Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjo Janukiškių medžiotojų būrelio įgaliotam atstovui V. Š., advokatei Aistei Medelienei,

atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovams Ignei Vaitulionytei, Šarūnui Žuliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Janukiškių medžiotojų būrelio skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas Janukiškių medžiotojų būrelis (toliau – ir Būrelis) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. AS-91 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); taip pat priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pagal Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. išduotą leidimą Būrelis naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Pareiškėjui 2020 m. kovo 10 d. išsiųstas pranešimas apie Būrelio planinį patikrinimą dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimo už 2017–2019 metų laikotarpį. Patikrinimo metu nustatyta, kad Būrelis nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formos KIT709 už 2018 metus iki teisės aktuose nustatyto termino ir dėl to pareiškėjui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifas, t. y. už 2018 m. priskaičiuota suma yra 18 037 Eur vietoje 1 803 Eur. Pažymi, kad nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis Būrelis 2020 m. liepos 22 d. pateikė Departamentui pastabas, kuriose nurodė, jog tinkamai ir laiku apskaičiavo mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2018 metus, jį sumokėjo, pridėjo tai patvirtinantį banko išrašą ir taip pat pažymėjo, kad deklaracija nebuvo pateikta dėl techninių nesklandumų. Teigia, kad atsakovas neatsižvelgė į pastabas ir minėtu Sprendimu patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. liepos 1 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-16 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Už nustatytus pažeidimus, t. y. laiku nepateiktą deklaraciją, Departamentas 2020 m. rugsėjo 7 d. Būrelio pirmininkui R. M. taip pat surašė administracinio nusižengimo protokolą už klaidingą deklaracijų už 2017 m. ir 2019 m. pateikimą, taip pat už 2018 m. deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriui iki nustatyto termino, kuriuo skyrė 125 Eur administracinę baudą. Mano, kad Būrelis yra nepagrįstai ir neproporcingai nubaustas, kadangi tinkamai apskaičiavo ir laiku sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius už laikotarpį, už kurį paskirta ekonominė sankcija, t. y. 2018 metus, be to, pažymi, jog nebuvo padaryta jokia žala valstybės biudžetui. Teigia, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius turi būti sumokamas iki einamųjų metų vasario 15 dienos, o šiuo atveju už 2018 metus buvo sumokėta 2019 m. sausio 17 d., t. y. laiku. Nurodo, kad tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo mokėtiną mokestį. Pareiškėjas 2019 m. sausio 17 d. pavedimu pervedė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 1 804 Eur, t. y. net 1 Eur daugiau, negu priklausė (1 803 Eur), kas įrodo pareiškėjo atsakingumą ir sąžiningumą bei siekį išvengti bet kokios mokesčio nepriemokos. Pažymi, kad Būrelis nesiekė nuslėpti išgaunamų gamtos išteklių ir negavo jokios mokestinės naudos, be to, ekonominė sankcija pritaikyta formaliai, neįvertinus to, kad mokesčio deklaracija nebuvo pateikta dėl klaidos (techninių kliūčių). Teigia, kad laiku nepateikė deklaracijos, nes ją pildė VMI teritoriniame skyriuje, kur darbuotoja padėjo apskaičiuoti mokėtiną mokestį ir pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad ta pati darbuotoja tinkamai pateikė užpildytą deklaraciją už 2018 metus, tačiau tik vėliau sužinojo, kad deklaracija pateikta nebuvo. Nurodo, kad Būrelis yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo – asociacija, jo veikla skirta viešojo intereso tenkinimui, o tokio dydžio finansinė našta pareiškėjui būtų nepakeliama. Pažymi, kad pareiškėjo pajamos per pastaruosius du ataskaitinius laikotarpius siekė atitinkamai 4 940 Eur ir 3 756 Eur, o Būrelio dvejų metų pajamų suma nepajėgtų padengti nė pusės paskirtos ekonominės sankcijos dydžio.

2. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijų formos KIT709 už 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl jam Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu pagrįstai priskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 18 037 Eur. Mano, kad pareiškėjo teiginiai, jog deklaracija nebuvo pateikta dėl techninių kliūčių, turėtų būti vertinami kritiškai. Teigia, kad Departamentui įstatyme nėra suteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie įtvirtinti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, todėl padidinto mokesčio tarifo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu. Pažymi, kad pareiškėjas iš viso nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 už 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų; be to, deklaracija nebuvo pateikta net ir po patikrinimo. Taip pat mano, kad aplinkybė, jog deklaraciją pildė VMI darbuotoja ir pareiškėjas nežino, dėl kokių priežasčių ji nebuvo pateikta, yra subjektyvaus pobūdžio, juo labiau kad Būrelis yra atsakingas už tinkamą deklaracijų pateikimą ir mokesčių sumokėjimą, todėl turėjo ne tikėtis, kad kas nors tinkamai pateiks deklaraciją už jį, o pats atlikti pareigą ir laiku bei tinkamai pateikti minėtą deklaraciją. Pažymi, kad Būrelis veikia jau 23 metus, todėl apie prievolę teikti deklaraciją jam turėjo būti žinoma. Mano, kad pareiškėjo pateiktas banko išrašas, iš kurio matyti, kad Būrelis 2019 m. sausio 17 d. pervedė 1 804 Eur VMI, turėtų būti vertinamas kritiškai, kadangi nėra aišku, už ką konkrečiai ši suma pervesta. Nurodo, kad pareiškėjo 2020 m. kovo 30 d. veiklos rezultatų ataskaita taip pat kelia abejonių, kadangi joje pažymėta, jog ataskaita teikiama už 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, t. y. už laikotarpį, kuris dar nebuvo suėjęs. Be to, ataskaita nėra patvirtinta, kaip to reikalauja teisės aktai. Mano, kad pareiškėjas klaidina tiek atsakovą, tiek teismą, bandydamas įrodyti, kad įvykdė pareigą ir laiku sumokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, siekdamas išvengti pareigos mokėti šį mokestį. Nurodo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

3. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai palaikė skundą visiškai ir prašė jį patenkinti. Iš esmės pripažino padarytus pažeidimus, susijusius su deklaracijos nepateikimu nustatytu terminu, tačiau akcentavo, kad tai įvyko dėl suklydimo, o patį mokestį (1 804 Eur) sumokėjo laiku, t. y. 2019 m. sausio 17 d., nurodant kodą „1001“; o sumokėti reikėjo iki 2019 m. vasario 15 d.

Atsakovo atstovai nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Iš esmės nurodė analogiškus motyvus, kurie pateikti atsiliepime į skundą. Nurodė, kad darydamas pavedimą pareiškėjas turėjo tiksliai nurodyti jo paskirtį; pažymėjo, kad nurodant kodą „1001“ atliekami pavedimai ir už kitus mokesčius.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. AS-91 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjui Janukiškių medžiotojų būreliui patvirtinta mokėti 18 037 Eur suma už laiku nepateiktą deklaraciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad Aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. liepos 3 d. išdavė pareiškėjui Janukiškių medžiotojų būreliui leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, kuriuo Būreliui leidžiama plotų vienete, esančiame Šakių rajono savivaldybėje, naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. liepos 1 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-16. Patikrinimo metu nustatyta, kad Būrelis klaidingai pateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formą KIT709 už 2017 ir 2019 metus, t. y. 2017 metų deklaraciją pateikė per vėlai – 2018 m. birželio 19 d., nors terminas buvo iki 2018 m. vasario 15 d., o 2019 metais mokesčio mokėtojas klaidingai pasirinko IV kategorijos savivaldybės kodą – vietoje Šakių (84) įrašė Šalčininkus (85), tuo pažeisdamas Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos KIT709 formos ir jos papildomo lapo KIT709P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 7 bei 27 punktų reikalavimus; taip pat nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų KIT709 formos už 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų ir tuo pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjui priskaičiuotas mokestis 10 kartų didesniu tarifu – 18 037 Eur. Patikrinimo akte, be kita ko, nurodyta, kad patikrinimo metu apskaičiuoti mokesčiai už 2018 metus yra 1 803 Eur.

7. Būrelio vadovas R. M. 2020 m. liepos 22 d. pateikė Departamentui pastabas, kuriose, be kita ko, nurodė, kad deklaracijų forma KIT709 už 2018 metus VMI nebuvo pateikta dėl techninių kliūčių (sutrikimų), kadangi ji buvo užpildyta laiku ir pateikta duomenų apdorojimui, tačiau nebuvo priimta dėl neaiškių priežasčių. Nurodė, kad mokesčiai buvo sumokėti laiku, o mokesčio suma apskaičiuota teisingai. Prašė Departamento įvertinti tai, kad pažeidimas yra formalus, netyčinis, o Būrelio veiksmais nebuvo padaryta žala valstybės biudžetui.

8. Departamentas Sprendime nurodė, kad Būrelis 2018 metais VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį, taikant didesnio mokesčio tarifą, pareiškėjui paskaičiuota suma yra 18 037 Eur. Taigi, iš esmės Departamentas Sprendimu nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir nurodė, kad patvirtinta 18 037 Eur suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas – 1001).

9. Pareiškėjas, minėta, nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti.

10. Pagal Įstatymo 1 straipsnį, šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra medžiojamieji gyvūnai, kurie apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. Šio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, 3 dalyje – jog mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Be to, šio Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

Taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Šių Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad deklaracijas teikia visi mokesčio mokėtojai, naudojantys medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kuriems privaloma tvarka išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Taip pat Taisyklių 7 punkte įtvirtinta, kad mokesčio mokėtojai, deklaruodami mokestį už 2007 metus ir vėlesnius laikotarpius, pildo deklaracijos KIT709 formą ir jos papildomo lapo KIT709P formą (jei reikia) pagal nustatytas jos užpildymo Taisykles. Užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytus terminus.

11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti ir laiku teikti deklaracijas.

Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo prievolę kiekvienais kalendoriniais metais užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo) deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą.

12. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad Būrelis 2018 metais Valstybinei mokesčių inspekcijai iki teisės aktuose nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos. Taigi atsakovas skundžiamu Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė aukščiau paminėtas Įstatymo nuostatas, ir, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis, taikant didesnio mokesčio tarifą, paskaičiavo iš viso 18 037 Eur mokesčio sumą.

13. Pareiškėjas teigia, kad deklaracija nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos, t. y. nurodė, jog ją pildė VMI teritoriniame skyriuje, padedant VMI darbuotojai apskaičiuoti pareiškėjo mokėtiną mokestį, tad manė, kad ta pati darbuotoja tinkamai ir pateikė užpildytą deklaraciją. Pažymėjo, kad tik vėliau sužinojo, jog deklaracija vis dėlto pateikta nebuvo; nurodė, kad negali paaiškinti priežasčių, kodėl minėta deklaracija nebuvo pateikta, galbūt dėl techninių kliūčių ar sistemos trikdžių.

Medžiotojų būrelis akcentavo, kad nesiekė tyčia padaryti žalos valstybės biudžetui, be to, jos ir nepadarė. Pažymėjo, kad patį mokestį apskaičiavo tiksliai, t. y. 1 804 Eur, apsidrausdamas nuo nepriemokos netgi 1 Eur daugiau, ir sumokėjo 2019 m. sausio 17 d., nors terminas leido mokėti iki 2019 m. vasario 15 d. Pažymėjo, kad šiai dienai deklaracija už 2018 metus VMI pateikta ir priimta.

Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Departamentas, skirdamas jam sankciją, neatsižvelgė į Būrelio vadovo pastabas, taip pat į tai, kad mokestis sumokėtas laiku, nurodant įmokos kodą „1001“, o Sprendime nurodomas toks pat įmokos kodas – „1001“.

14. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas visą mokėtiną mokestį už 2018 metus (1 803 Eur) sumokėjo 2019 m. sausio 17 d., nors šią pareigą įvykdyti galėjo iki 2019 m. vasario 15 d., t. y. sumokėjo laiku (pareiškėjas netgi sumokėjo 1 Eur daugiau, negu jam reikėjo mokėti, t. y. sumokėjo 1 804 Eur). Tačiau atsakovas teigia, kad pareiškėjui laiku nepateikus deklaracijos, minėta pareiškėjo sumokėta suma negalėjo būti užskaityta, nes nebuvo aišku už ką mokama.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo naujausioje praktikoje, iš esmės nagrinėdamas tapatų ginčą (t. y. pareiškėjui mokestį sumokėjus laiku, tačiau pavėlavus pateikti deklaraciją), yra pažymėjęs, kad taikant Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčių mokėtojai, remiantis šio Įstatymo reikalavimais, privalo per įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad Įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį Įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčių už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinių gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė (žr., pvz., 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020).

Minėtoje nutartyje LVAT iš esmės konstatavo, kad mokesčio sumokėjimas laiku, o tik deklaracijos laiku nepateikimas – yra formalus reikalavimų neatitikimas, kuris neleidžia taikyti Įstatymo nuostatų dėl didesnio mokesčio tarifo skaičiavimo. Konkrečiai LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjui, remiantis Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu, taikytas didesnis mokesčio tarifas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo negali būti pripažįstamas tinkamu bei panaikino skundžiamą sprendimą.

16. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, minėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tinkamai ir laiku sumokėjo mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, tačiau laiku nepateikė deklaracijos.

Tad nagrinėjamu atveju nesivadovauti minėtoje LVAT nutartyje suformuotu teisės precedentu analogiškoje situacijoje nėra pagrindo ir negalima. Taigi, šioje byloje taikytinas minėtas teisės precedentas ir pripažintina, kad vien tik formalaus reikalavimo neįvykdymas – laiku deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius, kai mokesčiai sumokėti laiku, nesudaro pagrindo pareiškėjui skaičiuoti mokestį padidintu tarifu.

Tai, kad, kaip teigia atsakovas, pareiškėjui nepateikus laiku deklaracijos sumokėti mokesčiai negalėjo būti užskaityti VMI, nepaneigia šioje byloje padarytų išvadų, jog pareiškėjas realiai mokesčius buvo sumokėjęs laiku.

17. Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog Būrelis būtų siekęs nuslėpti mokesčius ar klaidingai juos deklaruoti; valstybės biudžetui nėra padaryta jokios žalos.

Kaip matyti iš bylos duomenų, minėta, pareiškėjas laiku nepateikė deklaracijos už 2018 metus, tačiau po Sprendimo priėmimo, t. y. 2020 m. liepos 20 d. ji buvo pateikta VMI ir priimta 2020 m. liepos 22 d. (pareiškėjas paaiškino, kad deklaracija laiku nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos; jokių įspėjimų dėl nepateiktos deklaracijos negavo). Taip pat nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ar sistemingai pažeidinėjęs įstatymus. Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta formalų pažeidimą ir išsamiai paaiškino tokio pažeidimo aplinkybes. Būrelio vadovas už laiku nepateiktą deklaraciją yra patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Pažymėtina, kad Būrelis jokios ekonominės veiklos nevykdo ir nesiekia pelno, tai yra asociacija, vykdanti veiklą, susijusią su medžiokle, o pajamas surenka tik iš narių kasmetinių ir stojamųjų įmokų.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Šiuo atveju, nustačius, kad pareiškėjui, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pritaikytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo, teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, yra neteisėtas ir nepagrįstas iš esmės, nes jis, minėta, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; taigi, pareiškėjo skundas patenkinamas ir panaikinamas skundžiamas sprendimas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

20. Bylos duomenimis, pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, taip pat sumokėjo 2 993,05 Eur už teisines paslaugas, tad iš viso byloje patyrė 3 015,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šioje byloje pareiškėjo skundą teismui pateikė advokatas Mindaugas Lukas, papildomus įrodymus teikė ir nuotoliniu būdu posėdyje pareiškėją atstovavo advokatė Aistė Medelienė. Tačiau teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, tai, kad skundo apimtis yra 6 lapai, kilęs ginčas nėra sudėtingas, be to, byloje nuotoliniu būdu vyko tik vienas posėdis, kurio trukmė 41 min., atsakovas yra valstybės institucija, kurio darbuotojų tyčinių neteisėtų veiksmų byloje nėra nustatyta, atsižvelgęs į teisės aktuose įtvirtintus kriterijus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, daro išvadą, jog šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui priteisti iš atsakovo 1 500 Eur atstovavimo išlaidų; iš viso 1 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 500 + 22,50Eur).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Janukiškių medžiotojų būrelio skundą patenkinti.

Panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. AS-91 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2020 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. PA75-16 ir patvirtinta 18 037 Eur mokėtino mokesčio suma.

Priteisti pareiškėjui Janukiškių medžiotojų būreliui iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 1 522,50 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.