- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-1262-567/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Neringa Švedienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- I. V.
- Atsakovas
- ADB „SEESAM LIETUVA“
- Trečiasis asmuo
- „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-969-727/2010 pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovui ADB „SEESAM LIETUVA“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. V. 2009-10-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti 31377,60 Lt draudimo išmokos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2002-11-04 su atsakovu sudarė transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį (poliso Nr. 2700021227), kuria apdraudė išperkamąja nuoma valdomą lengvąjį automobilį BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Minėta draudimo sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens „Swedbank lizingas“, UAB naudai. 2002 m. gruodžio mėn. automobilis BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas. Dėl automobilio vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu įtarimai buvo pareikšti ieškovės sutuoktiniui D. V., tačiau 2007-05-28 Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2006-02-15 išteisinamasis nuosprendis, kuriuo ieškovės sutuoktinis pripažintas nekaltu dėl automobilio vagystės. Pasibaigus baudžiamajam procesui, ieškovė, nesulaukusi atsakovo sprendimo, 2008-07-21 kreipėsi su prašymu į atsakovą dėl draudimo išmokos, tačiau draudimo išmoka nebuvo išmokėta. Atsakovas nurodė, jog dėl žalos atlyginimo turi kreiptis ne ieškovė, o draudimo sutartyje numatytas naudos gavėjas „Swedbank lizingas“, UAB. Ieškovė 2008-09-18 pakartotinai kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas pakartotinai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, kadangi ieškovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, pažeisdama Draudimo sutarties sąlygų 9.1.1 p., 9.1.2. p. nuostatas, taip pat atsakovas nurodė, kad ieškovės reikalavimui dėl draudimo išmokos išmokėjimo yra pasibaigęs sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Apie savo teisės pažeidimą - tai, jog draudikas neketina vykdyti prievolės išmokėti draudimo išmoką - ieškovė sužinojo 2008-10-24, gavusi atsakovo pranešimą, kuriame atsisakoma išmokėti draudimo išmoką, todėl senaties terminas nepraleistas. Be to, ieškovė vykdydama 2002-10-31 išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, sumokėjo 15960 Lt pradinį įnašą bei likusią 15417,60 Lt sumą trečiajam asmeniui, todėl patyrė 31377,60 Lt nuostolių dėl draudžiamojo įvykio, t.y. išperkamąja nuoma valdomo automobilio vagystės, taigi šiuo atveju ieškovė, kaip sutarties šalis (draudėja), turi teisę reikšti reikalavimą atsakovui dėl sutartinės prievolės įvykdymo - draudimo išmokos išmokėjimo (LR CK 1.125 str. 2 d., 1.127 str., 6.37 str., 6.210 str., 6.191 str., 6.987 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Nurodė, kad 2003-01-07 buvo gautas D. V. pranešimas apie įvykį, kuriame nurodyta, jog automobilis yra paliktas Tambove, stovėjimo aikštelėje ir dėl grasinimų negali jo pasiimti. Po minėto pranešimo nei ieškovė, nei jos vyras D. V., nei automobilio BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas – trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB į atsakovą nesikreipė, jokios papildomas informacijos nepateikė. Draudikas įsipareigojo atlyginti materialinius nuostolius, įvykusius dėl vagystės ar bandymo pavogti automobilį tik tada, kai vagystės atveju automobilis buvo užrakintas ar buvo saugomoje teritorijoje, ar užrakintoje patalpoje. Be to, Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.2.3.3 p. numato, kad draudėjas privalo imtis visų įmanomų priemonių žalai išvengti arba jai sumažinti, 7.2.3.4. p. numato, kad draudėjas privalo pateikti draudikui visus dokumentus, įrodymus ir pilną informaciją, reikalingą imtis veiksmų prieš asmenį, kaltą dėl atsiradusios žalos. Be to, Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 9.1. dalis nustato pareiškėjo pareigas norint gauti draudimo išmoką, t.y. 9.1.1 p. numato, kad draudėjas, apdraustasis ir/ar trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus reikiamus dokumentus ir informaciją dėl draudiminio įvykio priežasčių ir pasekmių, reikalingų nustatyti draudimo išmokos dydžiui, o 9.1.2 p. numato, kad draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos, kol jis nėra gavęs minėtų dokumentų. Atsakovas visą laikotarpį nuo 2003-01-07 iki 2008-07-21 nebuvo informuotas nei apie D. V. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, nei prasidėjusį teisminį baudžiamosios bylos jo atžvilgiu nagrinėjimą, dėl ko buvo pažeistos atsakovo teisės dalyvauti procese ir tinkamai atstovauti savo interesus, be to, atsakovas, nežinodamas, kad yra paskelbta automobilio BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) paieška, negalėjo imtis veiksmų minėto automobilio susigrąžinimui į Lietuvą, atlikti kitus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į šiuos esminius sutarties pažeidimus, atsakovas negalėjo įgyvendinti savo teisių, tame tarpe ir tesės į subrogaciją, todėl atsakovas negali išmokėti draudimo išmokos. Ieškinyje ieškovė nurodė, jog, vykdydama 2002-10-31 išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, ji sumokėjo 15960 Lt pradinį įnašą, taip pat trečiajam asmeniui sumokėjo 15417,60 Lt, viso patyrė 31377,60 Lt nuostolį, kuris yra sąlygotas draudžiamojo įvykio - išperkamąją nuoma valdomo automobilio BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė jos minėtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų: sąskaitų - faktūrų, mokėjimo pavedimo išrašų, kasos pajamų orderių (LR CK 1.125 str. 2 d.).
Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydamas, jog ieškovė nepagrįstai prašo priteisti draudimo išmoką jo naudai. Pagal ieškovo ir atsakovo sudarytą automobilio BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį visa draudimo išmoka turi būti priteisiama turto savininkui ir naudos gavėjui „Swedbank lizingas“, UAB. Ieškovė ir „Swedbank lizingas“, UAB sudarė Išperkamosios nuomos sutartį Nr. 1023706 dėl nurodyto turto. Vykdant sutartį „Swedbank lizingas“, UAB įsigijo turtą ir turto perdavimo-priėmimo aktu perduotas valdyti ir naudotis ieškovei. Sutartimi ieškovė įsipareigojo apdrausti turtą ir užtikrinti, kad draudiminė turto apsauga galiotų visu sutarties galiojimo laikotarpiu, o taip pat turto draudimo sutartyje ieškovė privalėjo nurodyti, jog naudos gavėjas yra „Swedbank lizingas“, UAB. Šią pareigą ieškovė įvykdė tinkamai. Sutartyje numatyta, jog iš draudimo išmokos sumos, kurią draudikas išmokės žuvus ar sugedus turtui, pirmiausia turi būti apmokėtas nuomininko iki tos dienos susidaręs įsiskolinimas nuomotojui, likę nuomos mokesčiai pagal sutartį, kurie būtų buvę sumokėti iki sutartis būtų įvykdyta bei likutinė turto vertė, kurią nuomotojas nustatė turto grąžinimo dienai, ir tik po to nuomotojas perves įvykdytą bei likutinę turto vertę, kuria nuomotojas nustatė turto grąžinimo dienai, ir tik tada nuomotojas perves likusias pinigines lėšas į nuomininko banko sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nėra pilnai įvykdžiusi įsipareigojimų „Swedbank lizingas“, UAB pagal sutartį, ir remiantis sutarties nuostatomis, draudimo išmoka turi būti priteisiama trečiajam asmeniui (LR CK 6.191 str. 1 d., 6.1007 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-09-27 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės I. V. 30,65 Lt pašto išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Teismas nustatė, kad ieškovė I. V. 2002-10-31 pasirašė su ,,Swedbank lizingas“, UAB išperkamosios nuomos sutartį Nr. 1023706, kuria išperkamosios nuomos būdu įsigijo lengvąjį automobilį BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 97). Pagal Bendrųjų šios išperkamosios nuomos sutarties sąlygų 1.1 p. (b.l. 100-101) šią sutartį pasirašiusios šalys sutarė, jog jų susitarimu bus parinkta draudimo bendrovė, su kuria nuomininkas, t.y. ieškovė, sutarties pagrindu privalės sudaryti įsigyjamo turto draudimo sutartį, mokėti draudimo įmokas, o, įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo išmoka bus mokama lizingo bendrovei, kaip naudos gavėjui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Tokia draudimo sutartis buvo sudaryta 2002-11-04 (b.l. 40), t.y. ieškovė apdraudė išperkamosios nuomos būdu įsigytą transporto priemonę lizingo davėjo, turto savininko ir naudos pagal draudimo sutartį gavėjo „Swedbank lizingas“, UAB naudai. 2003-01-07 draudikas gavo D. V. pranešimą, jog apdraustas automobilis yra paliktas Tombove, stovėjimo aikštelėje, kurio dėl grasinimų jis negali paimti (b.l. 47). Pastarajam asmeniui dėl galimo nusikaltimo padarymo buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas, nagrinėjama baudžiamoji byla, Lietuvos apeliacinio teismo 2007-05-28 nutartimi (b.l. 7-12, 13-15) Vilniaus apygardos teismo 2006-02-15 nuosprendis, kuriuo D. V. buvo išteisintas dėl jam inkriminuoto LR BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo, o draudiko civilinis ieškinys atmestas, paliktas nepakeistu. Ieškovė 2008-07-21 kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją, ar į draudiką nesikreipė lizingo davėjas, ar jam nebuvo išmokėta draudimo išmoka, į ką jai buvo atsakyta neigiamai (b.l. 51), ir šį atsakymą, jos teigimu, ji gavo 2008-08-14 (b.l. 55). Ieškovė per savo atstovą advokatą D. B. 2008-09-18 kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką (b.l. 54-55), 2008-10-24 jai buvo duotas neigiamas atsakymas (b.l. 56-57), 2009-10-20 ji kreipėsi su nagrinėjamu ieškiniu į teismą (b.l. 2). Atsakovas, nesutikdamas su pareikštu reikalavimu, prašo ginčo materialiniam teisiniam santykiui taikyti ieškinio senatį (LR CK 1.131 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas jį atmesti. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju būtina nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią. Ieškovė savo reikalavimą kildina iš draudimo sutarties, todėl jam pagal LR CK 1.125 str. 7 d. taikomas sutrumpintas vienerių metų kreipimosi į teismą galimai pažeistai teisei apginti senaties terminas. Ieškovės teigimu, jis skaičiuotinas nuo 2008-10-24 atsakovo atsakymo. Teismas nurodė, jog nesutinka su tuo. Ieškinio senaties eiga šiuo atveju prasideda nuo draudiminio įvykio. Draudiminio įvykio data nėra tiksliai žinoma, nes byloje nėra jokių duomenų ieškovės nurodomai aplinkybei dėl automobilio vagystės patvirtinti. Teismas mano, jog ieškovė, kaip D. V. sutuoktinė, negalėjo nežinoti apie išteisinamojo nuosprendžio jam priėmimą, t.y., būdama apdairi ir rūpestinga, viso proceso ir susirašinėjimo su draudimo bendrove eigoje, būdama atstovaujama kvalifikuoto teisininko, negalėjo nesuprasti, jog būtent po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties jai atsirado pakankamai objektyvi teisė ginti savo interesus dėl prarasto automobilio, juolab kad „Swedbank lizingas“, UAB civilinis ieškinys buvo atmestas. Tačiau ieškovė tai padarė tik 2008-08-12 (b.l. 51), išsiųsdama paklausimą draudikui. 2008-08-14 teigė gavusi atsakymą, jog pagal draudimo sutartį draudimo išmoką „Swedbank lizingas“, UAB nebuvo išmokėta. Teismas konstatavo, jog byloje yra pakankamai informacijos apie tai, kad ieškovei negalėjo būti nežinoma apie būtinumą ginti savo teises. Netgi skaičiuojant terminą nuo 2008-08-14, jis akivaizdžiai praleistas. Ieškovės pozicija dėl senaties termino eigos pradžios nuo atsakovo 2008-10-24 rašto (b.l. 56-57) nepagrįsta ir, teismo manymu, pritempta prie įvykių konteksto. Ieškovė negalėjo nežinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, nes buvo atstovaujama advokato, ir užuot kreipusis į teismą, savo teisės gynimą realizavo kitais būdais, rašydama skundus Draudimo priežiūros komisijai (b.l. 58-68). Teismas padarė išvadą, jog turi pakankamą pagrindą atmesti ieškinį dėl suėjusio senaties termino, nes jo atnaujinimo pagrindais ieškovė nesirėmė (LR CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nustačius, kad senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, esant šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu, nesvarstant pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Tačiau teismas, apeliuodamas į ginčo šalių išsakytą poziciją dėl reikalavimo teisės pagrįstumo, pažymi, jog LR CK 6.191 str. neriboja ieškovės, kaip draudimo sutartį sudariusio asmens, teisės kreiptis į teismą su tokiu reikalavimu, tačiau riboja jai galimybę šiuo pagrindu gauti tokią išmoką, nes tiek sudarant finansinio lizingo sutartį, tiek ir draudimo sutartį, kaip buvo nurodyta, buvo sutarta, jog naudos gavėju šiuo atveju yra lizingo bendrovė. Todėl reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo, išlaikant tokio reikalavimo teisę pačiai ieškovei LR CK 6.191 str. pagrindu, turėjo ir turi būti formuojamas trečiojo asmens naudai (LR CK 1.126 str. 2 d.)
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė I. V. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-09-27 sprendimą dalyje dėl senaties taikymo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo 2002 m. gruodžio mėn. įvykus draudiminiam įvykiui. Apie atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką ji sužinojo 2008-10-24, kai raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką. Ieškinys atsakovui buvo pateiktas, nepraleidus 1 metų ieškinio senaties termino, t.y. 2008-10-20. Apeliantė teigia, jog teismas, spręsdamas atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, turėjo tinkamai išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, taip pat tai, ar byloje pareikštam ieškovės reikalavimui taikoma ieškinio senatis. Teismas privalėjo nustatyti šias bylai reikšmingas aplinkybes, t.y. kokios trukmės ieškinio senaties terminą nustato įstatymas, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Byloje nebuvo tiriama, ar lizingo bendrovei, kuri buvo naudos gavėjas, pranešimas apie atsakovo atsisakymą mokėti draudimo išmoką nebuvo įteiktas, turėjo būti laikoma, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo ne nuo draudiminio įvykio datos, kaip nurodo teismas, bet nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. kai ieškovė sužinojo, jog jai nebus išmokėta draudimo išmoka, t.y. nuo UADB „SEESAM LIETUVA“ 2008-10-24 pranešimo įteikimo ieškovei dienos. Pripažinus, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, būtina įvertinti, ar ieškovė apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo neveikimo įtaką ieškovės subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, tokias, kaip:
1) ieškovės sutuoktinio atžvilgiu nuo 2003-05-21 buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kaltinant jį draudimo objektu buvusio automobilio vagyste, kuris buvo nutrauktas tik 2007-05-28 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi;
2) apie draudiminį įvykį tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo buvo informuoti tinkamai, tačiau neatliko jokių veiksmų, kad automobilis būtų grąžintas teisėtam savininkui;
3) nuo pranešimo apie draudiminį įvykį dienos iki 2008-10-24 nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nesikreipė į ieškovę dėl duomenų pateikimo, susijusių su automobilio vagyste;
4) nesibaigus kasacijai skirtam terminui, ieškovė 2008-07-21 kreipėsi į atsakovą, siekdama išsiaiškinti, ar draudimo išmoka nebuvo išmokėta trečiajam asmeniui, kuris buvo nurodytas naudos gavėju ir tik gavusi neigiamą atsakymą, 2008-09-18 per savo atstovą pateikė reikalavimą dėl draudimo išmokos;
5) ieškinys dėl draudimo išmokos buvo pateiktas 2009-10-20, t.y. nepraleidus 1 metų termino, skaičiuojant nuo 2008-10-24 neigiamo atsakymo iš atsakovo gavimo dienos (LR CK 1.125 str. 7 d., 1.126 str., 1.127 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, nustatė, kad subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas ieškinio senaties terminą, nustatė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškiniams dėl draudimo išmokos priteisimo taikomas ne bendras dešimties metų, o sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tokiu atveju teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu, nedėstydamas sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentų dėl ieškiniu pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju tai yra 2007-05-28, kai ieškovei atsirado objektyvi teisė ginti interesus dėl prarasto automobilio, nes 2007-05-28 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo atmestas prokurorės apeliacinis skundas ir Vilniaus apygardos teismo 2006-02-15 išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo. Ieškovė nepagrįstai skaičiuoja ieškinio senaties terminą nuo atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką gavimo 2008-10-24, nes kreipimasis raštu į atsakovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką nenutraukia ieškinio senaties termino. Ieškinys atsakovui buvo pateiktas 2009-10-20, t.y. praleidus 1 metų ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas nuo 2007-05-28. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas. Bylos nagrinėjimo dalykui nėra teisiškai reikšminga, ar lizingo bendrovei, kuri buvo naudos gavėjas, pranešimas apie atsakovo atsisakymą mokėti draudimo išmoką buvo įteiktas, nes atsisakymas išmokėti draudimo išmoką nenutraukia ieškinio senaties termino.
Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta. Ieškovė nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino praleidimo dėl svarbių priežasčių, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Ta aplinkybė, kad ieškovės sutuoktinio atžvilgiu nuo 2003-05-21 buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kaltinant jį draudimo objektu buvusio automobilio vagyste, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovė, būdama rūpestinga ir apdairi, neturėjo savarankiškos galimybės operatyviai kreiptis į teismą, nepraleisdama vienerių metų termino nuo 2007-05-28 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties paskelbimo.
Aplinkybės dėl to, kokie buvo atlikti atsakovo ir trečiojo asmens veiksmai, siekiant grąžinti apdraustąjį automobilį, ar jie kreipėsi į ieškovę dėl duomenų, susijusių su automobilio vagyste, pateikimo, neturi teisinės reikšmės ieškovės pareigai laiku kreiptis į teismą, nepraleidžiant sutrumpintos ieškinio senaties termino. Tai, kad nesibaigus kasacijai skirtam terminui, ieškovė 2008-07-21 kreipėsi į atsakovą, ir siekė išsiaiškinti, ar draudimo išmoka nebuvo išmokėta trečiajam asmeniui, kad 2008-09-18 per savo atstovą pateikė reikalavimą dėl draudimo išmokos, nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl draudimo išmokos buvo pateiktas 2009-10-20, t.y. praleidus 1 metų ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuojamas ne nuo 2008-10-24 neigiamo atsakymo iš atsakovo gavimo dienos, bet nuo 2007-05-28 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties paskelbimo, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2006-02-15 išteisinamasis nuosprendis, ir ieškovė, išteisinus jos sutuoktinį, objektyviai galėjo suvokti teisių pažeidimą, kaip ir kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, ir operatyviai kreiptis į teismą. Situacija, kai po 2007-05-28 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties paskelbimo praėjus daugiau kaip metams, ieškovė tik 2008-07-21 kreipėsi į atsakovą dėl informacijos pateikimo, parodo, kad ieškovė nebuvo suinteresuota operatyviu kreipimusi į teismą, juolab, kad apdraustas automobilis dingo 2002 metų pabaigoje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą atnaujinti ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą, nes pati ieškovė nebuvo apdairi ir rūpestinga, kaip analogiškoje situacijoje būtų veikęs apdairus ir rūpestingas asmuo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pati apeliantė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad teismas turi svarstyti, ar nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, tuo pačiu pripažįsta, kad jį yra praleidusi.
Aplinkybės, kad trečiojo asmens ieškinys baudžiamojoje byloje buvo atmestas (b.l. 7-12), LR Draudimo priežiūros komisijos 2008-12-02 nutarimas Nr. N-241 (b.l. 66- 68) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007-05-28 nutartis (b.l. 13-15) savaime nesuteikia jokių teisinių privilegijų ieškovei, nes šiuo atveju teisiškai reikšminga yra tai, kad ieškovė praleido sutrumpintą ieškinio senatį be svarbių priežasčių, o atsakovas prašė ją taikyti. Tai, kad ieškovė po Lietuvos apeliacinio teismo 2007-05-28 nutarties paskelbimo į teismą kreipėsi (1 t., b.l. 2) tik 2009-10-20, sukūrė teisines pasekmes ir teisinį pagrindą atsakovo prašymu taikyti ieškinio senatį. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad iki ieškinio pareiškimo teisme ieškovė praleido sutrumpintą 1 metų ieškinio senatį, pagrįstai taikė LR CK 1.125 str. 7 d.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai sprendimą motyvavo ieškinio senaties termino pasibaigimu ir turėjo teisę sprendimo motyvuojamojoje dalyje nedėstyti argumentų dėl ieškiniu pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo, nes toks teismo sprendimo motyvavimas ieškinio senaties taikymu yra pakankamas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys atitinka LR CPK 270 str. reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str.; LR CPK 7 str., 177 str., 178 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra atmetamas, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos ir ji turi sumokėti valstybei 441 Lt žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas buvo atidėtas (b.l. 142) iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (CPK 80 str., 84 str.). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, todėl ieškovė neįgijo pareigos jų atlyginti apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš I. V. 441 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai.