Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Lemežis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. M. atstovo advokato J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutarimo, kuriuo M. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. 1882 eurų bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. nubaustas už tai, kad būdamas darbdaviu, UAB “(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, laikotarpyje nuo 2015-01-19 iki 2015-03-02, esant darbo sutarties požymiams, UAB “(duomenys neskelbtini)“ leido dirbti O. O., prieš tai su ja nesudaręs darbo sutarties bei teisės aktų nustatyta tvarka (prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios), apie O. O. įdarbinimą nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) teritoriniam skyriui. Tokiu būdu M. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 p., 2 p. nuostatas.

Tai, kad liudytojai matė O. O. bendrovės patalpose, nepatvirtina darbo santykių buvimo fakto, nes pati nukentėjusioji pripažino, kad bendrovės patalpose ji niekada nedirbo. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad O. O. suinteresuota bylos baigtimi, dėl to jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Be to, būdama teisininkė ir turėdama gerai žinoti Lietuvos darbo įstatymus, ji iš karto nepareikalavo su ja sudaryti darbo sutartį nustatyta tvarka ir atliko jai pavestas teisines užduotis daugiau negu vieną mėnesį. Paaiškėjus, jog Darbo birža negali taikyti darbdaviui lengvatų dėl jos įdarbinimo ir M. M. informavus, jog negalės jos įdarbinti, nutraukė su juo kontaktus, neatsiliepė į telefono skambučius, atsisakė paimti sulygtą 1500 Lt atlygį ir nepagristai reikalavo apmokėti viršvalandžius, darbą poilsio dienomis, naktinį darbą ir kt., t. y. kelis kartus didesnės sumos. Nepaisant to, O. O. apskundė M. M. teismo antstoliams, Darbo inspekcijai ir netgi Migracijos departamentui dėl neva nelegalaus ukrainiečių darbo jo vadovaujamoje bendrovėje. Dėl šių aplinkybių O. O. veiksmai prieš M. M. turi šantažo elementų, siekiant jam pridaryti kuo daugiau problemų ir tokiu būdu priversti sumokėti niekuo nepagrįstą jos reikalaujamą 2600 Eur sumą.

Teigia, kad liudytojų A. S. ir A. P. paaiškinimai, jog M. M. O. O. pristatė kaip teisininkę - konsultantę, neduoda pagrindo pripažinti tarp šalių buvus darbo santykiams.

Apeliantas daro išvadą, kad tarp UAB “(duomenys neskelbtini)“ ir O. O. buvo susiklostę ne darbo, bet civiliniai teisiniai santykiai, kadangi jai buvo pavestos konkrečios užduotys ir sulygtas konkretus atlyginimas, ji nedirbo bendrovės patalpose, neturėjo nustatyto darbo laiko grafiko, neprivalėjo paklusti darbo drausmei, jos ir M. M. nesiejo jokie pavaldumo santykiai.

Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 iki 2896 eurų, t.y. nuo 23 MGL iki 76 MGL (M. M. paskirta 1882 eurų bauda). Palyginimui Lietuvos Respublikos ATPK 24 str., reglamentuojančiame piliečiams skiriamos baudos dydžius, nustatyta, kad bauda negali būti mažesnė kaip 2 eurai ir didesnė kaip 289 eurai, o už atskirus pažeidimus gali būti nustatyta didesnė bauda. Palyginimui Lietuvos Respublikos BK 47 str., reglamentuojantis baudos dydį, nustato, kad minimali bauda yra 1 MGL dydžio, už baudžiamąjį nusižengimą - iki 50 MGL dydžio, už nesunkų nusikaltimą - iki 500 MGL dydžio. Taigi, Lietuvos Respublikos BK netgi už nesunkius smurtinius nusikaltimus leidžia skirti mažesnę baudą, negu už nelegalų darbą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. Iš minėtų palyginimų matyti, kad yra pakankamo pagrindo abejoti, ar Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. nustatyti baudos dydžiai savo griežtumu yra proporcingi padarytam administraciniam nusižengimui ir atitinka konstitucinius teisingumo, protingumo, teisės į teisingą teismą principus.

M. M. atstovo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog M. M. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

Administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal Lietuvos Respublikos DK 98 str. 1 d. laikomas darbas, esant Lietuvos Respublikos DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal Lietuvos Respublikos DK 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pažymėtina, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu: darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (Lietuvos Respublikos DK 99 str. 2 d., 3 d.). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-19-2013). Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Bylos duomenys patvirtina, kad M. M., būdamas UAB “(duomenys neskelbtini)“ vadovas, susitarė su O. O. dėl darbo, o ši, nesudariusi rašytinės darbo sutarties, nuo 2015-01-19 iki 2015-03-02 nelegaliai dirbo UAB “(duomenys neskelbtini)“ ir atliko jai pavestus darbus, t. y. rengė sutartis, darbų priėmimo – perdavimo aktus, prašymus, sąskaitas - faktūras ir kitus darbus.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šias aplinkybes, rėmėsi M. M. ir O. O. teisme duotais paaiškinimais, taip pat liudytojų A. S. ir A. P. teismo posėdžio metu duotais parodymais, nelegalaus darbo tyrimo aktu ir kita byloje esančia rašytine medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo netikėti O. O. paaiškinimais apie tai, kad pokalbio su M. M. metu, žinojo, kad jos įdarbinimą galimai finansuos Vilniaus darbo birža, tačiau darbdavys iš karto jai pavedė atlikti tam tikrus darbus, pažadėjo 1500 litų mėnesinį atlyginimą ir atsižvelgus į tai, kad bendrovės ofise nebuvo kompiuterinės įrangos, sutiko, kad pavestus darbus ji atliks namuose. Teismo posėdyje M. M. neneigė, kad O. O. pavedė atlikti tam tikrus darbus, nelaukdamas kol ji bus oficialiai įdarbinta jo vadovaujamoje bendrovėje.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas M. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d., vadovavosi vien O. O. duotais parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas M. M. kaltę grindė ne tik nukentėjusiosios paaiškinimais, kurie neabejotinai patvirtina faktą, kad ji dirbo UAB “(duomenys neskelbtini)“ ir nebuvo įdarbinta. Teismas rėmėsi ir liudytojų A. S. ir A. P. parodymais, kurie patvirtino, kad O. O. matė UAB “(duomenys neskelbtini)“ patalpose, M. M. ją pristatė kaip įmonės teisininkę – konsultantę, elektroniniu paštu jai buvo siunčiami įvairūs dokumentai, kuriuos ji pildė ir tvarkė. Nesiremti šiais liudytojų parodymais apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, nes jie nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, tarpusavyje sutapo ir vieni kitus papildė. Byloje taip pat nėra nustatyta aplinkybių, kad minėti liudytojai būtų priešiškai nusiteikę prieš administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį ar prieš įmonę, kuriai jis vadovavo, ir dėl to būtų suinteresuoti nepalankia administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui bylos baigtimi. Nors pažeidėjo atstovas teigia, kad teismas netinkamai vertino M. M. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų asmenų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Apeliacinio skundo argumentus, kad O. O. nedirbo bendrovės patalpose ir neprivalėjo laikytis kokių nors vidaus tvarkos taisyklių, aukštesnės instancijos teismas vertina, kaip M. M. siekį išvengti administracinės atsakomybės. Jie neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai.

Be to, nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos DK 108 str. 1 d. nustatyta, kad darbo sutartys gali būti: 1) neterminuotos; 2) terminuotos, trumpalaikės, sezoninės; 3) dėl antraeilių pareigų; 4) nuotolinio darbo; 6) kitos. Lietuvos Respublikos DK 115 str. numatyta kad nuotolinio darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją arba dalį sulygtų darbo funkcijų darbuotojas atliks kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. 2 d. numatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė, kai yra pagrįstas manymas dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. konstitucingumo nekyla. Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 iki 2896 eurų, t. y. nuo 23 MGL iki 76 MGL. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Respublikos BK netgi už nesunkius smurtinius nusikaltimus leidžia skirti mažesnę baudą, negu už nelegalų darbą, tačiau Lietuvos Respublikos BK, be piniginės baudos, numato ir alternatyvias griežtesnes bausmes, tokias kaip viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas ir netgi laisvės atėmimas.

Taip pat pažymėtina, kas pirmosios instancijos teismo M. M. paskirta administracinė nuobauda, artima Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. sankcijoje numatytos baudos vidurkiui, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus administracinės nuobaudos skyrimo tikslus, kadangi skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (Lietuvos Respublikos ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Esant tokioms aplinkybėms keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-14 nutarimą M. M. atstovo advokato Juliaus Jasaičio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutarimą nepakeistą ir M. M. atstovo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.