Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Donato Ramanausko (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų laikotarpiui nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Konfiskuota transporto priemonė „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

Išaiškinta A. V., kad paskirtąją baudą jis turi sumokėti per 20 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. V. nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 21 d. 18.33 val. (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausančią transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam Lietuvos Respublikoje įteisintu alkoholio matavimo prietaisu „Alcotest 7510“ Nr. ARKB-0190, kurio veikimo principas pagrįstas tuo, kad matuojama alkoholio koncentracija žmogaus iškvėptame ore, nustatyta 1,89 (įvertinus 1,7% paklaidą) – 1,86 promilių girtumas, t. y. jis vairavo kelių transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatyta daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas A. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl pareikšto kaltinimo pilnai įrodyta, veiksmai kvalifikuoti teisingai.

3.3.Apelianto vertinimu, liudytojų parodymai, kad A. V., vairuodamas automobilį, buvo akivaizdžiai neblaivus, nesudaro pagrindo išvadai, jog jo neblaivumas įvykio metu buvo daugiau kaip 1,51 promilės, nes akivaizdu, kad liudytojų parodymais neįmanoma nustatyti konkretaus neblaivumo laipsnio, nes jie gali tik nupasakoti savo subjektyvia nuomone pagrįstas bendro pobūdžio aplinkybes. Net ir tuo atveju, jeigu liudytojų parodymai būtų vertinami kompleksiškai su alkoholio kiekio matuokliu nuteistajam nustatytu neblaivumu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad A. V. neblaivumas įvykio metu buvo lygiai toks pat, kaip nustatytas po vienos valandos (pirmas neblaivumo tikrinimas) ar beveik po pusantros valandos (antras neblaivumo tikrinimas). Skundo autoriaus teigimu, įvertinus visas pirmiau nurodytas aplinkybes ir kilusias abejones bei vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, darytina išvada, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad jo ginamasis A. V. 2019 m. balandžio 21 d. 18:33 val. būdamas neblaivus, kai jam nustatyta 1.86 promilių neblaivumas, vairavo automobilį. Dėl minėtų priežasčių pirmos instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą, prašė tenkinti jį nurodytais motyvais. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. V. advokato Donato Ramanausko apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, skundžiamo nuosprendžio motyvais bei apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme tiesiogiai ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pripažino A. V. kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistojo veiksmai vairavus transporto priemonę jam esant neblaiviam, kai nustatyta alkoholio koncentracija viršija 1,51 promilę, įrodyti, kvalifikuoti tinkamai ir atitinka aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis bei baudžiamojo proceso įstatymai pritaikyti tinkamai.

8. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

9. A. V. jam nustatyto apsvaigimo laipsnio neneigė, tačiau, nepripažindamas savo kaltės, tvirtino, kad prieš vairuodamas automobilį jis išgėrė 2 – 3 stikliukus degtinės, dėl ko eismo įvykio metu jo alkoholio koncentracija organizme negalėjo būti daugiau kaip 1,51 promilės. Kaltinamasis A. V. nurodė, kad po šio įvykio grįžęs į kambarį vartojo daugiau alkoholio, dėl ko ir pripūtė į alkotesterį tokį kiekį. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, šią nuteistojo versiją atmeta kaip nepagrįstą ir neatitinkančią byloje esančių įrodymų visumos. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad nors tiesioginių nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvo surinkta, t. y. jo neblaivumas buvo nustatinėjamas ne tuoj pat po automobilio vairavimo, o praėjus kuriam laikui, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visų netiesioginių bylos įrodymų visuma patvirtina, kad A. V. transporto priemonę vairavo, kai jam nustatytas ne mažesnis nei 1,51 promilės neblaivumas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos gretino tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir su bylos rašytiniais įrodymais, sujungė visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir padarė tikslias ir apibendrinančias išvadas, kuriomis abejoti aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

10. Šiuo atveju nuteistajam A. V. 2019 m. balandžio 21 d. 19.19 val. alkotesteriu nustatytas 2,00 promilių neblaivumas, praėjus 19 minučių, t. y. 19.38 val., jam alkotesteriu nustatytas 1,89 promilių neblaivumas. Taigi, nuteistojo neblaivumas tiek pirmojo, tiek pakartotinio patikrinimo metu viršijo 1,51 promiles. Pirmosios instancijos teisme apklausti ekspertai A. J. ir R. L., įvertinę pateiktus duomenis, nurodė, kad apskaičiuoti tikslią A. V. alkoholio koncentraciją jo organizme veikos padarymo metu nėra galimybės, nes alkoholio koncentracijos žmogaus organizme apskaičiavimas nurodytu laiku gali būti teisingas tik praėjus ne mažiau kaip dviem valandoms po suvartoto alkoholio, o šiuo atveju tokios sąlygos nėra. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia išvada, ekspertų pateikta alkoholio apskaičiavimo žmogaus organizme nustatytu laiku formule nesivadovavo. Aukštesniojo teismo vertinimu, nors ekspertai dėl informacijos stokos ir negalėjo atsakyti į klausimą, kokia alkoholio koncentracija buvo tiriamojo asmens kraujyje konkrečiu laiku, tačiau jų išdėstytos išvados apie tai, jog 19.19 val. nustatytas 2.00 promilių girtumas, o praėjus 20 minučių, nustatytas 1.89 promilės, reiškia, kad vyko eliminacija, alkoholis išsiskyrė iš organizmo, alkoholis, kuris buvo suvartotas iki 19.19 val., visas jau buvo pasisavintas organizmo ir vyko jo šalinimas, vertinant jas su kitais bylos įrodymais, taip pat patvirtina, jog automobilio vairavimo metu A. V. neblaivumas buvo ne mažesnis nei jam nustatyta antrą kartą patikrinus alkotesteriu.

11. Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo teiginys, jog liudytojų parodymai apie A. V. akivaizdų neblaivumą grįsti jų subjektyvia nuomone, kas nesudaro pagrindo išvadai, jog jo neblaivumas įvykio metu buvo daugiau kaip 1,51 promilės. Byloje apklaustų liudytojų parodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmetė, o kitais grindė savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Liudytoja J. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip vyras sėdasi už automobilio vairo, o moteris sėda šalia, asmenys yra neblaivūs. Jie svirduliavo, rėkavo. Ji matė, kaip vairuotojas važiavo atbulas, bandė sukti į gatvę, bet nepavyko, nes automobilis užsikabino ant bordiūro. Tada ji nubėgo pakviesti savo vyrą, kuris iš vairuotojo atėmė raktelius. Liudytoja O. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė , kad matė, kaip du neblaivūs asmenys lipo į automobilį ir ruošiasi išvažiuoti, jie svirduliavo. Po įvykio ji paskambino į policiją. Liudytojas I. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad matė automobilį, stovintį ant bordiūro. Jį vairavęs asmuo vaikščiojo aplink automobilį, jis atrodė neblaivus, svirduliavo, buvo agresyvus. O. P. jam pasakė, kad paėmė iš to asmens raktelius. Į jų namus buvo atėję kelis asmenys prašyti atiduoti raktelius, automobilio vairuotojas kelis kartus buvo nuėjęs į namą ir grįžęs prie automobilio, nuo kurio liudytojas nebuvo atsitraukęs Liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai D. M. ir R. B. teisiamojo posėdžio metu davė iš esmės analogiškus parodymus, kad atvykus į įvykio vietą, automobilyje vairuotojo nebuvo. Lauke stovėję asmenys paaiškino situaciją, nurodė, kad pagalbos telefonu skambino jie, ir parodė namą, kuriame ir buvo rastas A. V.. Jis gulėjo lovoje, akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis svirduliavo. Name buvo ir daugiau asmenų, jie taip pat buvo neblaivūs. Visi nuėjo į įvykio vietą, A. V. neneigė, kad vairavo automobilį. Jie patikrino vairavusio asmens girtumą, pildė dokumentus. Kai R. B. paaiškino atsakomybę, asmuo pradėjo griežtai ginčyti, kad jie jo nesustabdė, kad jį rado namuose, akcentavo, kad nieko nebus galima įrodyti.

12. Pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo netikėti įvykį mačiusių liudytojų J. P., O. P. ir I. P. bei policijos pareigūnų parodymais, nes jie nepažinojo nuteistojo iki įvykio, neturėjo su juo jokių asmeninių santykių, dėl ko būtų suinteresuoti apkaltinti A. V., be to, jų parodymai bylos tyrimo metu buvo nuoseklūs ir atitiko kitus bylos įrodymus. Logiška būtų manyti, kad jei A. V. būtų vairavęs automobilį pavartojęs tik 2 ar 3 stikliukus degtinės, savo išvaizda ir elgesiu nebūtų atkreipęs pašalinių asmenų dėmesio, tačiau visi paminėti asmenys vieningai patvirtino, kad vyras, kuris vairavo automobilį, buvo akivaizdžiai neblaivus, svirduliavo, dėl ko jie ėmėsi priemonių, kad jis nedalyvautų eisme – paėmė iš jo automobilio užvedimo raktelius bei pranešė apie girtą vairuotoją bendrajam pagalbos centrui. Kad situacija buvo grėsminga, patvirtina apžiūros protokole apžiūrėti 5 garso įrašai, atsiųsti iš bendrojo pagalbos centro, kuriais trys skirtingi asmenys: O. P., I. P. ir R. K. pranešė apie akivaizdžiai girtą vairuotoją ir jo sukeltą eismo įvykį. Pats nuteistasis patvirtino, kad kaimynų P. jis nepažinojo, tačiau tokių jų veiksmų savo atžvilgiu logiškai paaiškinti negalėjo, o situaciją apibūdino subjektyviais menamo pobūdžio vertinimais, teigdamas, jog gal jie patys buvo vartoję alkoholio, ar dėl avarinės situacijos jiems atrodė, kad jis yra neblaivus, kėlė versiją, jog jie iš jo atėmė raktelius ir iškvietė policiją dėl to, kad kaimynai, galbūt, nesutaria su jo broliu, tačiau šiuos jo samprotavimus paneigia ta aplinkybė, jog apie neblaivų vairuotoją pranešė ir visiškai pašalinė vairuotoja R. K.. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad A. V. transporto priemones vairuoja daug metų, yra profesionalus vairuotojas, todėl tai, kad atlikdamas nesudėtingą manevrą, jis užvažiavo ant šalikelės ir kliudė medį, tik pagilina teismo vidinį įsitikinimą, kad jis vairavimo metu buvo akivaizdžiai neblaivus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šią loginę įrodymų grandinę sudarančios aplinkybės patvirtina, kad A. V. neblaivumas buvo nustatytas dėl iki automobilio vairavimo išgerto alkoholio kiekio, o ne po to, kaip siekia įtikinti apeliantas.

13. Paties A. V. iškeltą versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes jo argumentai akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai. Jis teigė, kad automobilį vairavo išgėręs vos 2 ar 3 stikliukus degtinės, o daugiausia alkoholio vartojo jau po to, grįžęs atgal į kambarį. Kai išgėręs jis atsigulė ir pradėjo snausti, tada jį pažadino policijos pareigūnai, išsivedė į kiemą, klausė, ar jis vairavo šį automobilį. Jis prisipažino, kad vairavo, tada jį pasodino į policijos tarnybinį automobilį, tikrino neblaivumą. Jis įpūtė į alkotesterį, po 20 minučių pūtė į alkotesterį antrą kartą. Jis pasirašė dokumentus, kad nereikėtų važiuoti į policijos komisariatą. Nuo paskutinio išgerto stikliuko iki alkotesterio patikrinimo praėjo labai nedaug laiko, apie 15 – 20 minučių. Tokias jo nurodytas aplinkybes apie alkoholio vartojimą grįžus į kambarį, paneigė A. V. brolis A. V., kuris parodė, kad prieš įvykį jie visi buvo vartoję alkoholio. Po vairavimo A. V. grįžo į kambarį, jie gėrė alų, matė, kad brolis tikrai išgėrė alaus stiklinę, nematė, kad būtų vartojęs stipriuosius gėrimus, po įvykio jo brolis alkoholio nevartojo. A. V. tik deklaratyviai nurodė, kad tokie brolio parodymai yra melagingi, nes jis (jo brolis) ne viską atsimena. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A. V. brolis turėtų motyvą jį apkalbėti ir pakenkti. Priešingai, jis yra nuteistojo šeimos narys, todėl turėtų jam padėti, o ne pakenkti. Netikėti A. V. parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad kambaryje buvo tik keturi asmenys, dėl ko jis galėjo aiškiai matyti, kokį alkoholį ir kiek jo vartojo brolis, grįžęs iš kiemo atgal į butą. Be to, šio liudytojo nurodytą aplinkybę patvirtina ir 2019 m. balandžio 22 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiosios patrulės D. M. tarnybinio pranešimo duomenys, kuriame pareigūnė nurodė, jog radus A. V. gulintį lovoje su drabužiais, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, vyras sakė, kad gėrė alaus. Taigi, įvertinus aptartą, akivaizdu, kad A. V. savo parodymuose išdėstė objektyvias faktines aplinkybes ir todėl nekyla abejonių dėl šio liudytojo parodymų patikimumo.

14. Nuteistojo versiją dėl didelio alkoholio kiekio sunaudojimo jau po automobilio vairavimo, dėl ko jis ir galėjo pripūsti nustatytas promiles, palaikė tik E. S., kuri yra A. V. sugyventinė. Šios liudytojos parodymai apie tai, kad po įvykio jiems grįžus į kambarį, jie vartojo alkoholį dar apie 1 valandą, išgėrė 0,7 litro degtinės, o A. V. kelis stikliukus išgėrė be eilės ir paskui nuėjo miegoti, vertintini kaip siekimas padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtino ne tik kiti liudytojai, rašytinė bylos medžiaga, be ir pats A. V., kuris tokių aplinkybių savo paaiškinimuose net nenurodė. Šios liudytojos parodymais nėra pagrindo tikėti ir dėl to, jog ši liudytoja teigė, kad A. V. vairuojant, ji buvo kieme, jis išėjo tik įvaryti automobilį į kiemą, kai tuo tarpu bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų J. P. ir O. P. parodymais nustatyta, kad į automobilį, prieš tai atsisveikinę su kieme buvusiais asmenimis, su maišeliais įsėdo du žmonės – vyras į vairuotojo vietą, o moteris sėdo šalia, jie ruošėsi išvažiuoti.

15. Teisėjų kolegija taip pat vertina tai, kad nors formaliai eismo įvykis nebuvo konstatuotas, transporto priemonės ar kitas turtas nebuvo apgadintas, tačiau visi liudytojai, matę įvykį: R. K., J. P., O. P., I. P. nurodė, jog girtas vairuotojas užvažiavo ant šaligatvio ir trenkėsi į medį, o liudytoja R. P. parodė, kad antrą Velykų dieną įvyko autoįvykis, automobilį vairavo neblaivus asmuo, vairuotojas nulaužė kelkraštyje pasodintą liepaitę, kurią sodino seniūnija, buvo matyti, kad pažeistas liepaitės kamienas, seniūnijai žala nėra padaryta, nes liepaitė kol kas nėra nudžiūvusi. Atkreiptinas dėmesys, kad alkoholio vartojimas po eismo įvykio nėra argumentas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra aiškiai apibrėžta, jog asmeniui, kuris vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, taip pat užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal šį straipsnį.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos ir aukščiau aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad A. V. jau transporto priemonės vairavimo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatyta daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį pripažinti A. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą 281¹ straipsnio 1 dalyje.

16. Apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su skundo argumentu, jog kaltinime nurodytas netikslus įvykio laikas – 2019 m. balandžio 21 d. 18.33 val., nes apie įvykį bendrajam pagalbos centrui pirmą kartą buvo pranešta 2019 m. balandžio 21 d. 18.20 val., ką neginčijamai patvirtina 2019 m. liepos 8 d. apžiūros protokolo duomenys, ir kas duoda pagrindą išvadai, jog A. V. vairavo automobilį ne vėliau, nei apie jį buvo pranešta, t. y. iki 18.20 val. Šios aplinkybės netikslumą apeliantas tiesiogiai sieja ir su netiksliai nustatytu nuteistojo blaivumo tikrinimo laiku, t. y. esant 20 minučių paklaidai, kas, apelianto įsitikinimu, neduoda pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad kaltinime nėra nurodytas tikslus pažeidimo padarymo laikas, nepaneigia aukščiau išanalizuotų įrodymų visetu nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis transporto priemonę vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir tai neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, todėl kaltinimas netikslintinas.

17. Įvertus aptartą, naikinti ar keisti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį nuteistojo A. V. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.