Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos apsaugos ministerijos ieškinį atsakovui A. S. dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo, tretieji asmenys Anykščių regioninio parko direkcija, UAB „Siesarties energija“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, ieškinys dėl savavališkai pastatyto pastato nugriovimo yra pareikštas jam, kaip fiziniam asmeniui, tačiau jis, kaip fizinis asmuo, jokių statybų nevykdė. Atsakovas nurodė, kad aplinkybes, jog mažosios hidroelektrinės pamatus Medinų k., Ukmergės rajone, pastatė ne jis, o juridinis asmuo UAB „Siesarties energija“ – įrodo PVM sąskaitomis - faktūromis. Be to, tas aplinkybes, kad leidimas statybai buvo išduotas UAB „Mūšios energija“, o nuo 2002-04-29 statytojas yra UAB „Siesarties energija“, įrodo ir byloje esantys įrodymai: 2005 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nuorašas, 2005 m. liepos 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo nuorašas, 1999 m. birželio 23 d. Ukmergės rajono valdybos sprendimo Nr. 172 dėl leidimo projektuoti nuorašas, 1999 m. birželio 29 d. laikraštyje „Ukmergės diena“ patalpintas skelbimas dėl detalaus plano rengimo, UAB ,,Mūšios energija“ ir UAB ,,Siesarties energija“ registravimo pažymėjimų kopijos, „Ukmergės rajono Siesarties vandens malūno, užtvankos, hidromazgo ir kitų šio komplekso pastatų bei vandens energijos panaudojimo atkūrimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaita“, kurios užsakovas yra UAB ,,Siesarties energija“ bei joje esantys dokumentai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės filialo 2001 m. spalio 2 d. raštas Nr. 303, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2001 m. spalio 5 d. raštas Nr. 323), „Ukmergės rajono Siesarties hidroelektrinė ir žuvitakis“ statybos pagrindimo I tomas, kuriame statytoju nurodyta UAB ,,Siesarties energija“.

Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad jis yra netinkama šalis byloje dėl to, kad savavališką statybą vykdė UAB „Siesarties energija“, o jis, kaip fizinis asmuo jos vykdyti negalėjo. Teismas pripažino, kad iš atsakovo pateiktų dokumentų, susijusių su hidroelektrinės statyba, galima padaryti išvadą, jog statybomis rūpinosi UAB „Siesarties energija“, tačiau nurodė, kad statybos darbai atliekami atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl už tai, kas vyksta žemės sklype, atsako žemės savininkas. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų suteikęs leidimą ar kitokiu teisėtu būdu suteikęs trečiajam asmeniui vykdyti statybas jam priklausančiame žemės sklype, todėl sprendė, kad atsakovas yra tinkama šalis.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2008-05-15 nepagrįstai ir neteisėtai priėmė reikalavimą likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti mažosios hidroelektrinės pamatus, šis reikalavimas grindžiamas Statybos įstatymo 28 str. ir CK 4.103 str. 2 d., visiškai neatsižvelgiant į tai, kad dabar galiojančių Statybos įstatymo 27, 28 str. nuostatos negali būti taikomos ir jų pagrindu negali būti priimtas reikalavimas nugriauti pamatus, nes civiliniai santykiai ir juos reguliuojantys teisės aktai atgal negalioja. Teismas neįvertino to, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 str. nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas priėmė sprendimą netinkamai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (CPK 185 str. 1 d.), netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias savavališkos statybos padarinių pašalinimą (CK 4.103 str., Statybos įstatymo 28 str.).

Kolegija su apelianto dėstomais argumentais nesutinka.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2002-09-06 surašytas Savavališkos statybos aktas, kuriame nustatyta, jog atsakovas savavališkai stato hidroelektrinę ant Siesarties upės, Siesarties kaime, Žemaitkiemio sen., Ukmergės r., statybos darbus vykdo ūkio būdu (1 t., b.l. 5). 2002-09-06 Statinio statybos sustabdymo akte nurodyta, jog statinys statomas nesant projektinės dokumentacijos, leidimo vykdyti statybos darbus, todėl pareikalauta sustabdyti statinio statybos darbus ir jų neatnaujinti, kol nebus gautas leidimas juos tęsti. Šio savavališkos statybos akto pagrindu 2002-09-06 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 106-3-122 (1 t., b.l. 7) ir nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, priimtu 2002-09-20 (1 t., b.l. 8) atsakovui A. S. paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas už padarytą pažeidimą, numatytą ATPK 159 str., pažeidus Statybos įstatymo 12 str. 3 p., 4 p. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-12-20 apžiūros akte nurodyta, kad 2002 m. pradėta statyti mažoji hidroelektrinė ant Siesarties upės; šiuo metu situacija statybvietėje nepasikeitė, jokie darbai nevykdomi (1 t., b.l. 9). 2008-01-10 Vilniaus apskriteis viršininko administracijos reikalavimu atsakovas buvo įpareigotas iki 2008-05-15 likviduoti savavališkos statybos padarinius – savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus mažosios hidroelektrinės dn (1 t., b.l. 10). 2008-05-19 apžiūros akte nurodyta, kad atsakovas A. S. neįvykdė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento reikalavimo nugriauti statinį (1 t., b.l. 11).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius atsakovo neteisėtos statybos faktą bei ieškovo reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, padarė teisingą išvadą, jog statytoju laikytinas atsakovas, bet ne trečiasis asmuo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apelianto vertinimu, savavališkos statybos klausimas buvo išspręstas pagal tuo metu galiojusias Statybos įstatymo nuostatas, todėl jo atžvilgiu nepagrįstai reiškiamas reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo – nugriovimo. Kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal savavališkos statybos akto surašymo metu galiojusį Statybos įstatymą buvo numatyta, jog statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos turėjo teisę ne tik įpareigoti statytoją nugriauti statinį, bet ir leisti statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą, jei statinio statyba gali būti vykdoma. Būtent tai ir buvo padaryta, įpareigojant atsakovą sustabdyti vykdomus hidroleketrinės statybos darbus bei gauti statinio projektinę dokumentaciją ir statybos leidimą. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių redakcijose įtvirtintas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas, ir nebėra galimybės įteisinti savavališką statybą pripažįstant teisę gauti statybos leidimą. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieškovas 2008-01-10 surašydamas reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo elgėsi neteisėtai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, o reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo buvo parengtas 2008-01-10, t.y. galiojant naujai Statybos įstatymo 28 str. bei CK 4.103 str. redakcijoms ir naujam savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentui. Atsižvelgiant į tai, kad statybos teisiniai santykiai paprastai yra tęstiniai, savavališkos statybos akto ir statinio statybos sustabdymo akto surašymas, kuriais atsakovas buvo įpareigotas nedelsiant sustabdyti savavališkai vykdomus darbus ir įstatymų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti leidimą statybai, nereiškė savavališkos statybos klausimo išsprendimo. Atsižvelgiant į atsakovui nustatytus įpareigojimus, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti tokias reikšmingas bylai aplinkybes kaip tai ar atsakovas, galiojant ankstesnėms įstatymų dėl savavališkos statybos pasekmių šalinimo redakcijoms, kai buvo įtvirtinta galimybė savavališkai statomą ar pastatytą statinį įteisinti vėliau ir gauti statybos leidimą, ėmėsi teisės aktų nustatytų priemonių dėl savavališkos statybos įteisinimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas sustabdė statybos darbus ir toliau jų nevykdė, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad per laikotarpį nuo savavališkos statybos fakto konstatavimo iki reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius atsakovui būtų išduotas statybos leidimas, į bylą nepateikta, pats atsakovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad statybos leidimo neturi, be to, įvertinant ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius teritorijos specifinį režimą, galimybės gauti statybos leidimą hidroelektrinės statybai jis neturėjo.

Nepriklausomai nuo atsakovo atliktų veiksmų dėl statybos leidimo išdavimo, kitas svarbus aspektas nagrinėjamoje byloje yra tai, ar iš viso gali būti vykdoma hidroelektrinės statyba Medinų k. (buvęs Siesarties k.), Žemaitkiemio sen., Ukmergės r. teritorijoje pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2006-06-16 įsakymu Nr. 103V Siesarties upė ir jos slėnis yra priskirta Nacionalinėms saugomoms teritorijoms – Siesarties kraštovaizdžio draustiniui; 2004-09-08 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1144 buvo patvirtintas Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ir jų ruožų sąrašas, į kurį patenka Siesarties upė. Pagal Vandens įstatymo nuostatas draudžiama statyti užtvankas Nemuno upėje bei ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse, todėl padarė išvadą, jog atsakovo statinio statyba negali būti vykdoma ne tik dėl reikiamų statybos dokumentų neturėjimo, bet ir dėl to, kad statyba vykdoma teritorijoje, turinčioje specialų teisinį režimą. Su tokia teismo išvada kolegija neturi pagrindo nesutikti. Šį faktą dėl statybos negalimumo numatytoje vietoje patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. liepos 27 d. nutartimi, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ”Siesarties energija” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo pagal pareiškėjo UAB ”Siesarties energija” skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas pažymėjo, kad UAB ”Siesarties energija” pagrįstai neleista vykdyti planuojamą ūkinę veiklą (Siesarties vandens malūno, užtvankos, hidromazgo ir kitų šio komplekso pastatų ir vandens energijos panaudojimo atkūrimą), vieta, kurioje pareiškėjas nori statyti užtvanką ir su ja susijusius objektus, patenka į Vandens įstatymo 14 str. 3 d., Vyriausybės 2004-09-08 nutarimu Nr. 1144 patvirtintą Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą.

Esant nurodytai situacijai kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti atsakovui palankaus teismo sprendimo, nes pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus nėra numatyta galimybė atlikti hidroelektrinės statybą teritorijoje, turinčioje specifinį režimą.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra užregistruotas Vandens įstatymo 14 str. pakeitimo projektas, kuriuo siūloma panaikinti galiojantį draudimą statyti užtvankas 147 mažose, vidutinėse ir didelėse upėse ar jų ruožuose ir nustatyti, kad sprendimą dėl užtvankų statybos priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu, į minėtą sąrašą įtraukta ir Siesarties upė, tačiau iki šios dienos nėra pakeista minėto įstatymo norma ir nėra aišku, kada ir ar bus ji pakeista, todėl atsižvelgiant į tai, kad galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai (CK 1.7 str.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, teisėtai ir pagrįstai.

Dėl atsakovo tinkamumo

Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas A. S. yra tinkama šalis šioje byloje. Pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo 2 str. 41 p. statytojas (užsakovas) – Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). 2002-09-06 Savavališkos statybos akte nurodyta, kad A. S. ūkio būdu vykdė savavališką statybą (pagal tuo metu galiojusios Statybos įstatymo 2 str. 16 p. statyba ūkio būdu – tai statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrenginius) (t. 1, b.l. 5), Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros 2002-09-20 nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 103-3-38 nustatyta, kad atsakovas savavališkai vykdė statybos darbus nuosavoje žemėje (t. 1, b.l. 8). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovui kaip fiziniam asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė dėl savavališkos statybos jam priklausanęiame žemės sklype vykdymo, jam neįvykdžius įpareigojimo parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybos leidimą, ieškovas pagrįstai pareiškė jam reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo pateikti dokumentai apie UAB ”Siesarties energija” patvirtina tik faktą, kad ši įmonė rūpinosi statybomis, šie dokumentai nepatvirtina, kad nurodyta įmonė savavališkai pastatė hidroelektrinės pamatus atsakovo žemės sklype ar kad atsakovas būtų leidęs šiai įmonei atlikti statybos darbus jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Byloje esančios aplinkybės, jog atsakovas įsteigė UAB ”Siesarties energija” hidroelektrinės statybai, taip pat paneigia jo dėstomus argumentus apie tai, kad įmonė turi būti pripažinta statytoju, nes tai neatitiktų statytojo sąvokos, įtvirtintos Statybos įstatyme.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos, atmetus apeliacinį skundą, neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.