- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-13
- Bylos Nr.
- 2S-171-340/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01347-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- L. P.
- Ieškovas
- I. P.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarčių, civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui L. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalinimo ir kitų reikalavimų, išvadą teikianti institucija byloje – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė I. P., patikslinusi reikalavimus, kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovo L. P. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams R. P., gim. 2002-02-14, ir J. P., gim. 2005-05-06, po 500 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 2014-04-24 iki teismo sprendimo priėmimo byloje, paskiriant vaikų lėšų tvarkytoja I. P. ir pavedė vykdyti nutartį ieškovės pasirinktam antstoliui. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovės prašymu, taikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė nepilnamečių vaikų J. P. ir R. P. laikinąją gyvenamąją vietą kartu su ieškove I. P. iki kol bus priimtas teismo sprendimas byloje su išlyga, jog teismui paskyrus nepilnamečiams vaikams psichologinę ekspertizę, ieškovė užtikrins vaikų dalyvavimą atliekant ekspertizę.
Šalies argumentai
2014-12-09 ieškovė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis prašė nustatyti, kad ji gali vienašališkai sudaryti sutartis ir pateikti prašymus ugdymo įstaigomis dėl nepilnamečių vaikų priėmimo į šias įstaigas, taip pat gali vienašališkai sudaryti sutartį ir pateikti prašymą ugdymo įstaigai, kurios pavadinimas yra „Ecole europeenne Bruxelless II“, esančios adresu: Avenue O. J. 75, Bruxelles, dėl nepilnamečių vaikų J. P. ir R. P. priėmimo į šią įstaigą. Ieškovė nurodė, kad su nepilnamečiais vaikais gyvena Briuselyje, Belgijoje. Nepilnamečiai vaikai Briuselyje yra užregistruoti į mokyklą ir ją jau turi pradėti lankyti, tačiau mokyklos administracija reikalauja pateikti abiejų tėvų sutikimus leisti vaikams lankyti mokyklą. Atsakovas sutikimo neduoda, nei į ieškovės, nei į vaikų skambučius ir žinutes neatsiliepia, tuo tarpu Briuselyje esanti ugdymo įstaiga nurodė, jog nutartyje turi būti konkrečiai nurodyta, jog ieškovei leidžiama vienašališkai pateikti prašymą dėl vaikų priėmimo į mokyklą. Ieškovė teigė, jog prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų vaikų teises ir interesus į mokslą, lavinimą, jų sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymąsi.
Atsakovas L. P. pateikė priešieškinį ieškovei I. P. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo kartu su atsakovu, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalijimo ir kitų reikalavimų. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų J. P. ir R. P. laikinąją gyvenamąją vietą kartu su atsakovu iki kol bus priimtas teismo sprendimas byloje, įpareigojant ieškovę grąžinti vaikus į nuolatinę jų gyvenamąją vietą Lietuvoje, bei priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui po 517 Lt kas mėnesį, vaikų lėšų tvarkytoju paskiriant atsakovą L. P.. Nurodė, kad gyvenant Lietuvoje su vaikais, jis daug laiko praleisdavo su jais, rūpinosi ir išlaikė vaikus, kai tuo tarpu ieškovė buvo užimta ir darė karjerą. 2014-11-16 ieškovė skubotai, nesuderinusi su atsakovu, nepilnamečius vaikus išsivežė į užsienį (Briuselį). 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi teismas pritaikė atitinkamą ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors tokį prašymą jis buvo pareiškęs anksčiau, tačiau teismas prašymo nesvarstė dėl priešieškinyje nustatytų trūkumų. Pažymėjo, jog ieškovė išveždama vaikus tai padarė skubotai ir drastiškai nutraukdama vaikų santykius su tėvu, jų socialine aplinka, nutraukdama užsiėmimus ugdymo įstaigose ir pan. Teigė, jog ieškovė išsivežė vaikus net nepasirūpinusi ir neužtikrinusi galimybių vaikams tęsti studijas bendro lavinimo įstaigose Belgijoje. Tokiais veiksmais ieškovė pažeidė vaikų interesus ir daro jiems žalą šiuo metu. Pažymėjo, jog vaikų teisių apsaugos tarnybos skyriaus 2014-10-14 rašte nurodyta, kad „vaikai sakė, kad nenori vykti gyventi į užsienį ir nori ir toliau gyventi Lietuvoje”. Be to, Vaiko teisų apsaugos skyriaus išvadose išdėstyti motyvai dėl svarbos nekeisti nusistovėjusios vaikų gyvenamosios aplinkos; Vaiko teisių apsaugos tarnybos pažymose (išvadose) buvo užfiksuotas vaikų apsisprendimo netvirtumas dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino – nustatė, kad ieškovė gali vienašališkai sudaryti sutartis ir pateikti prašymus ugdymo įstaigomis dėl nepilnamečių vaikų J. P. ir R. P., priėmimo į šias įstaigas, taip pat gali vienašališkai sudaryti sutartį ir pateikti prašymą ugdymo įstaigai „Ecole europeenne Bruxelless II“, esančiai adresu: Avenue O. J. 75, Bruxelles, dėl nepilnamečių vaikų J. P. ir R. P. priėmimo į šią įstaigą; atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Procesiniame sprendime dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. gruodžio 3 d. teismo nutartimi nagrinėjamoje byloje nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su motina - ieškove, kuri gyvena ir dirba Briuselyje, į tai, kad vaikai realiai gyvena su motina, tačiau negali naujoje gyvenamojoje vietoje lankyti mokyklos Briuselyje, nes atsakovas ir vaikų tėvas L. P. tokio sutikimo neduoda, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti vaikų teisę į mokslą, ugdymą ir vystymąsi, tikslinga taikyti I. P. prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą kartu su tėvu iki bus priimtas teismo sprendimas byloje, įpareigojant ieškovė grąžinti vaikus į nuolatinę jų gyvenamąją vietą; priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą vaikams iki teismo sprendimo priėmimo byloje, paskiriant atsakovą vaikų lėšų tvarkytoju. Teismas nurodė, kad laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams jau yra priteistas iš atsakovo ir nustatyta vaikų laikinoji gyvenamoji vieta kartu su ieškove. Pažymėjo, jog teismo nutartys dėl laikino išlaikymo ir laikinos gyvenamosios vietos nustatymo yra apskųstos ir jų teisėtumas bei pagrįstumas bus tikrinamas apeliacine tvarka, skundai dar nėra išnagrinėti, todėl sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės 2014-12-09 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais ir motyvais:
1.Priimdamas skundžiamas nutartis teismas išskirtinai rėmėsi bylos nagrinėjimo eigoje ieškovės sukurta teisine situacija, kuri tiesiogiai daro žalą vaikams ir yra nesiderinama su vaikų interesais iš esmės. Teigia, jog jis ir vaikai patiria spaudimą ekonomine ir psichologine prasme;
2. Teismas, priimdamas nutartį, kuria netenkino jo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, rėmėsi visiškai formaliais motyvais ir visiškai neatsižvelgė į tikruosius vaikų interesus. Priimdamas skundžiamas nutartis teismas visiškai nevertino ir neanalizavo nurodytų aplinkybių ir motyvų dėl vaikų grąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir vaikų interesų klausimo iš esmės nesprendė. Pažymi, jog vaikų gyvenamoji vieta buvo drastiškai pakeista ir šiuo metu kiekvieną dieną daro didelę žalą vaikų interesams. Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadose motyvai dėl svarbos nekeisti nusistovėjusios vaikų gyvenamosios aplinkos; tokią pačią poziciją deklaravo ir pati ieškovė, nurodydama, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Nurodo, jog vaikai visą laiką gyveno su abiem tėvais, adresu Bendorėlių k., Bendorėlių 2 – oji al.10, Vilniaus r. sav. Visi vaikų socialiniai ryšiai, sąlygos harmoningai ir nuosekliai raidai yra objektyviai ir natūraliai susiformavę nuolatinėje jų gyvenamojoje vietoje, tuo tarpu ieškovė pakeitė darbo vietą ir nuolatinai išvyko gyventi į užsienį, nesuderinusi su juo bei pasinaudodama iš anksto jo suderinta trumpalaike išvyka į Italiją ieškovė grįžo trumpam į Lietuvą ir 2014-11-16 išsivežė vaikus į savo naują gyvenamąją vietą Briuselyje.
3. Ieškovė, būdama Belgijoje, taip pat pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad vaikus išsivežė net nepasirūpinsi ir neužtikrinusi galimybių vaikams tęsti elementaraus pobūdžio studijas bendro lavinimo įstaigoje;
4. Teismas, spręsdamas dėl vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, turėjo įvertinti ir tas aplinkybes, iš kurių matyti, kad ieškovės veiksmai šios bylos nagrinėjimo eigoje yra nesuderinami su vaikų interesais ir vaikams kenkia. Sprendžiant dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų svarbu įvertinti tai, kad gyvenamosios aplinkos keitimas vaikams yra žalingas, nauja aplinka vaikams yra neįprasta ir trikdo natūralią vaikų raidą;
5. Priimdamas skundžiamas nutartis teismas nenustatė ir nemotyvavo, kodėl iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nusistovėjusios nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas galėjo tapti toks būtinas, kad juo būtų galima pateisinti visų iki tol susiformavusių vaikų socialinių santykių nutraukimą, mokymosi, ugdymo ir užklasinės veiklos nutraukimą. Anot apelianto, teismas negalėjo remtis aplinkybėmis, kurios atsirado kaip vienos iš šalių savavališkas ir neteisėtas veiksmas vaikus išsivežant iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos nuolatiniam gyvenimui kitur;
6. Pažymi, jog jis dar 2014-11-19 kiek įmanoma operatyviai pateikė priešieškinį su atitinkamu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimo nesprendė ir tai grindė pateikto priešieškinio trūkumais. Teismas nustatė terminą priešieškinio trūkumams pašalinti iki 2014-12-10; trūkumus pašalinus priešieškinys nustatytu terminu pateiktas teismui. Tuo tarpu priešieškiniui esant priėmimo stadijoje 2014-11-28 priešingą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė ir ieškovė, kurį Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi tenkino – nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja. Pažymi, jog jo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas net nenagrinėjimo, nors atsižvelgdamas į bylos viešojo intereso pobūdį teismas privalėjo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių spręsti kompleksiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimo atskirajam skundui argumentus:
Šalies argumentai
1. Pirmosios instancijos teismas pritaikydamas skundžiamas nutartis nustatė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. teismo nutartimi yra nustatyta vaikų laikina gyvenamoji vieta su motina, vaikai gyvena Briuselyje, tačiau ten vaikai negali lankyti mokyklos, nes tėvas neduoda tam sutikimo, todėl siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų teises į mokslą, ugdymąsi ir tinkamą vystymąsi, tikslinga buvo taikyti jos prašomas laikinąsias apsaugos priemones;
2. Atsakovas pateikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir priteisti jiems laikiną išlaikymą pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Teismas negali taikyti dviejų laikinųjų apsaugos priemonių, prieštaraujančių viena kitai, tam yra skirtas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamo teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančiais atskirojo skundo argumentais.
Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių vyksta dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, turto padalijimo ir kt. klausimų išsprendimo. Ieškovės reikalavimų užtikrinimui Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimis iš atsakovo nepilnamečiams šalių vaikams priteistas laikinas išlaikymas po 500 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 2014-04-24 iki teismo sprendimo priėmimo byloje, paskiriant vaikų lėšų tvarkytoja ieškovę, bei nustatyta nepilnamečių vaikų laikinoji gyvenamoji vieta su ieškove, jos gyvenamojoje vietoje – Briuselyje. Skundžiamomis nutartimis pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nustatė, kad ieškovė gali vienašališkai sudaryti sutartis ir pateikti prašymus ugdymo įstaigoms dėl nepilnamečių vaikų priėmimo į mokymosi įstaigas - „Ecole europeenne Bruxelless II“, esančias adresu: Avenue O. J. 75, Bruxelles, tuo tarpu atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriuo jis prašė nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su juo Lietuvoje bei priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą, atmetė. Skundžiami procesiniai sprendimai iš esmės buvo motyvuoti tuo, jog teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove Briuselyje, todėl siekiant užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų teisę į mokymąsi, vystymąsi, tikslina taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tuo tarpu esant nustatytai vaikų laikinai gyvenamajai vietai su ieškove ir priteistam laikinam išlaikymui iš atsakovo, teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą nėra.
Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Pabrėžtina, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove Briuselyje, ir atsakovui neduodant sutikimo, kuris reikalingas norint vaikams pradėti lankyti konkrečią mokymosi įstaigą šiame mieste, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suteikiant ieškovei galimybę vienašališkai sudaryti sutartis ir pateikti prašymus ugdymo įstaigoms dėl nepilnamečių vaikų priėmimo į mokymosi įstaigas, buvo tikslinga ir būtina taikyti siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į mokymąsi, ugdymąsi ir lavinimąsi.
Dėl atskirojo skundo argumentų, jog nei vienoje iš skundžiamų nutarčių pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl vaikų tikrųjų interesų užtikrinimo, daromos jiems žalos ir vadovavosi išskirtinai bylos nagrinėjimo eigoje ieškovės sukurta teisine situacija, pažymėtina, jog nurodytos aplinkybės buvo įvertintos teismo priimant 2014 m. gegužės 16 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuriomis nepilnamečiams vaikams priteistas iš atsakovo laikinas išlaikymas ir vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove. Nors nutartis dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo dar nėra įsiteisėjusi, kadangi buvo apskųsta apeliacine tvarka, tačiau pirmosios instancijos teismas, priėmęs atsakovo atskirąjį skundą dėl šios nutarties ir persiuntęs jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nepakeitė savo pozicijos, išdėstytos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje (CPK 334 str. 2 d. 2 p.), todėl atsakovui pateikus priešingą prašymą, t.y. laikiną vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su juo ir priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą vaikams, tokį prašymą teismas pagrįstai atmetė. Kaip teisingai pažymėjo atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė, atsakovas šiuo atveju pareiškęs priešingą nei ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, savo procesines teises įgyvendino netinkamai. Atmesdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl to, jog šis prašymas jau yra išspręstas vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustačius su ieškove ir iš atsakovo priteisiant laikiną išlaikymą iš atsakovo, teismas neturėjo pagrindo priimti priešingą jau priimtoms 2014 m. gegužės 5 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. nutartims procesinį sprendimą, tuo labiau, jog su pastarosios nutarties teisėtumu ir pagrįstumu sutiko gavęs atsakovo atskirąjį skundą, kurį persiuntė nagrinėti aukštesnės instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, jog jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turėjo spręsti kompleksiškai kartu su ieškovės 2014-11-28 pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Kaip nurodo pats apeliantas, 2014-11-19 pateikus priešieškinį byloje, teismas nustatė terminą iki 2014-12-10 pašalinti priešieškinio trūkumams. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties priėmimo metu atsakovo priešieškinio priėmimo klausimas nebuvo išspręstas, priešieškinys nebuvo priimtas, pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinio pagrindo spręsti atsakovo prieškinyje nurodyto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstus procesinius sprendimus tenkindamas ieškovės prašymą ir atmesdamas atsakovo prašymą, keisti ar naikinti skundžiamų nutarčių atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis palikti nepakeistas.