Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo R. A. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo R. A. prašymas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas: pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – treji metai laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

R. A. 2015 m. kovo 25 d. Kauno apygardos teismui pateikė prašymą taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio redakciją ir atidėti bausmės vykdymą.

Skunde nurodoma, kad nutartimi, atmetant nuteistojo prašymą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nebuvo pilnai ir išsamiai įvertintos visos nusikaltimų aplinkybės. Nuteistasis teigia, kad nusikalstamos veikos organizatorius buvo J. V.. Jokio išankstinio susitarimo pagrobti kompiuterį iš gyvenamosios patalpos ir naudoti šaunamąjį ginklą nebuvo. Kuomet šaunamuoju ginklu J. V. pradėjo grasinti, nuteistasis, bijodamas komplikuoti situaciją, nesipriešino daromiems nusikalstamiems veiksmams. Dėl atvirosios vagystės nuteistasis skunde teigia, kad nors ir ne dėl jo veiksmų nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau gailisi, atlygino nukentėjusiesiems 3000 Lt neturtinė žalą. Į šią aplinkybę turėjo būti atsižvelgta svarstant dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Taip pat R. A. teigia, kad negalima atsižvelgti vien į nusikalstamos veikos pavojingumą. Nuteistasis kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino žalą ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokie nuteistojo veiksmai po veikos padarymo rodo suvoktą padaryto nusikaltimo ir pasekmių neteisėtumą bei pavojingumą, siekį ateityje nenusikalsti. Nuteistojo manymu, bausmės tikslai gali būti pasiekti netaikant realios laisvės atėmimo bausmės, o paskiriant apribojimus ir įpareigojimus atidedant bausmės vykdymą. Nukentėjusiųjų interesai būtų geriau užtikrinti jam esant laisvėje, įsidarbinus ir mokant priteistą piniginę kompensaciją.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. skundas atmetamas.

2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007,2K-181/2012).

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja tik formalus pagrindas R. A. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Jis yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams, bei už pasikėsinimą padaryti apysunkį nusikaltimą, už kurį paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams. Subendrinus šias bausmes, paskirta galutinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, kaip teisingai nustatė Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje, materialiojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnį šiuo atveju nėra. Bausmės tikslai nuteistajam R. A. nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Vertinant nuteistojo R. A. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, pažymėtina, kad jis nuteistas už tai, jog veikdamas bendrininkų grupėje su kitu asmeniu, kuris panaudojo šaunamąjį ginklą, pagrobė svetimą turtą, taip pat už tai, kad pasikėsino atvirosios vagystės būdu, veikdamas su tuo pačiu bendrininku, užvaldyti svetimą turtą. Nusikaltimai buvo padaryti iš anksto juos suplanavus, pasiskirsčius vaidmenimis, siekiant materialinės naudos, plėšimo atveju panaudojant apgaulę ir įsibraunant į nukentėjusiųjų butą, demonstruojant šaunamąjį ginklą ir grasinant jį panaudoti. Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Jos rodo nusikalstamos veikos organizuotumą, didesnį pavojingumą, todėl R. A. skundo argumentai, kuriais siekiama sušvelninti jo dalyvavimo nusikalstamuose veiksmuose vaidmenį, atmestini kaip nepagrįsti.

Aplinkybės, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei iš dalies atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą, buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo bylą nagrinėjant iš esmės ir pripažintos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis skiriant bausmę. Taip pat pagrįstai įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės – antraeilis nuteistojo vaidmuo darant nusikalstamas veikas ir tai, kad viena iš jų nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Dėl to R. A. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytam minimumui.

Skundą nagrinėjantis teismas atsižvelgia ir į tai, kad R. A. praeityje teistas Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o naują nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžiu, jis padarė 2013 m. lapkričio 27 d., t. y. praėjus vos mėnesiui po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

Skunde taip pat nurodytas argumentas, kad nuteistajam atidėjus bausmės vykdymą būtų geriau užtikrinti nukentėjusiųjų interesai gauti priteistą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau negalima suabsoliutinti finansinio intereso paneigiant nukentėjusiųjų bei visuomenės interesą, kad už padarytą nusikalstamą veiką būtų teisingai ir adekvačiai nubausta.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad nors nuteistasis ir ėmėsi pozityvių veiksmų nusikalstamoms pasekmėms ištaisyti, tačiau tai nepaneigia anksčiau aptarto pavojingo nusikalstamų veikų pobūdžio, dėl ko sutinkama su apygardos teismo išvada, kad šiuo atveju egzistuoja pagrįstos abejonės, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, kuria atmestas R. A. prašymas, yra teisėta ir pagrįsta. Ją naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. A. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.