Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. gynėjo Andriaus Marapolsko, nuteistojo V. K. ir jo atstovės pagal įstatymą Ž. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. (toliau - BK), ir, pritaikius BK 91 str. 3 d., jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šią bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

P. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir jam paskirtos 25 (dvidešimt penkios) paros arešto. P. R. į bausmės laiką įskaičius kardomojo kalinimo laiką nuo 2005-07-04 iki 2005-08-02, jis laikomas atlikęs paskirtą bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2005-06-15, apie 22 val. skvere, esančiame Vytauto-Mickevičiaus g. sankryžoje Vilniuje, asmeninio konflikto su E. V. metu tyčia jį nužudė, spirdamas jam apie 10 kartų į nugaros, užpakalio, kojos sritis, tuo padarydamas kraujosruvas kairėje šlaunyje ir dešiniame žaste, kraujosruvą minkštuose audiniuose juosmens srityje dešinėje pusėje, kraujosruvą minkštuose audiniuose nugaros kairėje pusėje apatinėje dalyje, IX-X šonkaulių lūžius ties mentės linija ir IX šonkaulio lūžius ties vidurine pažastine linija kairėje pusėje, blužnies plyšimą, kuris komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, dėl ko E. V. mirė.

P. R. nuteistas už tai, kad tuo pat metu toje pat vietoje kaltinamojo V. K. veiksmų prieš E. V. metu dėl asmeninių motyvų tyčia nežymiai sutrikdė E. V. sveikatą, jam suduodamas du smūgius į veidą ir vieną kartą spirdamas į kairės pusės mentės sritį, tuo pastarajam padarydamas kraujosruvą minkštuose audiniuose mentės kairėje pusėje, odos nubrozdinimą su aplinkine kraujosruva kaktos dešinėje pusėje ir dvi muštines žaizdeles su aplinkinėmis kraujosruvomis lūpose.

Nuteistojo P. R. gynėjas advokatas Andrius Marapolskas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nuosprendis turi būti panaikintas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 3 str. 9 p., 20 str. 5 d.), o procesas dėl nuteistojo turi būti nutrauktas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. R. gynėjo advokato A. Marapolsko apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo V. K. ir atstovės pagal įstatymą Ž. P. skundai tenkinami. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Apygardos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo V. K. ir P. R. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Iš V. K. ir jo atstovės pagal įstatymą Ž. P. apeliacinių skundų matyti, kad jie nuteistojo kaltės dėl padaryto nusikaltimo neginčija, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Nuteistojo P. R. advokato skundas dėl to, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir atmetė jo ginamojo versiją, jog P. R. veiką padarė gindamas V. K. , yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išvadas padarė remdamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais nuteistųjų P. R. ir V. K. , liudytojų parodymais, apžiūros protokolais, specialistų išvadomis ir kitais byloje esančiais duomenimis. Teismas teisingai konstatavo, kad P. R. veika negali būti vertinama kaip būtinoji gintis ir tai išsamiai aptarė nuosprendyje. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str.). P. R. gynėjas teisingai nurodo, kad kėsinimąsi apibūdinančios būtinosios ginties sąlygos yra kėsinimosi akivaizdumas, realumas ir pavojingumas. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Teisė į būtinąją gintį atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu kėsinimosi pavojingumas reiškia, kad veiksmai, kuriais kėsinamasi į įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus, turi atitikti baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.). Tuo tarpu nukentėjusiojo E. V. veiksmai, kuriais jis kėsinosi į V. K. lytinę laisvę, pagrįstai vertinami ne kaip nusikalstami, o kaip neteisėti moraliniu ir doroviniu aspektu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. V. nevartojo prieš V. K. jokio smurto (nei fizinio, nei psichologinio). Kita vertus, nei V. K. , nei P. R. tokie E. V. veiksmai nebuvo netikėti, nes abu nuteistieji nuėjo susitikti su nukentėjusiuoju turėdami tikslą, kad pastarasis nutrauktų nepadorių SMS žinučių rašymą. Todėl kėsinimasis nebuvo pavojingas ir nebuvo reikalo ginti V. K. . Priešingai, nukentėjusiajam pradėjus priekabiauti prie V. K. (jį apkabino, lietė fiziškai, kišo rankas į kelnes ir palietė lytinį organą), pirmieji smurtauti pradėjo patys nuteistieji, o nukentėjusysis jokių smurtinių veiksmų neatliko. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad V. K. ir P. R. iki įvykio jokio tiesioginio pavojaus jų sveikatai, gyvybei ar lytinei laisvei nebuvo, nes nei vienas iš jų tiesiogiai su E. V. nebendravo. Tai, kad pastarasis seksualiai priekabiavo prie V. K. , skambindamas telefonu ir rašydamas SMS žinutes, buvo tik nemaloni situacija, kurios siekdami išvengti patys nuteistieji susitarė susitikti su E. V. . Be to, prieš susitikimą abu nuteistieji buvo aptarę, kaip elgsis susitikimo metu, t. y. „pamokys, apstumdys, aprėks“, net buvo aptarę, ką darys, jei E. V. priekabiaus. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo nuomone, kad tokia situacija, kuriai buvo iš anksto pasiruošta, kurios buvo tikėtasi ir kurios metu buvo atliekami prieš šią situaciją aptarti smurtiniai veiksmai, negali būti vertinama, kaip būtinosios ginties situacija. Tai, kad P. R. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, neturi jokios reikšmės vertinant susidariusią situaciją būtinosios ginties aspektu. Ši aplinkybė yra tik jį, kaip asmenybę, charakterizuojanti aplinkybė ir reikšminga taikant BK XI skyriaus nuostatas. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad P. R. pagal BK 140 str. 1 d. buvo paskirta bausmė – 25 parų areštas. Jam į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2005-07-04 iki 2005-08-02, todėl jis laikomas atlikęs paskirtą bausmę. Ši nuosprendžio dalis neskundžiama. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo analizuoti P. R. paskirtos bausmės dydžio klausimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes, V. K. paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, kuri gali būti skirta nepilnamečiams už inkriminuojamos veikos padarymą, pritaikius BK 91 str. 3 d. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad bausmės tikslai V. K. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš tikrųjų, V. K. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.). Tačiau apygardos teismas, V. K. skirdamas bausmę, nepakankamai įvertino jo asmenybę ir faktines bylos aplinkybes, kurioms esant bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas V. K. nepagrįstai netaikė BK 92 str. nuostatų (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, taikant BK 91 str. 3 d. nuostatas, V. K. skirtina minimali baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. BK 92 str. numatyta, kad nepilnamečiui už tyčinio nusikaltimo padarymą gali būti atidėtas bausmės vykdymas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrindai, kuriems esant V. K. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, yra. Pirma, V. K. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis. Antra, V. K. nusikalto pirmą kartą, prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir labai pergyvena, nusikaltimo padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo E. V. provokuojantis elgesys, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Trečia, teismo psichologinės ekspertizės išvadose nurodyta, kad V. K. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai, turėję įtakos jo gebėjimui pilnai ir visapusiškai teisingai suvokti situaciją. Ten pat teigiama, kad E. V. seksualinio pobūdžio SMS žinutės ir skambučiai V. K. kėlė susierzinimą, pasipiktinimą, tačiau jo pastangos pakeisti tokią situaciją buvo nevaisingos, savarankiškai rasti konstruktyvių jos sprendimų nesugebėjo, aplinkinių pagalbos neieškojo (gali būti, kad šito neleido ne tik jo savigarba, išdidumas, nenoras prisipažinti, kad nesugeba savarankiškai, „vyriškai“ išspręsti savo problemų, bet ir diskomforto jausmas viešai kalbėti apie intymius dalykus). Be to, E. V. elgesys įvykio metu (seksualinis priekabiavimas) V. K. sukėlė neigiamus išgyvenimus (pasišlykštėjimą, pyktį, pažeminimo ir gėdos jausmus), kas sutrikdė pastarojo gebėjimą racionaliai įvertinti situaciją bei valingai reaguoti ir kontroliuoti savo veiklą (t. 3, b. l. 46-50). Akivaizdu, kad įvykio metu V. K. buvo frustracijos būsenos, kuri kilo kaip atsakas į jam subjektyviai sudėtingą situaciją ir pasireiškė fiksacija ties frustratoriumi, agresyviu elgesiu ir impulsyvumu, veiksmų kontrolės ir galimų pasekmių prognozės kritimu. Taip pat nustatyta, kad ši būsena nesiekė afektui būdingo sąmonės ir psichinės veiklos dezorganizacijos lygio, tačiau sutrikdė V. K. gebėjimą racionaliai įvertinti situaciją, numatyti savo veiksmų padarinius, įvertinti savo veiksmus pagal socialinių normų reikalavimus, pasirinkti adekvačias reagavimo formas bei konstruktyvius šios situacijos sprendimo būdus, kas sąlygojo savikontrolės kritimą. Todėl darytina išvada, kad V. K. nusikaltimo padarymo metu, kaip asmenybė emociniu aspektu, nebuvo visiškai susiformavusi. Ketvirta, V. K. mokosi Vilniaus „Ažuolo“ pagrindinėje mokykloje 10 klasėje, charakterizuojamas teigiamai, kaip geranoriškas, nuoširdus, komunikabilus mokinys, kuris gerbia ir myli motiną. Penkta, V. K. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.). Akivaizdu, kad V. K. tyčia suduodamas smūgius E. V. jo mirties nenorėjo, tačiau buvo visiškai abejingas kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šešta, įvertinus bylos faktines aplinkybes, bausmės atlikimo sąlygas laisvės atėmimo vietose ir tai, kad E. V. seksualiai prie nuteistojo priekabiavo, V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės realus atlikimas bus komplikuotas. Įvertinus anksčiau paminėtas aplinkybes, V. K. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jo asmenybė gali būti visiškai sutrikdyta, o bausmės tikslai nepasiekti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistajam V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones - elgesio apribojimus, numatytus BK 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 2 d. 1 p., 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį dėl V. K. pakeisti: pritaikius BK 92 str., V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ir paskirti jam auklėjamojo poveikio priemones - įpareigoti jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą arba dirbti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo P. R. gynėjo advokato A. Marapolsko apeliacinį skundą atmesti.