- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-04
- Bylos Nr.
- 2S-1735-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20642-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- I. Ž.
- Ieškovas
- K. G.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo K. G. ieškinį atsakovui I. Ž., dėl avanso priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas K. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo I. Ž. 80 000 Lt avansą, sumokėtą sutarties pagrindu, atsakovui užtikrinant žemės sklypų pardavimą, atkūrus nuosavybės teises, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždėti areštą atsakovui priklausančiam turtui pareikšto reikalavimo ribose. Nurodė, kad atsakovas atsisako geranoriškai vykdyti įsipareigojimus, vengia su juo bendrauti, jo turimas turtas yra įkeistas kitiems asmenims, todėl gali būti apsunkintas sprendimo vykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartimi patenkino ieškovo K. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarė areštuoti atsakovui I. Ž. priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant – kilnojamąjį turtą ar pinigines lėšas, neviršijant 80 000 Lt sumos, leisti atsakovui I. Ž. naudoti areštuotas lėšas atsiskaitymui su ieškovu K. G.. Teismas nurodė, kad atsakovo faktinė turtinė padėtis ir pajamos nėra žinomi, reikalavimo suma didelė. VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovo registruotam turtui yra taikomi suvaržymai. Kokį turtą valdo atsakovas, taip pat nėra žinoma. Todėl teismas konstatavo, kad išlieka neaiškios atsakovo galimybės atsiskaityti su ieškovu, jeigu byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas I. Ž. prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Nurodė, kad visas derybas dėl veiksmų, susijusių su mirusiosios G. Ž. nuosavybės teisių atkūrimu į žemės sklypą, atliko S. L., kuriam ieškovas K. G. ir perdavė 80 000 Lt, o atsakovas minėtos pinigų sumos negavo. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė faktų ir įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tai, kad atsakovo turtas pagal VĮ Registro centro duomenis yra įkeistas kitiems asmenims, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo turtas yra slepiamas, perleidžiamas, ar kitokiais veiksmais siekiama apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė palikti Vilniau miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį nepakeistą. Nurodė, kad įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat teisę spręsti dėl būtinų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių masto. Nors atsakovas tvirtina, kad jo turtinė padėtis yra gera ir nėra grėsmės, jog patenkinus ieškinį, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu ar pasunkėti, vis tik pagal rašytinius bylos duomenis, tai neatitinka tiesos. Atsakovas nors ir turi turto, tačiau jis yra apsunkintas hipoteka, be to, tai yra tik bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais, todėl akivaizdu, kad priverstinis teismo sprendimo įvykdymas ir taip bus apsunkintas. Atsakovas nepateikė jokių alternatyvių pasiūlymų, kurie užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl, ieškovo manymu, byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagal atsakovo išdėstytus atskirajame skunde argumentus, akivaizdu, kad bylos nagrinėjimas užsitęs, todėl atsakovas siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, gali turtą perleisti kitiems asmenims, taip sukeldamas ieškovui papildomų teisinių problemų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartis paliktina nepakeista.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarties turinio, teismas darė išvadą, kad šioje stadijoje nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, turi atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (LR CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad visų pirma, teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013). Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (LR CPK 185 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 12 ir 178 str.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi.
Iš atskirojo skundo medžiagos matyti, kad ieškovo K. G. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad atsakovo faktinė turtinė padėtis ir pajamos nėra žinomos, o reikalavimo suma didelė. Be to, atsakovo turtui yra taikomi suvaržymai. Atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad reiškiamo turtinio reikalavimo suma atsakovui tikrai yra didelė, todėl yra tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas nurodė, kad atsakovo turimo turto sudėtis nėra žinoma ir vadovaujantis teismų praktika, kad nekilnojamojo turto areštas mažiausiai pažeidžia skolininko interesus, areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant – kitą turtą ar pinigines lėšas.
Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet taip pat atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-336/2009). Taigi nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertino finansinių galimybių bei jo turtinės padėties, nes tokių duomenų bei įrodymų nepateikė nei ieškovas, nei atsakovas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad grėsmės ieškovo reikalavimų patenkinimui bei didelės reikalavimo sumos prezumpcijos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas nepaneigė, apeliacinės instancijos metu duomenų patvirtinančių atsakovo stabilią finansinę padėtį pastarasis taip pat nepateikė. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo pareikšta 80 000 Lt dydžio reikalavimų suma yra pakankamai didelė ir yra reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas ir šių reikalavimų užtikrinimui laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra ginčo išsprendimas iš esmės, t.y. ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.), tikslu, jog būtų panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.