Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-17 · Administracinė byla Nr. I-11420-463/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-17
Bylos Nr.
I-11420-463/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
G. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 17d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10000Eur (dešimt tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti už kalinimo laiką Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2005 - 2013metų laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose neturėtų būti žiurkių ir pelėsių, jos turi būti ventiliuojamos ir vėdinamos, bei jose palaikoma 18 laipsnių temperatūra. Pareiškėjas dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė pažeminimą, jo nuomone buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, sukėlusiomis jam daug nepatogumų, tai pareiškėjo nuomone prilygsta kankinimui, todėl mano, kad už tokį ilgą kalėjimo laikotarpį netinkamomis sąlygomis prašoma priteisti iš atsakovo 10 000 eurų suma atitiktų patirtų išgyvenimų kompensuotiną dydį.

Pareiškėjas teismui pateikė prašymą nedalyvauti teismo posėdyje(b.l.144). Jam apie posėdį pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l.6-13).

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų apie pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, jog jis buvo kalinamas nuo 2005metų ir nurodo, kad pirmą kartą jis buvo atvežtas į Lukiškių TI-K 2009-07-15 ir laikotarpiais su pertraukomis buvo laikomas Lukiškių TI-K, kol 2013 -04-09 išvyko į bausmės atlikimo vietą Alytaus pataiso namus. Iš jo asmens įskaitos kortelės kopijos matyti, kokiose kamerose, kokio ploto ir su kiek asmenų jis buvo laikomas.

Prašė pareiškėjo skundui taikyti kreipimosi į teismą 3 metų senatį.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo – izoliatoriuje- kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys ir šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70str. bei Suėmimo vykdymo įstatymo 10str. reikalavimų.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K

pareigūnai(deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Todėl atsakovo nuomone konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2013 m., o skundą teismui išsiuntė 2015-10-06 (b. l. 3). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėjas buvo pristatytas į Lukiškių TI-K 2009-07-15. Todėl, būtent, ši data laikoma ginčo laikotarpio pradžia. Lukiškių TI-K prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, juo labiau, ne vieną kartą, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl tuo metu, kai pažeidimai realiai pasireiškė, jis galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti, teismas ex officio nenustatė pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašo taikyti senatį, todėl reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2009-07-15 iki 2012-10-05 taikytina ieškinio senatis. Byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, laikotarpiu nuo 2012-10-06 iki 2013-04-09 kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas G. G. 2012-10-06 buvo Lukiškių TI-K ir su pertraukomis iki 2013-04-09 buvo laikomas kartu su dar vienu, dviem ar keliolika asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m. iki 34.43kv. m. Tai patvirtina ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje bylos Nr.1844-09 nurodyti duomenys, bei atsakovo pateikti rašytinai įrodymai (b. l.18-27).

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas, teismo nurodytu nagrinėjamu laikotarpiu, buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m viso 40 parų iš jų 2 paras nežymiai pažeidžiant nustatytą ploto reikalavimą vienam asmeniui(teko 3, 44kv.m.)

Pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjas laikotarpiais 2012-10-06 – 2012-10-08; 2012-11-06 – 2012-11-07; 2012-11-09 – 2012-11-11; 2012-11-15 – 2012-11-19; 2012-12-04; 2012-12-15; 2012-12-19 - 2012-12-21; 2013-01-29; 2013-03-12; 2013-03-12; 2013-03-16 -2013-03-17(nežymiai 3,44kv.m.); 2013-03-21; 2013-03-22 – 2013-03-25; 2013-03-26; 2013-03-29 – 2013-04-09 buvo laikomas pažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus (b.l.11-12). Kitais nagrinėjamais laikotarpiais teismas pažeidimų nenustatė.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 40(keturiasdešimt)parų, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Pažymėtina, kad nustačius, jog pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, jam priteistina neturtinė žala.

Pareiškėjas savo skunde nurodo ir deklaratyvias nuostatos, ko neturėtų jo nuomone būti kamerose(pvz. žiurkių ir pelėsių ir kt.), taip pat tai , kad temperatūra kameroje turėtų būti 18laipsnių ir kamera turi būti vėdinama ir t.t. Teismo vertinimu pareiškėjas tik pacitavo higienos normų reikalavimų tam tikras nuostatas, tačiau nenurodė, kaip tai susiję su juo konkrečiai o, būtent, kokie higienos normų pažeidimai buvo tose kamerose, kuriose jis buvo laikomas. Todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus, įvertindamas juos kaip neindividualizuotus, abstrakčius pasvarstymus.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Byloje nustatyto kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1046-14), atsižvelgdamas visų pirma į kalėjimo trukmė (40parų), kaip į esminį faktorių, sukėlusį pareiškėjui neturtinę žalą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000eurų suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (40paras) iš jų 2((paras) teko po 3,44 kv.m. ploto vienam asmeniui) nežymiai pažeidžiant jo teises ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 200 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 101 straipsnio 2 punktu, 127-129 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjo G. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. G.(a.k(duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė