Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Z. Z. ir nuteistojo I. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo I. Z. (I. Z.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš I. Z. priteista nukentėjusiajam Z. Z. (Z. Z.) 7 901 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 24 d., apie 15.30 val., savo mirusių tėvų namuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu stikline vaza vieną kartą tyčia sudavė broliui Z. Z. į galvą, padarydamas kairiojo smilkinkaulio linijinį lūžį, kraujo išsiliejimą virš kairiojo pusrutulio kietojo galvos smegenų dangalo, t. y. sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ir taip tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą artimam giminaičiui – broliui Z. Z.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-68/2008 yra nurodęs: dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Dėl patirtų sužalojimų apeliantas labai išgyvena, nežino, kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar jo pasekmes pavyks visiškai pašalinti.

Nusikalstamos veikos kvalifikavimas yra tikslaus atitikimo tarp faktinių padarytos veikos aplinkybių ir baudžiamojo įstatymo numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas bei teisinis įvertinimas. Teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiką, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, kad: apeliantą laikė seserys, kai nukentėjusysis jį mušė; konflikto pradininkas buvo pats nukentėjusysis; nukentėjusiojo pusėje buvo daugiau dalyvavusių konflikte asmenų, o apeliantas – tik vienas. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, konstatavo, jog atvykęs į įvykio vietą nukentėjusysis buvo konfliktiškai nusiteikęs, pirmas pastūmė kaltinamąjį, įvyko tarpusavio konfliktas, tačiau šių aplinkybių nevertino, taikydamas baudžiamąjį įstatymą.

Teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių ir įrodymų visumą, galėjo padaryti išvadą, kad nuteistasis, suduodamas smūgį vaza, gynėsi nuo pradėto pavojingo kėsinimosi ir neperžengė būtinosios ginties ribų. Įrodytos aplinkybės patvirtina, jog konfliktą paskatino dar prieš įvykį susiformavęs brolio ir seserų priešiškumas apeliantui dėl paveldimo turto.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Z. Z. pavartojo smurtą ir kėsinosi į nuteistojo sveikatą bei gyvybę. Specialisto išvada apeliantui nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai reiškia, jog įvykio pradžioje apelianto sveikatai, gyvybei grėsė pavojus, nes nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, jau prasidėjęs. Tokią išvadą patvirtina ne tik jam padaryti sužalojimai, jų lokalizacija bei mechanizmas, bet ir pati įvykio situacija, kurioje apeliantas turėjo teisę gintis. Gynybai panaudodamas stiklinę vazą ir ja sužalodamas brolį, jis neperžengė būtinosios ginties ribų, nes įstatymas neriboja gynybai nuo kėsinimosi naudojamų priemonių, ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis. Nors apeliantui padarytas tik nežymus sveikatos sužalojimas, o Z. Z. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau, atsižvelgiant į visą įvykio situaciją, įvertinant ne tik brolio Z. Z., bet ir seserų agresyvumą, atsižvelgiant į jų kiekybinę persvarą, ribotas apelianto galimybes gintis, darytina išvada, kad jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Apeliantas stiklinę vazą panaudojo išimtinai gynybos tikslais, o atrėmęs pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi jis jokių smurto veiksmų daugiau neatliko.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog apeliantas neperžengė būtinosios ginties ribų, todėl byla nutrauktina.

Jeigu teismas manytų, kad nebuvo būtinosios ginties, tada taikytinos BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos. Apeliantas kėsinimuisi atremti panaudojo aiškiai neadekvačias priemones. Stiklinės vazos panaudojimas šioje situacijoje nebuvo būtinas. Z. Z. tiek konflikto metu, tiek jiems tarpusavyje susistumdžius, tiek suduodamas smūgį apeliantui nepanaudojo jokio įrankio, apeliantas nebuvo užpultas netikėtai, dėl kilusio konflikto faktiškai kaltos abi pusės. Dėl to darytina išvada, jog stikline vaza padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Dėl to apelianto veika kvalifikuotina pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip sunkus kūno sužalojimas, padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas. Tokiu atveju, taikant BK 28 straipsnio 4 dalies nuostatas, bausmė galėtų būti švelninama, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi. Apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino turtinę žalą, veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, anksčiau neteistas, turi šeimą, darbe gerai charakterizuojamas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti. Prokurorė prašo abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo Z. Z. ir nuteistojo I. Z. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. Z. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę. Tiesa, teismas neįskaitė į bausmės laiką nuteistojo laikino sulaikymo dviejų dienų laikotarpio, todėl ši klaida ištaisoma nekeičiant nuosprendžio.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl būtinosios ginties

Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad I. Z. tarpusavio konflikto metu tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą artimam giminaičiui – broliui Z. Z., ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių I. Z. apeliaciniame skunde neginčija. Jis neneigia sudavęs smūgį stikline vaza į galvą broliui, t. y. pripažįsta atlikęs veiksmą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. G 874/09(01)-R753/09, nustatė, jog Z. Z. kairio smilkinkaulio linijinis lūžis, kraujo išsiliejimas virš kairiojo pusrutulio kietojo galvos smegenų dangalo padarytas paveikus kietu buku daiktu vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kraujo išsiliejimo virš kairiojo pusrutulio kietojo galvos smegenų dangalo buvo reikalingas chirurginis gydymas (t. 1, b. l. 21-23).

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia brolį Z. Z. sužalojęs ne tyčia, bet gindamasis nuo pastarojo smurto.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo neperžengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju sunkaus sveikatos sutrikdymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sužalojimą, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Teisėjų kolegijos nuomone, būtinosios ginties buvimą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis paneigia pati įvykio situacija.

Byloje nustatyta, kad įvykio dieną tarp brolių I. Z. ir Z. Z. kilo konfliktas dėl paveldimo tėvų turto, kuris peraugo į susistumdymą bei grumtynes.

Nuteistasis I. Z. pirmosios instancijos teisme parodė, jog brolis 2-3 kartus jam sudavė į veidą. Šis jam taip pat vieną kartą sudavė į veidą.

Taigi nuteistasis pripažįsta, kad abu broliai vienas prieš kitą vartojo fizinį smurtą.

Įvykio dieną tarp Z. Z. ir I. Z. buvus muštynes pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas J. J. bei objektyvūs bylos duomenys.

Iš specialisto išvados Nr. G 377/09 (01) duomenų (t. 1, b. l. 109-110) matyti, jog praėjus trims dienoms po įvykio specialistas apžiūrėjo I. Z. ir nustatė, kad jam padaryta kraujosruva kairiame apatiniame voke dėl kieto buko daikto poveikio 3-4 parų laikotarpiu iki apžiūros. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog atvykęs į įvykio vietą, t. y. tėvų namus, nukentėjusysis buvo konfliktiškai nusiteikęs, pirmasis pastūmė nuteistąjį, tačiau tai neįrodo nuteistojo teiginio, kad aptariamo konflikto metu jis tik gynėsi nuo brolio smurto.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, jog konflikto metu seserys jį laikė, o brolis mušė.

Jeigu seserys jį būtų laikiusios, kol brolis mušė, t. y. nuteistajam negalint pasipriešinti, neabejotina, jam būtų padaryta žymiai daugiau sužalojimų, negu nustatė specialistas.

Specialisto išvadų duomenys įrodo, kad kaltininko ir nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra neadekvatūs pagal savo sunkumą. Tai rodo, jog Z. Z. kėsinimasis nebuvo pavojingas, todėl nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, kad tai buvo dviejų asmenų abipusės muštynės, kilusios dėl naudojimosi paveldimu turtu.

Nuteistasis I. Z. skunde akcentuoja prieš jį nusiteikusių asmenų kiekybinę persvarą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog kuris nors iš įvykio metu buvusių asmenų, išskyrus nukentėjusįjį, prieš jį vartojo fizinį smurtą.

Liudytojas J. J. teisme parodė, kad su I. Z. atvažiavus prie namo jis liko lauke, o Ivanas įėjo į namą. Pradžioje jis išgirdo triukšmą, po to per langą pamatė, jog Ivanas stumdosi su Z. Z. Po dviejų minučių Ivanas išėjo iš namo, prie nosies buvo kraujo žymės. Po to I. Z. vėl užėjo į namą. Per langą matė, kaip vyrai susistumdė, pradėjo muštis.

Liudytojas J. Z. teisme taip pat patvirtino, kad po brolių susistumdymo I. Z. išėjo į lauką, vėliau sugrįžo ir tęsė konfliktą.

Tai rodo, jog nuteistojo gyvybei ar sveikatai negrėsė joks pavojus. Po brolių susistumdymo namo viduje nuteistasis išėjo į lauką, vėliau grįžo į namo vidų ir įsitraukė į tolesnį ginčą bei smurtinį konfliktą, tam tikslui paėmė krištolinę vazą, kurią muštynių metu panaudojo.

Taigi aptarti įrodymai ir pati įvykio situacija leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo priešiškas nusiteikimas, susistumdymas ir sudavimas į veidą negali būti vertinamas kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ar tariamosios ginties situacijos atsiradimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartas susistumdymas ir muštynės vertinami kaip abipusis konfliktas, kuriam, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, jog abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės fizinį smurtą vartojo ne gynybos, bet puolimo tikslu. Tokioje situacijoje besiginančių nėra. Tai reiškia, kad abipusio konflikto metu teisė į būtinąją gintį neatsiranda.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog I. Z. suduodant smūgį vaza nukentėjusiajam nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo, todėl negali būti taikomos BK 28 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad I. Z. tiesiogine tyčia padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis); dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis neteko penkiasdešimties procentų darbingumo (t. 2, b. l. 10).

Kita vertus, teismas visapusiškai įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau neteistas, turi šeimą, Vilniaus r. savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos seniūnės charakterizuojamas kaip darbštus, sąžiningas, kruopščiai atliekantis jam pavestus darbus, seniūnija nėra gavusi jokių nusiskundimų dėl jo blogo elgesio (t. 1, b. l. 149), atlygino dalį turtinės žalos (t. 1, b. l. 182).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė I. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi.

Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Išdėstyti motyvai nulėmė, kad I. Z. paskirta minimali – dvejų metų – laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bylos aplinkybes, I. Z. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliantas prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau tam nėra šioje teisės normoje numatytos būtinos teisinių sąlygų visumos.

Apeliantas skunde teigia, jog paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui, ir prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį bei paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Toks prašymas negali būti patenkintas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Apeliantas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, jog paskirta minimali dvejų metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja šiam principui.

Tokių aplinkybių nenustatė nei skundžiamą nuosprendį priėmęs, nei apeliacinės instancijos teismas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Nukentėjusysis Z. Z. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pareiškė 200 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 50 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam Z. Z. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo I. Z. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pasekmes, t. y., jog dėl I. Z. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis Z. Z. iš dalies prarado darbingumą, todėl patyrė ir patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007 ir kt.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistasis I. Z. tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą broliui Z. Z.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau į ją atsižvelgiama, ypač kai ji reikšminga konkrečioje situacijoje ne vien kaltininkui, bet susijusi su jo įsipareigojimais kitiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad I. Z. šiuo metu nedirba, yra užsiregistravęs darbo biržoje, turi šeimą.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas vertino ir atsižvelgė į kitas reikšmingas šioje byloje aplinkybes, o būtent, į neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantį faktorių – nukentėjusiojo Z. Z. elgesį, jog nusikaltimui padaryti turėjo įtakos priešiški brolių tarpusavio santykiai. Iš dalies pats nukentėjusysis Z. Z. sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jo saugumu, nes atvykęs į įvykio vietą nukentėjusysis buvo konfliktiškai nusiteikęs, pirmas pastūmė nuteistąjį. Teismui nebuvo pateikta duomenų apie nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo liekamuosius reiškinius.

Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos dydį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiajam Z. Z. I. Z. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 50 000 litų – neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.

Dalis nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų (gauna nedidelę pašalpą, kurios nepakanka vaistams, būtiniausiems poreikiams tenkinti, šeimai išlaikyti) negali būti siejami su neturtinės žalos atlyginimu, nes šioje nutartyje jau išdėstyta neturtinės žalos atlyginimo paskirtis – kompensuoti nematerialinės sferos dalykų praradimus.

Apeliacinių skundų argumentais nuosprendis nekeičiamas.

Tačiau teismas padarė klaidą, į bausmės laiką neįskaitęs dviejų dienų laikinojo sulaikymo laikotarpio.

Iš bylos duomenų matyti, kad I. Z. sulaikytas 2009 m. vasario 3 d. (t. 1, b. l. 82), o paleistas 2009 m. vasario 5 d. (t. 1, b. l. 83). Dėl to klaida ištaisoma (BK 66 straipsnis) nekeičiant nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo Z. Z. ir nuteistojo I. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Į I. Z. bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2009 m. vasario 5 d.