Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą ir patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims Trakų rajono savivaldybės administracijai, M. P., VĮ ,,Turto bankas“, AB ,,Lietuvos Geležinkeliai“, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. V. patikslintu pareiškimu prašo paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu nustatyti, kad garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė A. A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiam 2014-05-07 d., įgyjamosios senaties pagrindu.

Pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji yra sutuoktinio A. A. V., mirusio (duomenys neskelbtini) d., turto paveldėtoja ir teisių perėmėja. Po vyro mirties paveldėjo jam priklausiusį turtą. Tačiau negali paveldėti vieno vyrui priklausiusio statinio - ūkinio pastato (garažo), nes jis nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šis garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), jis priblokuotas prie kitam savininkui - M. P. priklausančio kito ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos išdėstytais paaiškinimais, jos sutuoktinis šį garažą pasistatė dar 1976 metais, dirbdamas Trakų geležinkelio stoties viršininku. Tuo metu šis žemės sklypas buvo geležinkelio stoties teritorijoje, juo buvo leidžiama naudotis stoties darbuotojams, asmeninėms reikmėms - pasistatyti sandėliuką arba garažą. Jokių statybos leidimų ar kitokių dokumentų, leidžiančių statyti šioje teritorijoje, pagal tuometinius reikalavimus, nereikėjo. Taigi, pareiškėjos vyras jokių statybos dokumentų neturėjo, jokio atskiro leidimo pasistatyti garažą jam nereikėjo, juolab kad jis pats buvo stoties viršininkas. Kiek žino, reikėjo tik gauti tuometinio Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos viršininko G. Ž. leidimą (greičiausiai tik žodinį), kurį pareiškėjos vyras ir gavo. Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis šio statinio niekada neįregistravo Nekilnojamojo turto registre ir oficialiai netapo jo savininku.

Pareiškėja nurodė neseniai sužinojusi, kad šiuo metu Trakų rajono savivaldybėje yra rengiamas valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio metu bus suformuotas privatus žemės sklypas, reikalingas statinio - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio M. P., eksploatavimui. Pareiškėjos manymu, atsižvelgiant į tai, jog sklype yra ir jos sutuoktiniui priklausantis statinys, pareiškėjai turėtų būti suteikta teisė įsigyti atitinkamą žemės sklypo dalį, todėl pareiškėja į Trakų rajono savivaldybės administraciją kreipėsi su prašymu dėl projekto derinimo sustabdymo, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas, motyvuojant tuo, kad toks statinys nėra niekur įregistruotas.

Pareiškėjos teigimu, jos sutuoktinis garažą pasistatė visiškai teisėtai, atvirai ir sąžiningai juo naudojosi visą laiką nuo 1976 m. iki savo mirties 2014 m. Jos sutuoktinis visą laiką naudojosi garažu, kaip savu; jį prižiūrėjo ir remontavo. Niekas niekada nebuvo pareiškęs jam jokių pretenzijų dėl šio statinio statybos, naudojimosi juo ar nugriovimo. Visą laiką nuo 1976 m. A. A. V. garažu naudojosi atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 38 metus. Pareiškėjos teigimu, sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-I 864) 33 straipsniu, įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančio civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Laikytina, kad A. A. V. įgijo nuosavybės teisę į nurodytą statinį (garažą) įgyjamosios senaties būdu, todėl šis faktas nustatytinas tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu palaikė pateiktą patikslintą pareiškimą ir nurodė, kad kadangi pareiškėjos sutuoktinis buvo Geležinkelio stoties viršininkas, jam reikėjo kažkur laikyti automobilį ir todėl buvo priimtas sprendimas pasistatyti garažą, jokių rašytinių dokumentų, kurių pagrindu buvo statytas garažas - nėra. Sklypas, kuriame buvo pastatytas garažas buvo Geležinkelio stoties teritorijoje.

Suinteresuotas asmuo M. P. su pateiktu prašymu nesutiko ir nurodė, kad statinį - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį pareiškėjai, prie kurio priblokuotas garažas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2002-07-04 įgijo suinteresuoto asmens dukra A. R. ir nuo to laiko juo naudojosi taip pat M. P.. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad iki šiol nematė, kad kas nors tuo garažu naudotųsi, taip pat niekada nematė, kad A. A. V. ar kas nors iš jo šeimos narių garažu naudotųsi ir nežinojo kam garažas priklauso. 2015-01-22 jos dukra statinį - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo suinteresuotam asmeniui ir nusprendė suformuoti po statiniu žemės sklypą. Dėl to kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administraciją. Tuo pačiu suinteresuotas asmuo bandė išsiaiškinti, kam priklauso prie statinio - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priblokuotas garažas. Nei šalia gyvenantys kaimynai, nei geležinkelio administracija nežinojo kam priklauso priklausinys. Kai kreipėsi dėl žemės sklypo suformavimo į Trakų rajono savivaldybės administraciją, taip pat pasidomėjo kam priklauso priblokuotas garažas, tačiau M. P. buvo nurodyta, kad tai laikinas statinys, nepavaizduotas statinių išdėstymo inventorinėje schemoje ir neįregistruotas Nekilnojamo turto registre. Nurodė, kad suformavus žemės sklypą, M. P. galės statinį nugriauti.

Suinteresuotojo asmens pateiktais duomenimis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008 nurodė, kad pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina. Jeigu daiktas yra sukurtas statybos būdu, tai reikalavimai jam kaip nekilnojamajam daiktui vertinami atsižvelgiant ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus jam pagal statybos norminius aktus. Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Lietuvos TSR Civilinio kodekso (1964 m. liepos 7 d. redakcija) 114 straipsnis numatė, kad pilietis, kuris statosi, pasistatė arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį ir buitinį pastatą ar kitokį įrenginį, neturėdamas nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, arba šiurkščiai pažeisdamas pagrindines statybos normas ir taisykles, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu ir buitiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje" (Zin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.) buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse gali būti pradėta vykdyti tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (VSARK) organų leidimą. VSARK organams pavesta vykdyti visų Respublikos teritorijoje statomų ir rekonstruojamų pastatų statybos valstybinę kontrolę, išskyrus pramonės objektus. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos parengė teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947-1992 metais, sąrašą, kuriame yra VII dalis - Garažų statyba ir aikštelių asmeniniams automobiliams laikyti įrengimas.

Suinteresuotojo asmens teigimu, lengvųjų automobilių Tarybų Sąjungoje buvo gaminama mažai. Asmeniniam naudojimui automobilį galėjo nusipirkti nusipelnęs ar ilgą eilę išlaukęs asmuo, gavęs profsąjungos komiteto paskyrą. Automobilis buvo labai brangus ir labai saugotinas prabangos daiktas. Todėl jį įsigijęs asmuo stengėsi pasistatyti šildomą garažą. Tačiau juos buvo leidžiama statyti tik individualių namų valdose.

Suinteresuotojo asmens teigimu, akivaizdu, kad nors nuosavybės teise pastatyti garažą 1976 metais pirmiausia reikėjo tuo metu galiojančia tvarka gauti ar turėti sklypą garažo statybai. Kaip nurodo pareiškėja, tuo metu šis žemės sklypas buvo laikomas geležinkelio stoties teritorija, t.y. tai buvo valstybinė žemė. Lietuvos TSR Civilinio kodekso (1964 m. liepos 7 d. redakcija) 98 straipsnis numatė, kad žemė, jos gelmės, vandenys ir miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė ir suteikiami tiktai naudotis. Taigi norint pastatyti garažą ne individualioje namų valdoje, pirmiausia reikėjo leidimo žemės sklypo suformavimui ir statybai. Kitas ne mažiau svarbus reikalavimas buvo norint 1976 metais pastatyti garažą - gauti valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (VSARK) organų leidimą. Suinteresuotojo asmens teigimu, net jei pareiškėja R. V. įrodytų, kad jos vyras A. A. V. garažą pasistatė 1976 metais, dirbdamas Trakų geležinkelio stoties viršininku, tačiau statinys yra savavališka statyba, todėl yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. O tuo atveju, kai statyba yra neteisėta, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

M. P. pažymėjo, kad kadangi ūkinis pastatas - garažas sukurtas statybos būdu ir nesilaikant tai reglamentuojančių aktų, todėl taikyti įgyjamąją senatį reglamentuojančius teisės aktus nėra pagrindo ir prašė pareiškėjos prašymo netenkinti.

Teismo posėdžio metu M. P. palaikė atsiliepime į pareiškimą išdėstytas aplinkybes ir papildomai pažymėjo, kad 2001 m. įsigijo pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjos dukra, o pastatas į kurį prašoma nustatyti nuosavybes teisę pagal įgyjamąją senatį, yra priblokuotas prie jos valdomo pastato. M. P. paaiškino, kad kai kreipėsi dėl dokumentų sutvarkymo į žemės sklypą, kuriame yra jai priklausantis ūkinis pastatas, sužinojo, kad pareiškėja nori įteisinti nuosavybės teisę į prie jai priklausančio nuosavybės teise ūkinio pastato pastatytą garažą. Atsimena, kad nurodytas pastatas stovi nuo 2001 m., t.y. nuo tada, kai dukra nusipirko ūkinį pastatą, kam jis priklauso – nežinojo. Sužinojo, kam nuosavybės teise priklauso nurodytas pastatas tik pradėjus bylą nagrinėti teisme.

Suinteresuotas asmuo byloje AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ pateiktu atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad balanse neapskaito ir nuosavybės teise nevaldo garažo, unikalus Nr. 4400-3209-3060, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau -Turtas). Taip pat AB „Lietuvos geležinkeliai" nevaldo žemės sklypo, kuriame yra minėtas Turtas, patikėjimo ar kitokia teise, todėl paliko teismo diskrecijai nuspręsti, ar nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą ar ne. AB „Lietuvos geležinkeliai" nurodė, kad kadangi neturi suinteresuotumo byloje, AB „Lietuvos geležinkeliai" atstovas nedalyvaus teismo posėdyje ir prašė nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla nagrinėjama AB ,,Lietuvos Geležinkeliai“ atstovui posėdyje nedalyvaujant.

Suinteresuotas asmuo byloje Trakų rajono savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad negalima sutikti su pareiškėjos teiginiu, kad pareiškėjos sutuoktinis A. A. V. garažą pasistatė visiškai teisėtai, kad atvirai ir sąžiningai juo naudojosi visą laiką nuo 1976 m. iki savo mirties 2014 metais, kadangi byloje nėra duomenų, kad ūkinis pastatas - garažas sukurtas statybos būdu laikantis statybas reglamentuojančių teisės aktų, todėl prašė pareiškėjos prašymo netenkinti. Suinteresuotas asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija pateikė prašymą bylą nagrinėti jos atstovui posėdyje nedalyvaujant. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla nagrinėjama suinteresuotojo asmens atstovui byloje nedalyvaujant.

Suinteresuotas asmuo VĮ ,,Turto bankas“ pateiktu atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, kai, kai statyba buvo atlikta laikantis teisės aktų reikalavimų, tuo tarpu byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, kad pareiškime nurodytas daiktas buvo suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Suinteresuotas asmuo nurodė, klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo spręsti teismo nuožiūra, taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti suinteresuotojo asmens atstovui posėdyje nedalyvaujant. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla nagrinėjama VĮ ,,Turto bankas“ atstovui posėdyje nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas I. K. nurodė, kad maždaug nuo 1994 m. gyvena (duomenys neskelbtini), nurodė, kad pareiškėja turi garažą netoli jo gyvenamosios vietos. Liudytojo pateiktais paaiškinimais, jis reguliariai mato, kad žmonės naudojasi savo garažu. Pats garaže nebuvo. Girdėjo iš senelio, kad garažas anksčiau priklausė G. V. tėvui. Matė, kad garažu naudojasi ir G. V. vaikai.

Liudytojas Č. Š. teisme parodė, kad gyvena Senuose Trakuose daugiau nei keturiasdešimt metų, G. V. tėvas buvo jo žmonos viršininkas. Kažkada gyveno Geležinkelio stotyje, kadangi ten buvo patalpos darbininkams. Ten dar buvo kitas pastatas – garažas, kuris priklausė AB ,,Lietuvos geležinkeliai“. Apie garažą nurodė – kad garažą pastatė Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos viršininkas G. Ž.. Po to į Trakų geležinkelio stotį viršininku atėjo dirbti A. A. V.. Liudytojas nurodė, kad A. A. V. atsivežė medinį garažą ir jį pastatė prie mūrinio garažo, kuris jau stovėjo. Liudytojas paaiškino, kad apie statybos leidimus, jokių žinių neturi, tačiau leidimą garažo statybai buvo davęs A. A. V. viršininkas G. Ž.. Liudytojo pateiktais paaiškinimais A. A. V. turėjo butą Trakuose, iki garažo pavažiuoti buvo netoli. Vėliau tik sužinojo, kad A. A. V. išvažiavo dirbti į Uteną.

Liudytojas A. P. teismo posėdžio metu parodė, kad gyvena Trakuose Vilniaus 7 g. Iš matymo pažįsta pareiškėją ir jos atstovą. Apie garažą - nurodė, kad jis yra prie ūkinio pastato, kam priklauso garažas – nurodė, nežinantis. Nematė, kad garažu būtų kas nors naudojęsis. Ūkinis pastatas prie kurio yra priestatas yra prižiūrimas.

Pareiškimas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė A. A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini) d., įgyjamosios senaties pagrindu. Pareiškėja pateiktame pareiškime ir jos atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, pareiškėjos sutuoktinis A. A. V., kuris mirė (duomenys neskelbtini), dirbdamas Trakų Geležinkelio stoties viršininku gavo savo tuometinio viršininko G. Ž. žodinį sutikimą ir geležinkelio stoties teritorijoje pasistatė garažą. UAB ,,Geomata“ 2015-02-05 parengė nurodyto statinio kadastrinių matavimų bylą, nurodant, kad jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) (b. l. 130-135) Iš kadastrinių matavimų bylos matyti, kad nurodytas pastatas yra sujungtas su kitu ūkiniu pastatu – kaip paaiškino šalys, garažo statymo metu, nurodytas ūkinis pastatas priklausė VĮ Lietuvos Geležinkeliai. Nuo 2015-01-22 ūkinis pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), prie kurio yra pareiškėjos nurodytas objektas – garažas, priklauso suinteresuotam asmeniui M. P., jam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) (b. l. 28-29)

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėja R. V. nurodo, kad jos sutuoktinis teisėtai pastatė garažą, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini) ir jį nepertraukiamai valdė ilgiau nei dešimt metų (nuo 1976 m., kada garažas buvo pastatytas iki 2014 m. (t.y. A. A. V. mirties), todėl yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad garažą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) A. A. V. įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 str. 1 d. suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 str. nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB “Stoties turgus” v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; ir kt.).

Pažymėtina, kad viena iš sąlygų įgyjamosios senaties nuostatoms taikyti yra tai, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina.

Pareiškėja, šioje byloje įrodinėja, jog pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) teisėtai (neprieštaraujančiu teisei būdu) pastatė 1976 m. jos sutuoktinis A. A. V. ir nuo to laiko jį teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė.

Pareiškimo faktinis pagrindas ir byloje šalių išdėstyti paaiškinimai suponuoja išvadą, kad A. A. V. nekilnojamąjį daiktą (pastatą), į kurį siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, sukūrė statybos būdu. Vadovaujantis teismų praktika, tokiu atveju, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. teisei neprieštaraujančiu būdu. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-71-611/2010).

Įvertinus šalių pateiktus paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis, 1976 m. pastatydamas pastatą, į kurį siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, pastatė teisėtai. Šiuo atveju, pažymėtina, kad pareiškėja nurodė, jog jos sutuoktinis leidimą statyti pastatą – garažą, gavo iš Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos viršininko G. Ž.. Sutikimas buvo išreikštas žodžiu, kadangi tuo metu nebuvo reikalaujama gauti kitokiu būdu išreikštą rašytinį leidimą statybai. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai pripažino, kad jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių garažo statybos teisėtumą, nėra. Teismas pažymi, kad priešingai, negu paaiškino pareiškėja, nurodomo pastato – garažo -statymo metu statybos procesą reglamentavo norminiai aktai: 1) valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ bei šiuo nutarimu patvirtinta Leidimų statyti, rekonstruoti (...) objektus įforminimo tvarka (galiojo iki Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo), kurioje buvo nustatyta, kad statiniai, jų priklausiniai gali būti statomi tik nustatyta tvarka gavus leidimus; 2) Tuo metu galiojusiojoje Teisinio pastatų registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, buvo nustatyta, kad registracijos objektas yra visas pastatas su priklausančiais pagalbiniais statiniais, kurie registruojami pateikus įstatymo nustatyta tvarka gautus nuosavybės dokumentus. Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nustatyta, kad savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai neregistruojami. Šią instrukciją pakeitė 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, kurioje nustatytos tos pačios registravimo nuostatos. Taigi tiek statinio statybos metu – 1976 m., tiek vėliau, pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo griežtai reglamentuota. Šiuo atveju nors teismo posėdžio metu liudytojas Č. Š. patvirtino, kad jo sutuoktinės bendradarbis – A. A. V. buvo gavęs savo viršininko - Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos viršininko G. Ž. žodinį leidimą pasistatyti garažą, tačiau šiuo atveju žodinis pareiškėjos sutuoktinio vadovo sutikimas statyboms, neįrodo, kad pastatas buvo pastatytas teisėtai. Teismo vertinimu aplinkybę, kad garažas nebuvo pastatytas teisėtai taip pat patvirtina tai, kad jis nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. Iš byloje esančio Valstybės įmonės Registrų centro 2015-12-23 rašto matyti, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015-12-21 duomenimis, nekilnojamojo turto objektas, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, suformuoto nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla nepateikta. Nekilnojamųjų daiktų esančių (duomenys neskelbtini), archyvinėje kadastro ir registro dokumentų byloje saugoma 1998-02-10 statinių išdėstymo schema, kurioje yra pažymėtas ūkio pastatas 2I1/p be garažo. Nurodytas ūkio pastatui, priklausančiam nuosavybės teise M. P., suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) (b. l. 113).

Atsižvelgiant į teismo išanalizuotų aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pastato, į kurį pareiškėja siekia, kad būtų pripažinta jos sutuoktinio A. A. V. nuosavybės teisė įgyjamosios senaties būdu, statybos nėra įteisintos teisės aktų nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, kad pastatas negali būti nuosavybės teisės objektu. O tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad tokiu atveju nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Taip pat nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad A. A. V. nepertraukiamai dešimties metų laikotarpį valdė garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateiktos A. A. V. darbo knygutės matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis 1974 m. buvo pervestas laikinai atlikti Žvėryno stoties (šiuo metu Senųjų Trakų stotis) viršininko pareigas, o 1981 m. pervestas atlikti Utenos stoties viršininko pareigas (b. l. 102). Kadangi pareiškėja teigia, kad garažas buvo pastatytas 1976 m., nagrinėjamu atveju iškyla abejonė ar pareiškėjos sutuoktinis galėjo valdyti jo teigimu pastatytą garažą LR CK 4.68 str. numatytą laikotarpį, jei 1981 m. buvo pervestas dirbti į Uteną. Be to, iš byloje esančios Valstybės įmonės Registrų centras gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis, matyti, kad A. A. V. deklaruota gyvenamoji vieta laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad liudytojų parodymai apie tai, kas prižiūrėjo garažą, yra prieštaringi ir neįrodo, kad pareiškėjos sutuoktinis arba jo šeimos nariai, nepertraukiamai, ilgesnį nei dešimties metų laikotarpį, valdė pareiškėjos nurodytą garažą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. A. V. nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu priklausė garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas.

Vadovaujantis LR CPK 443 str. 6 d. ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos R. V. pareiškimą, M. P. naudai atlyginamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos 500 EUR teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 105-107) ir 1,82 EUR už byloje esančių dokumentų kopijas (b. l. 44), viso 501,82 EUR.

Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011-11-07 įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355, iš pareiškėjos valstybei priteisiama 7,64 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Teismo sprendimui įsiteisiėjus, naikintinos Trakų rajono apylinkės teismo 2015-12-01 nutarimi nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniais, 268 straipsniu, 530-533 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos R. V. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, netenkinti.

Priteisti iš R. V. 501,82 EUR bylinėjimosi išlaidų suinteresuotojo asmens M. P. naudai.

Priteisti iš R. V. 7,64 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo nutartimi c. b. Nr. e2-182-231/2016 (buv. Nr. e2-4035-231/2015) taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.