Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-18 · Administracinė byla Nr. A-62-1890-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-18
Bylos Nr.
A-62-1890-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01366-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Antanas Ablingis (pran.)
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Pareiškėjas
R. M.
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-1890/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01366-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir Pareiškėjas) skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iš viso 569, 37 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedus bei priemokas, jo darbdavys nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam neteisėtai nebuvo išmokėta iš viso 569, 37 Lt priemokų ir priedų. Pareiškėjas nurodė, kad tokiu būdu buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pažymėjo, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Todėl jis, kaip pareiškėjas, yra išsaugojęs galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka. Dėl šios priežasties mano, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina ir Lietuvos valstybė. Todėl Lietuvos valstybė turi būti traukiama atsakovu nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 14–16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti. Pagal Lietuvos Respublikos KTĮ 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pažymėjo, jog, susiklosčiusiems santykiams taikytini DK numatyti senaties terminai. Remdamasis DK 298 straipsnio nuostata, nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2010 m. balandžio 25 d., vadinasi, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 m. balandžio 25 d., todėl teismui pripažinus, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė, priteistina suma turi būti atitinkamai mažinama.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (toliau – ir Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė) atsiliepimu (b. l. 21–22) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Lietuvos valstybė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės priteisė 569, 37 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, skundą atsakovui Lietuvos valstybei atmetė.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas dėl negauto darbo užmokesčio dalies, t. y. 569, 37 Lt, priteisimo yra pagrįstas, neprieštarauja DK 298 straipsnio nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios normos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokesti.

III.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 45–46), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Be argumentų, nurodytų atsiliepime, teigia, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalimi buvo nustatyti apribojimai valstybėms institucijoms dėl valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumų, tokiu būdu numatytas teisės taikymo imperatyvas. Valstybės institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, kol Konstitucinis Teismas nenustatė jo prieštaravimą Konstitucijai ar įstatymui. Atsakovo manymu, yra neteisinga teismo išvada, kad buvo netinkamai apskaičiuotas darbo užmokestis, remiantis šiuo metu antikonstitucine pripažinta įstatymo nuostata, ir netinkamai organizuotas pareiškėjo darbas, dėl ko susidarė pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemoka.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58–61), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Be argumentų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jurisprudencijos tęstinumą ir be pagrindo nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A5-264/2003. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias senaties terminus, nes DK 298 straipsnis numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, teismas nepagrįstai senaties terminą atnaujino, nenurodydamas jokių svarbių atnaujinimo priežasčių. Pažymėjo, kad teismas taip pat nepagrįstai nevertino sprendimo vykdymo atidėjimo klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas galimai netinkamai taikė senaties terminą ir netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydį (sumą). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis jis nustatė, jog pareiškėjui priteistina neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudaro 569,37 Lt. Teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną sumą, nepagrindė šios sprendimo išvados, nevertino atsakovo pateiktų argumentų ir paskaičiavimų, todėl šioje dalyje priėmė nemotyvuotą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos ištaisyti negali; priešingu atveju, būtų atimta šalių teisė į apeliaciją. Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra naikintinas ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 2 d. 5 p.).

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išspręsti ir atsakovo apeliaciniame skunde keliamą sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktu,

nutaria:

Apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas