Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 23S87996 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jai buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. gegužės 24 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, tačiau gimė Lietuvoje. Jos mama, mirusi (duomenys neskelbtini), buvo lietuvė, tėtis, miręs (duomenys neskelbtini), buvo rusas, turėjęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėja gimė, užaugo, baigė mokyklą Lietuvoje, Panevėžio mieste, 1983 m. susituokė, 1985 metais jai gimė sūnus, kurio gimimo vieta – Panevėžys. 1984 m. persikraustė gyventi į (duomenys neskelbtini). Nuo 2007 m. grįžo gyventi į Lietuvą, slaugyti pasiligojusio tėvo. Lietuvoje gyvena jos sesuo, sesers dukra, su kuriomis ji palaiko itin artimą ir glaudų šeiminį ryšį. Pareiškėja teigė, kad jos gyvenamoji vieta Lietuvoje yra būtent sesers šeimos namai, kuriuos kartu ji laiko ir savo namais.

3. Pareiškėja nurodė, jog Sprendimas yra formalus, priimtas neįvertinus nuo 2021 m. vasario 27 d. iki 2022 m. gegužės 10 d. egzistavusių aplinkybių: 1) sutuoktiniui nepavykus įsitvirtinti Lietuvoje – rasti jo kvalifikaciją atitinkanti darbą, jis nusprendė grįžti ir savo profesinę karjerą tęsti (duomenys neskelbtini) ir jų šeima įsikūrė (duomenys neskelbtini); 2) 2020 m. pavasarį prasidėjo pasaulinė Covid-19 pandemija, todėl dėl ribojimų ir susirgimo baimės ji negalėjo atvykti į Lietuvą; 3) būdama Lietuvoje 2021 m. vasario mėnesį susidūrė su sveikatos problemomis, tačiau dėl valstybėje tuo metu buvusio paskelbto karantino ir ekstremalios situacijos, taikytų ribojimų, negalėjo sulaukti būtinosios pagalbos; 4) tokį ilgą išvykimo laikotarpį iš Lietuvos nulėmė ir tai, kad jos sūnus yra gydytojas odontologas, o marti – bendrosios praktikos gydytoja, todėl ji nusprendė būti su jais (duomenys neskelbtini), kad pablogėjus sveikatai, būtų galima skubiai atlikti būtinus tyrimus ir taikyti gydymą; 5) į (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. vasario 27 d., tuo metu buvo griežtai ribojamas eismas tarp savivaldybių, todėl ji negalėjo grįžti į Lietuvą, nes jos priežastys nebūtų laikomos svarbiomis; 6) grįžti į Lietuvą pareiškėja negalėjo, nes jai buvo diagnozuota Covid-19 liga ir jos sukeltos komplikacijos, dėl ko ji gydymą tęsė iki 2021 m. rugpjūčio 18 d.; 7) į Lietuvą planavo grįžti 2022 m. vasario pradžioje, tačiau Covid-19 testas buvo teigiamas ir pareiškėjai 2022 m. vasario 14 d. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), dėl ko ji gydyta iki 2022 m. kovo 20 d.; 8) į Lietuvą atvykti negalėjo, nes iki 2022 m. balandžio 30 d. Lietuvoje buvo paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija ir galiojo itin griežti sienos kirtimo, testavimo ir izoliacijos reikalavimai iš trečiųjų šalių atvykstantiems asmenims; 9) į Lietuvą atvyko, kai tik leido jos sveikatos būklė.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendimas motyvuojamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statusu Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) nuostatomis, todėl aiškinant Įstatymo nuostatų turinį turi būti atžvelgiama į Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 c dalį, 9 straipsnio 2 dalį. Pareiškėja pabrėžė, kad nei Įstatyme, nei kitame nacionalinės teisės akte nėra nustatyta sąlygų, kurios apibrėžtų ypatingas ar išskirtines priežastis, lemiančias ilgalaikio gyventojo statuso nepraradimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) išaiškino, jog Direktyva siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti Direktyvoje įtvirtintomis teisėmis, jiems pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas.