Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015-12-22 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. ir nubaustas 10 MGL (376,60 eurų) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C. nuteistas už tai, kad 2013-10-01, apie 15.15 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas traktorių (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau –KET) 107 punkto reikalavimus, t. y. įvažiuodamas iš V. B. sodybos teritorijos į pagrindinį kelią Saldutiškis – Labanoras, nedavė kelio pagrindiniu keliu jam iš kairės pusės važiuojančiam automobiliui Mazda (duomenys neskelbtini) vairuojamam A. R. ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu automobilio vairuotojui A. R. dėl dešinio stipinkaulio lūžimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Nuteistojo manymu, teismas netinkamai įvertino ir 2015 m. spalio 2 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, nes neatkreipė dėmesio, kad visos šios ekspertizės išvados grindžiamos ydingomis prielaidomis - kad traktorius kelkraštyje ne stovėjo, o judėjo 8 km/h greičiu ir nuvažiavo į pagrindinį kelią 1 metro atstumu. Tokių ydingų duomenų pagrindu atlikus skaičiavimus, padaryta eksperto išvada apie tai, kad vairuotojas A. R. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, apvažiuoti stovintį kelkraštyje traktorių, o būtent jo (t.y. A. C.) veiksmai buvo pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga.

Nuteistasis skunde teigia, kad jo parodymus apie traktoriaus stovėjimo kelkraštyje faktą, objektyviai patvirtina duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole, eismo įvykio vietos schemoje, transporto priemonių apžiūros protokole, fotonuotraukose, iš kurių matyti, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko įvažiavus tik 0,3 metro atstume nuo dešinės važiuojamosios dalies krašto, ant automobilio Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinio sparno, priekinių ir galinių durelių apgadinimai ir būdingi tiesiaeigei trajektorijai šoniniai nubrėžimai. Todėl visos minimos aplinkybės nuosprendyje turėjo būti ne nutylėtos, o aptartos ir nurodomi motyvai kodėl šiais įrodymais nesivadovaujama darant išvadas apie tai, kad jis nesilaikė KET 107 p. reikalavimų.

Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino ir nukentėjusiojo A. R. parodymus dėl jam padarytų kūno sužalojimų, o tikėtinas 2014 m. spalio 7 d. Lietuvos teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas dėl nukentėjusiajam A. R. padaryto kūno sužalojimų atsiradimo aplinkybių ir jų kvalifikavimo, vertino, kaip neginčijamai nustatytus faktus. Teismas nekreipė dėmesio į prieštaravimus, esančius A. R. medicininių dokumentų įrašuose: tuoj po įvykio 2013 m. spalio 1 d. nukentėjusysis A. R. gydytojams skundėsi, kad jam skauda tik dešinės rankos nykštį. Rastas kairės plaštakos II piršto nubrozdijimas. Nukreiptas į rentgeno kabinetą, rentgenologams nukentėjusysis nurodė skaudančią kairę plaštaką, todėl buvo padaryta kairės, o ne dešinės, plaštakos rentgenograma Nr.l 1193-4. Tuo pat metu, pakartotinoje 2013 m. spalio 2 d. rentgenogramoje Nr. 11228-9 buvo rasta dešinės rankos stipinkaulio sąnario paviršiaus šoninėje pusėje nedidelė deformacija - ryškesnis įspaudas, nelygumai stipinkaulio šoniniame paviršiuje, galimai dėl anatominės formos ir atitinka ankstesnę 2013 m. vasario 1 d. rentgenogramą, kuomet 2013 m. vasario 1 d. t.y. 8 mėnesiais anksčiau nei įvyko eismo įvykis 2013 m. spalio 1 d., nukentėjusysis gydytojams skundėsi, kad paslydo, griuvo ir jam skauda dešinį riešą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2013 m. vasario 1 d., 2013 m. spalio 2 d., 2013 m. spalio 14 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d, rentgenogramose kalbama apie vieną ir tą patį nukentėjusiojo A. R. dešinės rankos riešo stipinkaulio sąnarinio paviršiaus deformaciją, ryškesnį įspaudą, nelygų šoninį kraštą, todėl realiai šį kūno sužalojimą nukentėjusysis turėjo dar iki 2013 m. spalio 1 d. autoįvykio. Dėl to, priimant dėmesin nustatytus kitus pakitimus dėl dešinio sąnario ligos, negalima laikyti, kad šis kūno sužalojimas yra 2013 m. spalio 1 d. autoįvykio pasekmė.

Apelianto įsitikinimu, nei KET pažeidimo, nei nesunkaus kūno sužalojimo padarymo A. R. faktai teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyti ir įrodyti, todėl jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., sudėties.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundu iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nepagrįstai konstatuoti BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai: KET pažeidimas bei sužalojimo nukentėjusiajam padarymo faktas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. C. baudžiamosios atsakomybės klausimą, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų nepažeidė. Teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, tai yra kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės, kurių pažeidimas gali reikšti ir BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, yra įtvirtintos, inter alia, poįstatyminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Skundžiamu nuosprendžiu A. C. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. dėl to, kad jis pažeidė autoįvykio metu galiojusios Kelių eismo taisyklių 107 punkto redakcijos reikalavimą, pagal kurį įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms.

Nuteistasis A. C. viso proceso metu tvirtino, kad jis traktoriumi (duomenys neskelbtini) važiavo iš V. B. sodybos teritorijos į pagrindinį kelią (duomenys neskelbtini) Važiuodamas nepamatė iš kairės pusės atvažiuojančio automobilio, nes kairėje pusėje pagal kelią auga eglės, kurių šakos yra išlindusios į kelią. Išvažiavęs ant kelio apie 0,30 m., sustojo, pažiūrėjo į dešinę kelio pusę, ten automobilių nebuvo. Į kairę pusę nebespėjo pažiūrėti, nes pajuto smūgį į traktoriaus kairę pusę. Pagrindinis skundo argumentas, kuriuo grindžiamas prašymas išteisinti, yra tai, kad susidūrimo metu traktorius ne važiavo, o stovėjo išvažiavęs ant kelio 0,30 cm, todėl nukentėjusysis A. R., įvertinus likusį kelio plotį, galėjo pravažiuoti neužkliudęs traktoriaus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju veikos kvalifikacijai įtakos neturi aplinkybė, ar transporto priemonių susidūrimo metu traktorius buvo sustojęs, ar judėjo ir koks buvo įvažiavimo į kelią atstumas. Svarbu yra tai, kad į kelią iš esančios šalia jo teritorijos A. C. įvažiavo neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, t.y. net nežiūrėdamas į kairę pusę, todėl nepastebėjęs iš kairės pusės artėjančio automobilio, kuris nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Tokį autoįvykio mechanizmą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis A. R. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jam važiuojant keliu (duomenys neskelbtini), iš V. B. sodybos išvažiavo nuteistojo vairuojamas traktorius. Šį traktorių, kuris trenkėsi į jo vairuojamo automobilio Mazda 626 dešinės pusės priekinę dalį, pastebėjo likus iki jo nedideliam atstumui. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog vairuotojas A. C. išvažiavo į kelią prieš arti kelyje esantį automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą A. R., nedavė jam kelio, taip sudarė pavojingą kliūtį ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Techniniu požiūriu tokie A. C. veiksmai buvo nepriimtini ir buvo pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog traktoriaus (duomenys neskelbtini)“ vairuotojas A. C., prieš išvažiuodamas į kelią iš kiemo, privalėjo sustoti ir įsitikinti, kad pagrindiniu keliu nėra artėjančių transporto priemonių, kurioms gali būti sukliudyta. Akivaizdu, kad šio reikalavimo, kuris įtvirtintas KET 107 punkte, A. C. nesilaikė. Kaip jau minėta, nuteistasis A. C. viso proceso metu pripažino, kad įvažiavo į kelią apie 0,30 m. Jis taip pat nurodė, kad sustojęs žvilgtelėjo į dešinę pusę, į kairę pusę pažiūrėti nespėjo, nes tuo momentu iš kairės pusės rėžėsi A. R. vairuojama mašina. Nuteistojo žodžiais tariant, tai buvo „sekundžių reikalas“. Įvažiavimą į kelio važiuojamąją dalį nuteistasis aiškina blogu matomumu dėl šalia kelio augančių eglių šakų. Tačiau šiomis A. C. nurodytomis aplinkybėmis negali būti pateisinti jo veiksmai. Anaiptol, šios aplinkybės rodo didelį nuteistojo neatsargumą. Pritartina liudytoju apklausto policijos pareigūno P. K. paaiškinimams, kad šiuo atveju vairuotojas išvažiuodamas į kelią, privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, o esant blogam matomumui, privalo pats pašalinti kliūtį (tomas 3, b.l. 150). Taigi, šioje situacijoje kai matomumas yra blogas, nuteistasis turėjo elgtis dar atidžiau nei įprastomis sąlygomis. Be to, A. C., turėdamas pareigą pirma pažiūrėti ar neartėja transporto priemonė iš kairės, pasisuko į dešinę ir tuo metu pajuto smūgį. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nelieka abejonių, kad A. C. išvažiavo į kelią, visiškai neįsitikinęs, kad tai daryti saugu ir tokiu būdu pažeidė KET 107 p. reikalavimus.

BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties nebuvimą A. C. grindžia ir tuo, jog nukentėjusiajam autoįvykio metu nebuvo padarytas dispozicijoje numatyto masto sužalojimas, nes dešinio stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje buvo fiksuotas 2013-02-01 rentgenogramoje, t.y. realiai šį kūno sužalojimą nukentėjusysis turėjo dar iki 2013-10-01 autoįvykio. Iš tikrųjų, Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atliko Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Utenos poskyris, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio spindulinio kaulo lūžimo, nors išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad atliktoje rentgeno nuotraukoje dešinio stipinkaulio distalinės epifizės lateraliniame krašte matoma deformacija, labiau panaši į pakitimą po senos traumos. Aiškių „šviežių“ lūžių nematyti (tomas 1, b. l. 28-29). A. R. kūno sužalojimų tyrimą atlikęs specialistas S. F. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis rėmėsi pateikta medicinine dokumentacija. Siekdamas išsiaiškinti ar A. R. nustatytas dešinio stipinkaulio kaulo lūžimas yra padarytas 2013-10-01 eismo įvykio metu, ar šie sužalojimai lėmė jo nedarbingumą, tolimesnio gydymo būtinumą bei nustatyti jam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, teismas 2014-06-19 nutartimi paskyrė komisijinę teismo medicininę ekspertizę, kurią pavedė atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriui. Atlikus ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatyta, kad A. R. padaryti odos nubrozdinimai kairės plaštakos II piršto srityje bei viršugalvio kairėje pusėje, dešinio stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje. Galvos smegenų sukrėtimo diagnozė nepagrįsta objektyvaus klinikinio ištyrimo duomenimis, todėl sveikatos sutrikdymu nekvalifikuojama. Sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, galimai aplinkybėse nurodyto, t.y. 2013-10-01 eismo įvykio metu. Sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl stipinkaulio lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (tomas 2, b.l. 128-131). Teismo posėdžio metu teismo medicinos ekspertė J. M. – Č. patvirtino, jog ištyrus rentgeno nuotraukas, nukentėjusiajam nustatytas stipinkaulio lūžis yra 2013-10-01 eismo įvykio pasekmė. Minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismui davė pagrindą abejonių nekeliančiai išvadai, kad nukentėjusiajam A. R. eismo įvykio metu dėl lūžusio stipinkaulio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš to seka, kad A. C., vairuodamas transporto priemonę, buvo nepakankamai atidus, nepakankamai dėmesingas, kas ir lėmė KET pažeidimo padarymą, dėl kurio kilo atitinkami padariniai – buvo nesunkiai sutrikdyta A. R. sveikata. Tokie A. C. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 str. 1 d.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. C. padarytai veikai pritaikytas tinkamai, esant visiems būtiniesiems BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams. Dėl šių priežasčių išteisinti A. C., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.