Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Laima Dumskienė Administracinio teisės pažeidimo byla

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gegužės 2 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus (toliau – Institucijos) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu Utenos rajono apylinkės teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d., nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. A. V. buvo kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, t. y. tuo, kad 2013 m. lapkričio 29 d., jo vadovaujamoje UAB (duomenys neskelbtini), medienos apdirbimo ceche, esančiame (duomenys neskelbtini), obliavimo staklėmis dirbo E. Š., kuris darbo metu naudojo asmenines priemones nuo triukšmo, dirbo be darbo sutarties, jam nebuvo įteiktas jo tapatybę patvirtinantis dokumentas (darbo pažymėjimas) ir apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą A. V. nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados šioje byloje yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes. Patikrinęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog A. V. nepadarė jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus A. V. kaltės dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų įrodytumui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nutarime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas šią bylą nutraukė nesant vieno iš būtinųjų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų – pažeidimo subjekto. ATPK 41³ str. 1 d. dispozicijoje įtvirtinta, kad šio pažeidimo – nelegalaus darbo, subjektais gali būti tik darbdaviai ar jų įgaliotieji asmenys. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, kad E. Š. nelegaliai dirbo būtent UAB (duomenys neskelbtini). Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo pat pirmosios savo apklausos E. Š. nurodė, kad jis dėl darbo ir atlyginimo už jį tarėsi ne su A. V., o su kitu asmeniu (8 b. l.). Tai jis patvirtino ir teismo posėdžio metu (22, 23 b. l.). Tai, kad E. Š. minėjo kitą asmenį, teismo posėdyje patvirtinto ir Institucijos darbuotoja B. V. (23 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog E. Š. dėl darbo ir atlyginimo už jį būtų taręsis su A. V., juolab, būtų gavęs iš jo kokį nors atlyginimą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad teritorija, patalpos, įrengimai ir įrankiai, su kuriais dirbo E. Š., priklausytų UAB (duomenys neskelbtini) ar A. V.. Atvirkščiai, visi duomenys patvirtina, kad šie objektai yra kito asmens. Iš byloje esančių duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojus taip pat matyti, kad šioje bendrovėje E. Š. paminėtas asmuo nedirbo ir jis nėra kaip nors susijęs su šia bendrove ir būtų įgaliotas veikti šios bendrovės vardu (10, 11, 27, 28, 72, 74 b. l.).

Vieninteliai byloje esantys duomenys, leidžiantys numanyti, kad E. Š. galėjo nelegaliai dirbti UAB (duomenys neskelbtini), yra tai, jog patikrinimo metu toje pačioje vietoje dirbo kiti darbuotojai, apie kurių socialinio draudimo su UAB (duomenys neskelbtini) nutraukimą dar nebuvo pranešta atitinkamoms institucijoms ir kurie gaudavo atlyginimą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šie darbuotojai atlyginimus gavo iš UAB (duomenys neskelbtini) ar jos vadovo A. V.. Institucijos darbuotojai visiškai nesiaiškino to, kas patikrinimo metu kalbintiems darbuotojams moka atlyginimus. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantys įstatymai asmenims nedraudžia dirbti keliose darbovietėse, todėl vien tik tai, kad patikrinimo metu nebuvo pranešta atitinkamoms institucijoms apie patikrinimo vietoje buvusių darbuotojų socialinio draudimo su UAB (duomenys neskelbtini) nutraukimą, nesant byloje jokių kitų įrodymų, nepatvirtina, kad E. Š. nelegaliai dirbo būtent UAB (duomenys neskelbtini).

Šiuo atveju Institucija nebuvo pakankamai aktyvi, jos darbuotojai nerinko būtinų įrodymų tikrajam pažeidimo subjektui nustatyti, jie byloje surinktus duomenis vertino neobjektyviai, šališkai ir tendencingai, nepašalino iškilusių prieštaravimų tarp parodymų, netyrė visų pažeidimo sudėties požymių įrodytumui reikšmės turinčių duomenų ir kitų įrodinėtinų aplinkybių. Asmens nekaltumo prezumpciją turi paneigti ne kas nors kitas, o bylą inicijavusi ir protokolą surašiusi institucija, todėl šiuo atveju visa atsakomybė už įrodymų nepateikimą ar abejonių nepanaikinimą tenka ne kam nors kitam, o tik pačiai Institucijai.

Įvertinęs visus šioje byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jie nepatvirtina Institucijos keliamos versijos, jog E. Š. nelegaliai dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir šiuose darbo sutarties požymius turinčiuose santykiuose darbdavio (ar jo atstovo) vaidmenį atliko būtent UAB (duomenys neskelbtini) vadovas A. V., todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas – teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes bei teisingai taikė teisės normas. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nutarime teismas nustatė ir įvardijo konkretų asmenį, kuris nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir neįvykdęs kitų darbdavio pareigų, leido dirbti E. Š.. Tokiu būdu apylinkės teismas iš esmės nustatė, kad šis asmuo yra kaltas dėl A. V. inkriminuoto pažeidimo. Bet šiam apylinkės teismo paminėtam konkrečiam asmeniui nebuvo pranešta apie tai, kad jis kaltinamas padaręs kokį nors pažeidimą, apie tai jis nebuvo apklaustas ir jis neturėjo galimybės pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis. Pirmiau paminėtą išvadą apylinkės teismas padarė ne pagal teisės aktuose įtvirtintas procedūras, kas minėtą nutarimo formuluotę daro ydinga. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėta formuluotė nepažeidė įvardyto asmens interesų, nes nesukūrė jokių teisių ar pareigų, todėl šis formalus pažeidimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti iš esmės pagrįsto procesinio sprendimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Palikti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimą nepakeistą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.