiek jis, tiek jo šeima, patyrė emocinę depresiją, tačiau jo šeimos nariai civilinio ieškinio nepareiškė. Apeliantas skunde nurodo, kad dėl sugipsuotos rankos ir blogos savijautos negalėjo vairuoti ir automobilio, todėl visa šeima kartu buvo priversta per didelius vasaros karščius važinėti į policiją, draudimo bendrovę, polikliniką ir pan. bei tokiu būdu kęsti papildomus nepatogumus. 2010-04-29 jam gimė antras sūnus, todėl taip pat negalėjo normaliai rūpintis kūdikiu. Dėl padaryto sveikatos sutrikdymo taip pat buvo apribotas ir bendravimas su aplinkiniais, nes dėl savo išvaizdos ir sutrikusios kalbos patyrė didelį psichologinį diskomfortą. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai nelaikytinos išimtinėmis ir ypatingomis aplinkybėmis, dėl kurių būtų pagrindas teismui nukrypti nuo besiformuojančios teismų praktikos.
Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytais neturtinės žalos dydžiais, nes teismas vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos baudžiamosiose bylose nustatant neturtinės žalos dydį.
Apelianto prašymas tenkinti civilinį ieškinį dėl 1 449 Lt turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu netektą laikrodį, yra nepagrįstas ir atmestinas. Apelianto teigimu, nuo pat eismo įvykio tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek kreipiantis dėl žalos atlyginimo į UAB DK „PZU Lietuva", nukentėjusysis tvirtino, kad eismo įvykio metu neteko laikrodžio, tačiau ar jis buvo sudaužytas smūgio metu krintant nuo motociklo ir tokiu būdu prarastas, ar jis, kaip ir kiti daiktai buvo prarasti kitokiu būdu civilinis ieškovas tiksliai nurodyti negali. Apeliantas mano, kad vien formalus sąvokos vartojimas kitokiu terminu 2010-11-04 pretenzijoje, negali būti pagrindu atmesti civilinio ieškovo reikalavimą dėl realiai patirtos žalos atlyginimo. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos atlygino, M. K. pareikštą reikalavimą dėl 1499 Lt priteisimo už eismo įvykio metu prarastą laikrodį, visų pirma atkreiptinas dėmesys į paties nukentėjusiojo prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. K. parodė, kad jog eismo įvykio metu jo laikrodis buvo sugadintas. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. K. jau parodė, jog įvykio metu turėjo laikrodį, bet kur jį pamėtė nežino, kur gali būti laikrodis neįsivaizduoja, pateikti šio laikrodžio taip pat negali. Nors nukentėjusysis teigia, kad įvykio metu turėjo laikrodį, tačiau šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Kaltinamasis dėl įvykio kaltu prisipažino, sutiko atlyginti žalą, grąžino striukę, tačiau nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu jokio laikrodžio nematė. Teisme apklausti liudytojai taip pat parodė, kad matė maišelį su daiktais, tačiau jokio laikrodžio nematė. Civilinio atsakovo atstovė paaiškino, kad draudimo išmoka išmokama tik tuo atveju, jei reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas įrodymais. Atstovė parodė, kad iš nukentėjusiojo buvo prašoma pateikti laikrodį kad draudikas galėtų įvertinti, ar laikrodis sugadintas pataisomai ar ne. Kadangi nukentėjusysis draudikui laikrodžio nepateikė, todėl pastarajam nekyla pareiga išmokėti draudimo išmoką. Aplinkybė, kad nukentėjusysis draudikui ir teismui yra pateikęs laikrodžio dėžutę apžiūrai, pardavėjo raštą apie tai, kad laikrodis buvo įsigytas, nepatvirtina fakto, jog įvykio dieną nukentėjusysis turėjo šį laikrodį, be to, kaip minėta, šio laikrodžio jis nei draudikui, nei teismui nepateikė. Todėl įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį M. K. pareikštą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą.
Apelianto prašymas priteisti iš draudiko delspinigius ir palūkanas, yra nepagrįstas ir atmestinas. Sutinkamai su LR draudimo įstatymo 19 str. 6 d., draudikas moka tik įrodymais pagrįsto dydžio draudimo išmoką ir turi teisę atsisakyti išmokėti sumas pagal reikalavimus, nepagrįstus įrodymais. Minėto įstatymo 82 str. 3 d. nurodo, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Iš byloje esančio 2010-09-22 UAB DK „PZU Lietuva“ rašto matyti, kad bendrovė nukentėjusįjį informavo, jog negali priimti sprendimo dėl draudimo išmokos, kadangi iki šiol atliekamas ikiteisminis tyrimas (b.l. 102). Nors apeliantas teigia, kad kreipiasi su prašymu dėl draudimo išmokų į draudimo bendrovę laiku, tačiau tam, kad pripažinti įvykį draudžiamuoju, reikalingi tai patvirtinantys duomenys. Kaip nurodė civilinio atsakovo atstovė, tokiose bylose vienas iš pagrindinių dokumentų yra policijos pažyma, patvirtinanti eismo įvykio faktą ir taip pat draudėjo atsakomybę dėl eismo įvykio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir kaltinimas byloje perduotas teismui tik 2010-10-11 d. Bendrovė objektyvius duomenis apie kaltinamajam pareikštus įtarimus gavo tiktai 2010 m. spalio 19 dieną. Todėl tik gavus šitą informaciją draudikas galėjo išmokėti draudimo išmoką, todėl įstatymo numatytų terminų, draudikas nepraleido. Be to, sprendimas dėl neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo priimamas tik tada, kai nukentėjusysis pateikia tai patvirtinančius medicininius dokumentus. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs šias aplinkybes padarė teisingą išvadą, kad byloje nenustatyta, jog civilinis atsakovas nepagrįstai vengė išmokėti nukentėjusiajam draudimo išmokas už patirtą turtinę bei draudimo bendrovės apskaičiuotą neturtinę žalą, todėl toks nukentėjusiojo reikalavimas dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo yra atmestinas.
Kadangi nukentėjusiojo M. K. reikalavimas dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo yra atmestinas, tokiu būdu yra nepagrįstas ir atmestinas apelianto prašymas priteisti iš UABDK „PZU Lietuva" 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo civilinio ieškinio teisme pareiškimo dienos iki visiško nuosprendžio įvykdymo).
Įvertinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl keisti ar naikinti Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.