- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-05
- Bylos Nr.
- A-469-951-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Artūras Drigotas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- K.J.
- Atsakovas
- Aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 14.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui K.J.
atsakovo atstovėms L.D., Ž.S.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K.J. ir K.J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K.J. ir K.J. skundą atsakovėms Aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, valstybei, atstovaujamai Aplinkos ministerijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, akto bei sprendimo panaikinimo, prašymo ištirti norminio akto teisėtumą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami:
1. Įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos kaip planavimo organizatorę Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano projekte, Girionių rekreacinės zonos teritorijoje, kurioje yra K.J. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, išspręsti prieštaravimus tarp dabartinės komercinės paskirties žemės sklypo būklės ir planuojamo ekstensyvaus teritorijos režimo, suderinant Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano projektą toje dalyje su žemės sklypo savininku.
Šalies argumentai
2. Įpareigoti Aplinkos ministeriją grąžinti Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano projektą planavimo organizatorei Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai išspręsti prieštaravimams Girionių rekreacinės zonos teritorijoje, kurioje yra K.J. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, tarp dabartinės komercinės paskirties žemės sklypo naudojimo būklės ir pobūdžio bei planuojamo ekstensyvaus teritorijos režimo.
2006 m. vasario 8 d. pareiškėjai skundą papildė (t. 1, b.l. 82-85) nauju reikalavimu - panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2005/03-4R-232 ir išspręsti ginčą iš esmės.
2006 m. kovo 24 d. skundo papildymu pareiškėjai prašė panaikinti Aplinkos ministro 2006 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. D1-111 „Dėl Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“(t. 1, b.l. 109-110). 2006 m. kovo mėn. 29 d. nutartimi teismas šį reikalavimą atsisakė priimti (t. 1, b.l. 119-120).
2006 m. balandžio mėn. 11 d. pareiškėjai pateikė teismui patikslintą reikalavimą (t. 1, b.l. 125-127), kuriuo prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti, ar Aplinkos ministro 2006 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. D1-111 „Dėl Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ toje dalyje, kurioje pareiškėjams priklausantis žemės sklypas yra priskirtas miškų ūkio paskirties žemės ekstensyvaus (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonai, yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai, 4.39 straipsnio 1 daliai ir 4.93 straipsniui, Teritorijų planavimo įstatymo 23, 25 straipsniams ir 26 straipsnio 6 daliai, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo keitimo“ patvirtintai Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkai.
Analogišką prašymą pareiškėjai padavė teismui 2006 m. gegužės 25 d. (t. 1, b.l. 190-196). Pareiškėjai papildomai nurodė, kad Aplinkos ministro įsakymas gali prieštarauti Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, 12 straipsnio 3 daliai, 13 straipsnio 3 daliai, 28 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 32 straipsnio 2 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 daliai, 32 straipsnio 9 daliai, 16 straipsnio 2 daliai, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 daliai, 24 straipsnio 6 daliai, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 904 23.3 punktui bei 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimui Nr. 996 „Dėl saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“.
2006 m. balandžio 19 d. skundo papildyme (t. 1, b.l. 137-148) pareiškėjai iškėlė naujus reikalavimus, tame tarpe reikalavo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2005 m. birželio 17 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 7. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi (t. 1, b.l. 164-167) šį reikalavimą priimti atsisakyta. Nutartis įsiteisėjo 2006 m. spalio 12 d. (t. 1, b.l. 183-187).
Reikalavimas priteisti K.J. naudai iš valstybės 3871,75 EUR turtinei žalai atlyginti priimtas nagrinėti.
Skundo papildyme taip pat keltas reikalavimas Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos pakeisti Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą, priskiriant K.J. priklausantį žemės sklypą urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonai arba Kauno marių regioninio parko tvarkymo plane pažymėti K.J. privačios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą kaip teritoriją, kurioje leidžiama prekybos paslaugų ir pramogų objektų statyba.
Šalies argumentai
2007 m. sausio 29 d. teismo posėdžio metu pareiškėjai pateikė teismui skundo patikslinimą, kuriuo prašė priteisti K.J. naudai iš valstybės 10893,71 EUR turtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjai paaiškino, kad 2005 m. spalio 10 d. jie kreipėsi į Kauno marių regioninio parko direkciją, prašydami paaiškinti, kokia tvarka galėtų jiems priklausančiame 0,04065 ha žemės sklype, esančiame Samylų seniūnijoje, Vaišvydavos kaime, Kauno rajone, kuriame jau veikia turizmo paslaugų verslui pritaikyta sodyba, planuoti papildomo poilsio namelio statybą. Kauno marių regioninio parko direkcija pareiškėjams paaiškino, kad pagal baigiamą rengti regioninio parko tvarkymo planą pareiškėjams priklausantis žemės sklypas įeina į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zoną ir jokia papildoma statyba šiame žemės sklype negalima. Kadangi pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra komercinės paskirties ir pareiškėjai jau teikia turizmo paslaugas, 2005 m. spalio 25 d. pareiškėjai su pretenzija kreipėsi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, prašydami sustabdyti Kauno marių regioninio parko tvarkomojo plano rengimo procedūrą ir tvirtinimą, kol nebus suderintas klausimas dėl veiklos pareiškėjams nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje reglamentavimo. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2005 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. V3-2.8-1523 paaiškino, kad pareiškėjų pretenzija pavėluota, kad ji neprivalėjo žemės savininkų informuoti raštu, kadangi pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pobūdis rengiamu planu nėra keičiamas. Pareiškėjai su tuo nesutiko, nurodydami, kad planu keičiamas esamas komercinės žemės sklypo režimo reglamentavimas.
Pareiškėjai paaiškino kreipęsi dėl ginčo išsprendimo į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau - VAGK), kuri 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 2005/03-4R-232 jų skundo netenkino. Pareiškėjai su VAGK sprendimo motyvais nesutiko.
Pareiškėjai nurodė, kad sodybą K.J. įsigijo 2000 metais, žemės sklypas nuosavybės teise buvo įsigytas 2001 metais. Žemės sklypo paskirtis nurodyta 2001 m. sausio 9 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-13 priede Nr. 6 – komercinė paskirtis (smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti). Pareiškėjai paaiškino, kad jų pastangomis buvo sukurtas turizmo paslaugų vystymo verslo planas. Pasinaudoję banko suteiktu kreditu, pareiškėjai baigė statyti gyvenamąjį namą, kurį ateityje ketino pritaikyti viešbučiui (šiuo metu name teikia turizmo paslaugas). Perspektyvoje buvo numatomas tolimesnis sodybos vystymas ir naujų statinių turizmo poreikiams statymas.
Pareiškėjai nesutiko su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atsakyme dėstomais argumentais, teigdami, kad patvirtinus Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą, jis pagal Teritorijų planavimo įstatymą taps privalomu, sprendžiant toje teritorijoje esančių žemės sklypų tvarkymo ir statybos klausimus.
Jų manymu, šiuo atveju buvo būtina apie planavimą pranešti savininkams raštu. Pareiškėjai nurodė, kad planavimo organizatorius pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 23, 25, 26 straipsnius. Pažymėta, jog įstatymas įpareigoja pranešti raštu žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, jeigu numatoma pakeisti jų nekilnojamojo turto būklę, naudojimo pobūdį arba paskirtį. Taip numato ir Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projekto svarstymo su visuomene nuostatų 15.1 punktas.
Pareiškėjai pažymėjo, kad Kauno marių regioninio parko tvarkomajame plane nėra išskirtas jiems priklausantis žemės sklypas, kuriame ankstesniais dokumentais nustatytas naudojimo pobūdis – komercinė veikla, smulkiems verslo objektams statyti ir eksploatuoti. Aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 „Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija“ tiksliai nustatyti komercinės paskirties objektų teritorijos apibrėžimai ir kodai. Naujas planavimo dokumentas (projektas) teritorijoje, kur yra žemės sklypas, draudžiantis statybą, prieštarauja ir keičia pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pobūdį, kitaip tariant, nekilnojamojo turto būklę (žemės sklypą buvo galima naudoti komercinių objektų statybos plėtrai, o pasikeitus teritorijos statusui, bet kokia statyba tampa negalima ir nutraukiama tolimesnė verslo plėtra). Pareiškėjai paaiškino, kad savo verslo vystymo plane jie buvo orientuoti į ilgalaikį verslą ir jo plėtrą. Tam tikslui buvo investuotos nemažos lėšos į sodybos infrastruktūrą. Pareiškėjai teigė, kad tai, jog tvarkomasis planas baigiamas rengti jų neinformuojant, užkirto kelią diskusijoms su plano rengėjais, kad rengiamas planas pažeidžia jų teises, plano patvirtinimas užkirstų kelią jų verslo vystymui ir paimtų kreditų grąžinimui. Pareiškėjai nurodė, kad jei žemės sklypo būklė ar jo pobūdis keičiami vadovaujantis visuomenės interesu, žemės sklypo savininkui dėl to padaryti nuostoliai turi būti teisingai atlyginti (atlyginimas savininkams turėtų būti numatytas tvarkymo plano rengimo dokumentuose ir suderintas su žemės sklypo savininkais).
Šalies argumentai
Pareiškėjai papildė skundą, nurodydami, jog parengę skundą teismui, gavo Aplinkos ministerijos 2005 m. lapkričio 29 d. raštą, kuriame teigiama, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nepažeidė Kauno marių regioninio parko tvarkymo rengimo procedūrų, kad minimu atveju žemė nebuvo rezervuojama, nebuvo keičiama žemės sklypų būklė, naudojimo pobūdis ir tikslinė naudojimo paskirtis. Ministerija pareiškė, kad netikslinga stabdyti Kauno marių regioninio parko plano tvirtinimą. Pareiškėjai su tuo nesutiko, nurodydami, jog patvirtinus planą, jų žemės sklypas atsiduria ekstensyvaus parko vystymo zonoje, kurioje draudžiama nauja statyba (iki plano tvirtinimo tokia statyba nebuvo draudžiama, šie klausimai buvo sprendžiami detaliuoju planavimu, derinant su suinteresuotomis žinybomis).
Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėja K.J. grindė tuo, kad ginčo sklype verslo, kuris buvo leidžiamas pagal žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį iki Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo, plėtojimui buvo sukurtas verslo planas, paimta paskola iš banko, mokamos palūkanos. K.J. paaiškino negalėjusi pradėti statybų sklype, patirianti nuostolius, kurių dydis skaičiuojamas pagal mokamų palūkanų sumą. Be to, pareiškėja nurodė, kad, jeigu tvarkymo planas nebus pakeistas, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalį žemės savininkui turi būti išmokėta kompensacija.
Atsiliepimas
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimuose į skundą (t. 1, b.l. 41-44, 94-97) nurodė su skundu nesutinkanti. Atsakovė paaiškino, kad Kauno marių regioninio parko tvarkymo planas (planavimo schema) buvo pradėta rengti dar 1999 metais. Tvarkymo planas buvo rengiamas ir svarstomas vadovaujantis Saugomų teritorijų bei Teritorijų planavimo įstatymais, Teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene nuostatais. Laikantis teisės aktų reikalavimų, visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta apie atliktų darbų pristatymą visuomenei. Tvarkymo plano tekstinė dalis ir grafinė medžiaga buvo eksponuota Kauno marių regioninio parko direkcijos patalpose, Kauno miesto, Kauno rajono ir Kaišiadorių rajono savivaldybėse, Rumšiškių bei kitose seniūnijose. Atsakovės teigimu, visi besidomintys asmenys galėjo susipažinti su rengiamo specialiojo planavimo dokumento sprendiniais, jo tekstine, grafine medžiaga bei pareikšti savo nuomonę žodžiu, raštu ar įrašu pasitarimų žurnale. Pareikštos pastabos ir pasiūlymai buvo aptarti viešo susirinkimo metu, dauguma jų buvo įvertinti atliekant galutinę tvarkymo plano korektūrą. Iš pareiškėjų nebuvo sulaukta jokių pasiūlymų ir pageidavimų dėl nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimo. Tvarkymo plano projektas buvo suderintas su Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentu, Kauno miesto, Kauno rajono ir Kaišiadorių rajono savivaldybėmis bei kitomis institucijomis. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos patikrino tvarkymo plano projektą ir konstatavo, kad jo sprendiniai ir planavimo procedūros atitinka Teritorijų planavimo įstatymo bei kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pasiūlė planą tvirtinti. Tarnyba vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų (Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. 370) 3.1, 17, 18 punktais.
Atsakovė paaiškino, jog pareiškėjų nurodomu atveju, rengiant Kauno marių regioninio parko ribų ir jo zonų ribų bei tvarkymo planus, buvo vadovaujamasi Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų (toliau – Nuostatai; Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas Nr. 1079) 15.1 punktu. Nagrinėjamu atveju nereikėjo apie plano rengimą raštu pranešti žemės savininkams (Vyriausybės 2004 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1278 patvirtintos taisyklės).
Atsakovės teigimu, pareiškėjų nuosavybės teise valdomam žemės sklypui Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 02-05-13 nustatyta kita (komercinė, smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti) žemės paskirtis tvarkymo planu nėra keičiama (viršininko įsakymu buvo nustatytos ir specialios žemės bei miško naudojimo sąlygos). Atsakovė pažymėjo, jog pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 nustatytų sąlygų XXXIV skyriaus 136.7 punktą regioninio parko teritorijoje draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris be kitų institucijų turi būti suderintas su Aplinkos ministerija ir parko administracija. Statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Pareiškėjai kitos paskirties žemės sklype pastatus jau rekonstravo, pastatai yra pažymėti rengiamame Kauno marių regioninio parko tvarkymo plane. Atsakovės manymu, esamų rekreacinių pastatų talpumas gali būti didinamas, plečiant esamus rekreacinius pastatus bei rekonstruojant sodybas.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos teigimu, viešojo svarstymo procedūros buvo atliktos pagal Nuostatų 14 punktą. Atsakovė vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniu, paaiškindama, jog teisės aktai numato tam tikras sąlygas bei apribojimus veiklai, kuri galėtų pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams. Atsakovė pabrėžė regioninių parkų reikšmę, pažymėdama, jog žemės savininkai, įsigydami sklypus regioniniame parke, pasirašytinai sutinka su regioniniam parkui taikomais žemės naudojimo apribojimais, pareiškėjų valdomam žemės sklypui apribojimai (specialios naudojimo sąlygos) buvo nustatyti dar formuojant žemės sklypą. Tokiu būdu, pareiškėjai, prieš pradėdami komercinę veiklą Kauno marių regioniniame parke, buvo susipažinę su visais apribojimais, taikomais jų sklypui.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškino, kad 2005 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1083 buvo patvirtintas Kauno marių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas. Pagal šį planą pareiškėjų sklypas priklauso Girionių rekreacinei zonai, o pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nagrinėjama teritorija tvarkymo plano projekte priskirta rekreacinių miškų ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonai (M2b-1), kurioje reglamentuojama statyba. Atsakovė rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, apibrėžiančiomis saugomų teritorijų reglamentų paskirtį. Atsakovės manymu, naikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2005/03-4R-232 nėra tikslinga, nes komisija, įvertinusi visas aplinkybes, pagrįstai pareiškėjų skundo netenkino.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė papildomai paaiškino, kad yra gautas naujas pareiškėjų prašymas dėl plano koregavimo, dėl kurio bus sprendžiama.
Atsiliepimas
Aplinkos ministerija atsiliepimuose (t. 1, b.l. 37-39, 101-103) išreiškė nuomonę, kad skundas nepagrįstas. Atsakovė paaiškino, kad 1992 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarimu Nr. I-2913 įsteigė Kauno marių regioninį parką. Regioninių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato Saugomų teritorijų įstatymas, Kauno marių regioninio parko nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490, teritorijų planavimo dokumentai ir kiti Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Statiniai regioniniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, regioninių parkų tvarkymo planų sprendiniais, atsižvelgiant į daugelį ypatumų ir reikalavimų. Leistinų statinių pobūdis nustatomas regioninių parkų individualiais apsaugos reglamentais (Saugomų teritorijų įstatymo 12 str. 2 d., 13 str. 3 d.), regioninių parkų tvarkymo planuose išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kuriose reguliuojamas teritorijos naudojimas ir apsauga (Saugomų teritorijų įstatymo 12 str. 3 d.). Atsakovės teigimu, apie saugomose teritorijose nustatytus apribojimus pareiškėjai žinojo (turėjo žinoti) ir su jais sutiko, įsigydami žemės sklypą.
Atsakovė paaiškino, kad Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano projekte ginčo sklypas yra priskirtas ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Pagal saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, 15.1.8 punktą šioje zonoje draudžiama statyti statinius ir plėtoti inžinierinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Atsakovė nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad priskiriant sklypą ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonai, keičiamas esamas komercinis žemės sklypo režimas, pagal kurį leidžiama komercinių pastatų statyba. Atsakovė paaiškino, kad žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (komercinė) buvo nustatyta Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 02-05-13. Šiuo sprendimu nustatytos ir specialiosios žemės bei miško naudojimo sąlygos, numatytos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640, VI, XXVII, XXIX, XXXIV, XLIX skyriuose. Šių sąlygų XXXIV skyriaus 136.7 punktas numato, kad regioninio parko teritorijoje draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris (be kitų institucijų) turi būti suderintas su Aplinkos ministerija ir parko administracija. Statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Atsakovės teigimu, specialūs reikalavimai, susiję su statinių statyba ginčo sklype, buvo pareiškėjams žinomi ir jie su jais sutiko. Kauno marių regioninio parko tvarkymo planu ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtis nekeičiama. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (būdas ir pobūdis) nustatoma apskrities viršininko sprendimu (Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintų taisyklių 2 p.). Atsakovės teigimu, specialiųjų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų nustatymas regioninio parko tvarkymo plane ginčo sklypui negali būti traktuojamas kaip žemės sklypo pobūdžio pakeitimas (tai patvirtina ir pareiškėjų pateiktas VĮ Registrų centro Kauno filialo 2005 m. balandžio 24 d. pažymėjimas).
Atsakovė nesutiko, kad pareiškėjų teisės galėjo būti pažeistos, jų raštu neinformavus apie rengiamą tvarkymo planą. Aplinkos ministerija paaiškino, kad apie Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano rengimą ir visuomenės galimybę dalyvauti šio plano svarstyme buvo skelbta spaudoje. Plano tekstinė ir grafinė dalys buvo eksponuojamos tiek regioninio parko direkcijos patalpose, tiek kitose vietose. Raštu pareiškėjų nereikėjo informuoti ir pagal Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Nuostatų 14 punktą, nes nebuvo šiame punkte nurodytų sąlygų.
Jeigu Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano organizatorius pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 23, 25 ir 26 straipsnius, atsakovės manymu, pareiškėjai privalėjo ginčyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2005 m. birželio 17 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 7.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškino, kad tvarkymo projekte pareiškėjams priklausantis sklypas nėra išskirtas, nes tai neprivaloma pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 35 dalį, Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 5 punktą.
Atsiliepime į papildytą skundą Aplinkos ministerija prašė palikti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 8 d. sprendimu skundą atmetė, palikdamas galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2005/03-4R-232 ir netenkindamas prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl 2006 m. kovo 7 d. Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-111 „Dėl Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ teisėtumo ištyrimo. Nustatyta, jog pareiškėjai, ginčydami rengiamą Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą, 2005 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į VAGK, reikalaudami įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, kaip planavimo organizatorę, sustabdyti Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano rengimo procedūrą ir tvirtinimą, kol nebus išspręstas klausimas dėl pareiškėjams priklausančios teritorijos reglamentavimo, ir įpareigoti Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano projekte, Girionių rekreacinės zonos teritorijoje, kurioje yra K.J. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, pagal komercinės paskirties žemės sklypo pobūdį numatyti intensyvaus vystymo zoną, kurioje būtų leidžiama prekybos, paslaugų ir pramogų statinių statyba. VAGK 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 2005/03-4R-232 pareiškėjų skundo netenkino. Komisija nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad rengiamu Kauno marių regioninio parko tvarkymo planu keičiamas pareiškėjos K.J. sklypo naudojimo pobūdis (Žemės įstatymo 2 str. 1 d.), nurodydama, jog pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (būdas ir pobūdis) nustatoma apskrities viršininko sprendimu (Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintų taisyklių 2 punktas), o K.J. priklausančiam žemės sklypui pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (komercinė) buvo nustatyta Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 02-05-13, kartu nustatant ir specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas (Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640, VI, XXVII, XXIX, XXXIV, XLIX skyriai). Pagal minėtas sąlygas regioninio parko teritorijoje draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris be kitų institucijų turi būti suderintas su Aplinkos ministerija ir parko administracija. Konstatuota, jog statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. VAGK padarė išvadą, kad šiuo atveju rengiamu Kauno marių regioninio parko tvarkymo planu pareiškėjos žemės sklypo pobūdis nėra keičiamas. VAGK nesutiko, kad neinformavus pareiškėjų raštu apie rengiamą Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą, buvo pažeistos jų teisės, pažymėdama, jog planas buvo svarstomas ir eksponuojamas viešai, apie jį buvo skelbiama spaudoje. VAGK nurodė, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalį ginčus, kilusius teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir svarstymo procedūros metu, nagrinėja teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370, 17 punktas nustato valstybinės teritorijų planavimo priežiūros sąvokos apibrėžimą. Šią priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau - VTPSI) prie Aplinkos ministerijos. Inspekcijos atsakymas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų 18 p.). Inspekcija, patikrinusi rengiamo plano sprendinius bei planavimo procedūrų dokumentus, 2005 m. birželio 17 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. 7 konstatavo, jog dokumento sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus, ir pasiūlė Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą tvirtinti. VAGK padarė išvadą, kad pareiškėjai iš esmės ginčija 2005 m. birželio 17 d. patikrinimo aktą, kuriuo konstatuota, jog planavimo procedūros nebuvo pažeistos, o ginčyti šį aktą jau yra pasibaigęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Dėl to VAGK akto nevertino (jo neskundė ir patys pareiškėjai), skundo netenkino.
Teismas konstatavo, kad VAGK sprendime teisingai nurodė, jog ginčijant teritorijų planavimo procedūrų teisėtumą, įstatymas numato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką. Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalis nustatė tokią ginčų sprendimo tvarką, tačiau tik ginčams, kilusiems derinimo ir svarstymo procedūros metu. Šiuo atveju specialiojo planavimo, kuris yra ginčijamas, organizatoriumi buvo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, o plano derinimo ir svarstymo procedūra buvo užbaigta VTPSI priėmus 2005 m. birželio 17 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 7, kurio pareiškėjai nenuginčijo, todėl jis laikytinas teisėtu. Kadangi šis aktas galiojo, teismo konstatavimu, VAGK pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo įpareigoti specialiojo planavimo organizatorių Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos atlikti tam tikrus veiksmus, t.y. sustabdyti planavimo procedūrą bei keisti projektą.
Teismo konstatavimu, po VAGK sprendimo priėmimo situacija pasikeitė, nes parengtam planui pritarė ir Aplinkos ministerija (ji apie tai pranešė pareiškėjams 2005 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. (1-17)-D8-9136; t. 1, b.l. 26-27). Dėl to pareiškėjai teismui pateikė naują reikalavimą įpareigoti Aplinkos ministeriją grąžinti Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano projektą planavimo organizatoriui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prieštaravimams išspręsti (kadangi pareiškėjos K.J. sklypas yra komercinės paskirties, o projekte toje teritorijoje planuojamas ekstensyvus teritorijos režimas). Naujas reikalavimas, nenagrinėtas VAGK, grindžiamas tais pačiais argumentais. Pareiškėjų manymu, K.J. sklype, esančiame parko teritorijoje, nauja statyba nebuvo draudžiama, šie klausimai buvo sprendžiami detaliuoju planavimu, nustatyta tvarka derinant planą su suinteresuotomis žinybomis, o norminiu aktu patvirtinus Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą, statyba bus draudžiama. Tokiu būdu, yra keičiamas sklypo naudojimo pobūdis ir apie specialųjį planavimą pareiškėjai turėjo būti pranešta individualiai (Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 15 punktas). Pareiškėjai iškėlė ir naują reikalavimą dėl Aplinkos ministro 2006 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. D1-111 „Dėl Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ teisėtumo.
Pagal faktines ginčo aplinkybes teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai dėl ginčo sklypo naudojimo galėjo atsirasti tik tuomet, kai vienas sutuoktinių, K.J., įsigijo sklypą nuosavybėn. Iš pareiškėjų pateikto valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialo 2005 m. balandžio 24 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (b.l. 19-20, t. 1) nustatyta, kad K.J. sklypo nuosavybės teisė įregistruota pagal 2005 m. balandžio 13 d. pirkimo pardavimo sutartį bei priėmimo-perdavimo aktą. Pareiškėjai nepateikė į bylą duomenų, kokiu pagrindu jie valdė šį sklypą iki 2005 m. balandžio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Iš pareiškėjų paaiškinimų padaryta išvadą, kad pareiškėjas K.J. dar 2001 metais su buvusia sutuoktine D.J. buvo įsigijęs sodybą toje vietoje. Nors pareiškėjai teigė, kad žemės sklypą kažkuris iš jų įsigijo dar 2001 metais, šio fakto jie neįrodinėjo. Tai, kad Kauno rajono savivaldybė K.J. dar 2003 m. rugsėjo 30 d. išdavė pažymėjimą, leidžiantį verstis kaimo turizmo veikla, (b.l. 25, t.1), kaip nurodė teismas, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant klausimą, ar skundžiamu specialiuoju planu keičiami ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis, nes žemės sklypo naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis yra registruojami Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenyse.
Nustatyta, kad K.J. įsigijus sklypą nuosavybėn, šiam sklypui dar 2001 m. sausio 9 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-13 (t. 1, b.l. 22-23) buvo nustatytos specialios naudojimo sąlygos, žemės naudojimo paskirtis ir būdas. Nors įsigyto sklypo paskirtis buvo nustatyta: „kita (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti)“, jau tuo metu ir anksčiau, nuo apskrities viršininko įsakymo priėmimo, žemės naudojimas pagal paskirtį buvo ribojamas, nes sklypas ir tuo metu buvo regioninio parko teritorijoje. Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 02-05-13 3 punktu bei įsakymo priedais (t. 1, b.l. 22-23) nurodyta laikytis dar žemėtvarkos projekte nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, išvardintų 4-6 priedų 8 skiltyje. Priedų 8 skiltyje nurodyta, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos nustatomos pagal Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 1640, kad būtina laikytis šiuo nutarimu patvirtintų sąlygų VI, XXIX, XXXIV, XLIX, XXVII skyriuose numatytų apribojimų.
Fakto, kad sklypas visada buvo Kauno marių regioninio parko teritorijoje, o parkas įsteigtas dar 1992 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-2913, po to eile teisės aktų įtvirtintas šio regioninio parko, kaip saugomos teritorijos, statusas (Vyriausybės 1996 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 572, 1999 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 490, 2005 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1083) pareiškėjai neneigė. Teismo konstatavimu, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, nurodytu Kauno AVMI 2001 m. sausio 9 d. įsakyme Nr. 02-05-13, XXXIV skyriaus 137 punkte buvo numatyta, kad Nacionalinių ir regioninių parkų teritorijoje draudžiama statyti bei rekonstruoti statinius ir pan., nesuderinus šių darbų su Aplinkos ministerija ir parko administracija (137.12 p.). Apskrities viršininko įsakymo priėmimo metu galiojo 1996 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1135 redakcija, kurios XXXIV skyriaus 136 punktas nustatė, kad pagal bendruosius apribojimus visose nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacinės infrastruktūros įrengimo darbus be nustatytąja tvarka parengto projekto, kuris (be kitų institucijų) turi būti suderintas su Aplinkos apsaugos ministerija ir parko administracija. Nustatyta, jog statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos (136.7 punktas). Ši nuostata galioja iki šiol.
Žemesnės instancijos teismas
Padaryta išvada, jog pareiškėjai, įsigydami sklypą, jau žinojo arba turėjo žinoti apie apskrities viršininko nustatytas žemės naudojimo apribojimo specialiąsias sąlygas. Statyba ginčo sklype nėra draudžiama, o turi būti atitinkamai derinama. Taip yra iki šiol, nes sklypo kadastro ir registro duomenys pagal pareiškėjų pateiktą 2005 m. balandžio 24 d. pažymą (t.1, b.l. 19-20) yra nepakeisti. Teismo konstatavimu, pareiškėjai teismui nepateikė skundo dėl atitinkamų institucijų, kurios nederina jų pateiktų projektų ar planų, konkrečių sprendimų, ginčija specialaus plano sprendinius ir jo rengimo procedūrą, nors šiai procedūrai ginčyti yra praėję teisės aktuose nustatyti terminai, galioja 2005 m. birželio 17 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos patikrinimo aktas Nr. 7, atitinkantis Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą dokumentą. Teismas nurodė, jog pagal šią teisės normą po planavimo dokumento tikrinimo seka jo tvirtinimas, t.y. šiuo atveju Aplinkos ministerija neturėjo pagrindo netvirtinti Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano ir 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. D1-111 jį patvirtino. Pažymėta, jog specialiųjų planų patvirtinimo terminai nustatyti Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, todėl Aplinkos ministerija negalėjo pažeisti įstatymo ir netvirtinti plano, esant jo patikrinimo dokumentui ir planavimo organizatoriaus prašymui.
Teismo konstatavimu, Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad planavimo organizatorius (šiuo atveju Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba), esant tam tikroms sąlygoms, gali motyvuotai siūlyti planą patvirtinusiai institucijai priimti sprendimą dėl specialiojo plano keitimo. Pareiškėjai dėl tokios procedūros inicijavimo gali kreiptis į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą. Iš dalies dėl nurodytų argumentų teismas neabejojo Aplinkos ministro 2006 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. D1-111 teisėtumu, nemanė, kad šiuo atveju būtina teikti prašymą dėl norminio teisės akto teisėtumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė daugelį teisės aktų (t. 1, b.l. 190-196 ir kt.), kuriems, jų manymu, prieštarauja patvirtintas specialusis planas, tačiau, teismo konstatavimu, visi šie argumentai gali būti suvedami į vieną – pareiškėjai teigia, kad, patvirtinus planą, pasikeitė žemės sklypo naudojimo paskirtis, būklė, naudojimo pobūdis. Teismas pažymėjo, jog žemės naudojimo paskirtis išliko ta pati („kita“ pagal Žemės įstatymą), išliko anksčiau nustatyti regioniniams parkams būdingi žemės naudojimo apribojimai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sklypas yra Girionių rekreacinėje zonoje, kurios ribos nustatytos 2005 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1083 „Dėl Kauno marių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, ir Aplinkos ministerija privalėjo laikytis šio Vyriausybės nutarimo nuostatų. Pagal Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintus Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus rekreacinė teritorija turi būti priskirta rekreacinių miškų ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonai (III. Miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentas, 15.1 punktas), kurioje statyba ribojama, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai prarado galimybę naudoti sklypą pagal patvirtintą paskirtį. Tokia išvada padaryta dėl to, kad nors pagal to paties reglamento 15.1.8 punktą ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje draudžiama statyti statinius ir plėtoti inžinierinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis, šiuo atveju sklype žemės naudojimo tikslinė paskirtis jau yra pakeista į kitą (komercinę), todėl nuostata, kad statyba visiškai draudžiama, šiam sklypui negali būti taikoma. Teismo konstatavimu, Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, registruojant suformuotus naujus žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus. Teismas nurodė, jog šiuo atveju specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre ir registre pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris yra teritorijų planavimo dokumentas (šis projektas nurodytas apskrities viršininko 2001 m. sausio 9 d. įsakymo 3 punkte). Toliau minėtame straipsnyje nurodoma, jog kai patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą (šiuo atveju specialųjį planą) ar jo patikslinimą, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (ar jo daliai) turi būti taikomos papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, teritorijų planavimo dokumento rengimo organizatorius per 10 dienų nuo teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo apie tai raštu turi pranešti žemės sklypo savininkui, nurodydamas konkrečias taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, ir Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka pateikti registro tvarkytojui informaciją apie žemės sklypo kadastro ir registro duomenų pakeitimą. Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad toks institucijos sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o 9 ir 10 dalyse - kad tokiu atveju, jeigu specialiosios sąlygos būtų pakeistos, žemės savininkas turi teisę į nuostolių atlyginimą bei kompensaciją. Nei pareiškėjai, nei atsakovai nepateikė informacijos, kad ginčo sklype keistųsi žemės naudojimo specialiosios sąlygos, kad būtų atlikti minėtoje įstatymo normoje išvardyti veiksmai, todėl teismas nusprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad ginčo sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos pasikeitė (tai reiškia, kad ir toliau tiek pareiškėjai, tiek institucijos turi laikytis jau nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties sąvoka yra apibrėžta Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o 24 straipsnyje nustatyta žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio nustatymo ir keitimo tvarka. Ši tvarka detalizuota 1999 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1073. Ginčo sklype pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nustatyti apskrities viršininko įsakymu, paskirtis įrašyta kadastro ir registro duomenyse. Sklypo paskirtis pagal Žemės įstatymo 29 straipsnį yra „kita“, o naudojimo būdas - „komercinės paskirties objektų teritorija“ (29 str. 1 d. 4 p.). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys nėra pakeisti, todėl nei naudojimo paskirtis, nei būdas nepasikeitė, šių įrašų, kol jie nenuginčyti, privalo laikytis tiek pareiškėjai, tiek institucijos.
Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog skundžiamo specialiojo plano sprendiniais buvo pažeistos pareiškėjų, kaip žemės sklypo savininkų teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus dėl planavimo organizatoriaus įpareigojimo suderinti plano sprendinius su žemės sklypo savininku. Pažymėta, jog minėtos įstatymų nuostatos nenumato galimybės specialųjį planą tvirtinančiai institucijai (šiuo atveju Aplinkos ministerijai) galimybės grąžinti jau patvirtintą planą planavimo organizatoriui. Plano keitimas galimas tik Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatyta tvarka.
Pareiškėjos K.J. reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, aktus pripažinus teisėtais, atmestas. Pažymėta, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad dėl patvirtinto specialaus plano patyrė nuostolių. Be to, planas įsigaliojo tik paskelbus Aplinkos ministro 2006 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. D1-111, o pareiškėja nuostolius grindžia 2005 m. rugsėjo 29 d. kredito sutartimi (t. 1, b.l. 152-154). Konstatuota, jog pareiškėjai neginčijo teismui konkrečių institucijų sprendimų (pavyzdžiui, naujų pastatų ar pastatų rekonstravimo projektų nederinimo), sutrukdžiusių naudoti sklypą pagal įregistruotą paskirtį, būdą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovai savo sprendimais trukdė pareiškėjams vystyti verslą, kuris jų sklype turėjo būti leidžiamas.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 8 d. sprendimą dalyje dėl atsisakymo įpareigoti pažymėti žemės sklypą kaip teritoriją, kurioje leidžiama prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba, arba įpareigoti pakeisti Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą (planavimo schemą), priskiriant K.J. priklausantį žemės sklypą urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, panaikinti, šioje dalyje skundą patenkinant. Jų manymu, šioje dalyje teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, be motyvų, teismas į pareiškėjų reikalavimus neatsakė, reikalavimų neišnagrinėjo, nepritaikė ir neišaiškino materialinės teisės normų, kurias taikyti ir aiškinti šioje byloje buvo būtina. Apeliantai pažymi, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad, įsigyjant žemės sklypą tvarkymo planas neegzistavo (nebuvo patvirtintas) ir nedarė įtakos žemės sklypo naudojimui, o jį patvirtinus, taikytinos Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 13 straipsnio 3 dalies, Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 6 dalies nuostatos. Jeigu teismas padarė išvadą, kad tvarkymo planas nepakeitė žemės sklypo paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio, apeliantų manymu, jis privalėjo atsižvelgti į Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą ir įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą pažymėti tvarkymo plane žemės sklypą kaip vietą, kurioje galima statybų plėtra. To teismui nepadarius, pareiškėjai teigia netekę galimybės įrodyti, kad nauja statyba žemės sklype yra galima. Apeliantai pažymi, jog teismo sprendime apskritai nepasisakoma dėl Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos įtakos žemės sklypo naudojimo paskirčiai - naujos statybos (statybų plėtros) galimumo - nors tokį reikalavimą pareiškėjai teismui pateikė (teismo sprendime nepasakyta, kad minėta nuostata žemės sklypui netaikoma, todėl jos taikymo ypatumai privalėjo būti išaiškinti, kartu išaiškinant ir kitų minėtų teisės aktų nuostatų taikymą nagrinėjamu atveju).
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atsakovių raštuose (I t., b.l. 10-12, 26-27) paaiškinama, kad tvarkymo plane yra žymimos vietos, kuriose galima statybų plėtra, tačiau jų žemės sklypas tokiu žymimas nebus, kadangi jame gali būti tik didinamas esamų rekreacinių pastatų talpumas, plečiant esamus rekreacinius pastatus bei rekonstruojant esamas sodybas. Kauno marių regioninio parko direkcija aiškiai nurodė, kad žemės sklype draudžiama nauja statyba, nes tai draudžia Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktas (VAGK byla, b.l. 22). Todėl yra nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai savo sprendimais netrukdo pareiškėjams vystyti verslo, kuris jų sklype turėjo būti leidžiamas. Apeliantų teigimu, faktiškai žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis buvo apriboti daugiau, nei tai buvo daroma iki tvarkymo plano patvirtinimo - žemės sklypas iš kitos paskirties žemės faktiškai tapo miško ūkio paskirties žeme. Apeliantų teigimu, teismo sprendime nepagrįstai nepasisakyta dėl žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pasikeitimų nebuvimo, o iš atsakovų raštų akivaizdu, kad apribojimai faktiškai taikomi.
Apeliantai remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, pažymėdami, jog šiuo atveju nėra įstatyme numatyto pagrindo keisti specialųjį planą, žemės sklypo kaip vietos, kurioje galima statybų plėtra, pažymėjimas būtų padarytos plane klaidos ištaisymas (tik teismo sprendimas nagrinėjamu atveju gali būti pagrindas atsakovams pažymėti žemės sklypą tvarkymo plane kaip vietą, kurioje galima statybų plėtra, žemės sklypą priskiriant urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, kurioje leidžiama stovyklaviečių, kempingų, turizmo centrų, poilsio namų ar kitokių stacionarių rekreacinių statinių kompleksų statyba, kuriama intensyviai lankyti pritaikyta aplinka, rekreacinė inžinerinė infrastruktūra, rekreaciniai interesais gali būti keičiamas gamtinės aplinkos pobūdis).
Apeliantai remiasi Aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 II skyriaus nuostatomis dėl kitos bei miško ūkio paskirties žemės, pažymėdami, jog tvarkymo plane žemės sklypas nėra atskirai išskirtas, jis nepažymėtas INDEKSU K1 ir GKODU tp2, nors tai turėjo būti padaryta, jeigu žemės sklypo tikslinė paskirtis ir naudojimo būdas bei pobūdis iš tiesų nebuvo keičiami. Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 „Dėl saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo" (toliau - Tipiniai reglamentai) tvarkymo plane žemės sklypas buvo suklasifikuotas pagal miško ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentą (Tipinių reglamentų III skyrius), priskirtas rekreacinių miškų miško ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupei (Tipinių reglamentų 13.2 p.) ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonai (M2b-1) (Tipinių reglamentų 15.1 p.), kurioje draudžiama statyti statinius ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis (Tipinių reglamentų 15.1.8 p.). Apeliantų teigimu, taip tvarkymo plano planavimo sprendiniais sureglamentavus žemės sklypą, bet kokia statyba jame tapo negalima, nutraukta tolimesnė kaimo turizmo verslo plėtra, pažeidžiant pareiškėjų teisėtus lūkesčius vystyti kaimo turizmo verslą, padarant pareiškėjams tiesioginių ir netiesioginių nuostolių negautų pajamų pavidalu (pareiškėjai privalo mokėti tikslinio kredito palūkanas, tačiau neturi galimybės pradėti statybų žemės sklype, ateityje negaus planuotų pajamų iš kaimo turizmo veiklos).
Apeliantai pažymi, jog žemės sklypas, būdamas kitos paskirties žeme, apskritai negalėjo būti priskirtas miško ūkio paskirties žemei ir suklasifikuotas pagal miško ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentą (Tipinių reglamentų V skyrius, negalėjo būti pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis). Jų manymu, žemės sklypo naudojimo būdui (ir pobūdžiui) artimiausia yra rekreacinė kitos paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos grupė (Tipinių reglamentų 23.2 p.), intensyvaus (formuojančiojo) tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zona (Tipinių reglamentų 26.2 p.), kurioje galima tikslingai keisti esamo užstatymo pobūdį, tvarkyti želdinius taip, kad nebūtų pažeidžiamos estetinės kraštovaizdžio vertybės ir nebūtų daroma vizualinė įtaka artimoje aplinkoje esančioms vertybėms (Tipinių reglamentų 26.2.1 p.), naujos statybos ir tvarkymo priemonės (daugiausia transformacijos ir renovacijos) turi iš esmės pagerinti poilsio sąlygas ir aplinkos kokybę (Tipinių reglamentų 23.2.2 p.), plėtojamas intensyvus rekreacinis naudojimas, sodybos pertvarkomos į vasarnamius, kaimuose - į kaimo turizmo sodybas (Tipinių reglamentų 23.2.3 p.). Žemės sklypas priskirtinas urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonai (Tipinių reglamentų 29.2 p.), kurioje statomi stovyklaviečių, kempingų, turizmo centrų, poilsio namų ar kitokių stacionarių rekreacinių statinių kompleksai (Tipinių reglamentų 29.2.1 p.), kuriama intensyviai lankyti pritaikyta aplinka, rekreacinė inžinerinė infrastruktūra (Tipinių reglamentų 29.2.2 p.), rekreaciniai interesais gali būti keičiamas gamtinės aplinkos pobūdis (Tipinių reglamentų 29.2.3 p.). Toks žemės sklypo reglamentavimas tvarkymo plano planavimo sprendiniais, o taip pat, jeigu žemės sklypas tvarkymo plane būtų pažymėtas kaip vieta, kurioje leidžiama statybų plėtra, reikštų, kad žemės sklypo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nebuvo pakeisti. Tačiau tai nebuvo padaryta, o padarytos klaidos ištaisyti atsakovų teismas neįpareigojo.
Atkreipiamas dėmesys, kad teismas neatsižvelgė į tvarkymo plano rengėjų grupės vadovo prof. habil. dr. J.Bučo paaiškinimus, patvirtinančius, kad tvarkymo planas buvo rengiamas pagal Tipinius reglamentus, kuriuose komercinės paskirties žemė nėra numatyta, o nukrypimai nuo Tipinių reglamentų tvarkymo plano rengėjų grupei nebuvo leidžiami, neatsižvelgiant į Kauno regioninio parko kraštovaizdžio specifiką (tvarkymo plano rengėjų grupės mėginimai suteikti Kauno regioniniam parkui ne gamtamokslinį - gamtosauginį, o rekreacinį prioritetą buvo atmetami, kitos paskirties žemėse nurodyti komercinį naudojimo būdą buvo neleidžiama, paaiškinant, jog atskirų mažų sklypų naudojimo ir tvarkymo klausimai bus sprendžiami detaliuoju planavimu).
Atsiliepimas
Atsakovė Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinis teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymima, jog teismo sprendimas atsisakyti įpareigoti pakeisti tvarkymo planą yra motyvuotas, teismas nusprendė, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas šiuo klausimu buvo pagrįstas ir teisėtas. Atsakovės teigimu, teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo sklypo paskirtis specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu nebuvo pakeista (Kauno marių regioninio parko tvarkymo planu ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtis ir negalėjo būti keičiama, nes tokių galimybių nenumato teisės aktai, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (būdas ir pobūdis) nustatoma apskrities viršininko sprendimu ir gali būti keičiama detaliuoju planu). Atsakovė pažymi, jog pagal teisės aktų, reglamentuojančių žemės paskirties nustatymą bei keitimą, nuostatas specialiųjų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų nustatymas regioninio parko tvarkymo plane ginčo sklypui negali būti traktuojamas kaip žemės sklypo naudojimo pobūdžio pakeitimas. Atsakovės teigimu, apeliantai klaidingai aiškina Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio nuostatas, neaišku kokiu pagrindu teigdami, jog specialaus teritorijų planavimo dokumento (tvarkymo plano) pakeitimas būtų klaidos ištaisymas, o ne jo sprendinių pakeitimas (to jie anksčiau ir neteigė). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Teritorijų planavimo įstatymas nenumato klaidų teritorijų planavimo dokumentuose taisymo, juolab, kad taisymas, kurį reikalauja atlikti apeliantai, yra teritorijų planavimo dokumento sprendinių keitimas. Šį teiginį pagrindžia ir Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios klaidų ištaisymo procedūras bei nustatančios atvejus, kuomet klaidos gali būti taisomos. Pažymima, kad ginčo atveju administracinė procedūra galėjo būti pradėta tuo atveju, jei apeliantai būtų kreipęsi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą su skundu ar prašymu inicijuoti tvarkymo plano pakeitimus, tačiau, kaip ir nustatė teismas skundžiamame sprendime, tokių veiksmų apeliantai neatliko. Taigi, apeliantų reikalavimas ištaisyti klaidą tvarkymo plane neturi teisinio pagrindo. Atsakovės teigimu, teismas pagrįstai nurodė, kad Kauno marių regioninio parko tvarkymo planas gali būti keičiamas tik vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Pažymima, kad pagal minėto teisės akto reikalavimus sprendimą dėl specialiojo plano keitimo priima ne planavimo organizatorius, o planą tvirtinusi institucija, gavusi motyvuotą planavimo organizatoriaus siūlymą. Todėl neaišku, kokiu teisės aktu vadovaujantis ir kaip, apeliaciniame skunde keliamą reikalavimą pakeisti Kauno marių regioninio parko tvarkymo planą galėtų įvykdyti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (teisės aktai nesuteikia jai tokių įgaliojimų).
Atsakovė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė paaiškina, jog apeliantės įsigytam sklypui apribojimai (specialiosios naudojimo sąlygos) buvo nustatyti dar jį formuojant. Nors įsigyto žemės sklypo paskirtis buvo nustatyta „kita (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti)“, žemės naudojimas pagal paskirtį jau buvo ribojamas, nes sklypas buvo regioninio parko teritorijoje. Tokiu būdu, apeliantai, dar prieš pradėdami komercinę veiklą Kauno marių regioniniame parke, buvo susipažinę su visais apribojimais, taikomais žemės sklypui. Tvarkymo plano viešojo svarstymo metu apeliantai jokių pasiūlymų ir pageidavimų dėl žemės sklypo naudojimo nepateikė. Tvarkymo planas buvo rengiamas ir svarstomas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta apie atliktų darbų pristatymą visuomenei, tvarkymo plano tekstinė dalis ir grafinė medžiaga eksponuota Kauno marių regioninio parko direkcijos patalpose, Kauno miesto, Kauno rajono ir Kaišiadorių rajono savivaldybės, Rumšiškių bei kitose seniūnijose, tvarkymo plano projektas buvo suderintas su Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentu, Kauno miesto, Kauno rajono ir Kaišiadorių rajono savivaldybėmis bei kitomis institucijomis. Pažymima, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kaip institucija, atsakinga už valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, patikrino tvarkymo plano projektą ir konstatavo, kad jo sprendiniai bei planavimo procedūros atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pasiūlė jį tvirtinti. Atsakovės manymu, Kauno marių regioninio parko tvarkymo planas buvo parengtas, suderintas, patikrintas bei patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo jį pildyti ar keisti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV
Apelaiciniu skundu pareiškėjai skundžia tik pirmosios isnatncijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jų alternatyvūs reikalavimai įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą pakeisti Kauno marių regioninio tvarkymo planą priskiriant K.J. priklausantį žemės sklypą urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonai arba Kauno marių regioninio parko tvarkymo plane pažymėti K.J. priklausantį žemės sklypą kaip teritoriją, kurioje leidžiama prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba. Taigi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku yra tik šių pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad patvirtintu Kauno marių regioninio parko tvarkymo planu ginčo žemės sklypas priskirtas rekrecinių miškų miško ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupei, ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zonai, kurioje draudžiama statyti statinius ir plėtoti inžinierinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Pareiškėjų teigimu, ginčo žemės sklypas regioninio parko tvarkymo plane turėjo būti priskirtas rekreacinei kitos paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos grupei, intensyvaus (formuojančio) kraštovaizdžio tvarkymo zonai, kurioje leidžiama tikslingai keisti esamo užstatymo pobūdį gerinant poilsio sąlygas ir kokybę.
Iš to, kas nurodyta pirmiau, akivaizdu, jo pareiškėjai siekia, kad būtų pakeisti su ginčo žemės sklypu susiję Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai. Pareiškėjai apeliacinės instancijos teisme nepalaikė savo reikalavimų nuginčyti, jų manymu, klaidingus regionio parko tvarkymo plano sprendinius, t.y. ištirti specialaus teritorijų planavimo dokumento dalies teisėtumą. Galiojantys ir įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti specialiojo plano sprendiniai gali būti pakeisti laikantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatų, kurios nustato, kad ,,specialiųjų planų keitimai rengiami, svarstomi, derinami, tikrinami, tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir specialusis planas. Specialusis planas keičiamas tik tais atvejais, kai keičiama veiklos koncepcija, veiklos kryptys, tvarkymo prioritetai ir jo sprendiniai. Sprendimą dėl specialiojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus motyvuotu siūlymu priima specialųjį planą tvirtinusi institucija.“.
Nagrinėjamu atveju kompetentingas keisti specialųjį planą subjektas yra Lietuvos Respublikos Aplinkos ministras, taigi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba neturi įgalinimų keisti Kauno marių regioninio tvarkymo plano sprendinių. Teismai neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių keitimas teismo sprendimu, apeinant viešojo administravimo procedūrą, nėra galimas.
Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ginčijami regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai, susiję su ginčo sklypu, yra specialiojo planavimo procese dalyvavusių institucijų valios išraiška, todėl jie negali būti traktuojami kaip skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitokios techninės klaidos, ir taisomi Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka.
Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų reikalavimai neturi teisinio pagrindo, todėl pagrįstai buvo atmesti pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.