- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-13
- Bylos Nr.
- 1A-172-309-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00362-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-03 nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kelmės rajono apylinkės teismo 2009-02-03 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė R. Ž. skirta - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 27 d. 23 val. iki 2010 m. spalio 28 d. 4 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) kaime, S. K. priklausančio gyvenamojo namo kieme dėl chuliganiškų paskatų, tyčia pastūmė L. K. ir du kartus kumščiu sudavė jam į veido sritį, taip nukentėjusiajam L. K. padarydamas nosies kaulų lūžį, nubrozdinimą nosies srityje ir kraujosruvas kairės akies vokuose, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. į 138 str. 1 d. ir skirti jam švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ne vien jo veiksmais, kadangi, apelianto teigimu, nukentėjusysis galėjo susižaloti ir eidamas namo, ką, pasak nuteistojo, teismo metu patvirtino V. K.. Taipogi nurodo, kad jis visiškai pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai R. Ž. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau nesutinka su savo veikos juridine kvalifikacija ir skundu prašo perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. į 138 str. 1 d. ir skirti jam švelnesnę bausmę.
Dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų nuteistojo skundo argumentų
Chuliganiškos paskatos yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė, kuri yra įrodinėjimo dalykas, todėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas gali būti taikomas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – būtent chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės bylos Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Taigi apibendrinus teismų praktiką galima daryti išvadą, kad chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam, V. K., M. B. ir R. Ž. būnant pas T. B. močiutę S. K. ir geriant alų, nukentėjusysis L. K. vienu metu išėjo į lauką, o paskui jį išėjo R. Ž., po ko R. Ž. visai be dingsties pastūmė L. K. ir du kartus kumščiu jam sudavė į veido sritį. Nuteistasis R. Ž. neneigia sudavęs nukentėjusiajam du kartus į veido sritį ir pastūmęs L. K.. Pastebėtina tai, kad visi tą vakarą buvę asmenys parodė, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nebuvo jokių konfliktų. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo (16 b. l.), tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad nuteistasis jam sudavė nieko nesakęs (92 b. l.). Ir nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusiajam sudavė, nes jis trukdė jam kalbėti telefonu (91-92 b. l.), tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteitasis teigė sudavęs nukentėjusiajam dėl to, kad nukentėjusysis jam buvo kažką pasakęs piktai, bet ką, nepamena (25 b. l.), todėl, kolegijos vertinimu, net ir tikint šia nuteistojo versija išsakyta apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, ši aplinkybė nelaikytina esmine priežastimi, nulėmusia apelianto apsisprendimą nusikalstamai veikti. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad jokios akivaizdžios ir realios dingsties smūgiuoti nukentėjusiajam nebuvo, todėl darytina išvada, jog nuteistojo apsisprendimą nusikalstamai veikti lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Kaip jau buvo minėta byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktą iki įvykio ar kitų aplinkybių pateisinančių nuteistojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmeniniais nesutarimais. Taigi nuteistojo R. Ž. veiksmai nebuvo nulemti nei ankstesnių konfliktų, nei susiklosčiusios situacijos. Dėl to kas paminėta, nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką į BK 138 str. 1 d. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo R. Ž. nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.
Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ne vien jo veiksmais, kadangi nukentėjusysis galėjo susižaloti ir eidamas namo, ką, pasak nuteistojo, teismo metu patvirtino V. K., atmestinas. Byloje nustatytos R. Ž. padarytos veikos aplinkybės rodo faktą, kad nukentėjusiajam L. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tai konstatuota specialisto išvadoje, kurioje nustatyta, kad nukentėjusiajam L. K. kraujosruvos kairės akies vokuose, nubrozdinimas nosies srityje, nosies kaulų lūžis – padaryti kietu buku daiktu (daiktais) galimai užduotyje nurodytu laiku. Taip pat nustatyta, kad kraujosruvos ir nubrozdinimas vertinami nežymiu, o nosies kaulų lūžis - nesunkiu sveikatos sutrikdymu (14 b. l.). Taigi iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), galbūt vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, kas atitinka tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymus, todėl teigti, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti krisdamas nėra pagrindo. Be to, paminėtina ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu liudytojai V. K. (19, 92-93) ir M. B. (20 b. l.) parodė, kad matė kruviną nukentėjusiojo veidą, kai jis grįžo iš lauko. Be kita ko, paminėtina ir tai, kad liudytojas V. K. pirmosios instancijos teisme iš tikrųjų parodė, kad jam lydint L. K. į namus, jis eidamas per arimus dažnai griūdavo (93 b. l.), tačiau pastebėtina tai, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. apie tai, kad jam lydint namo nukentėjusįjį šis būtų griuvinėjęs nieko užsiminęs nebuvo, o netgi parodė tai, kad einant namo L. K. jam pasakė, kad jį sumušė R. Ž.. Atsižvelgiant į paminėtą, remiantis vien liudytojo V. K. prieštaringais parodymais, abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, nusikaltimą padarė būdamas lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės, teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.
Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. Ž. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 metams, savo dydžiu yra mažesnė, negu Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų), todėl nuteistajam paskirta bausmė nelaikytina per griežta.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jis visiškai pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, jau yra įvertintas pirmosios instancijos teismo kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl apeliacinės instancijos teismas tuo pačiu pagrindu negali mažinti bausmės dydžio nuteistajam.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, ir netgi galutinę subendrintą bausmę apeliantui paskyrė mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl R. Ž. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.