Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant asmeniui, dėl kurio priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje G. A., Viešųjų pirkimų tarnybos atstovei R. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, dėl kurio priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, G. A. asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos piliečio, gyv. Tuskulėnų g. 60-11, Vilniuje, skundą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotoja S. V. 2012 m. birželio 1 d. priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2P/58-58, kuriuo G. A. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 171³ straipsnio 1 dalyje ir paskyrė 700 Lt baudą.

Nutarime konstatuota, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos (juridinio asmens kodas 188710638, buveinės adresas J. Basanavičiaus g. 36/2, LT-03109, Vilnius) (toliau – ir Perkančioji organizacija, Kelių direkcija) 2010-2011 metais organizuojant ir vykdant mažos vertės viešuosius pirkimus „Apsauginių atitvarų įrengimo valstybinės reikšmės magistraliniame kelyje A2 Vilnius-Panevėžys“ (8 viešieji pirkimai) (toliau-Pirkimai) buvo pažeistos Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – Įstatymo) 9 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos, neužtikrintas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skaidrumo principas ir Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 (Žin., 2003, Nr. 22-949; 2006, Nr. 12-454; 2008, Nr. 103-3961) (toliau – Metodika), 23 ir 24 punktų nuostatos (2011-12-16 viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos patikrinimo ataskaita Nr. 2S-15).

Perkančiosios organizacijos Viešojo pirkimo komisija (toliau – Komisija), kurios pirmininkas buvo G. A., 2011-03-16 vykdė:

„Apsauginių atitvarų įrengimas valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius Panevėžys ruože nuo 20,848 iki 24,020 km skiriamosios juostos dešinėje pusėje dėl neleistinų pervažų apribojimo (2011-03-16 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA-64);„Apsauginių atitvarų įrengimas valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruože nuo 25,660 iki 28,836 km skiriamosios juostos dešinėje pusėje dėl neleistinų pervažų apribojimo“ (2011-03-16 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA-63);„Apsauginių atitvarų įrengimas valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruože nuo 58,372 iki 61,500 km skiriamosios juostos dešinėje pusėje dėl neleistinų pervažų apribojimo“ (2011-03-16 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA-62);

„Apsauginių atitvarų įrengimas skiriamojoje juostoje valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruože nuo 16,300 iki 25,192 km dešinėje pusėje dėl neleistinų pervažų apribojimo“ (2011-04-29 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA-113);„Apsauginių atitvarų įrengimas skiriamojoje juostoje valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruože nuo 46,220 iki 49,396 km dešinėje pusėje dėl neleistinų pervažų apribojimo“ (2011-04-29 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA 114);„Apsauginių atitvarų įrengimas skiriamojoje juostoje valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruože nuo 61,488 iki 64,480 km dešinėje pusėje dėl neleistinų pervažų apribojimo“ (2011-04-29 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA-115);

„Apsauginių atitvarų įrengimas skiriamojoje juostoje valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruožuose nuo 24,008 iki 24,892 km, nuo 35,468 iki 36,576 km, nuo 38,812 iki 39,916 km“ (2011-06-10 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA-138);„Apsauginių atitvarų įrengimas skiriamojoje juostoje dėl neleistinų pervažų apribojimo valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruožuose nuo 11,07 iki 11,91 km, nuo 15,498 iki 16,194 km, nuo 19,566 iki 20,642 km“ (2011-06-10 Komisijos posėdžio protokolas Nr. MVA-139).

Nutarime nurodoma, kad visų 8 Pirkimų objektai yra identiški. Kiekvieno magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruožo (maždaug po 3 km) darbams buvo parengti atskiri projektai. Minėtų viešųjų pirkimų metu sudarytos viešojo pirkimo-pardavimo sutartys, kurių vertės apie 570 000-600 000 Lt su PVM (artimos 500 000 Lt be PVM, maksimaliai ribai, iki kurios darbų viešasis pirkimas laikomas mažos vertės). Iš viso: 4 537 354,9 Lt su PVM.

Nutarime konstatuota, kad Komisijos, kurios pirmininku buvo G. A., suskaidžiusi to paties objekto atliekamus darbus į atskirus viešuosius pirkimus, pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „perkančioji organizacija neturi teisės skaidyti pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta šio įstatymo nustatytos pirkimų tvarkos“, 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad „numatomo prekių, paslaugų ar darbų pirkimo vertė apskaičiuojama pagal Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintą pirkimo vertės apskaičiavimo metodiką“ ir neužtikrino Metodikos 2 punkto nuostatų („darbų pirkimo vertė yra visų dėl to paties objekto sudaromų darbų pirkimo sutarčių, nesvarbu per kokį laikotarpį jos bus sudaromos (pavyzdžiui, darbai vykdomi etapais), verčių suma) ir Metodikos 24 punkto nuostatų (objektu yra statinys su inžineriniais tinklais, dėl kurio statybos, remonto, rekonstrukcijos ar nugriovimo yra parengtas ir patvirtintas projektas. Jeigu projektas nėra parengtas dėl to, kad planuojama kartu su darbų pirkimu įsigyti ir projektavimo paslaugas, objektu laikomas statinys su inžineriniais tinklais, kuriam perkamos projektavimo paslaugos ir atliekami darbai. Draudžiama projektavimą skaidyti į atskirus projektus, jeigu tuo dirbtinai siekiama sumažinti pirkimų vertes ir tuo išvengti atitinkamų Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų taikymo darbų pirkimui. Jeigu dėl to paties statinio su inžineriniais tinklais rengiami keli projektai, kurių įgyvendinimo laikas panašus, skaičiuojant darbų pirkimo vertę reikia sudėti šių kelių projektų įgyvendinimui numatomų sudaryti darbų pirkimo sutarčių vertes. Jeigu projekto pagal įstatymą rengti nereikia, objektu yra statinys su inžineriniais tinklais, kurio statybai, remontui, rekonstrukcijai ar nugriovimui numatytas finansavimas (įvertinamas ir keliems metams numatytas finansavimas) laikymosi. Komisija, kurios pirmininku buvo G. A., neužtikrino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtino skaidrumo principo laikymosi, nes viešai nepaskelbė apie viešuosius pirkimus ir nesudarė galimybės visiems norintiems tiekėjams dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir pateikti pasiūlymus.

Skunde pažymima, kad G. A. nepažeidė ir įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes pirkimų vertės buvo apskaičiuotos vadovaujantis Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26, 29 punktu, kuriame nustatyta, kad „skirtingose vietose, tuo pat metu ir pagal savarankiškus projektus vykdomi darbai gali būti savarankiškais objektais, pavyzdžiui, tiesiant ilgą kelio atkarpą, taisant kelius skirtingose vietose, jeigu jie gali savarankiškai atlikti ekonominę ar techninę funkciją. Tokiu atveju kiekvieno savarankiško projekto vertė ir yra pirkimo vertė“. Jo vertinimu, Kelių direkcija, nustatydama Pirkimų vertes, pagrįstai vadovavosi numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos 29 p. nes pirkimų aplinkybės visiškai atitinka minėto punkto reikalavimus, t. y. darbai (apsauginių atitvarų įrengimas) buvo perkami pagal savarankiškus techninius projektus, darbai (apsauginių atitvarų įrengimas) atliekami skirtingose kelio vietose, skirtingose kelio vietose įrengti apsauginiai atitvarai atlieka savarankišką techninę funkciją.

Skunde akcentuojama, kad nagrinėjamu atveju nepažeisti ir Numatomo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos 23 bei 24 punktų reikalavimai bei užtikrintas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skaidrumo principas. Metodikos 24 punkte nurodoma, kad objektu laikomas statinys su inžineriniais tinklais (inžinerinių tinklų sąvoka apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje). Tačiau apsauginiai kelio atitvarai yra ne statinys su inžineriniais tinklais, o tik statinyje esanti techninė eismo reguliavimo priemonė (sutinkamai su Kelių įstatymo 2 straipsnio 17 dalies nuostatomis). Todėl pirkimų verčių apskaičiavimas netaikant Metodikos 24 punkto ir taikant Metodikos 29 punktą yra teisingas.

Pirkimai buvo vykdomi vadovaujantis Metodikos 29 punkto nuostatomis ir nesumuojant jų vertės, todėl pirkimai buvo mažos vertės. Kadangi perkančioji organizacija žinojo tiekėjus, kurie vykdo su pirkimo objektu susijusią veiklą, apie pirkimą nebuvo skelbiama Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Pirkimai buvo vykdomi vadovaujantis Įstatymo 92 straipsnio 4 dalies ir Automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos supaprastintųjų viešųjų pirkimų 47.4 punkto reikalavimais. Todėl pareiškėjo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad vykdant pirkimus buvo neužtikrintas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skaidrumo principas.

Pareiškėjo vertinimu, už pirkimo būdo parinkimą, jų skaidymą/neskaidymą į atskiras dalis ir sujungimo komisijos pirmininkas nėra atsakingas. Pagal ATPK 171³ str. 1 d. pažeidimo sudėtį administracinė atsakomybė atsiranda komisijos nariui, balsavusiam už neteisėtų sprendimų priėmimą, kuris vadovaujantis VPĮ 16 str. 3 d. turėjo būti įformintas protokolu. Vykdant Pirkimus Kelių direkcijos viešojo pirkimo komisija, kurios pirmininkas buvo pareiškėjas, niekada nebalsavo ir nepriėmė sprendimo dėl pirkimų skaidymo į atskiras dalis, pirkimo būdo parinkimo.

Teismo posėdyje asmuo, dėl kurio priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, G. A. palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir papildomai paaiškino, kad atitvarai yra probleminiai dalykai skiriamojoje juostoje. Avarijos dažnai kyla dėl to, kad automobiliai įvažiuoja ir apsisuka neleistinose vietose, sukasi žaliojoje juostoje ir sukelia avarijas. Yra skatinamas eismo saugumas ir jie turi su tuo kovoti. Kai tik atsiranda laisvų pinigų, lieka nuo kitų konkursų, stengiamasi dengti atitvarais skiriamąją juostą automagistralėje, kur yra didelis greitis.

Pasisakydamas dėl Viešųjų pirkimų tarnybos pateikto atsiliepimo byloje pareiškėjas nurodė, kad tarnyba nutyli Metodikos 29 punktą, kuriame nustatyta, kad skirtingose vietose, tuo pat metu ir pagal savarankiškus projektus vykdomi darbai gali būti savarankiškais objektais, pavyzdžiui, tiesiant ilgą kelio atkarpą, taisant kelius skirtingose vietose, jeigu jie gali savarankiškai atlikti ekonominę ar techninę funkciją. Tokiu atveju kiekvieno savarankiško projekto vertė ir yra pirkimo vertė. Juo labiau, kad metodikos 29 punkte kalbama apie kelio taisymo darbus skirtingose vietose. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. S-26 patvirtintos Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos 24 punkto teiginiu, kad „draudžiama projektavimą skaidyti į atskirus projektus, jeigu tuo dirbtinai siekiama sumažinti pirkimų vertes ir tuo išvengti atitinkamų Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų taikymo darbų pirkimui. Nesutikdamas su tokia išvada, pareiškėjas paaiškina, kad atitvarų projektavimo paslaugų Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nepirko ir neprojektavo. Šiuos 8 savarankiškus objektus suprojektavo valstybės įmonė „Automagistralė“, jis pastaroje valstybės įmonėje nedirba, todėl jis negali prisiimti atsakomybės už tai kad skirtingi projektai buvo suprojektuoti ir pateikti Kelių direkcijai skirtingu laiku. Pareiškėjas atsakydamas į Viešųjų pirkimų tarnybos atsiliepime pateiktus argumentus paaiškina, kad Kelių direkcijos Viešųjų pirkimų komisijai niekas nesuteikė įgaliojimų ir teisės spręsti dėl pirkimo objekto stambinimo ar skaidymo, o pirkimo būdas buvo nurodytas viešojo pirkimo užduotyje, kurią iniciavo Kelių direkcijos skyriaus vedėjas, o patvirtino Kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas. Kelių direkcijos Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas yra tik supažindinamas su šia raštiška komisijai paskirta užduotimi, kad galėtų vykdyti pirkimo procedūrą. Taipogi pareiškėjas nurodo, kad jis jokių sprendimų dėl atitvarų darbų pirkimo objektų stambinimo ar smulkinimo, dėl pirkimo būdo nepasirinko, už tokius sprendimus iš viso nebalsavo, todėl negali atsakyti už kitų subjektų, t. y. perkančiosios organizacijos Kelių direkcijos administracijos priimtus sprendimus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje surinktais įrodymais (2011 m. gruodžio 16 d. viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos patikrinimo ataskaita Nr. 2S-15 (b. l. 33-41), Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos darbams pirkti posėdžio protokolais, paties G. A. paaiškinimais) nustatyta, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija prie susisiekimo ministerijos, tai yra, Perkančioji organizacija, 2011 m. kovo 16 d., 2011 m. balandžio 29 d., 2011 m. birželio 10 d. vykdė iš viso 8 viešuosius pirkimus, kurių objektas – apsauginių atitvarų įrengimas valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys ruožuose. Bendra šių viešųjų pirkimų vertė įskaitant PVM – 4 537 354,9 Lt. Perkančioje organizacijoje veikė Nuolatinė viešųjų pirkimų komisija, kurios pirmininku buvo ir asmuo, dėl kurio priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje – G. A.. Iš minėtos komisijos posėdžių protokolų matyti, kad visais be išimties atvejais (tai yra, visais 8 atvejais) G. A. balsavo už sutarčių su tiekėjais sudarymą (protokoluose nurodyta, kad sprendimai priimti vienbalsiai, G. A. visais atvejais protokoluose pasirašė). Visiškai nepagrįsti GintaroAsadausko teismo posėdyje išdėstyti argumentai, kad Perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų komisija ar atskiri jos nariai negalėjo įtakoti viešojo pirkimo. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, Perkančioji organizacija pirkimui (pirkimams) organizuoti ir atlikti privalo (mažos vertės pirkimams – gali) sudaryti Viešojo pirkimo komisiją, nustatyti jai užduotis ir suteikti visus įgaliojimus toms užduotims vykdyti. Iš byloje esančio Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. V-32 (b. l. 49-50) matyti, kad Perkančioje organizacijoje buvo sudarytos nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos, įskaitant viešųjų pirkimų komisiją darbams pirkti, kurios pirmininku buvo paskirtas G. A.. Iš to paties įsakymo 2 punkto (žemiau išdėstytų papunkčių) matyti, kad nuolatinių viešųjų pirkimų komisijų narius įpareigoja vykdyti Kelių direkcijos viešuosius pirkimus pagal raštiškas užduotis ir viešųjų pirkimų dokumentus, veikti pagal suteiktus įgaliojimus, savo veikloje vadovautis galiojančiais teisės aktais ir kt. Be to, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-77 patvirtintas Kelių direkcijos viešųjų pirkimų komisijų darbo reglamentas, kuriame išvardytas nebaigtinis Komisijų funkcijų sąrašas, 8.15 punkte nurodoma, kad Komisijos atlieka kitus galimus veiksmus, susijusius su pirkimo procedūromis, neprieštaraujančius Viešųjų pirkimų įstatymui ir kitiems viešuosius pirkimus reglamentuojantiems teisės aktams. Šių teisės aktų analizė niekaip neleidžia teigti, kad Kelių direkcijoje sudarytos nuolatinės viešųjų pirkimo komisijos atlikdavo tik techninio pobūdžio veiksmus, neturėdamos teisės spręsti dėl sutarčių su tiekėjais sudarymo pagal jau parengtus projektus. Priešingu atveju Kelių direkcijoje sudarytos nuolatinės Viešųjų pirkimų komisijos būtų tik fikcija, kas nesiderina nei su Viešųjų pirkimų įstatymu, nei apskritai su pagrindiniais valstybės tarnybos veiklos principais – skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir kt. Todėl teismas laiko, kad G. A. turėjo įgaliojimus ir galimybę nebalsuoti už neteisėtą sprendimą, byloje nėra duomenų apie tai, kad balsuojant Komisijos posėdžiuose jo valia buvo suvaržyta kitų asmenų. Taigi šių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad G. A. yra tinkamas administracinės atsakomybės pagal ATPK 171³ straipsnio 1 dalį subjektas (už šiame straipsnyje nurodytą pažeidimą atsako tik specialieji subjektai, vienas tokių subjektų – viešojo pirkimo komisijos nariai, balsavę už neteisėto sprendimo priėmimą).

Skundo argumentai dėl to, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti vykdomas vienas pirkimas, taip pat nepagrįsti, Visų pirma, skunde pasirinktas neteisingas argumentavimo metodas. Iš skundo teiginių galima daryti prielaidą, kad šiuo atveju nebuvo reikalo aštuonis atskirus pirkimo objektus sujungti į vieną. Tačiau pažeidimo esmė yra kita – būtent, kad vienas pirkimas (kurio objektas identiškas) buvo išskaidytas į aštuonis savarankiškus viešuosius pirkimus. Kiekvieno viešojo pirkimo ir visų aštuonių viešųjų pirkimų kaina rodo, kad tokiu būdu išvengta viešo skelbimo apie viešuosius pirkimus. Šios išvados negali paneigti ir tai, kad kiekvienu atveju buvo sudarytos skirtingos projektavimo sąlygos. Perkančiosios organizacijos nuolatinių viešųjų komisijų nariai nėra saistomi išankstinių viešųjų pirkimų sąlygų. Todėl nutarime teisingai konstatuota, kad G. A. pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 4 dalių, 3 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl negalėjimo įtakoti, išreikšti balsuojant savo poziciją dėl pirkimo būdo, kadangi sprendžiant klausimą dėl viešojo pirkimo būdo parinkimo, turi būti įvertinti visi reikalingi dokumentai, asmenys sprendžiantys klausimą turi būti susipažinę su tokiais dokumentais. G. A., būdamas perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, privalėjo vadovautis Įstatymo 3 str. įtvirtintais viešųjų pirkimų skaidrumo, dalyvių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principais, turėjo būti atidus ir rūpestingas ir pasidomėti tikra pirkimo kaina. Pažymėtina, kad neišsamus susipažinimas su nagrinėjamu klausimu neatleidžia nuo atsakomybės už viešojo pirkimo būdo parinkimo tvarkos pažeidimą, tačiau tai laikytina aplinkybe, apibūdinančia teisės pažeidimo netyčinį pobūdį ir kaltės laipsnį. Nors ginčijamame nutarime administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės forma nenurodyta, tačiau bylos medžiaga rodo, kad G. A. nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti (ATPK 11 str.). Šį pažeidimą padarė dėl neatsargumo.

Teismas sutinka, kad 2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaita Lietuvos automobilių kelių direkcijos Statybos darbų pirkimai Nr. VA-P2-20-11-26 galimai turėjo įtakos pasirenkant pirkimo būdą, tačiau buvo galimybė konsultuotis pastaruoju klausimu su Viešųjų pirkimų tarnybos įgaliotais specialistais ir tai teismo vertinimu, neatleidžia nuo atsakomybės.

Šioje byloje skundžiamas nutarimas priimtas nepraleidus ATPK 35 straipsnyje nustatytų patraukimo administracinėn atsakomybėn terminų. Kadangi Kelių direkcijoje padaryti viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimai paaiškėjo atlikto patikrinimo metu, surašius 2011 m. gruodžio 16 d. viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos patikrinimo ataskaitą Nr. 2S-15, būtent nuo šios dienos ir skaičiuojami patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai. Todėl skundžiamo nutarimo priėmimo dieną – 2012 m. birželio 1 d., šešių mėnesių patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminai nebuvo suėję.

Teismas pažymi, kad tam tikras skundžiamo nutarimo trūkumas yra tai, kad jame nenurodoma ATPK 171³ straipsnio 1 dalies redakcija, kuri buvo pritaikyta G. A.. Kadangi šiuo metu galiojanti ATPK 171³ straipsnio 1 dalies dispozicija yra šiek tiek platesnė, nei pažeidimo padarymo metu galiojusi ATPK 171³ straipsnio 1 dalis, G. A. taikytina pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija. Tačiau šis skundžiamo nutarimo trūkumas yra formalus ir nepažeidžiantis G. A. teisės į gynybą, kadangi jai taikytina ATPK 171³ straipsnio 1 dalies redakcija numatė atsakomybę už „Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu nustatytos viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos ar viešojo pirkimo būdo parinkimo tvarkos pažeidimą“. Būtent tokie Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai ir buvo nustatyti šiuo konkrečiu atveju.

Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojos S. V. 2012 m. birželio 1 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2P/58-58 yra teisėtas ir pagrįstas. Paskirta G. A. nuobauda paskirta sankcijos ribose. Priimto nutarimo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojos S. V. 2012 m. birželio 1 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2P/58-58 palikti nepakeistą.

G. A. skundo netenkinti.

Nutartis per 20 dienų gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui tiesiogiai arba per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.