- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-31
- Bylos Nr.
- 1A-864-185-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-32-3-00016-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Sigitas Bagdonavičius
- Civilinis ieškovas
- V. B.
- Nuteistasis
- G. P.
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Advokatai
- Mykolas Vytautas Kazlauskas, Nona Pulokienė
- Kategorijos
- 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant šiuo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja V. B., lankytis nukentėjusiosios V. B. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Pasvalio r., įpareigojant nuteistąjį G. P. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai V. B. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Priteista iš G. P. nukentėjusiajai V. B. 100 Lt neturtinei, 52 Lt turtinei žalai atlyginti ir 500 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. P. nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą:
2014-04-20, apie 15 val., jis, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme, iš asmeninių paskatų ranka suduodamas V. B. vieną smūgį į kairės pusės smilkinį, o nuo smūgio parkritusiai ant žemės nukentėjusiajai vieną kartą spirdamas į dešinės kojos blauzdos priekinę dalį, taip nukentėjusiajai V. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairėje veido pusėje ir dešinėje blauzdoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-09-19 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jis nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė. Teismas, priėmęs jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas, neobjektyvus, netinkamai vertino įrodymus, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, pažeidė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, įrodymų vertinimo kriterijus, teismo nešališkumo principą. Teismo įrodymų vertinimas buvo atliktas netinkamai ir neišsamiai, todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas naujas nuosprendis.
Teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė jo parodymus, juos vertindamas kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o rėmėsi tik melagingais, nenuosekliais nukentėjusiosios bei jos šeimos narių parodymais, kurie suinteresuoti liudyti nukentėjusiosios, siekiančios praturtėti jo sąskaita, naudai. Apylinkės teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, nevertino nukentėjusiosios parodymų galimo nepatikimumo, taip pat nevertino nukentėjusiosios ir jos giminaičių (liudytojų A. Ž., A. R., S. P.) parodymų abejotinumo ir suinteresuotumo. Kad V. B. siekė iš jo neteisėtai pasipelnyti patvirtina tai, jog ji praėjus kelioms dienoms po tariamo jos sumušimo, liudytojai V. P. gyrėsi, jog kartu su dukra (S. P.) sugalvojo „versliuką“ ir dėl to vyksta į Pasvalį. Tikėtina, jog tas „versliukas“ buvo jam pareikštas civilinis ieškinys dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes pati V. B. apie minėtą „versliuką“ teisme nieko paaiškinti negalėjo. Be to, mano, kad teismas visiškai nepagrįstai nevertino to, kad V. B. teisme blaškėsi duodama parodymus ir akivaizdžia melavo dėl 2014-04-20 konflikto kilimo priežasties – neigė vogusi lovį, karutį, nors tai matė ne vienas liudytojas, kuris tai patvirtino teisme. Taip pat V. B., privataus kaltinimo skunde pateikė melagingas įvykio aplinkybes, kad jis buvo neblaivus, kai tuo tarpu ji pati buvo neblaivi, taip pat tai, kad neva ją sumušus, žentas jai suteikė pagalbą ir kt. Kai kurias jos nurodytas aplinkybes teisme paneigė netgi jos naudai liudiję asmenys. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių V. B. sąžiningumu ir jos parodymų patikimumu. Pažymi, kad liudytojas A. Ž., buvęs kartu su V. B., įvykio aplinkybes nurodė skirtingai nei pati nukentėjusioji, kas leidžia abejoti jų abiejų parodymų patikimumu.
Nurodo, kad smūgių nei kumščiu, nei koja ar kuo kitu V. B. nesudavė, jai skausmo nesukėlė, jos nesužalojo. Tarp jo ir V. B. 2014-04-20 kilo konfliktas dėl to, jog V. B. neteisėtai pasisavino jo šeimai priklausiusius daiktus – lovį ir karutį, kurie iš jos kitą dieną buvo paimti policijos pareigūnų pagalba. Akivaizdu, kad tai V. B. sukėlė didelį pasipiktinimą, dėl ko ji turėjo motyvą melagingai jį apkaltinti jos sužalojimu. Tai iš dalies, jo manymu, patvirtina ir ta aplinkybė, jog po daiktų atsiėmimo liudytojai V. G., su kuria jis kartu gyvena, V. B. grasino, sakydama, jog „jūs, ubagai, kentėsit“. Nurodo, kad teismas nevertino ir kitų bylos abejotinų aplinkybių, rodančių galimą V. B. parodymų nepatikimumą, o būtent tai, kad V. B., po tariamo sumušimo, nors ir jautėsi blogai (pati taip nurodė), ėjo į tą patį kiemą, kur tarp jų įvyko konfliktas, ir iš ten pavogė jo šeimai priklausantį karutį, ką patvirtino liudytojai P. K. ir L. K.. Abejonių kelia ir tai, jog V. B., nuolat rašydama skundus dėl kiekvieno incidento, teigdama, jog buvo jo sumušta, policijos nekvietė, o apie tariamą sumušimą pradėjo kalbėti tik tada, kai jie pradėjo aiškintis dėl karučio dingimo, supratusi, jog jai pačiai gali kilti atsakomybė dėl daiktų vagystės. Taigi pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai rėmėsi V. B. melagingais parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad situacijose, kur esminis dalykas yra asmeniniai turtiniai nesutarimai, pykčiai, turėtų būti itin įdėmiai ir atsargiai vertinami proceso dalyvių parodymai, turint omenyje tai, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų net ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, turėti ne visai teisėtų motyvų.
Nurodo, kad apylinkės teismas jo kaltę grindė ir specialisto išvada bei ją surašiusio teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimais, kad pateikta specialisto išvada neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms, tačiau nepagrįstai nevertino to, jog teismo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas R. Ž. nurodė, kad konkrečiai nustatyti, kuo buvo suduotas smūgis, negalima, ir kad tokie sužalojimai, kokie nustatyti V. B., gali atsirasti ir griuvinėjant, kad galėjo būti ir kitokios sužalojimo aplinkybės nei jas nurodė pati nukentėjusioji. Iš liudytojų P. K., V. P. parodymų galima spręsti, kad V. B. galėjo pati susižaloti aptariamo įvykio dieną būdama neblaivi ir griuvinėdama: liudytojas P. K. matė V. B. griūnant, o liudytojai V. P. kelios dienos po aptariamo įvykio pati nukentėjusioji sakė, kad griuvo nuo laiptų. Nurodo, kad apylinkės teismas, grįsdamas jo kaltę, nesilaikė nuostatų, jog išvados dėl įrodinėtinų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo turi būti paremtos visų duomenų patikrinimu, jų palyginimu, iš skirtingų šaltinių gautos informacijos sugretinimu ir priimtų sprendimų argumentavimu. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas privalo daryti įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų bei patikrintų duomenų visuma. Šiuo atveju teismas vertino tik dalį duomenų, t. y. nevertino duomenų, keliančių abejonių jo naudai. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, jų visumą, dalies jų nevertino, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, todėl apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusioji bei jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Aukštesnės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. nuostatas, o tai, apelianto nuomone, lėmė neteisingą išvadą dėl jo kaltės ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Pagrįsdamas šiuos teiginius G. P. atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios V. B. duotus parodymus, kurie esą išgalvoti ir melagingi, taip pat liudytojų A. Ž., A. R. ir S. P. parodymus, kurie, apelianto teigimu, yra abejotini, nes minėti liudytojai yra suinteresuoti liudyti nukentėjusiosios naudai (juos sieja giminystės ryšiai). Apeliantas taip pat akcentuoja specialisto išvadą bei ją surašiusio teismo medicinos eksperto R. Ž. teisme duotus paaiškinimus, kurie, pasak G. P., nepaneigia galimybės, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti kitokiomis aplinkybėmis, pvz., nukentėjusiajai griuvinėjant (ne vieną kartą griūnant), ką, nuteistojo teigimu, šiuo atveju patvirtina ir liudytojų P. K., V. P. parodymai, iš kurių matyti, kad V. B. minimo įvykio metu galėjo susižaloti kitokiomis aplinkybėmis nei ji pati nurodo – liudytojas P. K. matė V. B. griūnant, o liudytojai V. P. kelios dienos po įvykio pati nukentėjusioji sakė, kad ji griuvo nuo laiptų. Tačiau kolegija pažymi, kad vien tai, jog nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, šiuo atveju nesudaro pagrindo abejoti priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu bei tenkinti apeliacinį skundą.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. P. kaltė padarius jam inkriminuotą BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apylinkės teismo padarytų BPK 20 str. pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei priimtam teismo sprendimui, iš kurio matyti, kad pripažindamas G. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Skundžiamame nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo bei pakankamumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo šiuo atveju teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Taigi vien tai, kad apylinkės teismas šiuo atveju padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinio skundo teiginys, kad apylinkės teismas buvo šališkas, yra deklaratyvus ir pagrįstas iš esmės tik nuteistojo nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl atmetamas.
Nuteistasis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nepripažįsta V. B. sudavęs smūgius ir ją sužalojęs, teigdamas, kad nukentėjusioji jį tik apkalba dėl jos sumušimo ir sužalojimo, nes tarp jų įvyko konfliktas dėl to, kad nukentėjusioji neteisėtai pasisavino jo šeimai priklausiusius daiktus – lovį ir karutį, kuriuos jis kitą dieną iš jos susigrąžino policijos pareigūnų dėka. Apeliantas mano, kad tai V. B. sukėlė didelį pasipiktinimą, dėl ko ji turėjo motyvą jį nepagrįstai apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu ir taip dar iš jo neteisėtai pasipelnyti (byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo), bei tai padarė galimai siekdama pati išvengti jai kilsiančios atsakomybės dėl jo daiktų vagystės. Be to, pasak apelianto, nukentėjusioji galimai susižalojo kitokiomis aplinkybėmis nei ji pati nurodo (galimai griuvinėdama), ką patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (liudytojų P. K., V. P. parodymai, specialisto išvada bei ją surašiusio eksperto teisme duoti paaiškinimai), kurių apylinkės teismas nevertino. Tačiau, kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai tokį G. P. kaltės neigimą laikė jo gynybine taktika ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija šiuo atveju neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, pagal kuriuos, apeliantas jai sudavė du smūgius ir taip jai padarė sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, kuriuos patvirtina ir kiti bylos įrodymai – liudytojų A. Ž., A. R., S. P., E. S. parodymai, specialisto išvadą bei ją surašiusio eksperto R. Ž. teisme duoti paaiškinimai. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie atskleidžia aiškią, nuoseklią ir logišką įvykio seką, kuri ir leido apylinkės teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Kolegija taip pat pažymi, kad G. P. nurodytos aplinkybės dėl V. B. neva įvykdytos jo daiktų vagystės šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nagrinėjant apeliacinį skundą ribose dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d., t. y. dėl nežymaus V. B. sveikatos sutrikdymo, už kurį yra nuteistas apeliantas. Nagrinėjamoje byloje jokių priešpriešinių skundų dėl V. B. veiksmų pateikta nebuvo.
Kaip matyti iš nukentėjusiosios V. B. parodymų, ji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad įvykio dieną šventė Šv. Velykas, pas ją buvo atvažiavę anūkai, duktė, žentas. Ta proga buvo išgėrusi, tačiau ne daug. Sugalvojo aplankyti savo neįgalų brolį, kuris gyvena tame pačiame name kaip ir nuteistasis. Kartu eiti pavadino žentą A. Ž.. Grįždami su žentu apžiūrėjo kieme buvusius pastatus, užsuko į malkinę. Tuo metu į kiemą išėjo G. P., kuris pasakęs „ko landžiojate“, trenkė jai vieną kartą į kairę akį, po ko ji nugriuvo ant žemės. Tada jai gulinčiai ant žemės nuteistasis vieną kartą spyrė į dešinę blauzdą. Nuo G. P. smūgio jai buvo ištynusi akis. Į teismo medicinos ekspertus kreipėsi po kelių dienų, nes buvo šventės. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. G 602-14-05, kuria nukentėjusiajai nustatyti du sužalojimai – poodinė kraujosruva kairėje veido pusėje ir dešinėje blauzdoje, padaryti dviem trauminiais poveikiais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Netikėti šia specialisto išvada kolegija neturi pagrindo, nes ją surašęs ekspertas R. Ž. buvo apklaustas ir teisme, kuriame patvirtino, kad jo duota išvada neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytoms įvykio aplinkybėms. Nors teisme apklaustas ekspertas negalėjo konkrečiai nurodyti, kuo suduodant (kumščiu ar kokiu nors daiktu) buvo padaryti nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai, tačiau pagal sužalojimų lokalizaciją atmetė bet kokią galimybę, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti pačiai griūnant, nes, pasak eksperto, tokiu atveju (nukentėjusiajai pačiai griūnant) atsiradę sužalojimai nebūtų tolygūs. Ekspertas paaiškino, kad nukentėjusiajai pačiai nugriuvus, būtų atsiradę nubrozdinimai, o šiuo atveju jai nustatytos kraujosruvos, kurios galėjo atsirasti tik tiesiogiai suduodant smūgius. Be to, nukentėjusiajai pačiai nugriuvus, kraujosruvos būtų išsidėsčiusios kita linkme, taip pat jų būtų žymiai daugiau. Taigi atsižvelgusi į šias aptartas aplinkybes kolegija visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo padarytai išvadai, kad eksperto R. Ž. paaiškinimai paneigė bet kokias prielaidas, kad V. B. galėjo susižaloti pati griūdama. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios pirmiau nurodytas įvykio aplinkybes apie jai nuteistojo suduotus smūgius ir padarytus sužalojimus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Tiesiogiai įvykį matęs nukentėjusiosios žentas A. Ž. parodė, kad jiems su V. B. būnant namo, kuriame gyvena nuteistasis ir nukentėjusiosios brolis, kieme, S. P. sukėlė konfliktą - ėmė rėkauti, priekaištauti, kad jie vaikšto po svetimą teritoriją, dėl ko jis atsisukęs pamatė, kaip nuteistasis, pasivijęs V. B., sudavė jai smūgį į veidą, po ko, nukentėjusioji nugriuvo. Taip pat matė, kaip G. P. užsimojo koja, tačiau paties spyrio nematė. Teisme kaip liudytoja apklausta V. B. dukra S. P. taip pat parodė, kad Šv. Velykų dieną apie 19-20 val. sugrįžusi iš uošvienės pas motiną pastebėjo, kad jos akis yra paraudusi ir patinusi. Motina jai pasakė, kad ėjo pas brolį, tačiau prie jos pribėgęs G. P., jai trenkė į veidą ir spyrė į koją. Žino, kad G. P. pyksta ant jos motinos, nes ji neparduoda jai priklausančios namo dalies tame name, kuriame gyvena nuteistasis. Teisme kaip liudytoja apklausta A. R. taip pat parodė, jog žino, kad Šv. Velykų dieną tarp V. B. ir nuteistojo įvyko incidentas. Ji apie 19-20 val. atvykusi pas V. B. matė, kad jai buvo patinusi akis. V. B. jai sakė, kad ją sumušė kaimynas. Atmesti liudytojų A. Ž., A. R. ir S. P. parodymus vien dėl to, kad juos su nukentėjusiąja sieja giminystės ryšiai, kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Kaip matyti iš minėtų liudytojų parodymų, jie ne tik dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tarpusavyje ir papildo vienas kitą, bet neprieštarauja ir objektyviems bylos įrodymams – teismo medicinos eksperto R. Ž. pateiktoms išvadoms apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį, mechanizmą ir lokalizaciją. Be to, teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas E. S., kuris buvo atvykęs pagal nuteistojo iškvietimą dėl karučio ir lovio dingimo, taip pat parodė, kad jam bendraujant su V. B., ji pareiškė, jog prieš dieną ją sumušė G. P.. Pažymėtina, kad šis teisme liudijęs policijos pareigūnas jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi neturi.
Taigi pirmiau išdėstyti ir aptarti nukentėjusiosios V. B., liudytojų A. Ž., A. R., S. P., E. S. parodymai, specialisto išvada bei ją surašiusio eksperto R. Ž. teisme duoti paaiškinimai neabejotinai patvirtina, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., t. y. patvirtina, kad G. P. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, iš asmeninių paskatų sudavė V. B. vieną smūgį į veidą, o nuo smūgio parkritusiai ant žemės nukentėjusiajai spyrė į dešinės kojos blauzdą, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairėje veido pusėje ir dešinėje blauzdoje.
Kaip minėta, nuteistasis nesutinka su tuo, kad apylinkės teismas nesivadovavo liudytojų V. P. ir P. K. parodymais, kurie, pasak apelianto, patvirtina buvus visai kitokias sužalojimo aplinkybės nei nurodo pati nukentėjusioji, t. y. liudytojas P. K. matė V. B. griūnant, o liudytojai V. P. kelios dienos po įvykio pati nukentėjusioji sakė, kad ji griuvo nuo laiptų. Tačiau kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė šių liudytojų parodymais, nes jie prieštarauja jau pirmiau aptartų įrodymų visumai. Šiuo atveju nėra nuginčytos eksperto R. Ž. pateiktos išvados, kad nukentėjusiajai pačiai nugriuvus, būtų nustatyti visai kitokio pobūdžio sužalojimai. Ši išvada neprieštarauja nukentėjusiosios ir pirmiau aptartų liudytojų A. Ž., A. R., S. P., E. S. nurodytoms aplinkybėms, todėl kolegija šiuo atveju neturi pagrindo abejoti šiais įrodymais ir juos atmesti. Taigi įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog tai, kad nuteistasis G. P. smurtavo prieš nukentėjusiąją V. B. ir dėl to nežymiai sutrikdė jos sveikatą, t. y. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., apylinkės teismas pagrįstai nustatė įvertinę pačios nukentėjusiosios parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą bei šią išvadą surašiusio eksperto teisme duotus paaiškinimus, taip pat kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes ar patvirtinusių kai kurias fizinio smurto pavartojimo aplinkybes, parodymus.
Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad apylinkės teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais kolegija neturi pagrindo.
Nukentėjusiosios atstovė apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 727601, patvirtinantį, kad nukentėjusioji jai už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 600 Lt, ir prašo šias atstovavimo išlaidas priteisti iš nuteistojo.
BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertinta suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, jo skundas yra atmetamas. Nukentėjusiosios atstovė atsikirtimo į nuteistojo apeliacinį skundą nerengė, bet ji dalyvavo 2014 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje nagrinėjat bylą Panevėžio apygardos teisme. Tačiau atsižvelgusi į nukentėjusiosios atstovės darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos mano, kad išlaidos advokatės paslaugoms apmokėti (600 Lt) šiuo atveju nėra realios ir pagrįstos, t. y. advokatė N. Pulokienė nukentėjusiajai jau atstovavo pirmosios instancijos teisme, dėl ko jai bylos aplinkybės buvo žinomos, byla yra nedidelės apimties ir nesudėtinga, jos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme iš viso truko tik 25 minutes, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, todėl darytina išvada, kad nukentėjusiosios už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatei neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl tenkinama tik dalis nukentėjusiosios atstovės prašymo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti nukentėjusiajai iš nuteistojo G. P. 600 Lt, ir prašoma priteisti pinigų suma advokatės paslaugoms apmokėti mažinama iki 300 Lt.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo G. P. nukentėjusiosios V. B. naudai 300 (tris šimtus litų – 86,88 Eur) jos turėtų proceso išlaidų už paslaugas advokatės, kuri dalyvavo teisme kaip nukentėjusiosios atstovė.