Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui M. J., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas M. J. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6) nurodė, kad jis nuo 2017 m. vasario 2 d. iki skundo teismui padavimo dienos laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) atliko karantino kameroje Nr. 1, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 4, 14, gyvenamojoje patalpoje 4 būryje, 4.1 patalpoje. Visose nurodytose patalpose pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, buvo nepakankamas apšvietimas, neįrengta kamerų ventiliacija, buvo didelė santykinė oro drėgmė, pelėsinis grybelis. Pareigūnai naudoja psichologinį smurtą. Dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį bei emocinį stresą, privatumo trūkumus. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą, papildomuose įrodymuose (b. l. 12-16, 78-80) nurodė, jog pareiškėjui, tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma, visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta.

Kiekvieną parą eilės tvarka baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose iš ten nuobaudas atliekančių nuteistųjų skiriami kamerų budėtojai. Su savo pareigomis nuteistieji supažindinami pasirašytinai. Kamerų budėtojai aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis – valymo inventoriaus komplektu. Dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus.

Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų būti nešvarumų, pelėsio židinių, negalėtų būti blogo kvapo kamerose. Jei pareiškėjas taip teigia, vadinasi jis netinkamai atliko savo pareigas.

Patalpos, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. 1- sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 2, 5 ir 1-oje karantino patalpoje įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu į pataisos namų Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių dėl blogų gyvenimo sąlygų nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2017 m. vasario 2 d. (b. l. 18).

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas yra 36,73 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,67 kv. m (b. l. 20, 21).

Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 9 d. buvo paskirtas į uždaros zonos kamerą Nr. 4, kurios gyvenamasis plotas yra 16,38 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,09 kv. m (b. l. 78).

Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 23 d. buvo paskirtas į uždaros zonos kamerą Nr. 14, kurios gyvenamasis plotas yra 16,38 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,09 kv. m (b. l. 78).

Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 22 d. paskirtas gyventi į 4 būrį 41 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 58,74 kv. m, joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m (b. l. 50).

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose buvo nepakankamas apšvietimas, neįrengta kamerų ventiliacija, buvo didelė santykinė oro drėgmė, pelėsinis grybelis.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai, apšvietai ir drėgmei reglamentuoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).

Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktas Nr. PA.2-582(17.2.338 2.22) patvirtina, jog operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad karantino patalpoje Nr. 1 nešvaru, vizualiai matėsi dulkės ir kiti nešvarumai, kriauklė ir unitazas išvalyti blogai (Lietuvos higienos normos HN 134;2015 34 punkto pažeidimas). Langai išdaužyti, elektros šviestuvai sulaužyti (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas). Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad Pravieniškių PN 1 sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 4 ir 14 langai techniškai netvarkingi, todėl nebuvo užtikrintos reikiamos sąlygos ir gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė neišmatuota. 2017 m. gegužės 15 d. Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F-A-248/2017 nustatyta, kad minėtose patalpose dirbtinė apšvieta (kamerų tipo patalpoje Nr. 4) siekė 175+28 lx (norma ne mažiau kaip 200 lx) (pažymėtina, jog dirbtinio apšvietimo neatitikimas higienos normose nustatytam reglamentavimui konstatuotas ir 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.2-86 (17.2.338 2.22), b. l. 39) ir (kamerų tipo patalpoje Nr. 14) dirbtinė apšvieta siekė 168+27 lx (norma ne mažiau kaip 200 lx). Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius blogai išvalyti, su vizualiai matomais teršalais ir nešvarumais, kamerų tipo patalpoje Nr. 14 tualete techniškai netvarkinga įranga, nulaužta vandens nuleidimo mechanizmo rankenėlė, todėl patalpoje negalima naudotis tualetu (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas) (b. l. 85-91).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo teiginiai dėl karantino patalpoje Nr. 1, kamerų tipo patalpose Nr. 4, 14 apšvietos, drėgmės, kitų higienos sąlygų neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini pagrįstais.

Tačiau pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN 4 būrio, 4.1 patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl karantino patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, apšvietos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl 4 būrio, 4.1 patalpose buvusios ventiliacijos, apšvietos neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (garsiai darinėjamų durų miego metu, naudojamo psichologinio smurto), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio su nuteistaisiais, yra atmestini.

Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba (b. l. 17) . Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti 4 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Teismas sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (tinkamą apšvietą, ventiliaciją), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas (tinkamą apšvietą, ventiliaciją).

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.